Mini Eurotripas. Briuselis. 2 diena. Paskutinė atostogų diena

Labas rytas!

taip, tai paskutinis mūsų kelionės labas rytas. Šios dienos mūsų tikslas - paskutinė suplanuota nemokama ekskursija su gidu. Turbūt šiame įraše pastebėsite daug kartu kartotą žodį - paskutinis. Bet taip jau būna, kai baigėsi atostogos. Kažkada jos turi baigtis. Gal ir gerai, reikia daug dirbti, kad po to turėtum atostogas, ir įvertintum viską ką darei prieš tai, kad turėtum tai, ką turi dabar. Per daug atostogų irgi negerai, nes prie gero galima greitai priprasti ir vėliau tampa tiesiog nebeįdomu.
Apie ką aš čia? Ai, atsikėlėme, susikrovėme daiktus, juk taip visad darome, kai reikia kur nors išvykti. Kadangi čia nelabai ieškojome virtuvėlės (manau ji vis tiek kažkur turėjo būti), suvalgėme savo pusę pasidarytų sumuštinių, be arbatos ar kavos. Tiesiog sausi sumuštiniai. Bet juk žinot, kai valgyti norisi, viskas labai skanu :) Tai ir mums jie tiko. Kitą pusę (kadangi jau užkandome su viena dalimi sumuštinių) pasilikome su rytine kava.

Išsiregistravome iš viešbučio. Vaikinas dirbantis ten, iš vakar dienos pokalbio, atsiminė iš kurio mes miesto, tai paklausė ar keliaujame namo ar tik atostogos prasideda. Smagu, kai tiek žmonių aptarnaujantis personalas atsimena iš kur mes esame atvykusios :) Briuselis moka džiuginti keliautojus (ar bent jau mus). Taip pat paminėjo, kad per mažai laiko skyrėme pažinti Briuselį. Ką padarysi, kitą kartą pasibūsime ilgiau.

Iš viešbučio išėjome šiek tiek po 9 val. Vis gi, kelionės pabaigoje nedingo noras pamatyti ir atrasti kuo daugiau. Į miestą išėjome ieškoti kavos, kad nesinešioti mūsų paruoštų sumuštinių. McDonalds restoranas šią dieną pasirodė labai tinkamas variantas. Kava aišku ne geriausia. Bet tuo metu kaina buvo svarbiau :) Ieškodamos suolelio kur galima prisėsti (nes rytinė saulė labai šildė ir norėjome ja pasidžiaugti) užklydome vėl į Didžiąją aikštę. Juk sakiau, kad šioje kelionėje mes atsitiktinai pasirinkdavom pačias gražiausias vietas valgyti. Čia, taip pat neišimtis. Ir tie paprastučiai sumuštiniai įgauna visai kitą skonį.

Kava - tik 1 Eur

Sėdime, valgome, grožimės aikštės panorama. Kadangi iki ekskursijos liko daugiau nei 40 min., o susitikimo vieta yra būtent šioje aikštėje. Nusprendėme pasivaikščioti aplinkui. Prekybos galerija - Galeries Royales st Hubert, visai kaip Milane. Labai puiki vieta apsipirkinėti lietui lyjant. Tik mes kažkaip neužsukome nei į vieną joje esančią parduotuvę. Turbūt nelabai ko ir reikėjo.

Eidamos toliau, pamatėme daugybę žmonių stovinčių prie viešbučio. Sustojome ir mes. Vis gi įdomus kas čia vyksta. Stovime, laukiame, kol kas paaiškės. Niekas neaišku. Prieina jau kiti žmonės, vieni kitų klausinėja, kas čia vyksta, bet niekas nežino. Kažkoks žymus žmogus. Geeras! Lietuvoj to niekad nebuvau mačiusi. Pabūnam ir mes ilgiau. Iki ekskursijos dar buvo likę laiko.

Mes stovėjome viduryje, už mūsų buvo dar didžiulė žmonių minia

Laukėm laukėm, kol galiausiai išsiaiškinom kas čia vyksta. Ir pasirodo, čia jaunimas laukia kažkokios Violetos iš Disnėjaus pasaulio. Mergina čia apsigyveno ir kažkas sužinojo. Bet mūsų nelaimei, mes jos taip ir nesulaukėm. Nes turėjome eiti į ekskursiją. :D Ech..
Didžiojoje aikštėje buvo daugybe žmonių. Ir didelė dalis pasirinko eiti į nemokamą ekskursiją. Pirmą kartą mačiau tiek daug žmonių norinčių sudalyvauti šioje ekskursijoje. Visus mus priregistravo savo sistemoje. Išdalino bilietėlius ir laukiame starto. Dar prieš tai pasitikslinome, kur baigsis mūsų ekskursija, nes laiko turėjome ne per daugiausiai. 14 val. jau turėjome išvykti iš stoties į oro uostą. O mūsų ekskursija turėjo kaip tik tada baigtis. Žodžiu, jau prieš ekskursiją žinojome, kad jos visos neišklausysime. Bet geriau kažkiek, negu nieko. Ar ne?
Padalino mus į 6 grupes. 5 angliškai kalbančios ir 1 ispaniškai. Geras, ar ne? Juk sakiau, kad buvo daug žmonių. Ir grupėje maždaug po 20 turistų :) (nes vietiniai gyventojai, kaip ir nėra laukiami šiose ekskursijose)
Mes gavome iš Airijos kilusią gidę. Jos akcentas paskatino mus labiau įsiklausyti į tai ką ji sako. Pirmiausia visi draugiškai nusifotografavome, bet nuotraukos deja, nepavyko rasti. Ir ji pradėjo pasakojimus apie Didžiąją aikštę.

