Visas Daugpilis per 24 valandas

Sveiki!

Jei paieškosite ką galima pamatyti antrajame pagal dydį Latvijos mieste Daugpilyje (apie 110 000 gyventojų), tai objektų sąrašas nebus labai ilgas. Oficialioje Latvijos turizmo svetainėje lietuviškai jų įvardijama 5 (anglų kalba 7, latvių - 12, nežinau kodėl skirtingai, gal nespėjo išversti). Oficialioje miesto turizmo informacijos svetainėje pateikiami keli pėsčiųjų maršrutai, kurie apima nemažai objektų, bet jie yra labai arti vienas šalia kito, ir kai kurie atrodo net neverti aplankyti.

Tai ko ten važiuoti? Apžiūrėti populiariuosius objektus ir nuspręsti, ar tikrai ten taip nėra ką žiūrėti. 
O tam skyrėm vieną vasario savaitgalį. Dar viena iš priežasčių buvo, kad Olita kažkur išgirdo, kad atsirado tiesioginis traukinys iš Vilniaus, kuris veža tiesiai į Daugpilį, o jis važiuoja tik savaitgalį.

Kai jau nusprendėm, kad bandysim Daugpilį aplankyti, tai visų pirma pasižiūrėjom, ar patogiai važiuoja traukiniai. Į Daugpilį iš Vilniaus važiuoja dukart per dieną - ryte prieš 6, ir apie 11:30. O grįžimo laikas irgi pasirodė tinkamas. Tada kai jau turėjom traukinio informaciją, bėgom į Booking.com ir ten iš nedaugelio pasiūlymų susiradom gerai įvertintą vietą apsistoti. Ją iš karto rezervavom. Viešbučiui gavom 10% nuolaidą, dėl to, kad turiu Genius narystę, ir rezervuodamas netikėtai pamačiau, kad duoda 10% nuolaidą. Tai vietoj 35€, kuriuos jau buvom nusiteikę sumokėti už vienos nakties nakvynę, sumokėjom 31,50€.

Kadangi turėjom nemokamą viešbučio atšaukimą, tai dar truputį delsėm pirkti traukinio bilietus, nes galvojom, kad savaitgalio planai gali pasikeisti. Vis tik, tai Lietuvos 100-mečio minėjimo savaitgalis. Atėjus atšaukimo laikui nusprendėm, kad tikrai važiuojam, ir nusipirkom du bilietus Vilnius-Daugpilis šeštadienį išvažiuojant ir sekmadienį grįžtant. Kadangi tai tarptautinis maršrutas, tai jokių nuolaidų Lietuvos Geležinkeliai (nors jie ir veža) neduoda: nei pirkimo internetu (5%), nei grįžimo (šiaip duoda 20%), nei lojalumo (5%). Bilieto kaina į vieną pusę - 9€. Galbūt, jei būtume pirkę bilietą su grįžimu iki Turmanto (paskutinė stotelė Lietuvoje), o tada iki Daugpilio ir atgal, gal kažkiek būtume sutaupę, bet kadangi bilietas nuo Turmanto iki Daugpilio (20 min. kelio) kainuoja 4€, tai reiktų dar kartą gerai paskaičiuoti. Jei gerai aš paskaičiavau, tai perkant iki Turmanto, paskui iki Daugpilio būtų kainavę 19,16 € su nuolaidomis (vietoj 18€ perkant iš karto į Daugpilį ir atgal).

Vilnius - Daugpilis

Objektus susižiūrėję buvom, kur gyventi susiradom, traukinio bilietus turėjom, liko tik susidėti kelis daiktus, sėsti į 1G autobusą, kuris išleis Vilniaus stotyje, ir ten nuvažiavus susirasti traukinį ir - į Daugpilį! Traukinys neypatingas. Kaip supratom, tai kasdienis Vilnius-Turmantas (taip, Turmantas yra Lietuvoje) maršrutas, kurio savaitgalio du traukiniai pratęsti iki Daugpilio. Traukinys 3 klasės, t.y. nusipirkti kažko atsigerti ar užkąsti negalima. Mes tai žinodami pasidarėm termosą arbatos ir užkandžių.

Atėjus 11:45 traukinys pajudėjo iš Vilniaus stoties. Šį kartą pajudėjom į mums neįprastą pusę. Kiek esam važiavę traukiniais, tai visada judėdavom į Kauno, ar Šiaulių pusę, link Lentvario, bet šį kartą pajudėjom į Naujosios Vilnios pusę. Bilietus pirkom internetu, juos turėjom atsispausdinę (nes taip buvo būtina), tai priėjus kontrolierei, juos padavėm, nuskenavo kodą, atspausdino kontrolinę šaknelę ir mūsų kelionė prasidėjo.

