2017-10-24

4 paros Madride. 5 dalis

Hola!

Va ir paskutinė diena. Šiandien pagrindinis tikslas buvo apsipirkti, o kad tai būtų ne vien tik apsipirkimas, tai nusprendėm iki parduotuvės nueiti pėsčiomis. Ėjom visai netoli Plaza Mayor, kurią jau pažinojom, bet dar nebuvom užsukę į Mercado de San Miguel. Šitas turgus yra dažnai minimas, kaip būtinas aplankyti objektas Madride. O ten gali įsigyti visokių maisto produktų, užkandžių. Tik jis neatrodo kaip tradicinis ispaniškas turgus, kuriame perka vietiniai. Turgus atrodo grynai padarytas turistams, viskas iščiustyta, prekystalių lentynose esantis maistas sudėliotas preciziškai. Užėjom į vidų, nieko įdomaus nepamatėm, ir išėjom. Ten nebent eiti „tapų“ valgyti, bet kadangi mes buvom nealkani ir ką tik iš namų, tai ir nieko nepirkom.
Mercado de San Miguel

Primark, Bocadillo de Calamares, ledai, cheresas

Išėję iš turgaus ėjom toliau, kol galiausiai pasiekėm parduotuvę, kurioje jau iš tikrųjų nusprendėm skirti nemažai laiko ir nusipirkti rūbų. Pradėjom kaip ir planavom nuo kūdikių skyriaus. Ten pasiėmėm šliauštinukų, pižamų ir dar visokių būtinų rūbų naujagimiui. :)
Primark iš vidaus
Po to ėjom atskirai į moterų ir vyrų skyrius – moterų per 2 aukštus, vyrų – per vieną. Radau aš kelias kelnes, kojinių, džemperį, striukę. Svarbiausia ten žiūrėti į medžiagos sudėtį, nes kainos ten tikrai nedidelės. Neįsivaizduoju kaip jie gali tokias mažas kainas padaryti. Ant rūbų nurodyta, kurioje šalyje jie yra pagaminti. Aišku, tikimybė yra, kad juos gamina maži vaikai už labai mažą atlyginimą... Ne viena garsi kompanija yra dėl to turėjusi skandalų...

Praleidę ten kelias valandas išalkom, ir jau atėjo laikas išbandyti dar vieną Madrido išskirtinį patiekalą – sumuštinį su kalmarais (bocadillo de calamares). Nežinau kodėl jis laikomas tipiniu Madrido maistu (nes gi ne prie jūros yra), bet ne vienoje vietoje jį, kaip tradicinį, rekomendavo paragauti. Draugų buvom pasiklausę, kurioje vietoje jie geriausi – ir jie mums rekondavo kavinę La Campana, esančią netoli Plaza Mayor. Nuėjom užsisakėm, padarė labai greit, vienas kainavo apie 2€. Nuėjom į Plaza Mayor ir jį sukirtom. Tikrai buvo labai skanu.
La Campana užeiga
Bocadillo de Calamares
Na, o užkandus reikia kokio nors deserto. O desertui – ledai. Taip pat buvom išsiklausę kur galėtume skanių ledų paragauti. Vieta nebuvo pačiame miesto centre, bet eiti nebuvo labai toli – tuo labiau, kad į namų pusę. Kaip man pasirodė, tai ten labai daug ledainių nėra. Italijoje tikrai jų atrodo daugiau. Nuėjom, užsisakėm, paragavom kelių skirtingų skonių. Skanūs naminiai ledai.
Naminiai ledai
Grįždami užsukom į parduotuvę, nes nusprendėm šį vakarą patys pagaminti maisto draugams. Ir liko dar vienas dalykas, kurį būtinai norėjau paragauti – tai jų vietinis stiprus spirituotas vynas cheresas. Ant butelio jo pavadinimas rašomas, trimis kalbomis Jerez - Xérès – Sherry (ispaniškai – senoviškai ispaniškai – angliškai). Nieko bendro su vyšniomis jis neturi, tiesiog anglai taip tarė pavadinimą xeres. Tai parduotuvėje susiradom butelį, ant kurio buvo trys šitie pavaidinimai ir nusipirkom paragauti.
Jerez - Xérès – Sherry Canasta
Pagaminom vakarienę, pavalgėm, paragavom chereso, susikrovėm daiktus, dar kažkiek paplepėjom ir nuėjom miegoti, nes reiks naktį keltis ir važiuoti į oro uostą.