Nuo XI a. šioje aikštėje vykdavo turgūs. XV a. aikštėje iškilo rotušė ir įvairių gildijų namai. Beveik visi namai buvo sugriauti 1695 m. prancūzų apgulties metu. Vėliau namai buvo atstatyti barokiniu stiliumi.
Aikštėje įsikūrusi miesto rotušė statyta 1401-1459 m. Fasadą puošia 137 akmens skulptūros, o 96 m. aukščio bokšto viršuje stovi miesto globėjo Šv. Mykolo statula. Rotušės viduje yra neogotikinio stiliaus santuokų salė, mozaikinėmis grindimis, gobelenais bei veidrodžiais puošta Tarybos salė ir Maksimiliano kambarys. O mes kaip tik buvome šeštadienio rytą, tad vestuvių tikrai netrūko.
Aikštėje taip pat yra įsikūręs Karaliaus namas, kuriame nepaisant garsaus pavadinimo niekada negyveno karaliai, tačiau kurį laiką veikė kalėjimas ir mokesčių tarnyba. Dabar įkurtas Miesto muziejus, kuriame saugomi XVI a. paveikslai bei gobelenai ir kostiumai.
Dar vienas svarbus statinys Didžiojoje aikštėje - Gildijų pastatai - tai neoklasicistinio stiliaus ansamblis, kurį sudaro šeši gildijų pastatai ir jie yra išpuošti tikru auksu. Pastatė, kuriame kadaise buvo įsikūrusi mėsininkų gildija, dabar veikia restoranas.
Po šią aikštę galite pasivaikščioti ir jūs su virtualiuoju turu.
Didžiojoje aikštėje vyksta daugybė tradicinių miesto renginių, tokių kaip Kalėdinės mugės, Gėlių kilimas, Belgiško alaus savaitgalis. Vienas iš įspūdingiausių renginių aikštėje - Gėlių kilimas, kurio metu aikštė nuklojama įvairiosiomis gėlėmis. Renginys vyksta Rugpjūčio mėnesį kas dvejus metus ir trunka apie savaitę, kol gėlės nuvysta.
Toliau keliaujame prie berniuko. Maršrutas jau žinomas iš vakar dienos, tačiau istorija įdomi. Todėl keliaujame kartu.
Sisiojantį berniuką sukūrė Jerome Duquesnoy 1618-1619 m. Šios skulptūros atsiradimo priežastis nėra aiški, tačiau apie ją sklando daugybė legendų.
Vienoje pasakojama apie XIV amžiuje vykusią miesto apgultį, kai priešai bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas ir patekti vidun. Juos pastebėjo berniukas vardu Julianske ir apsisiojęs sprogmenų dagtį išgelbėjo miestą. Todėl 1619 m. Briuselio gyventojai įpareigojo Jerome iš bronzos sukurti garbingo mažojo berniuko skulptūrą.
Bene populiariausia legenda byloja apie seniai seniai Briuselyje kilusį gaisrą, kurio dūmai pažadino berniuką. Tasai sugebėjo gaisrą užsisioti ir taip išgelbėjo karaliaus pilį.
Pasak kitos legendos vienas turtingas pirklys viešėjo su šeima Briuselyje ir staiga dingo jo mažametis sūnus. Pasitelkę briuselėnų pagalba jie apieškojo visas miesto pakampes ir savo sūnų rado tik po penkių dienų ramiai besišlapinantį Etiun gatvės kampe. O atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su sisiojančio sūnaus skulptūrėle.
Taigi, jums spręsti kuria istorija tikėti :) Pasak miesto gyventojų sisiojančio berniuko skulptūra ir ją apipynusios legendos simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžiosios sumaišties akimirką. Gal ir čia ir kilo pasakymas, ramus, kaip belgas?

Įdomu tai, kad sisiojantis berniukas turi didelę šventinių rūbų kolekciją ir pasitaikius progai pasipuošia tinkamu kostiumu. Ir mums net pavyko tai pamatyti! Kaip tik buvo švenčiama airių Švento Patriko diena. Pirmąjį kostiumą sisiojančiam berniukui padovanojo generalinis Nyderlandų gubernatorius Maksimilianas Emanuelis 1698 m.

Keletas minučių nusifotografavimui ir mes keliaujame toliau. Žvarbus vėjas neleidžia pajusti atėjusio pavasario.

Belgai labai didžiuojasi savo šalies menininku Georges Remi, kuris sukūrė garsiąją komiksų seriją - Tintino nuotykiai. Komiksas pirmą kartą pasirodė Prancūzijoje 1929 m. Tintino nuotykiai patyrė didžiulę sėkmę: sukurti 24 komiksų albumai, kurie plačiai paplito žurnaluose, buvo adaptuoti filmuose, radijuje, televizijoje ir teatre. Ši komiksų serija yra viena iš populiariausių Europoje XX a. Tintino nuotykiai buvo išversti į daugiau nei 80 kalbų ir parduota daugiau kaip 350 mln. kopijų. Šiuo metu daugybė Briuselio gatvių yra išpieštos būtent šio komikso paveikslais. Net miesto gatvės turi du pavadinimus: vienas Tintino pavadinimas, kitas - normalus miesto gatvės pavadinimas.

Praėjus Briuselio biržos pastatą ir priėjus kavinukę, buvo skelbiama 20 min pertrauka. Gidė siūlė atsigaivinti čia siūlomais gėrimais ir užkandžiais. Sulaukusios pertraukos pabaigos, pasiskaičiavome, kad ne tiek daug mums liko laiko. Nusprendėme eiti pėščiomis iki mūsų autobuso. Todėl padėkojome gidei už ekskursiją, atsisveikinome ir šį kart nieko nesumokėjome. Galit suprasti, kad pasakojimai nelabai buvo vykę. Liko paskutinis dalykas, ką turime padaryti Briuselyje. Paragauti garsiųjų bulvyčių. Kaip teigia patys belgai, jų bulvytės pačios skaniausios pasaulyje (tik neaišku kodėl jos vadinamos French fries (prancūziškos bulvytės)). O šių bulvyčių, kaip sužinojome iš išmaniojo telefono, galima paragauti tik miesto centre. Eidamos link stoties, užmatėme didžiulę eilę prie parduodamų bulvyčių. Čia turėtų būti skanu. Palaukime. Visas procesas užtrunka, nes yra tik vienas berniukas, kuris vietoje ir pjausto tas bulves ir iš kart kepa. Tik nematėm kas lupa jas. Bet bulvytės parduodamos visada šviežiai iškeptos (kaip jie teigia, jokių šaldytų bulvyčių!). Dar prie jų gali pasirinkti padažą. Mes išsirinkome - Curry.

Didelė porcija bulvyčių su padažu - 3,60 Eur

Ir žinokit tikrai skanu. Gal dėl to, kad jos buvo ką tik šviežiai iškeptos arba gal dėl to, kad jau norėjome valgyti. Dar turėjome svajonę rasti šių bulvyčių kur nors netoli stoties, bet deja. Turėjome labai skubėti, kad spėtume į autobusą. Buvau pamiršusi, kokia ta Briusels-Midi/ Brusels Zuid stotis didžiulė. Vos spėjome įsėsti į suplanuotą autobusą. Jei neturite bilieto, jį galima buvo įsigyti iš vairuotojo, tik kaina nėra aiški, nes mums tai buvo nebeaktualu. Nuskaitė mūsų bilietus, už kurios sumokėjome po 5 Eur, pirkdamos internetu. Autobusas tikrai nepilnas. Pajudame nustatytu laiku: 14:00.

Pusdienio pasivaikščiojimai

 Važiuodamos stebime informaciją įtaisytame televizoriuje. Jame rodo kada išvyksta ir kada parvyksta lėktuvai. Liūdna, atostogos baigėsi. Oro uostas nėra didelis. Pereiname patikras. Ir atostogų pabaigai, kad nebūtų taip liūdna, nueiname nusipirkti alaus. Briuselio Šarlerua oro uoste pastatytas pianinas, nelieka nepastebėtas Gintarės. Ir ji, mūsų paskatinta, nutaria prisiminti savo jaunystės dienas ir pagroti kažką gražaus. Ir tikrai, buvo labai gražu. Žmonių salėje buvo daug, visi dirba savo darbus. Ir dar kažkas groja. Gintarė pasirinko vieną iš klasikinės muzikos kūrinių. Pamenu, kai Nyderlanduose, projekto metu, universitete per pietų pertrauką taip pat grodavo visi norintys. Geera!