Pakeliui į Latviją

Važiavom labai gražiomis apylinkėmis. Apsnigti miškai, didžiuliai plotai lygaus sniego ant ežerų, nameliai. Kadangi tai standartinis lietuviškas traukinys, tai stojo labai daug kartų. Mes niekur neskubėjom, tai šitas mums netrukdė. Gal kiek labiau trukdė dėdė, kuris sėdėjo už mūsų, ir kuris kosėjo, čiaudėjo. Bet privažiavęs Ignaliną, išlipo, tai nuo Ignalinos iki Daugpilio važiavom kartu su kontrolierėmis, daugiau vagone nieko nebuvo. Bevažiuodami per langus matėm ne vieną netoli besiganančią stirną. Bet smagiausia buvo, kai artėjom link Visagino. Tada pamiškėje pamatėm tris briedžius! Geras, pagalvojom! Visai netoli traukinio bėgių ganosi briedžiai! Kai traukinys pravažinėjo, jie pabėgo link miško. ;) Bajeris: latviškai briedis yra alnis, o elnias - briežu. ;)

Po briedžių pasirodymo traukinys stojo Visagine, tada Turmante. O iš Turmanto iki Daugpilio - 20 min. kelio. Daugpilis nuo Lietuvos sienos šiek tiek daugiau nei 20 km. Važiavom važiavom, žvalgėmės pro langą, kada jau čia bus tas pasienis, bet nieko nepamatėm ir jau ne už ilgo tik pasirodė latviški miesteliai, o dar po kelių minučių - užšalusi Dauguvos upė ir viskas - mes Daugpilyje!

Daugpilis

Įvažiavo traukinys į Daugpilio geležinkelio stotį ir sustojo - pasiekėm paskutinę maršruto stotį. Išlipom iš traukinio ir be jokių dokumentų patikrinimų, be stovėjimų pasienyje, ir be jokių kitokių anksčiau buvusių įprastų procedūrų (teko man ne kartą pasų ir daiktų kontrolę patirti važiuojant į Sovestską) atsidūrėm Latvijoje. 

Daugpilio geležinkelio stotyje (pro langus matosi mūsų traukinys)

Išėjus iš stoties mus pasitiko Rygos gatvė, kuri yra skirta tik pėstiesiems. Ir mes buvom suplanavę iš karto nueiti į turizmo informacijos centrą, susirinkti ten esančią informaciją, pasiimti žemėlapį ir tik tada pradėti tyrinėti antrąjį pagal dydį Latvijos miestą. Patekti į jį labai paprasta, reikia eiti tiesiai Rygos gatve. Tik dar nepasiekę turizmo informacijos centro mes pamatėm kelis dalykus: tai lietuviško Eoltas autoserviso parduotuvę (žinojom, kad Latvijoje yra Maxima, Rimi, Čili pica, Senukai, bet kad ir Eoltas, dar nežinojom). Kaip namie. :) Taip pat Rygos gatvėje, beveik per visą jos ilgį, buvo įsikūrusi mugė, tokia ale mini Kaziuko mugė, kur žmonės pardavinėjo įvairias mėsas, duonos gaminius, kitas prekes. Palapinių buvo gal 20, gal 30. Matėm vienoje prekiavo net ir čiurčhelom (mums žinomom iš Gruzijos), jų kaina po 4€, 5€ vienetas.

Čiurčhelos Daugpilio mugėje

Praėjom mugę ir va - pasiekėm Turizmo informacijos centrą. Jo darbo laikas kasdien nuo 10 iki 18 val. Įėjimo šiek tiek reikėjo paieškoti, bet kadangi iš anksto buvom pasižiūrėję, kaip jis atrodo, tai nesunkiai radom. Ten mus pasitiko žavi latvė (bent jau kaip latvė atrodė, nors Daugpilyje daug rusų), ir pradėjo mums pasakoti, ką Daugpilyje galim nuveikti, ką pamatyti. Davė lietuvišką žemėlapį, papasakojo, kaip nukakti iki Daugpilio tvirtovės, parodė kur mūsų viešbutis. Apie tvirtovę davė informaciją irgi lietuvių kalba. Dar davė Marko Kotkos muziejaus informaciją ir lankstinuką apie Šmakovkos muziejų. Kas ta šmakovka? Ogi latgalų krašto tradicinis stiprus gėrimas, taip taip, tai kaip samanė. Jie Daugpilyje turi modernų ir interaktyvų latviško samagono muziejų. Bet nežinau, ar eičiau į samanės muziejų Lietuvoje, todėl nusprendėm mes, kad Šmakovkos muziejų paliksim kitam vizitui. 