Madrid – Vilnius 

Iš vakaro buvom užsisakę taksi iki oro uosto. Įdomiai pas juos – iki oro uosto yra fiksuota kaina, nesvarbu iš kurios miesto dalies važiuoji. 5:00 jau važiavom, tik įdomu tai, kad didžiąją dalį važiavom po žeme. Iš pradžių vairuotojas atrodo važiavo labai nedidelėmis gatvėmis, po to nėrė į apačią ir vuolia – kaip autostrada. Pasirodo po Madridu yra išraizgytas didžiulis autostradų tinklas, kuriuo mes ir pasiekėm oro uostą. Kelionė truko apie 30 min.
Tuneliu į oro uostą!
Vairuotojas mus išleido prie reikiamų vartų, sumokėjom jam kortele, ir įėjom į oro uosto vidų. Greitai praėjom patikros procedūras ir jau buvom viduje. Ten dar turėjom nemažai liko palaukti, kol pradės laipinti, apžiūrėjom duty free parduotuvę, truputėlį pasivaikščiojom po oro uostą ir apie 7:00 jau sėdėjom lėktuve ir laukėm skrydžio.
Lėktuve į Vilnių
Beje, pamenat, kai rašėm, kad skrisdami į priekį nepirkom vietų? Tai skrendant atgal buvo kiek kitokia situacija – mums paskyrė vietas tarp kurių buvo apie 20 eilių, ir galima pasakyti kad, Ryanair privertė mus nusipirkti vietas šalia. Tik nusipirkti nebuvo taip paprasta. Reikėjo kreiptis į Ryanair pagalbos tarnybą ir per čat‘ą (susirašinėjimą) pasakyti visus duomenis ir jie paskyrė vietą ir nuskaičiavo pinigus nuo kortelės, su kuria mokėjau už skrydį (prieš tai paklausė, ar galima). Kadangi vieną vietą paliko tokią, kokia ji buvo priskirta, tai susimokėti reikėjo tik už vieną – 5,56€. Gal ir variantas, norint sutaupyti (nors nežinau ar tikrai pavyko sutaupyti, lygtai tuo metu vieną vietą po 2€ pardavinėjo.

Skrydžio metu buvo labai gražus dangus. Po 4 valandų skrydžio mes jau Vilniuje! Valio! Keturių parų pasibuvimas Madride baigėsi!
Rytinis dangus
Vilnius
Iki kitų susitikimų!
Nesėdėkit vietoje,
V!

2017-10-23

4 paros Madride: 4 dalis

Hola!

Šios dienos didžiausias tikslas – nemokama ekskursija po Madridą. Kadangi Madridas yra labai didelis miestas, tai jame nemokamas ekskursijas organizuoja bent kelios firmos. Kadangi nemokamas ekskursijas esam išbandę kituose miestuose, tai žinojom, kad jai pasibaigus, gidui galima palikti „ant alaus“. Kituose miestuose naudojomės „Sandeman‘s“ nemokama ekskursija, tai žinojom, kad jų lygis yra aukštas ir kad gali duoti ir nuolaidų pavalgymui ir apsipirkimui.

Nemokama ekskursija

Iš anksto buvom rezervavę dvi vietas 11:00 val. anglų kalba vedamai ekskursijai (net ir Ispanijoj kažkas gali būti angliško :D). Atsikėlę papusryčiavom ir pėstute nuėjom iki Plaza Mayor, kur buvo numatyta susitikimo vieta. Ten susiradom raudonus skėčius (nes kiekviena firma turi savo spalvos skėčius ir beveik visos ekskursijas pradeda Plaza Mayor), pasižymėjom, kad atėjom ir laukėm pradžios.
Plaza Mayor
Šiek tiek po 11 val. prie mūsų grupelės priėjo gidas Ramon ir pradėjo garsiai ir išraiškingai sakyti, ką veiksim, ką pamatysim ir kaip viskas vyks. Tada paėjom į kitą Plaza Mayor pusę ir klausėmės, ką gidas papasakos.