17:10 mūsų lėktuvas, pilnas lietuvių, pakilo į orą. Nusileidome, kai Vilniuje jau buvo vakaras. 20:35. Šeštadienio vakaras. Skrisdama lėktuvu namo, sakiau merginoms, kad niekas dar nėra manęs pasitikęs iš kelionės. Nes dažniausiai grįždavau naktį, arba vidury darbo dienos. Ir didžiausia staigmena buvo ta, kad vis gi šį kart buvo kitaip. Pirmą pamačiau Olitą, po to atėjo ir brolis. Jėga! Kaip greitai sklinda mintys! Kadangi tiek mes, tiek jie buvo grįžę iš kelionės po Airiją, pasidalinome savo įspūdžiais ir visi patraukėme namo.

Per šios dienos pusdienį nuėjome apie 9 km. Nuskridome apie 1500 km. Išleidome vos po 7,70 Eur.

Taigi, apibendrintai galiu pasakyti, kad Briuselio ar Paryžiaus pažinimui tikrai pakaktų savaitgalio. Apie Portugaliją to paties pasakyti negalėčiau, nes vien nuskristi kiek užima laiko. Iki Porto nuo Vilniaus - beveik 3000 km. Ir dar kai nėra tiesioginio skrydžio. Laiko daug išsimeta. Bet pamatyti verta.
Ir turiu pasakyti, kad ir kur keliaučiau, Vilnius - nuostabiausias miestas gyventi! Bet neišvažiavęs to turbūt nesuprasi.

Ačiū draugėms už kompaniją. Per šias 10 kelionės dienų buvo tikrai daug nuostabių akimirkų!

Iki susirašymo vasarą!
Nesėdinti vietoje, Inga

Skaityti plačiau

Mini Eurotripas. Briuselis

Labas!

praeitame įraše pavadinimas buvo šiek tiek klaidingas. Nes šiandien yra tas rytas, kai paliekame Portugaliją. Miegojome tikrai mažai. Dar tas veikiantis šildytuvas. Klausimas, kodėl Lisabonoje jo net neprireikė. Čia toks temperatūrų skirtumas? Nemanau. Bet ir paaiškinti kodėl negaliu.

O vakarykštį klausimą dėl metro išsprendėme taip. Jonas patarė rinktis tarp dviejų variantų: važiuoti taksi, arba naktiniu autobusu. Bet. Yra didelis bet. Naktį autobusas iš Laisvės aikštės pajuda tik kartą per valandą. Tai mes turėjome būti stotelėje prieš 5 val. Aišku, būtume spėjusios ir su metro. Išvažiuotume lygiai 6 val., bet tas noras apsidrausti ir turėti šiek tiek laiko papildomai, suteikia saugumo jausmą. Pabuvome tos, kurios atsikėlė labai labai anksti - 3:30. Ir taksi pasiūlymą atmetėme iš karto.

Susikrovėme daiktus, dar spėjome išsivirti makaronų iš pakelių pusryčiams ir išėjome į naktį. Toks jausmas, kad mums patinka naktinėti po Portą. Pradžioj rytinis traukinys į Lisaboną, dabar į oro uostą. Stotelėje buvome ne vienos. Didžioji dauguma studentai, traukiantys namo po savo vakarėlių. Juk buvo ketvirtadienis, studentų naktis. Atvažiavus 3M autobusui, nusipirkome bilietus iš vairuotojo - 1,85 Eur. Šiluma sklindanti iš autobuso radiatorių migdo. Iš paskutinių jėgų bandome nepasiduoti. Kelionė truko apie 30 min. Oro uostas didžiulis. Išvykimo salė trečiame aukšte. Žmonių nemažai, bet mes turime daug laiko. Praeiname patikras ir esame laisvos. Bent jau iki skrydžio. Didžioji dauguma parduotuvių uždarytos, nes dar nėra net 6 val. ryto, o mūsų skrydis tik 8:30. Veikti nėra ką. Sugalvojame rimčiau papusryčiauti. Burger King iškaba suteikia vilčių, kad gausiu daug ir pigiai pavalgyti. Bet didžiam mano nusivylimui, jis pradeda dirbti tik nuo 10 val. ryto. Susirandame kitą kavinukę. Užsisakiau sumuštinį su kava (4,45 Eur). Nieko ypatingo, bet skrandis pilnesnis. Pavaikščiojusios po oro uostą, randame super patogias kėdes prie lango. Tik jos buvo užimtos kažkokios sporto komandos vaikinų. Palaukėme kelias minutes, ir kėdės atsilaisvino, nes paskelbė jų skrydį. Pažaidėme UNO, pamiegojome, pastebėjome, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, kaip kyla saulė. Laikas slinko lėtai, tačiau mes jo sulaukėme. Atėjus prie savo vartų atsisėdame šalia ir stebime, kaip greitai darosi žmonių eilutė, bet mes neiname stotis su jais, juk vietos lėktuve yra paskirtos. Ko ten stovėti?

Taigi, sėdime lėktuve į Briuselį, liko paskutinis atostogų etapas. Beveik 3 val. skrydis parėjo akimirksniu. Dar tik atsisėdusios į savo vietas bandėme paskaityti Ryanair žurnalą, tačiau miegas nugalėjo.

Atvykus Belgija mus pasitiko su saule, bet vėjas vėsus. Čia tarpinė stotelė tarp Lietuvos, kad apsiprastume prie temperatūrų skirtumo. Tik atvykus, iš karto susiradome autobusą. Su juo vyksime iki Briuselio miesto centro. Bilietus buvome nusipirkusios iš anksto internetu. Nes taip tikrai pigiau. Pirkti oro uoste kainuoja - 17 Eur į vieną pusę, o internetu kaina svyruoja nuo 5 iki 14 Eur. Priklausomai nuo pasirinktos datos ir kaip yra išpirkti bilietai. Kadangi mes bilietus pirkome savaitę prieš išvykstant, pavyko gauti į priekį už 14 Eur, o atgal už 5 Eur žmogui. Vėl gi, skrydžio bilietas kainavo vos ne tiek pat, kiek nuvažiavimas iki miesto centro. Kaip gerai, kad Vilnius turi savo oro uostą palyginus visai netoli centro. Autobusų išvykimo laikas yra pritaikytas prie skrydžių laiko, todėl tikrai rasite su kuo nuvažiuoti ar grįžti į miestą. Kelionės trukmė apie 1 val.

Išlipus šalia Brussels-Midi Brussel-Zuid soties, iš pradžių nesuprantame kokio ji iš tiesų yra dydžio. Čia beveik, kaip Lisabonoj Baixa-Chiado metro stotis. Tik gal šita bent dvigubai didesnė. Nes visos transporto priemonės būtent iš čia ir išjuda. Autobusai, traukiniai, metro, begalės parduotuvių ir kitokių linksmybių. Vaikščiojom, vaikščiojom, kol radom ženklus Metro. Suradom ženklus, ėjom ėjom, kol priėjom įėjimą. Nusipirkome po bilietėlį (2,10 Eur). Šį kart vienkartiniai, nors atrodo, kaip portugališki daugkartiniai.