Lankstinukų rinkinys iš Turizmo informacijos centro

Susirinkę informaciją nutarėm eiti pavalgyti. Buvom nusižiūrėję kelias vietas TripAdvisor. Žiūrėjom į "Cheap Eats" kategoriją, tai viena iš jų buvo "Vesma", visai netoli turizmo informacijos centro. Kita - "Ukrainska hatka", truputį toliau. Tai nusprendėm užeiti į arčiau esančią "Vesma". Skaitėm, kad "Vesma" turi du restorantus, vienas Bistro, kitas kažkoks kitoks. Kuris yra kuris mes nežinojom, tai ėjom į pirmą pasitaikiusį. Ten tikėjomės gauti cepelinų porciją už 1,99€. Tik užėję į vidų, atsisėdę, ir gavę meniu pamatėm, kad cepelinai markeriu užbraukti ir kad turėsim rinktis iš brangesnių patiekalų. Aš išsirinkau vištienos šašlyką, o Olita išsirinko makaronus su padažu. Kainos tikrai nemažos. Vieta "cheap eats" statuso tikrai neturi. Šašlykas - 6€, makaronai - 4,50€. Ilgai laukti nereikėjo, ir mums atnešė užsakytus patiekalus. Nežinojom ko tikėtis. Bet vaizdelis buvo tikrai geras. Vištienos šašlykas patiektas su keptomis daržovėmis, šalia buvo ir švieži žirnių daigai. O makaronai plaukė padažė, ir tai džiugino Olitą. ;)

Sąskaita "šiuolaikiškai"

Mežpils alus

Biplan viešbutis

Pavalgėm labai skaniai. Sumokėjom 13,00€, nes paragavau latviško pilstomo alaus Mežpils. Po to skubėjom į viešbutį pasidėti daiktus ir tada, kol dar nesutemo, į Cietokšnį - tvirtovę. Iki viešbučio ėjom pėsčiomis, nes pasiklysti Daugpilio centre tikriausiai neįmanoma - tiesiai tiesiai, kol priėjom didelę Lapkričio 18-osios gatvę. Jos kirsti taip paprastai negalėjom, nes buvo dideli atitvarai, bet paėjėję palei tramvajaus liniją radom vietą, kur gatvę galim pereiti ir taip pasiekti savo viešbutį. Ėjom tikrai nedaug. ;) 

Viešbutį rinkomės tikrai ne pagal pavadinimą. Bet taip jau gavosi, kad lietuviškos muzikos grupės pavadinimo viešbutis mums labiausiai tiko pagal vietą ir kainą. Įėjom į vidų ir ten mus pasitiko administratorė, su kuria aš pasisveikinau latviškai - "labdien" (lyg būtų sunku lietuviams įsiminti) ir tada ji pradėjo manęs klausinėti toliau latviškai. Aš - "ups", angliškai paprašiau, kad kalbėtų. ;) Pasakėm, kad turim užsisakę, tada sumokėjom 31,50€ ir gavom raktus. 

Užlipę į trečią aukštą, susiradom savo kambarį. Jame kaip ir standartiškai būna - lovos, televizorius, spinta, vonios kambarys su dušu ir tualetu. Dar turėjom virdulį ir puodelius arbatai pasidaryti. Viskas ko tik reikia trumpai viešnagei. Patalynė švari, kambarys neturi per didelio blogo kvapo (jaučiasi, kad kažkada arba buvo galima rūkyti, arba kažkas nelegaliai rūkė). Rankšluosčiai kaip ką tik iš parduotuvės - baltutėliai. Viskas labai gerai.

Kambarys Biplan viešbutyje

Cietokšnis

Pasilikom viešbutyje beveik visus savo daiktus. Pasiėmėm tik būtiniausius ir išėjom. Viešbučio administratorė palinkėjo mums gero vakaro. Turizmo informacijos centro darbuotoja mums buvo nupasakojusi, kad iki tvirtovės nuo viešbučio galim nuvažiuoti tramvajumi. Latvijoje miestuose važinėjasi tramvajus. Lietuvoje neturim nei vieno. Bet mes turim troleibusus. Daugpilio tramvajus ne modernus, o tarybinis senovinis. Kadangi mes norėjom kuo greičiau pasiekti tvirtovę, o tuo pačiu ir išbandyti mums mažai žinomą transporto priemonę, tai pasirinkom važiuoti tramvajumi. 