Be įprastinės miesto istorijos ir trumpos aikštės paskirties, gidas papasakojo apie Plaza Mayor aikštėje esančią arklio skulptūrą. Pasakojo, kad vienu metu aikštėje buvo blogas kvapas. Niekas nežinojo, iš kur tas kvapas atsiranda. Bet galiausiai jie nustatė, kad kvapas sklinda iš būtent šitos arklio skulptūros. O „kvepėjo“ žuvę paukščiai, kurie įskrisdavo pro arklio burną į tuščiavidurę skulptūrą ir neradę kelio atgal ten žūdavo ir supūdavo. Aišku, po šito atradimo arklio burna buvo izoliuota ir kvapas dingo.
Matosi arklio skulptūra
Po to žingsniavom laiptais žemyn iki seniausio pasaulyje (oficialiai pripažinto Guinness rekordų knygoje) restorano. Restoranas vadinasi Restaurante Botín ir veikia nuo 1725 metų. Šiuo metu restorane yra 4 aukštai, kurie išlaikę XVIII amžiaus stilių ir maistas gaminamas malkų krosnyje. Įdomus faktas buvo tas, kad vienu metu šioje užeigoje buvo draudžiama prekiauti mėsa, vynu ir maistu, nebent žmonės jį patys atsinešdavo, o užeigos šeimininkai jį pagamindavo. Tikrieji šeimininkai vaikų neturėjo, tai po jų mirties, restoraną parėmė žmonos sūnėnas, ir nuo to laiko ant restorano fasado yra užrašas „Sobrino de Botín“ (Botin sūnėnas). Po kiek laiko restoraną valdyti perėmė Gonzalez šeima, kurios trečioji karta dabar valdo restoraną.
Sobrino de Botin Madride 
Baigęs pasakojimą gidas nusivedė į nedidelę aikštę ir ten pasakojo dar visokių istorijų. Viena tikriausiai labiausiai įsimenančių, tai kaip atsirado nemokami „tapas“ Madride. Seniai seniai žmonės dirbo vien tik sunkius fizinius darbus. Karalius pastebėjo, kad žmonės neturi jėgų dirbi, nes vakarais vartodavo tik vyną arba alų, ir neužtekdavo pinigų nusipirkti maisto. Tai karalius susitarė su barais, kad kartu su gėrimais darbininkams duotų ir užkandžių – „tapas“. Taip ir atsirado tokia tradicija. Aišku, čia yra legenda, ir niekas nežino, kaip iš tikrųjų buvo, bet ir dabar kai kuriuose baruose užsisakant gėrimą galima gauti nemokamų užkandžių.
Mūsų gidas
Toliau ėjom iki flamenko teatro. Flamenko – tradicinis ispanų muzikos – šokių stilius, susiformavęs XVIII a. šalies pietų regione Andalūzijoje. Sustojom mes prie Las Carboneras, flamenko teatro. Iš kur kilęs „flamenko“ pavadinimas niekas tiksliai nežino. Kai kurie mano, kad „flamenko“ tai „gipsy“ (čigonų) sinonimas. Ten ilgai neužsibuvom, ir ėjom toliau.
Gidas pasakoja istoriją
Las Carboneras
Ėjom po Viaducto de Segovia ir sustojom netoli Fuente Andalusi, kuris įsikūręs nedidelėje aikštėje. O aikštė įdomi tuo, kad viena jos siena yra iš senų plytų. Pamenu, kad gidas kažką įdomaus apie šitą sieną pasakojo, bet ką konkrečiai nebeprisimenu.
Viaducto de Segovia
Senovinė siena
Po to turėjom pertraukėlę. Gidas nusivedė į kavinukę, kur galėjom užsisakyti kavos, arbatos, užkandžių. Tikriausiai gidas gauna už tai kažkokį „atkatą“, bet čia jau ne mūsų reikalas. Kadangi mes buvom labai gerai papusryčiavę, tai nieko iš maisto nepirkom. Tik kavos išgėrėm. Pertrauka truko nemažai, dėl to dar spėjau nubėgti iki Viaducto de Segovia ir padaryti nuotrauką kaip atrodo vaizdas nuo viršaus. Visai neblogas.
Vaizdas nuo viaduko
Po to nuėjom į Plaza de la Armeria, kurios vienoj pusėj stovi Palacio Real (Karališkieji rūmai), o kitoje – Catedral de la Almudena. Gidas rekomendavo turint laiko užeiti į katedrą. Taip pat ir papasakojo šiek tiek apie karališkuosius rūmus. Kad juose tiek daug kambarių, kad norint visuose bent vieną naktį miegoti, reiktų apie 10 metų (3418 kambariai). Į rūmus galima patekti nemokamai – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio dvi valandas iki darbo pabaigos įėjimas ES piliečiams nieko nekainuoja. Gidas leido šiek tiek vieniems pasibūti aikštėje.
Armeria katedra
Karališkieji rūmai
Toliau ėjom iki Plaza de Oriente. Ši aikštė yra prie pat Karališkųjų rūmų. Ji skiria rūmus nuo Operos teatro. Aikštės viduryje stovi Felipe IV skulptūra. Aikštė išskirtinė tuo, kad aplink ją yra labai daug įvairiausių skulptūrų. Jos pakankamai aukštos. Aikštėje jos atsirado dėl to, kad ne visos jos tilpo ant rūmų stogo. Vienas iš rūmų valdovų buvo sugalvojęs ant rūmų stogo padėti labai daug skulptūrų, bet visos netilpo, todėl buvo nuspręsta jas padėti šiame parke. O Felipe IV skulptūra buvo tikras iššūkis tuometiniams skulptoriams, nes valdovas norėjo, kad jis būtų pavaizduotas ant priekines kojas iškėlusio žirgo. Niekam to nepavyko padaryti, kol neįsikišo tokie veikėjai kaip Galileo Galilei, Diego Velazquez ir Juan Martinez Montanes. Pasinaudojęs jų patarimais Pietro Tacca padarė tokią skulptūrą ir ji stovi iki šių dienų.
Plaza de Oriente
Felipe IV
Toliau gidas mus nusivedė iki Teatro Real, susodino ant bordiūro ir pabaigė savo pasakojimą. Tada visi paplojom, įdavėm pinigų, lauktuvių (kas kaip sugalvoja atsidėkoti) ir atsisveikinom. Labai aiškiai angliškai kalbantis, išraiškingas gidas. Jei kada tektų būti Madride ir galėtumėte rinktis, tikrai rekomenduotume Ramon. :)
Paskutinis mūsų gido pasakojimas