Pirma nuėjome ne į tą pusę, bet vėliau laiku pasitaisėme, perėjome į kitą pusę ir išvykome Atomo link. Tai šios dienos pagrindinis tikslas. Važiavome su kuprinėmis, nes daug laiko būtume užtrukusios, kol pasidėtume jas. O atomas toliausiai, visai nebe miesto centre. 12-toje stotelėje išlipome. Keliautojų mažai ir čia. Turbūt taip pat ne sezonas. Bet kur eiti žemėlapio nebereikia. Milžinas stovi visame gražume tik išėjus iš Heysel stoties. Dešinėje pusėje paliekame neaplankytą MiniEuropą. Pažiūrėsime į ją iš Atomo viršaus, nusprendėme mes. Einame pirkti bilietų. Ofise mūsų paklausė, iš kurios mes šalies. Lietuva, atsakome mes. Vyriškis nusišypso, ir lietuviškai pasako: Ačiū! :)) tokia smulkmena iš karto pakėlė nuotaiką. Čia ne Portugalija, kai didžioji dauguma žmonių net nežino, kur mūsų šalis randasi. Už bilietus sumokėjome po 11 Eur. Tik įėjus į Atomo vidų, esame pakviestos kilti liftu į viršų. Atomas, atomas, o kas tas atomas?
Konstrukcija Atomium yra įstabus skulptūros ir architektūros mišinys. Ji buvo pastatyta 1958 m., kai Briuselyje vyko pasaulinė mugė (kažkaip mums čia pasisekė, Paryžiuje - Eifelio bokštas, Lisabonoje - Tautų parkas, o Briuselyje Atomium - ir visi pastatyti pasaulinėms parodoms). Iš pradžių norėta mieste pastatyti Eifelio bokštą, apverstą aukštyn kojom. Vėliau apsistota ties mintimi, kad kūrinys, vaizduojantis geležies molekulę, daug geriau atspindėtų laikotarpio dvasią. Statinį buvo planuota nugriauti po šešių mėnesių, bet jis vis dar stovi po 57 m. Apskaičiuota, jog Atomium vaizduoja atomą, padidintą 165 milijonus kartų. Lankytojai yra kviečiami pakilti į šešias iš devynių atomų sferų. Viršutiniame sfere - panorama ir restoranas, apatiniuose - nuolatinė paroda, pasakojanti pastato istoriją, ir laikinos parodos, supažindinančios lankytojus su mokslu, menu ir visuomenės klausimais.
200 hektarų plote savo paviljonus pastatė 51 valstybė. Nuo to laiko šis Briuselio mokslo centras yra tarptautinių parodų, paskaitų vieta.

Atomium planas

Pradedame nuo viršaus. Tik įlipus į liftą (ir tik liftu ten galima pakilti), gidas išsiklausinėja kuriomis kalbomis mes visi kalbame. Ir sako, pažiūrėkite į viršų:

Liftas

Kylame greitaeigiu liftu, skaidriomis lubomis. Vaizdas tikrai geras, galva šiek tiek apsisuka nuo greičio ir žiūrėjimo į viršų, kelios akimirkos ir mes pakilome į 102 m. aukštį. Kiekvienos sferos skersmuo - 18 m. Tai beveik kaip 7 aukštų namas! Viršutiniame sfere, atsiveria pati gražiausia Briuselio panorama. Visur įmontuotas stiklas leidžia pamatyti miestą 360° kampu. 

Mini Europa iš viršaus

Stovėdamos prie mini Europos vaizdo, ieškojome Vilniaus Universiteto kiemelio, kuris ten įrengtas, tačiau taip ir neradome jo. Restorano, kuris yra įsikūręs viršuje taip pat neišbandėme. Gal kitą kartą. Tarkime, kad nebuvome alkanos tuo metu :D

Norint patekti į kitas sferas galima pasinaudoti įrengtais eskalatoriais. Na tiksliau, kito pasirinkimo ir nėra, kilti jais vis tiek reikia. Ir dar reikia įveikti iš viso 247 laiptelius. 80 laiptelių į viršų ir 167 žemyn. Čia jau skaičiavom ne mes, bet buvo informacija lankstinuke :))

Praėjimai tarp sferų tikrai padaryti įspūdingai. Džiaugsmo šūksniais pasitinkame eskalatorių su šviesos ir garso instaliacijomis. :D Smagu, kai mokslo centras pristatomas nenuobodžiai.
Apžiūrėjus visas nuolatines ir laikinas parodas, patraukėme link išėjimo. Dar norėjo mums įsiūlyti nusifotografuoti su jų profesionaliu fotografu, tačiau mes atsisakėme ir išėjusios į lauką pasidarėme savo asmenukę. Ir mokėti nereikėjo. Atrodo greitai greitai, bet porą valandų viduje tikrai užtrukome. Juk, 2400000 kg sveriantis milžinas turi ką parodyti.

Atėjo metas pasidėti kuprines. Atėjome vėl į tą pačią metro stotį, nusipirkome bilietus ir važiavome tuo pačiu maršrutu, kaip ir atvykome, tik stotelė, kurioje išlipome buvo toliau. Kelionė ilga, įsitaisome patogiai.
Kažkaip pripratome gyventi prie metro stotelių, tai ši pasirodė taip toli nuo mūsų viešbučio. Ėjome ėjome, ir vis su viltimi tikėjomės, kad už kiekvieno kampo jau pamatysime savo viešbutį. Bet vis kaip ne, taip ne. Atstumas buvo - 1 km, bet kaip dabar pažiūrėjau, mes kažkokį ratą padarėm ir nuėjom bent 3 km, tai tikrai :D kaip tos navigacijos rodo, neįsivaizduoju... Tai va, atėjom prie viešbučio, o jis didžiulis. Meinninger tinklas Briuselyje nusipirko visą buvusios gamyklos pastatą ir įrengė loftus Passive house principu. Dar niekad neteko būti, o ypač miegoti lofte. Visai įdomu. Tik kaži, čia taip visuose šalyse įrengti loftai?

Tinklas paplitęs po Europą

5 aukštų pastatas ir kiekviename aukšte bent po 50 įvairių dydžių kambarių. Galima nuomotis vienam, dviems, grupei, šeimai. Žodžiu, pritaikyta prie kiekvieno žmogaus poreikių. Kambariai labai tvarkingi, baldai nauji. Aptarnaujantis personalas labai paslaugūs. Ir kaina tikrai nėra didelė - 68 Eur už trivietį kambarį vienai nakčiai. Tik tiek, kad viešbutis įsikūręs ne pačiame miesto centre. Iki pagrindinės aikštės - 30 min kelio pėsčiomis. Bet kas mums, jaunoms, tas 30 min :))

Labai jaunatviškas viešbutis

Susimokėjome po 0,25 Eur pagalvės mokestį, kiekvienai davė po magnetinę kortelę, jei netyčia išsiskirtų mūsų keliai ir einame į liftą. Po to kai pamatėme laiptus, visada kildavome jais. Gyvenome 215 kambaryje. Kambaryje primenama viešbučio pagrindinė taisyklė - jokio alkoholio pastato viduje. Gal taip ir geriau, nes pastatas didžiulis, sunku būtų visus sužiūrėti.