Išėjom iš viešbučio, ir per porą minučių pasiekėm stotelę. Kadangi mums reikėjo 3 maršruto tramvajaus, o jis retai važiuoja, tai iš anksto internete pasižiūrėjom, kada jis turėtų būti mūsų stotelėje. Atėję palaukėm dar kelias minutes, ir jis atvažiavo. Turizmo informacijoj klausėm, kur reikės įsigyti bilietus tramvajui. Tai pasakė, kad tramvajuose būna moteris, kuri jums bilietus ir parduos. Pagalvojom - oho, kaip seniai mes Lietuvoje to nebeturim. :) Kad kartu tramvajumi dar važiuotų moteris, kuri pardavinėja bilietus. 

Ir akurat. Įlipom į tramvajų, susiradom kur atsisėsti ir prie mūsų atėjo moteriškė, senyvo amžiaus, kuriai padavėm 1€ monetą ir kuri nuo rulono atplėšė mums du bilietus ir davė dar 14 centų grąžos. Vieno bilieto kaina - 0,43€. Įsitikinom, kad tramvajuose (ir greičiausiai autobusuose), vis dar yra tarybinė relikvija - bilietų pardavėja. Bet gal ir gerai, tuomet senyvo amžiaus moteriškės dar turi darbo. :))) 

Tramvajaus bilietėliai

Praėjus 7 stotelėms, maždaug po 15 minučių važiavimo, tramvajus atvažiavo iki galutinės savo stotelės, kuri yra labai arti Daugpilio tvirtovės. Išlipom. Tramvajuje buvo tik dar vienas vyras ir kontrolierė-bilietų pardavėja, tai supratom, kad tai nėra labai dažnai lankoma vieta (bent jau žiemą).

Daugpilio tramvajus

Kryptį į kurią eiti buvom nusižiūrėję, tai link jos ir patraukėm. Perėjom po geležinkeliu tuneliuku, kirtom gatvę ir va, mes jau prie Tvirtovės. Į tvirtovę galima patekti per 4 vartus, tai einant nuo tramvajaus artimiausi yra Michailo vartai.

Paskaitėm turizmo informacijos centre gautą lankstinuką. Tvirtovės statybos planas buvo patvirtintas 1810 metais, o 1833 metais įvyko tvirtovės įšventinimo ceremonija, o visiškai užbaigta buvo tik 1878 metais. Statė ilgai, bet ilgai ir laikosi. :) Ją iki šiol galima aplankyti.

Gerai, kad buvom truputėlį iš anksto pasiruošę, tai turėjom internete suradę Daugpilio tvirtovės žemėlapyje pažymėtus pėsčiųjų maršrutus. Šitą informaciją tikėjomės rasti ir iš Turizmo informacijos centro gautame lankstinuke, bet jos ten nebuvo. Atsispausdintame lape turėjom pažymėtus tris maršrutus: tvirtovės gynėjo, skauto ir forto komendanto. Kadangi mes buvom prie Michailo vartų, tai nuo jų prasideda skauto maršrutas, nuo kurio mes ir nusprendėme pradėti.

Daugpilio tvirtovės pėsčiųjų maršrutai: Mėlynas - gynėjo, juodas - skauto, raudonas - komendanto

Praėję pro Michailo vartus pasukome į dešinę. Tvirtovės teritorija aptverta pylimu, tai mes ėjom šalia jo. Tada maršrutas mus nurodė kirsti pylimą. Pasirodo ten yra ne viena vieta, kur tą pylimą galima praeiti ir išeiti iš vidaus ir patekti prie išorinių pylimų. Išoriniai yra neištisiniai, dėl to kitokie, nei pagrindinis pylimas, kuris juosia visą tvirtovę. Praėjom mes pramintais takais - panašu, kad tikrai ne vienas žmogus ten vaikšto, o tuo labiau, kad buvo žiema, ir takai matėsi puikiai.

Gynėjo maršrute

Pasivaikščiojom tarp išorinių pylimų, ir vėl pralindę pro pagrindinį pylimą priėjom prie Aleksandro vartų. Tai šito trumpo maršruto pabaiga. Jo ilgis - apie 1 km. Maršrutai sudėlioti taip, kad pasibaigus vienam, galima iš karto pradėti kitą. Tai nieko nelaukę, ėmėmės antro - gynėjo maršruto. O jis įdomus tuo, kad beveik visas eina pylimo viršumi. Užlipom ant pylimo ir ėjom. Vaizdas visai kitoks - kai skauto maršrutu į viską žiūrėjom iš apačios, tai gynėjo maršrutu į viską tenka žiūrėti iš viršaus. O vaikščioti ten pasirodo galima visur! Maršrutas mus vedė ne tik tiesiai, bet ir virš kazamatų. Praėjom virš Michailo vartų ir iš viršaus apžiūrėjom Marko Rotkos meno centrą, matėme labai gražius Nikolajaus vartus, iki kurių nulipę nuo pylimo turėjom šitą 900 m. maršrutą pabaigti.