Chocolate con Churros, savarankiška pažintis su Madridu

Po ekskursijos bėgom valgyti churros su šokoladu, bet praeiti turėjom pro Teatro Real fasadą. O jo priekyje stovi labai nedidelė skulptūra vienai ši Ispanijos valdovių – Isabel II. Kaip pasakojo gidas, ji labai nemėgo praustis. Trumpai stabtelėjom prie skulptūros ir nubėgom į San Gines. Užsisakėm, atsisėdom, greit viską atnešė ir labai skaniai pavalgėm. Net nežinau kiek ten personalo dirba, bet viską padaro labai greitai. Ir aišku, labai skaniai – ne veltui ta vieta tokia populiari.
Isabel II paminklas
Chocolatte con Churros
Ir pasipildė skrandžius sąraše turėjom dar nemažai vietų, kurias reikėjo aplankyti. Į vieną iš jų ir nuskubėjom. Tai – Puerta del Sol aikštė, kurioje yra Tio Pepe (tradicinio ispaniško alkoholinio gėrimo - chereso) iškaba, kuri manoma, kad ten atsirado 1936 m. Tai laikomas kaip Madrido simbolis, nes kai pradinio pastato, ant kurio kabėjo iškaba, remonto metu ją turėjo nukabinti, kilo didelis sąmyšis. Po to buvo nuspręsta ją grąžinti, tik šitos iškabos norėjo labai daug pastatų savininkų, bet laimėjo English Court, ant kurio pastato dabar puikuojasi Tio Pepe iškaba.
Tio Pepe
Dar vienas Madrido simbolis, kuris labiau tikriausiai žinomas vietiniams, tai meškos po braškių medžiu skulptūra – El Oso y el Madroño. O šitas simbolis yra toje pačioje aikštėje kaip ir iškaba, tai nereikėjo niekur toli eiti. Šitas simbolis yra naudojamas Madrido herbe ir buvo sugalvota, padaryti herbą realų – 3D vaizdą. Tai 1967 metais šitą skulptūrą pastatė Madrido centre. Nuėjom iki jos, pasidarėm nuotraukėlių.
Meška su braškių medžiu
Toliau – nedidelis parkas prie Palacio Real (Karališkųjų rūmų). Jis irgi buvo labai netoli. Iš tikrųjų tai vadinasi Sabatini sodu, kuriame yra nedidelių baseinėlių, labai gražiai sutvarkytų gyvatvorių, kelios statulos. Krūmai padaryti kaip labirintukai. Žmonės ten leidžia laiką, skaito, sėdi pavėsyje. Nuo parko atsiveria viena Karališkųjų rūmų siena.
Sabatini sodai
Labirintukai
Matosi Karališkųjų rūmų siena
Iš parko išėjom pro kitą išėjimą ir nuspendėm nueiti iki Templo de Debod, gal dieną būtų pavykę užeiti pasižiūrėti į vidų. Praėjom pro didžiulį apvalų pastatą Senado de España – ten sėdi ispanų senatas. Pakeliui dar radom vieną senovinį pastatą, kuris atrodo kaip pilis. O kai priėjom prie Templo de Debod vartelių, pamatėm, kad jie uždaryti. Paskaitėm darbo valandas – pirmadieniais nedirba. Tai Templo de Debod iš vidaus lieka kitam kartui. ;)
Ispanijos senato pastatas
Demplo de Debod dieną