Daug laiko kambaryje nesugaišome, pasidėjome kuprines ir iškeliavome į miesto centrą. Vis gi paskutinį kartą valgėme tik Portugalijoje (jaučiat? :D). Po paskutinio mūsų valgymo praėjo apie 12 val. Čia turbūt buvo asmeninis nevalgymo rekordas :D galit nuspėti, kokios buvo pasekmės to. Piktos ant viso pasaulio, ieškojome kur galime greitai ir nebrangiai pavalgyti. Radome Pizza Hut, vitrinoje skelbiančios nuolaidos sužavėjo mus, alkanas. Bet tik atsisėdusios supratome, kad esame čia per vėlai, kad pasinaudoti nuolaidomis. Tačiau eiti ir ieškoti kitos vietos nesiryžome. Atsisėdome, šilta gera, išsirinkome vieną didžiulę storapadę picą. Kaip teigė lankstinukas, picos gali užtekti nuo 2 iki 3 žmonių. Tuo metu, turbūt būčiau suvalgius ją vieną. Bet pakartoti nebeužsisakėme, nes už vieną picą sumokėjome - 21 Eur. Už vieną picą!
Pavalgius vėl atsirado šypsenos veiduose ir noras pažinti miestą toliau. Kiek mažai reikia iki pilnos laimės :))
Išėjus iš kavinės, pavaikščiojome po naktinį Briuselį. Vos už kampo priėjome Didžiąją aikštę. Istoriją apie ją išgirsime rytojaus ekskursijoje. Tad šiandien galima tik stebėti detalės ir įsivaizduoti, kas čia galėjo būti.

Didžioji aikštė

Naktinės miesto šviesos visad žavėjo mane. Vakare čia daug gražiau nei dieną. Ir kadangi, mano didžiausias Briuselio tikslas buvo Belgiški vafliai. Užsukome į šalia aikštės esančią vaflinę, vakaro desertui. Vienas paprastas vaflis kainuoja 1 Eur. Ir priedai dar po 80 centų. O jų yra visokių: plakta grietinėlė. braškės, kiviai, nutela, karamelė. Žodžiu, rinkis pats. Jie tau padarys pagal tavo fantaziją. Tik šį kart fantazija buvo ribota :D Užsisakiau vaflį su nutela. Buvo skanu ir labai labai saldu. Paragauti verta. Bet dar kada norėčiau užsisakyti su plakta grietinėle ir braškėmis su aplietu šokoladu. Mmm!
Briuselis nėra toks didžiulis miestas, jame visi lankomi objektai vienas šalia kito. Tad neilgai paėjus, priėjome prie garsiausio Briuselio simbolio - sisiojančio berniuko. Ir mūsų reakcija, buvo maždaug tokia pati, kai žmonės pamato Leonardo da Vinči paveikslą "Mona Liza". Jis toks mažytis???

Mes, ne išimtis :D

Negalėjome patikėti savo akimis, kad toks mažytis berniukas, taip garsina savo miestą. Ir žmonės čia, kaip ir prie paveikslo, atvažiuoja, nusifotografuoja prie jo ir išvažiuoja. Jei važiuoti tik dėl jo. Tai tikrai neverta.
Po šio objekto, planų šiai dienai nebeturėjome. Planų neturėjom, bet greitai jų susigalvojome naujų tikslų. Radome Lidl parduotuvę, nusipirkome pusryčiams maisto, dar šiek tiek lauktuvių ir išėjome dar pasivaikščioti. Aišku, rajonas buvo ne iš gerųjų, bet ką mes turistės suprantam. Einam ir tiek.

Kaip vietiniai sakė. geriau ten, į kitą kanalo pusę, net neiti, o dar naktį... Gerai, kad tą tik sužinojome, grįžusios iš savo pasivaikščiojimų. Vis gi tašiukai su dokumentais ir pinigais kartu su mumis. O dar fotikas ant kaklo pakabintas :)) Grįžome sveikos.

Kanalas naktį

Viešbutyje koridoriuje iškloti kilimai

Paplepėjome, pažiūrėjome kažkokį filmą ir išėjome pagaliau užtarnauto miego. Vis gi šiandien kėlėmės - 03:30. O nuėjome miegoti... Vėlai.

Per dieną išleidome po 35 Eur. Ir per 3 valandas nuėjome šiek tiek daugiau nei 7 km.

Ryt paskutinė mūsų nuostabiosios kelionės diena.
Iki,
Liūdinti, kad atostogos baigiasi, Inga

Skaityti plačiau

Mini Eurotripas. Paskutinė diena Portugalijoje

Ola!

šiandien pirmas ir paskutinis rytas, kai galime niekur neskubėti ir pamiegoti ilgiau, ir neskubant pavalgyti pusryčius. Matomai apie pusryčius niekur nebūsiu pasakojusi. Tai va, pusryčiai pas mus nebuvo kažkuo įspūdingi. Dažniausi sausi pusryčiai su pienu. Labai greitai pagaminami ir nedaug kainuoja. Bet šiandien buvo ta diena, kai reikėjo suvalgyti viską, ką turėjome šaldytuve. Tai išsikepėm omletą su viskuo: kiaušiniai, šaldytos daržovės, mėsytės gabaliukai. Buvo labai daug ir sotu. Bet mes juk nemokame valgyti po mažai :D
Susikrovėme daiktus ir prieš 11 val. iškeliavome (nors galėjome būti iki 12 val.). Kaip ir buvo liepta, raktus palikome koridoriuje esančiame induke. Kadangi gyvenome pačiame miesto centre (Bairro Alto rajonėlis), šalia namų buvo daug suvenyrų parduotuvėlių. Apsilankėme ir mes ten. Pardavėjai siūlo pirkti daugiau, nes tik šiandien yra didžiulė nuolaida. Ir taip kiekvieną dieną  :))

Paskutinis mūsų šios kelionės tikslas Lisabonoje buvo Parque das Nacoes (Tautų parkas). O jis kiek toliau nuo miesto centro, todėl teko pirmą kartą pasinaudoti Lisabonos metro paslaugomis.Vienas kelionės bilietas dar buvo likęs iš vakar nepavykusios kelionės su senuku tramvajumi, todėl iš kart nuėjome prie traukinio. Išvykome iš Baixa-chiado stotelės. Kadangi tiesioginio traukinio nėra, teko persėsti Alameda stotelėje. Ir galiausiai išlipome Oriente stotelėje. Šiaip metro tinklas labai gerai išvystytas, nesunku susigaudyti pagal spalvas ir reikiamą kryptį. Visur žemėlapiai ir nuorodos kur eiti.
Išlipusios iš kart patraukėme prie keltuvų. Čia pagrindinė šio parko atrakcija. Tik bėda, kad nežinojome į kurią pusę eiti. Pasirodo, stovėjome pačiame keltuvų viduryje, todėl nebuvo jokio skirtumo į kurią pusę eiti. Pasukome į kairę. Parke daug moksleivių, nes visai šalia yra įsikūręs didžiausias Europoje okeanariumas. Į jį nėjome, nes su Migle jau esame buvusios viename iš didesnių Valensijos(Ispanijoje) okeanariumų, tad Gintarė šį kart buvo šiek tiek nuskriausta.