Skauto maršrute

Viską labai greitai apvaikščiojom, nuėjom iki Marko Rotko meno centro, ten apžiūrėjom pabūklus ir tada pasitarę nusprendėm išbandyti ilgiausią tvirtovės trasą - komendanto, kurios ilgis 2,1 km. Ši trasa pasirodė įdomi tuo, kad ja galima apeiti visą tvirtovės teritoriją ir nueiti iki dar vienų - Konstantino - vartų.

Konstantino vartai

Ėjom nuo Marko Rotkos muziejaus, pasukom į kairę ir ėjom šaligatviu. Gatvė atrodė tokia keistoka - aplink senoviniai apleisti pastatai, eismo beveik nėra, jau buvo vakaras, tai švietė gatvių žibintai. Šiek tiek paėję pamatėm daugiabučius - taip taip, viduryje tvirtovės yra pastatyti penkių aukštų daugiabučiai. Tarybiniais laikais niekas nesiskaitė su tvirtovės statusu ir statė beleką. Tų namų buvo ne vienas, keli. Praėję namus priėjom policijos nuovadą. Paėję dar toliau matėm dar kelis pastatus užkaltais langais, kur nieko nebevyksta. Beeidami tiesiai priėjom tvirtovės pylimą. Tada maršrutas vėl nurodė lįsti pro kiaurymę - jau buvo tamsu, tai buvo šiek tiek baisiau lįsti. Bet pasišvietėm telefonais ir baimę sumažinom. Išlindę į kitą pylimo pusę pamatėm panašius pylimus kaip ir kitoje pylimo pusėje, kur ėjom skautų keliu. Truputį paėję dar maršrutu priėjom Konstantino vartus. O jie yra visai kitokie, nei anksčiau matyti vartai. Nors tai yra skliautiniai vartai, bet jie yra stipriai nukentėję - nebeturi skliauto, tuo ir skiriasi nuo kitų.

Daugiabučiai Tvirtovėje

Praėję pro vartus toliau ėjom link tvirtovės centrinės aikštės. Ir netrukus ją priėjom. Jau po truputį kaupėsi sisiuko pavojus, tai nudžiugom, kai pasiekėm aikštę ir pamatėm ten stovinčius kilnojamus tualetus. Ir jie buvo išskirtiniai - švarūs, kvepiantys ir buvo net tualetinio popieriaus! Abu jau lengvi šiek tiek pasivaikščiojom po aikštę. Jos viduryje radom skulptūrą, apėjom aplink ją ir nužygiavom toliau. Sutikom kelis vietinius - pasirodo nėra ten labai jau tuščia. Po to praėjom pro tuos pačius gyvenamuosius namus, tik iš kitos pusės ir truputį paėjėję priėjom Michailo vartus - tuos, pro kuriuos ir atėjom į tvirtovę. Ir viskas - tvirtovė aplankyta!

Tvirtovės aikštė

Vakarienė

Didžiausią pirmos dienos darbą padarėm - aplankėm Daugpilio tvirtovę. Grįžom atgal į tramvajaus stotelę, pasižiūrėjom, kad tramvajus bus tik po pusvalandžio. Kadangi reikėjo važiuoti ne iki namų, o iki centro, tai nusprendėm pasivaikščioti. Ėjom iš pradžių tramvajaus linija, bet po to pasižiūrėjom į žemėlapį ir ėjom kita gatve nei tramvajus važiuoja.

Pakeliui praėjom Daugpilio zoologijos sodą, kuris tuo paros metu nedirbo. Ne už ilgo ir priėjom centrinę Daugpilio aikštę. Ir joje radom įrengtą čiuožyklą! Ir įsivaizduokit - ji nemokama! Ne tik ledas nemokamai, bet ir pačiūžos išduodamos nemokamai! Ir net mano dydžio (47) buvo viena pora, tik jos buvo jau išnuomotos, tai pabandyti pačiuožinėti nepavyko.