Teleferico de Madrid

Kadangi buvom visai netoli, tai nusprendėm nueit iki Teleferico de Madrid. Tai kaip keltuvas į kalnus. Juo galima persikelti iš vienos Madrido pusės į kitą. O kitoje pusėje yra didžiulis Casa del Campo parkas. Susiradom jo įėjimą, nusipirkom du bilietus nuvažiavimui ir grįžimui, sumokėjom 11,80€ (po 5,90€). Tada užėjom į vidų, nuskenavom bilietus ir pasitiko mus darbuotojai. Padarė kelias nuotraukas prie sienos, nelabai žinojom kodėl, bet sutikom. Po to sėdom į vagonėlį ir laukėm pakilimo. Pakilom. Skridom virš rožių sodo, geležinkelio linijos, Manzanares upės, greitkelio, šalia pastatų ir tada jau prasidėjo parko teritorija – medžiai, žemė be žolės.
Teleferico de Madrid
Vagonėlio viduje
Sodas
Geležinkelis
Upė
Greitkelis
Casa del Campo parkas
Pakilimas truko pakankamai ilgai. Bet tikrai neprailgo, buvo į ką pasižiūrėti. Viršuje išlipom iš vagonėlio ir nuėjom pasivaikščioti. Beeidami į lauką pamatėm savo nuotraukas jau atspausdintas ir paruoštas būti parduotas. Nuotraukas padaro tris ir vienos kaina lygtai 6€, dviejų – gal 10€, o trijų – gal 13€, nesvietiškai brangu. :) Tai į tas nuotraukas pasižiūrėjom, atrodė labai mėgėjiškai (įsivaizduokit, kad jus iškerpa iš nuotraukos ir uždeda ant kokio nors fono), tai ir palikom. Įdomu, kaip jiems sekasi jas pardavinėti...

Išėjom į lauką, truputėlį pasivaikščiojom. Ten yra kavinė, galima ir pavalgyti, jei labai išalksti. Nuo apžvalgos vietos, kuri yra kitoje kavinės pusėje, matėsi pats parkas, vagonėliai, tolumoje daug pastatų ir Karališkieji rūmai. Jei turėtume daugiau laiko, būtume galėję nueiti iki atrakcionų parko Parque de Atraccciones de Madrid arba zoologijos sodo Parque Zoologico de Madrid, kuris yra tame pačiame didžiuliame Casa del Campo parke – šituos objektus pasilikom kitam kartui. ;)
Vaizdas pasikėlus
Matosi Madrido pastatai
Parke yra atrakcionų parkas ir zoologijos sodas
Apžiūrėję parką iš viršaus, sėdom į vagonėlį ir nusileidom į miestą. Namo grįžom pro Karališkuosius rūmus, užėjom į Almudeno katedrą, o po to į kriptą (iš kitos pastato pusės), kurioje palaidoti šventieji.
Grįžtame atgal
Miesto herbas ant dangčiū
Vaizdas iš katedros vidaus
Kriptoje 
Taip ir baigėsi dar viena diena pilna susipažinimu su Madridu. Rytoj – paskutinė diena ir naktį namo!
V!

2017-10-22

4 paros Madride: 3 dalis

Hola!

Lazy Sunday! Ir kadangi draugai turėjo reikalų, tai dieną pradėjom vieni. Šios dienos planas – tęsti pažintį su Madridu. Aplankyti dar keletą objektų, ir pasižiūrėti į miestą iš kitų apžvalgos vietų (nes pasirodo Madridas turi jų visai nemažai).