Bilietas pasikelti su funikulieriumi pirmyn-atgal kainavo - 5,90 Eur. Nepigi pramoga. Jei būtume žinojusios kur yra galinė stotelė, būtų užtekę pasivėžinti tik į vieną pusę. Bet kai jau turi bilietus, nieko jau nebepakeisi. Atsisėdome visos trys į vieną kabiną ir važiuojame. Man ši atrakcija jau žinoma, tik vaizdai kitokie čia. Bet galiu pasakyti, Anglijoje labiau patiko, gal dėl to, kad ten buvo vėjas, kuris dar pasiūbavo mūsų kabiną. O čia taip ramiai :)) tik, kad Lisabonoje atstumas ilgesnis (1230 m.)
Pakilus į 30 m aukštį (toks pat aukštis, kaip vakar buvom Regeleiros šulinyje) galima stebėti parką iš viršaus. Parkas įdomus savo futuristine architektūra, labai išsiskiriančia tarp senųjų miesto kvartalų. 1998 m. Pasaulinė paroda visiškai pakeitė šio rytinio Lisabonos priemiesčio veidą. Mugės tema buvo "Vandenynas - palikimas ateičiai". Tad visa teritorija buvo perstatyta pagal šią temą.

Vasko da Gamos tiltas ir mūsų pakilimo stotelė

Vasko da Gamos tiltas - kertantis Tacho upės estuariją ir sujungiantis šalies sostinę su Setubalio pusiasaliu. Tai ilgiausias tiltas Europoje (17 km). Jis pastatytas 1998 m., siekiant sumažinti eismą, judantį per Balandžio 25-osios tiltą (kur buvome šalia Belem). Tiltu nutiestas greitkelis, iš viso turintis 6 eismo juostas.

Pati Oriente stotis, reikalauja kelių minučių dėmesio - tai stulbinantis vaizdas į paprastą, kasdienį pastatą. Architektas Santiago Calatrava sukūrė futuristiškai atrodančią stotį iš plieno, betono ir stiklo skirtingų keturių lygių. Įspūdingiausias yra paskutinis lygis, kurio keturios traukinių platformos yra dengtos stikliniu stogu, paremtu kolonomis, kurios primena medžius su keliomis šakomis.

Be šių visų grožybių, dar galima pamatyti Vasko da Gamos prekybos centrą (kuriame nebuvo kur kojos padėti, nuo per didelio kiekio žmonių), Tautų aikštę su fontanais ir didžiulį Atlanto paviljoną, kuriame vyksta įvairiausi renginiai ir yra talpinama apie 20000 žiūrovų.

Tolumoje matosi Oriente stotis, į kurią atvykome

Nors buvo ketvirtadienio pusiaudienis, žmonių čia netrūko. Visi džiaugiasi gražiu pavasariu. Taip jau gavosi, kad per šią kelionę, pietus valgydavome pačiose gražiausiose vietose. Įsitaisėme prie Tacho upės kranto, išsitraukėme savo maišelį su maistu, neilgai trukus, sulaukėme ir kompanijos draugų. Vietiniai paukštukai, taip pat norėjo kartu papietauti. Pasidalinome. Daug laisvo laiko neturėdamos pajudėjome į Vasko da Gama prekybos centrą nupirkti likusių lauktuvių. Kuprinės sunkios, bet mes nepasiduodame nuovargiui. Tik vaikštant prekybos centru, reikia labai atsargiai neužkabinti ko nors su didžiulėmis kuprinėmis. Prekybos centras didžiulis, bet pirkti nėra ką :)) Todėl pasilikome šiek tiek lauktuvių nupirkti Porto mieste. Nes lauktuvių niekada nebus per daug!
Nusipirkome metro bilietėlį iš automato (aš dar padėjau vienai vietinei moteriškei nusipirkti bilietą portugališkai :D ir išvykome į Santa Apolonia stotį. Juk 17 val. mūsų traukinys jau išvažiuoja. Stotyje dar radome parduotuvėlę Pingo Doce, joje nusipirkome sausainių,gėrimų kelionei ir išėjome ieškoti traukinio. Traukinys jau laukė mūsų. Šį kartą jis pilnas žmonių. Turbūt po darbo visi važiuoja į Porto. Arba kaip mes, turistai. Truputį pažaidėm UNO, truputį pamiegojom, truputį pavalgėm ir mes jau vietoje. 19:44 rodė laikrodis, kai išlipome iš traukinio. Tik šį kart mus paleido Campanha stotyje, ir niekas nebevežė mūsų iki Sao Bento stoties. Na gerai, pasivaikščiosim, turim laiko, nes Jovita buvo portugalų kalbos kursuose iki 22:30. Dar kaip tik lauktuvių norėjome nupirkti. Tik bėda ta, kad tai buvo pramoninis rajonas. Ir parduotuvių jokių nebuvo pakeliui. O jei ir buvo, visos buvo uždarytos :)) Likom be lauktuvių. Gerai, kad dar viena šalis laukia prieš akis. Va taip ir būna, geriau pirkti, kol yra galimybė. Nes po to bus kaip mums. Pavaikščiojom gan nemažai. Ir sugalvojom pavalgyti vakarienę. Ir ne bet kur, o McDonalds. Ir ne bet kokiame, o viename iš geriausiai įvertintų greitojo maisto restoranų pasaulyje. Taip, taip. Su sietynais ir daugybe veidrodžių viduje.

Viduje nuotraukų kažkodėl nepadariau. Turbūt labai buvau alkana, ir ne tas buvo galvoje :)) Maisto skonis toks pat kaip ir visur. Kai nori valgyti, valgyti galima :D tik tiek.
Susitarėm su Jonu, kad prieš 22 val. būsime prie jų buto ir jis mums paduos raktus. Dzin dzin, skambutis į jų buto duris. Labas vakaras, sakau jam lietuviškai. Juokas ragelyje, ir durys atsidaro.
Jis įleidžia mus į tą patį butą, kuriame buvome apsistojusios, pasiplepam su juo apie Lisaboną ir jis išvažiuoja pasiimti Jovitos, o mes tuo tarpu planuojamės rytojaus išvykimą. Skrydis labai ankstyvas, o pasirodo, metro čia pradeda važiuoti tik nuo 6 val. ryto. Mes jau puse 6 turime pajudėti iš miesto. Kas dabar bus?
Sulaukiame Jovitos, pasiplepame, atsisveikiname iki kito susitikimo ir keliaujame miegoti, nes keltis reikės apie 4 val. Gal net ir anksčiau.

Smagu buvo pasimatyti su drauge. Tik gaila, kad nepavyko susisiekti su vienu vaikinu, kuriam turėjau perduoti siuntinuką ir linkėjimus iš Lietuvos. Todėl palikau viską Jovitai :)

Šią dieną išleidome - 25 Eur.