Nemokama čiuožykla centrinėje miesto aikštėje

Bet nuėjom toliau, ir priėjom pastatą, kuriame įsikūręs Daugpilio teatras. Tai tas pats pastatas, kuriame yra ir turizmo informacijos centras, tik TIC yra priešingoje pusėje. Dar toliau paėjom, pamatėm apšviestą koplyčią mėlynais kupolais. Iki pat jos nėjom, pasigrožėjom iš tolo. O toliau - atėjo laikas vakarieniauti. Buvom nusižiūrėję, kad vakarienę valgysim Gubernators restorane - viename iš geriausiai vertinamų vietų pavalgyti Daugpilyje TripAdvisor sistemoje. O jis buvo labai netoli nuo ten, kur tuo metu buvom. Nors nebuvom labai alkani, bet nusprendėm, kad kol nueisim, kol pagamins ir praalksim. :)

Daugpilio teatras

Koplyčia mėlynais kupolais

Praėjom pro Daugpilio universiteto pastato šoną ir labai greitai radom Gubernators restoraną. Nusileidom į rūsį, įėjom į patalpą, ir truputį pažiūrinėję kas kur yra, nuėjom į dešinę pusę, kur buvo staliukai. Vietos buvo nemažai, labai daug rusiškai bendraujančių žmonių irgi. Susiradom nediduką dvivietį staliuką ir atsisėdom. Priėjo prie mūsų padavėja, padavė meniu. Mes išsirinkom, užsisakėm ir laukėm. Aš išsirinkau troškinį su pupelėmis, o Olita - žuvies. Luktelti teko nemažai, bet kai atnešė maistą, tai jo vertėjo laukti. Buvo labai skanu. Kainos nėra labai mažos, bet pasirodė ir ne per didelės, panašiai kaip Vesmoj. :)

Daugpilio universitetas

Vakarienė

Gubernators sąskaita

Vakaras

Po vakarienės pilnais skrandžiais užsimanėm dar deserto. Parduotuvės dar dirbo, tai nubėgom iki centrinės aikštės, prie kurios įsikūrusi Rimi parduotuvė. Centrinėje aikštėje dar pamatėm labai gražiai apšviestą Šv. Petro bažnyčią. Parduotuvėje nenusprendėm ko norim, tai pasiėmėm ledų - gi ir žiemą galima juos valgyti. ;) O kai jau kuprinėje ledai gulėjo, skubėjom trumpiausiu keliu iki viešbučio. Grįžę į viešbutį suvalgėm ledus ir kadangi jau buvo pakankamai vėlu nuėjom miegoti.

Šv. Petro bažnyčia

Antra diena

Skaitėm atsiliepimuose, kad Biplan viešbutyje duoda labai gerus pusryčius. Atėjo rytas, ir atėjo metas mums tuo įsitikinti. Daug objektų lankyti nebuvo likę, tai leidom sau neskubėti ir pusryčiauti ėjom beveik besibaigiant pusryčių laikui. Nusileidom laiptais į pirmąjį aukštą, paklausėm administratorės, kur čia duoda pusryčius, ji mums nurodė kur eiti.

Ir tikrai. Stalai buvo nukrauti maisto. Dešra, sūris, džemas, duona, duona skrudinimui (ir skrudintuvas, kad paskrudinta būtų šviežiai), sausi pusryčiai, varškė, uogienė, sultys, vanduo, kava, arbata. Iš karštų buvo kepti kiaušiniai, virti kiaušiniai, dešrelės, keptos daržovės, bulviniai blynai. Ką?! Bulviniai blynai?! TAIP! Pusryčiams gavom net bulvinių blynų! Viskas skanu, šviežiai paruošta ir tikrai daug. Sooočiai pavalgėm. Iki grįžimo į Vilnių neužteks, bet pirmai dienos pusei užteko tikrai.

Antros dienos objektai

Po pusryčių grįžom į kambarį, susirinkom daiktus, susitvarkėm ir išžygiavom toliau tyrinėti Daugpilio. Vienas iš pagrindinių dalykų, kurį turėjom aplankyti tai buvo Bažnyčių kalnelis. Jis buvo prie pat mūsų gyvenamos vietos ir nereikėjo niekur toli eiti. Išėjom iš viešbučio, pasukom į dešinę. Priėjom viaduką virš geležinkelio. Prie pat jo apačioje pamatėm įkurtą įkalinimo įstaigą. Pasižiūrėjom iš viršaus ir nuėjom toliau. Kitoje pusėje pamatėm televizijos bokštą. Nežinau ar tai bokštu turėtų vadintis, tai tiesiog didžiulė antena, nieko panašaus į Vilniaus televizijos bokštą.