Madrido Chamberí Ghost Station: Andén 0

Po pusryčių išvažiavom į Chamberi metro stotį, dar vadinamą kaip Ghost Station, nes ten traukiniai nebesustoja. Tai yra labai sena Madrido metropoliteno stotis, kuri šiuo metu yra nenaudojama, bet naudojama kaip edukacinė priemonė parodyti kaip anksčiau veikė metro. Stotį uždarė dėl to, kad ji buvo labai trumpa, o keičiant traukinius, visi jie buvo ilgesni, todėl stotyje negalėtų išlaipinti ir priimti visų keleivių, dėl to buvo uždaryta.

Šis objektas nėra labai populiarus, tai daug informacijos kaip jį pasiekti ir ką pamatysim nėra. Bet mane sudomino apleista (ghost) stotis. Maždaug apsižiūrėjom kur ji turėtų būti, kurioje metro stotyje turim išlipti. Išlipom, įsijungėm navigaciją, ir bandėm surasti, kur mums eiti. Sekėsi nekaip, nes nuėjom visai ne į tą pusę. Truputį paklaidžioję, vėl grįžom iki sankryžos, pradėjom įdėmiau dairytis ir pamatėm Anden 0 iškabą.
Chamberi stotis kur tie metaliniai stulpai
Įėjimas į Anden 0, Chamberi stotį
Perėjom į kitą gatvės pusę ir ten mus pasitiko apsaugos darbuotojas. Jis ispaniškai pasakė, kad apačioje yra pilna, ir kad reikės luktelti. Buvom ne vieni, tai tiesiog atsistojom į eilę ir laukėm. Iš tikrųjų net nežinojom, ko tikėtis. Tik žinojom, kad lankymasis neturėtų nieko kainuoti. Tą patį patvirtino ir iškaba prie įėjimo. O neįleido dėl to, kad ten vienu metu gali būti ne daugiau kaip 56 žmonės. 

Už mūsų rikiavosi vis daugiau žmonių, iš stoties viens po kito vis išeidavo žmogus. Po maždaug 10 minučių mus pradėjo leisti į stotį. Nulipom laipteliais ir tada darbuotoja parodė visiems eiti į vaizdo peržiūros salę. Joje mes atsisėdom ant laiptelių (kurie tikriausiai kažkada buvo naudojami kaip stoties laiptai įėjimui ir išėjimui) ir žiūrėjom ką rodo televizorius. Mūsų buvo apie 20 žmonių, gal kiek daugiau.
Filmukas apie Madrido metro
Pažiūrėję filmą jau tikėjomės pasivaikščioti po stotį, bet mus sulaikė užtvara. Nelabai supratom kodėl negalim eiti, bet prie mūsų buriavosi vis daugiau ir pagalvojom, kad tik grupeles įleidžia. Bet po kažkiek laiko atėjo moteriškė pasikabinusi mikrofoną ant savęs – supratom, kad tai bus ekskursija! Ispanų kalba, bet vis šis tas. Kai ką ir mes supratom (arba sukūrėm, tai ne viskas ką čia parašysiu gali būti tiesa :D).
Įėjimas į stotį, čia pardavinėjo bilietus
Stotis atidaryta 1919 metais, kaip viena iš 8 pirmosios Madrido metro linijos stočių. Stotis veikė iki 1966 metų (kaip rašiau, dėl prailgintų traukinių ji tapo per trumpa ir nebuvo techninių galimybių jos pailginti). Nuo 2008 metų stotis atidaryta kaip muziejus. Nedaug kas nuo 1966 metų ir buvo pakeista. Likusios senosios būdelės, kur buvo pardavinėjami bilietai, seni maršrutų žemėlapiai, originalus pavadinimas (Chamberi), reklamos.
Chamberi pavadinimas
Kryptis ir stotelių žemėlapis
Reklamos
Po pasakojimo nuėjom iki pačios platformos. Ten dabar yra padarytas stiklas, kad muziejaus lankytojai neužkristų užsižiopsoję ant bėgių, kuriais dabar pravažiuoja traukinys. Stotį galima pabandyti pastebėti važiuojant mėlynąja (1) linija tarp Iglesia ir Bilbao stočių. O kai traukinys važiuoja, tai ten neįmanoma susikalbėti, nes garsas būna labai didelis ir traukiniai ten tikrai nepristabdo. :)
Stiklas skiria nuo bėgių 
Kadangi buvom susitarę ir laikas seko, tai nusprendėm baigti ekskursiją ir eiti atgal prie išėjimo iš stoties perono. Dar kai prasidėjo ekskursija mums šiek tiek pasakojo apie patį išėjimą. Tai buvo moderni tuo metu išėjimo sistema – išeiti galima, bet įeiti per išėjimą nepavyks. Kaip tą pavyko pasiekti? Ogi labai paprastai – yra varteliai, kurie atsidaro tik tuomet, kai prieš juos užlipa žmogus. Jei svoris yra nepakankamas, varteliai lieka užrakinti. Ir viskas.
Išėjimas iš metro (iš viršaus į apačią), įeiti nepavyks
Tai tikrai neįprasta vieta, kurią vertą aplankyti Madride. Jei būsit, nueikit ten.