Jau ryt mūsų laukia kelionė į kitą šalį.
Laukiu nesulaukiu,
Inga

Skaityti plačiau

Mini Eurotripas. Sintra

Ola!

šio ryto istoriją galima pasiskaityti vakarykščiame įraše. Šiandien viskas vyko taip pat kaip ir vakar iki tos vietos, kai pamatėme rūką. Trumpai, galiu pasakyti. Atsikėlėm, susiruošėm, ir iškeliavom į Rossio stotį važiuoti į Sintrą. Šį kartą nusipirkome tik vieną bilietą, nes kaip ir vakar rašiau, vienas liko nepanaudotas. Diena nusimato gera, šviečia saulė, šilta.
Išlipusios iš traukinio patraukiame link tos pačios autobusų stotelės, iš kurios važiavome į Cabo da Roca, tik laukiame kito autobuso - 434. Po trijų dienų važinėjimo į Sintrą, toks jausmas, kad jau čia esame savos. Viską žinome kur eiti, ką daryti :))
Autobusas atvažiuoja, nusiperkame bilietą iš vairuotojo. Šį kart tas pats bilietas galioja pirmyn-atgal kelionei ir kainuoja 5 Eur. Autobusai nauji ir labai tvarkingi. Groja muzika, todėl iš kart visiems linksmiau.
Sintros priemiestyje yra daugybė išlikusių pilių, rūmų: Penos pilis, Monseratės rūmai, Nacionaliniai rūmai, Sateais pilis, Regaleiros pilis, Maurų pilis. Žodžiu, aplankyti jas visas turbūt užtruktų savaitę. Todėl mes pasirinkome dvi labiausiai rekomenduojamas mūsų pažįstamų. Per dieną turėtume kaip tik spėti. Dar reikia nepamiršti, kad yra ribotas darbo laikas. Ne viskas nuo mūsų priklauso.
Pirma mūsų pasirinkta pilis - Pena. Iki jos važiavome apie 15 min. Yra galimybė eiti pėsčiomis iki jos. Bet mano bendrakeleivės nepasiryžo to daryti. Gal ir gerai, keliukai nepavydėtini ir reikia vis kilti į kalną. Bet buvo tokių drąsuolių pakelyje. Su broliu manau būtume ėję pėsčiomis :))
Per mikrofoną vairuotojas paskelbia - Pena stotelė. Nusipirkus šį autobuso bilietą taip pat galima išlipti ir prie Maurų pilies. Bet mes nenorėjome švaistyti savo laiko.

Autobusų maršrutai. Neklauskit kodėl kinietiškai :D

Taigi, išlipome, žmonių tikrai mažai, dar ne turistų sezonas. Nusipirkome bilietą - rūmai ir galimybe pavaikščioti po Penos parką kainuoja 11,50 Eur. Gali ir nevaikščioti po parką, bet kaina nuo to nesikeičia. Ant bilieto parašyta, kad bilietas galioja iki 07-09-2015. Tai kaip supratau, turiu galimybę ten grįžti :D nes nėra parašyta, kad galioja tik kartą po nuskanavimo.

Pilies teritoriją pasiekėme apie 11 val ryte. Duoda žemėlapį ir vaikščiok kiek širdis geidžia. Pilis sudaro labai mažą dalį parko teritorijos. Viso parko net nesistengėme apeiti. 

Visa parko teritorija - 200 hektarų. Penos pilis kairės pusės apačioje 

Penos pilis tapo viena iš septynių Portugalijos stebuklų. Prieš iškylant Pena rūmams ilgą laiką ant kalvos stovėjo vieniša koplyčia "Pena damos" pavadinimu. Karalius Manuelis buvo taip įkvėptas šios vietos grožiu, kad įsakė ant kalvos pastatyti vienuolyną, kuriame turėjo apsigyventi 18 vienuolių. 

Kaip ir galima buvo tikėkis, 1755 m. įvykęs žemės drebėjimas neaplenkė ir šios tvirtovės, tačiau koplyčia liko išsaugota. Iki pat 1838 m. ši vieta buvo visiškai apleista, kol ja susidomėjo karalius Ferdinandas II. Jis nusipirko vienuolyno griuvėsius ir aplinkines žemes, įskaitant ir Maurų pilį ant greta esančios kalvos. Karalius Ferdinandas troško šią vietovę paversti nuostabia vasaros rezidencija Portugalijos karališkosioms šeimoms (kaip, kad Šimla Indijoje). 

1847 m. Pena rūmai, prie kurių projekto sukūrimo itin daug prisidėjo ir pats Ferdinandas su žmona Marija II, buvo užbaigti. Po karaliaus mirties rūmai ėjo iš vienų rankų į kitas, kol galiausiai atiteko valstybei. Kurį laiką Pena rūmai buvo labai mėgiama turistų atrakcija, tačiau neprižiūrimų sienų spalvos blyško, kol galiausiai tapo visiškai pilkomis. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje buvo nuspręsta rūmus perdažyti originaliomis spalvomis, kas iš pradžių šokiravo net ir pačius portugalus, kurie jau buvo įpratę prie pilkšvo tvirtovės vaizdo. 

1995 m. Pena rūmai buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą, kaip Sintros kultūrinio kraštovaizdžio dalis.

Kairės pusės viršuje - Maurų pilis matoma iš Pena pilies

Pena rūmų architektūra yra visiškas stilių mišinys, čia persipynę: neogotikinio, neomanuelio, islamo, neorenesanso detalės. Architektūros kritikai pilį kartais apibūdina, tarsi tai būtų vaiko sukurta fantazijų pilis.

Pilies viduje

Pietų metui atėjus, džiaugėmės, kad turime su savimi maišelį maisto. Žinoma, pilyje yra įrengta kavinė, bet mes ja nepasinaudojome. Mat norėjome pabūti karalaitėmis ir valgyti viename iš pilies bokštelių :))

Karalaičių pietūs :D

Pena rūmai puikuojasi ir greta esančiais sodais, kurie užima 200 hektarų teritoriją. Karalius Ferdinandas II atsivežė medžių sodinukus iš viso pasaulio, o karalienė Marija II surinko žydinčių krūmų kolekcijas.

Penos parkas

Per 3 val. Penos pilyje nuėjome 2,7 km. Kaži kiek reiktų užtrukti norint apeiti visą parką? Matėme yra autobusiukai, kurie vežioja po parką. Bet už papildomą mokestį, todėl paslauga nepasinaudojome :) 

Išėjusios iš parko atsidūrėme prie autobusų stotelės ir kažkodėl sugalvojome, kad kita mūsų pasirinkta pilis yra per toli nuo mūsų, todėl sėdome į autobusą, grįžome į ten kur įlipome. Ir pasigavusios kitą autobusą numeriu - 435 išjudėjome toliau. Autobuso pakeitimas ir tingėjimas šiek tiek pasivaikščioti mums kainavo po 2.50 Eur . Važiuojant šiuo autobusu, vairuotojas stoja 4 pagrindinėse stotelėse prie pilių (žemėlapis kur stoja autobusas, nuotraukoje viršuje). Mes išlipome antroje. Regaleiros pilis buvo antra numatyta pilis šiai dienai. Nusipirkome bilietus (6 Eur žmogui), gavome žemėlapį ir supratome, kad tai tikrai mažesnė pilis su žymiai mažesniu parku, tad laiko tikrai užteks. Nors turėjome tik 3 val. iki uždarymo. 