Biplan Daugavpils viešbutis

Įkalinimo įstaiga

Televizijos antena

Dar beeidami viaduku pamatėm tris bažnyčias - kalnelio pradžią. Kadangi jos visos yra skirtingų tikėjimų - liuteronų, katalikų ir stačiatikių, tai visos labai gražiai komponavosi. Tik žinojom, kad turi būti dar viena bažnyčia - sentikių, o jos horizonte nesimatė. Ji yra truputėlį nuošaliau. Į stačiatikių nusprendėm neiti, nes ji buvo kitoje gatvės pusėje. Tai nuėjom link liuteronų ir katalikų. Kadangi buvo sekmadienis, tai jose vyko apeigos, tai labai netrukdėm. Bet truputį pasižiūrėjom, kaip atrodo vidus - gi visada įdomu pamatyti. :) Po šitų dviejų vis dėlto nusprendėm nueiti iki Sentikių bažnyčios. Kirtom gatvę ir pagal žemėlapį nuėjom iki jos. Bažnyčia ne tokia aukšta ir didelė kaip kitos ir ją juosia pakankamai aukšta tvora, ko neturi kitos. Matosi, kad bažnyčia kitokia.

Bažnyčių kalnelis - matosi trys bažnyčios šalia viena kitos

Cerkvė

Liuteronų bažnyčia

Katalikų bažnyčia

Sentikių bažnyčia

Aplankę bažnyčias nusprendėm eiti per kiemus, be žemėlapio, gal pasiklysti, bet pabandyti vėl grįžti į senamiestį. Bet ne tuo pačiu keliu, kaip ėjom prieš tai. Praėjom pro kiemus ir priėjom vieną labai įdomų dalyką. DSR šratų gamyklą. Tai vienas iš objektų, kuriuos turėjom aplankyti Daugpilyje, bet susisiekę su gamykla gavom atsakymą, kad žiemos metu jie ekskursijų nepriima ir neveda. Tai į šratų gamyklą pasižiūrėjom tik iš išorės. Pastatas atrodo senas, bet ir pati gamykla ne nauja. Truputį gaila buvo, kad negalim užeiti į vidų ir pasižiūrėti, kaip buvo liejami / gaminami šratai. :) Šitas irgi lieka kitam kartui (kartu su Šmakovkos muziejumi).

DSR šratų gamykla

Po netyčinio susitikimo su šratų gamykla ėjom toliau link geležinkelio. O link jo mums reikėjo eiti, kad galėtume pereiti per pėsčiųjų tiltą ir atsidurti senamiestyje. Perėjom per vienus bėgius (ne pagrindinius) ir toliau palei tvorą ėjom link tilto. Dar šone matėm ruošiamą parką, bet ten dar darbo reikia padirbėti, kad tikrai būtų galima vadinti parku.

Perėjom per tiltą ir tada atėjo sisiuko pavojus. O jį numalšinti buvo labai paprasta - prie pat pėsčiųjų tilto apačios buvo Circle K degalinė, kurioje pavojų buvo galima sumažinti. Taip ir padarėm. Užėjom. Ir kol Olita lankėsi ten kur jai reikia, prie manęs priėjo degalinės darbuotoja su padėklu ir latviškai pasiūlė paragauti jų pagamintos produkcijos - mėsainio. Aš paėmiau vieną, ir tada man dar kažką pasakė - aš tada jai sakau, gal galima rusiškai arba angliškai. Ir tada ji pasakė rusiškai, kad ir žmonai paimčiau. ;) Paėmiau du gabaliukus ir kai Olita grįžo - atrodė nustebusi, kad rankose turiu maisto, nes dar buvom pakankamai sotūs po pusryčių. Nemokamai pasinaudojom tualetu ir dar gavom paragauti Circle K gėrybių. Fantastika!

Geležinkelis Daugpilyje

Ok, judam toliau. Toliau nusprendėm nueiti į Centrinį miesto parką. Tas parkas buvo visai netoli. Ėjom palei geležinkelį vedančia gatve ir tada truputį pasukę prie Ledo arenos radom parką. Turi Daugpilis ledo areną, bet ji mūsų nedomino, nes ir taip buvo žiema. Ėjom tiesiai iki parko. Bet jį pasiekę, nusivylėm. Jis pasirodė mums labai labai mažas. Taip įėjom į vidurį, apsižiūrėjom kur toliau nueiti, nesugalvojom. Pabandėm nueiti į vieną pusę, nieko ten neradom, pabandėm į kitą - nusprendėm, kad gal vasarą ir yra ten ką veikti, bet žiemą - tikrai ne.