Šokoladinė San Gines

Buvom susitarę su Asta susitikti šokoladinėj. Tai nesibaigus ekskursijai turėjom pabėgti. Manau pakankamai daug pamatėm ir pakankamai daug sudalyvavom, tai užskaityti galima. Miesto autobusais važiuoti dar neteko, tai nežinojom, kaip reiktų mums pasiekti San Gines šokoladinę. Pasižiūrėjom į žemėlapį, ir nusprendėm apie 2 km nueiti pėsčiomis. Bus greičiau, nei išsiaiškinti, kaip nuvažiuoti autobusu, tuo labiau, kad ten miesto centras, tai autobusas tikriausiai nenuveš iki ten, arba važiuos labai retai.

Oras buvo puikus, tai skyrėm laiko pasivaikščioti. Praėjom pro dar vieną lankytiną objektą Gran Via. Tai įspūdinga gatvė, nes joje labai daug Art Deco stiliaus pastatų. Ir jie tikrai aukšti. Su šita gatve susipažinom šiek tiek vėliau, o šį kartą ją tiesiog kirtom. Ir nurūkom pėsčiųjų gatve į San Gines.
Pirma pažintis su Gran Via
Ten jau susitikom su Asta. Šita šokoladinė garsi tuo, kad duoda tradicinį Ispanijos skanėstą – čiuros. O visas patiekalas vadinasi „Chocolatte con Churros“. Ir tai populiariausias patiekalas šioje kavinėje. Patikėkit, visi, kurie ten nueina, užsisako tik šitai. Na, vietoj čiuros, dar gali būti porras, bet principas tas pats. Šokoladas su spurga. Tik churros yra maždaug 1 cm pločio, o porras – dvigubai didesnio skersmens.
San Gines šokoladinė
Nueini į šokoladinės vidų (viduje tikrai gražu, labai daug įžymybių nuotraukų ant sienų, ne veltui, nes šokoladinė dirba nuo 1894 m.), užsisakai ką nori, ir po to eini į lauką ieškoti staliuko. Tada prie staliuko prieina padavėjas (nu tas kuris tik paduoda), paima čekį ir pagal jį atneša, kas užsakyta. Viskas vyksta labai gretai, eilė juda greitai, atneša greitai, neįprastai Ispanijoje.
Chocolatte con Churros i Porras
Gavę šokolado ir čiurų sėdėjom sau ir ramiai valgėm. Nu tikrai, labai geras patiekalas. Asta sakė, kad šitokį maistą populiaru valgyti pusryčiams – kalorijų bomba! Riebaluose kepta tešla su skystu šokoladu. Bet skanu tai labai. Ir vieni su kitu labai tinka. Labai didelio tarp churros ir porras nėra, bet originaliai patiekia su churros, tai su jais atrodo skaniau. Be to ir šokoladas labiau išsinaudoja, nes churros būna daugiau porcijoje, nei porras.