Pilies dydis nenustebina. Kaip vienos turtingos šeimos namelis

Quinta da Regaleira centriniai rūmai yra penkių aukštų: apatiniame aukšte - valgomasis, biliardo kambarys, antrame - miegamieji, persirengimo kambarys, trečiame - darbo kambarys, tarnaičių kambariai, viršutiniame - lyginimo kambarys, rūsyje - vyrų tarnų miegamieji, virtuvė, liftas, kuriuo atgabenamas maistas į apatinį aukštą ir sandėliukai. Pačioje Quinta de Regaleiros pilyje atidaryti vos keli kambariai, daug istorijos ir brėžinių. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukia ne pati pilis, bet parkas. 

Jame įsikūrusi bažnyčia, iš kart patraukia mūsų dėmesį. Slapti praėjimai tiek į bažnyčios viršų, tiek į požemius. Man čia jau patinka. O dar visi kriokliai, įvairiausi liepteliai, tilteliai, oranžerija. Ir geriausia parko dalis - požeminiai perėjimai, šuliniai, kuriuos pasiekti galima tik per šlapiuosius takelius :)) Geras! Atgijome ir mes. Už kiekvieno kampo vis šūkčiojam iš susižavėjimo. Prieiname prie uolos nuolydžio, kuriame įrengtas tvenkinys, į kurį akmeniniais uolos rieveliais atbėga vanduo. Tvenkinio vidury numesti akmenys - jais žengiant patenki į visiškai neapšviestą tunelį. Bet ne viskas taip paprasta - akmenys išdėlioti taip, kad tik žinant, kuria koja pradėti jais žengti, nusigausi prie įėjimo. Einam? Einam!

Kojos šiek tiek linksta, nes nežinai ko tikėtis. O maudytis dar nelabai norisi. Prieiname įėjimą į  tunelį. Gintarė išsitraukia mobilųjį telefoną. Kad matytume kur einame. Einame nežinia į kur. Kojos šlampa, šaltinėlis teka virš galvų, bet einame toliau. Žavinti nežinia! Padėsi ne ten koją, gali prisemti :D 

 Vietomis įtaisytas apšvietimas. Vanduo tekši. Mes einame ir prieiname šulinį. Vau!  Anot legendos, šiame šulinyje, kuris primena apverstą bokštą, masonai atlikdavo įšventinimo apeigas. Esame 30 m. aukščio šulinio apačioje. Spiraliniai laipteliai, apjuosiantys šulinį, vedžioja po 9 aukštus, kuriuos prilaiko raižytos akmeninės kolonos. 

Tie 9 aukštai simbolizuoja Dantės pragarą, jungtį tarp dangaus ir žemės. Iš žemės įsčių , patenki į gražius sodus. Bet, kad ten patektum reikia pereiti tamsą. 

Šulinio apačioje - milžiniškas tamplierių kryžius aštuonkampėje žvaigždėje - Monteiro (šios pilies įkūrėjo) herbas. Nuo drėgmės kolonos ir akmeninės sienos nuklotos samanomis ir kerpėmis. Kylant į viršų ratas virš galvos vis didėja. Mistiška vieta. Kuo toliau tuo labiau. Vos spėjus pailsėti ant parko suolelio. Užmatome dar vieną užrašą. Slaptasis labirintas. Reikia išbandyti ir jį. 

Slaptasis labirintas. Visur aplink vanduo

Jokio apšvietimo ir rodyklių nėra. Jei įėjai, turi rasti ir išėjimą. Vienas žingsnis ne ten ir būsi visas šlapias. Telefono apšvietimas vėl gi mums pagelbėjo. Tad pasiekėme dienos šviesą greitai.

Turiu pripažinti, tai antra vieta Portugalijoje, kurią tikrai rekomenduočiau aplankyti. Tie požeminiai praėjimai ir labirintai tikrai sužavėjo mane. Čia gal dar įtaka po to, kai landžiojom po Vilniaus vandens šulinius? :D 

Ir viskas, pilių diena ėjo į pabaigą, saulė jau leidosi, todėl darėsi vėsu. Atsisėdom į autobusą, grįžom į stotį, o iš jos - į Lisaboną su traukiniu. 

Tik bevažiuodamos sugalvojome, kad norime pamatyti Aguas Livres tiltą. Jau kadangi važiuojame pro šalį jo, būtų nemandagu jo neaplankyti :)

Išlipome viena stotele anksčiau, nei lipdavome visada. Rajonas nepasirodė vienas iš geriausių. Tik išlipusios supratome, kad tas tiltas didžiulis. Ir kaip ant jo užlipti, ir iš kurios pusės, nėra aišku. Pažiūrėjome į laikrodį, jau buvo kiek po 18 val. Nežinojome iki kelių jis dirba. Todėl nusprendėme šį kart pasidžiaugti juo, tik iš tolo. 

Aguas Livres tilto pagrindinė dalis apimta 18 km, tačiau viskas tuo nesibaigia, jis tęsiasi iki 58 km, taip apjungdamas kanalų tinklą, ir matomas, net toliausiai nuo Lisabonos.

Agua Livres tiltas

Ir prisiminėm, kad mūsų traukinio bilietas, vis dar gali galioti, tad grįžimui namo sutaupytume pinigų. Akurat. Bėgome, kad spėtume, ir mums pavyko, pasižymėjome bilietą laiku! :D Sulaukusios kito traukinio grįžome į Rossio stotį. 235 laiptukai ir mes jau prie parduotuvės. Perkame maistą paskutinei vakarienei Lisabonoje. Šiandien šventė! Tiksliau atsisveikinimo vakaras su Lisabona. 

Pasigaminome makaronų užkepėlę su vištiena. Tik vėl kiek persistengėme. Pagaminome tiek, kad būtų užtekę bent 5 normaliai valgantiems žmonėms. 

Bet aišku, mes viską suvalgėme pačios. Nes buvo labai labai skanu :) Prie vakarienės stalo dar paklausėme Fado dainų ir gyvai klausyti nebeėjome. 

Išėjusios vakare pasivaikščioti, turėjome dar tikslą, pasivažinėti senučiu 28 numeriu pažymėtu tramvajumi, bet kaip supratome, tada jie jau miegojo :) Tad lieka šis tikslas kitam apsilankymui Portugalijoje. Ir vienas metro bilietėlis kortelėje. 

Nuėjome iki Saint Apolonia stoties, nusipirkome traukinio bilietus į Porto. Kaina ta pati, kaip ir pirkome Porto - 23 Eur. Traukinys pajuda 17 val. Todėl prieš išvykimą dar galima ką nors sugalvoti ryte paveikti. 

Ryt paskutinė diena Portugalijoje. Atostogos eina į pabaigą.

Šia dieną išleidome po - 53 Eur. 

Iki,

Inga

Skaityti plačiau