Ledo arenos vaizdas nuo Centrinio miesto parko pusės

Ilgai ten nebuvom ir nusprendėm eiti į turgų apsipirkti. Gal kokių lauktuvių parvežti. Turgus buvo pakankami netoli nuo parko, tai ir ėjom jo link. Kai priėjom, vienoje pusėje pamatėm Maximą, kitoje - įėjimą į turgų. Užėjom, ir ten pamatėm pramoninį turgų. Nelabai supratom (nes mums reikėjo maisto turgaus), bet pabandėm praeiti pro pramoninį ir surasti maisto. Nepavyko. Praėję pramoninių prekių turgų priėjom RIMI parduotuvę (tą pačią kur vakar ledus pirkom). Ir tada nebežinojom kur dar ieškoti. Gerai, kad sugalvojom dar užeiti į šoną. Jokių nuorodų nebuvo, bet už šono pamatėm įėjimą į maisto prekių turgų!

Maisto turgus gana nemažas, atskiri bakalėjos, mėsos, žuvies paviljonai. Sugalvojom, kad pirksim ką nors saldaus. Ir tas saldaus buvo pyragas - meduolis. Dar kelionei atgal pasiėmėm chalvos. Užsukom į žuvų paviljoną pasižiūrėti kiek kainuoja stintos, nes kaip tik tuo metu Lietuvoje buvo stintų vajus. Deja, bet be žuvies kvapo daugiau nieko ten neradom. Dar pasivaikščiojom, pasiėmėm duonos su vaisiais (Latvijoj ji gana populiari) ir išėjom.

Kadangi po truputį artėjo mūsų kelionės atgal laikas, tai nusprendėm dar nueiti pavalgyti. Kadangi nelabai norėjom, tai ėjom į dar vieną "Cheap Eats" vietą "Ukrainska Hatka". Nuo "Rimi"-"Turgaus" paviljono buvo labai netoli. Užėjom į vidų, žmonių nebuvo. Interjeras toks ne iš prabangiųjų. Bet staliuką radom, už užuolaidėlės. Atsisėdom, priėjo padavėja, padavė meniu. Kaip ir buvo galima tikėtis, padavėja kalbėjo rusiškai, o meniu radom barščių ir koldūnų. Kaip nedidelei užkandai, tai buvo pats tas. Pasiėmėm po barščių porciją ir skirtingų koldūnų - aš su mėsa, o Olita - saldžius. Maisto ilgai nelaukėm, bet prieš atnešant sriubą iš virtuvės pasigirdo "cinkt" - viskas aišku, sriubą šildė mikrobangėje. :D Po to "cingt" nebesigirdėjo, tai manom, kad koldūnus išvirė bent jau užšaldytus. Kaip už tokius patiekalus sumokėjom ne taip ir pigiai, tiksliai nepamenu, čekio neišsisaugojau. Tai šita vieta irgi neturėtų turėti "Cheap eats" statuso. Bent jau mes taip manom. ;)

Ukrainska Hatka

Tokios dekoracijos viduje

Pavalgę dar nuėjom į parduotuvę nusipirkti latviško alaus. Pigiausiai tikriausiai išėjo 2l "bambalis" "Latvijas seviskais" - 1,69€, nes buvo su akcija. Buvo keista tokį parsivežti, nes Lietuvoje 2l taros alaus nebeturim, o ir garsiai skelbiamos akcijos pasibaigė. ;) Be to ir depozito mokesčio nereikėjo mokėti. 

Latviškas alus

Na, o kadangi viską aplankėm, tai žygiavom iki traukinio - 15:41 iš Daugpilio stoties į Vilnių išvyksta mūsų traukinys. Traukinys stovėjo pirmame kelyje, kaip ir kai atvažiavom, tai ieškoti nereikėjo. Įlipom, susiradom vietą, kur atsisėsti ir viskas - atėjus laikui pajudėjom į Vilnių. Kelionė vyko sklandžiai, saulė greit nusileido, aplink buvo tamsu. Balta. Žiemiška. Gražu. Kiekvienoje stotelėje vis daugėjo žmonių - gi artėjom prie Lietuvos sostinės. Ir artėjant 18:24 pamažu pamatėm Vilniaus vaizdus.

Ir viskas. Visas Daugpilis per 24 valandas pamatytas. :) Keli dalykai dar liko kitam kartui, bet irgi - užtektų vienos dienos. Ačiū Latvijai, kad mus priėmė!

Iki kitų kartų, nesėdėkit vietoje,
Viktoras