Gran Via 

Pasisotinę (užskaitėm kaip pietus), nuėjom iki Gran Via gatvės. Lėtai pasivaikščioti po ją. Joje ne tik įdomūs pastatai, bet ir daug parduotuvių. Viena iš tokių Primark parduotuvė. Lietuvoje ji nelabai girdėta, bet jos šūkis – mada už mažą kainą. Olita lėktuve iš savo susėdovo buvo prisiklausiusi, kad toje parduotuvėj viskas pigu. Asta taip pat sakė, kad ten galima naujagimiams rasti geros kokybės (100% medvilnės) daiktų už labai gerą kainą. Tai sutarėm, kad skirsim apie pusvalandį laiko, ir apsižiūrėsim kas ten gero. Užėjom į parduotuvę – ji per 4 aukštus. Nusprendėm pradėti nuo vaikų skyriaus, tai liftu pakilom į viršutinį aukštą. O ten tikrai daug visko... Apsižiūrėjom, bet šį kartą nieko nepirkom. O ir žmonių buvo labai daug – sekmadienis. Tikrai radom, ką būtų galima nusipirkti.
Primark viduje
Pusvalandžio nelabai užteko, nes ten labai daug visko... Ir kainos nedidelės. Vėl susitikom su Asta, tada prie mūsų dar prisijungė Mario ir jau iš tikrųjų ėjom toliau Gran Via keliu. Praėjom Circulo de Bellas Artes, kurioje galima pasikelti ir pamatyti miesto panoramą (šitą nusprendėm pasilikti kitam kartui), o šį kartą mūsų tikslas buvo nueiti iki Palacio de Cibeles ir ten pasikelti į apžvalgos aikštelę. Pasidarėm ir Metropolis pastato nuotrauką, jis dažnai naudojama kaip Gran Via reprezentuojantis pastatas. Taip pat praėjom dabar restauruojamą Banco de España didžiulį pastatą.
Circulo d Bellas Artes
Metropolis
Banco de España 
Kai buvom netoli Palacio de Cibeles – miesto Rotušės – pamatėm gatvėje parduodamus keptus kašteinus. Jie labai panašūs į kaštonus, bet yra truputį kitokios formos ir valgomi. Tikriausiai jei mes savo kaštonus iškeptume, tai nebūtume labai patenkinti jų skoniu, o ten jie kepami ir valgomi. Nusprendėm nusipirkti kelis ir paragauti. Skonis visai įdomus, ir nepasakyčiau, kad blogas. Kašteinų esu aš ragavęs kai buvom su sese Romoje.
Kašteinai
Galiausiai pasiekėm Palacio de Cibeles. Ten lauke buvo nedidelė eilė, rotušė yra saugoma, kaip oro uostas, kad nieks nieko neprasineštų. Mes nieko neturėjom, tai apsaugą praėjom greitai. Tada nuėjom į kasą, nusipirkom bilietus į artimiausią pakilimą į apžvalgos aikštelę (2€). Turėjom dar truputį laisvo laiko, pasivaikščiojom apačioje, po to pasikėlėm liftu į viršutinį aukštą. O ten jau laukė nemažai žmonių, nes į patį viršų leidžia įeiti tik grupėmis.
Madrido rotušė
Sulaukėm įleidimo laiko, ir mums pasakė, kad kuprines (daiktus) reikia palikti saugojimo spintelėse ir lipti laiptais iki pačios aikštelės. Arba kilti atskiru liftu (vežimėliams, neįgaliesiems). Aikštelę pasiekėm. Vaizdas kitoks nei matėm Faro de Moncloa. Pati aikštelė yra žemiau, bet užtat matosi visi didingi aukšti pastatai. Ir aikštelė yra kitoje miesto dalyje ir matosi visai kiti pastatai. Aikštelėje galima apeiti aplink – vienoje iš pusių matėm Retiro parko žalumą, kitoje – kalnus tolumoje, o dar kitose – pastatų krūvą. Nors ir neaukštai, bet apžvalgos aikštelė pasirodė įdomi.
Pridėti antraštę
Vaizdas iš  Palacio de Cibeles
Vaizdas iš Palacio de Cibeles

Tapas

Nusileidę į apačią nusprendėm nueiti užkąsti. O užkandžiai ten labai populiarūs. Tikriausiai ne kartą ir jūs esat girdėję jų pavadinimą – tapas. Tai žygiavom per Gran Via iki Plaza de España. Pasižiūrėjom kaip aikštė atrodo dieną. Ir po to nuėjom iki užkandžių – tapas – vietos. Šiaip, kiek skaičiau prie atvažiuodamas, tai Madride labai populiaru yra nueiti į barą, užsisakyti gėrimą ir gauti užkandį (tapas) nemokamai. Tai einant per barus galima ne tik išgerti, bet ir pavalgyti. Bet mes ėjom kiek į kitokią vietą, kur galima buvo užsisakyti vietinių užkandžių ir ne vieną, o kelis.
Edificio de España 
Vienas iš užkandžių
Pavadinimų tikrai neatsimenu, bet buvo viskas labai skanu.

Užkandę nuėjom vėl iki Plaza de España, pasidarėm kelias nuotraukas prie Servanteso paminklo ir nuėjom iki autobuso, kuris mus parvežė iki namų.
Paminklas Servantesui
Pakeliui namo autobusu
Tiek įspūdžių šiandien,
Rytoj – nemokamas turas po Madridą.
V!