Mini Eurotripas. Belem

Ola,

vis gi gerai, kad nereikia tampytis savo 10 kg kuprinių kiekvieną dieną. Prie gero galima greitai priprasti. Rytas niekuo nesiskyrė nuo kitų, susiruošėme, papusryčiavome, susikrovėme pietų maišelį ir iškeliavome.
Atėjo laikas papasakoti apie 235 laiptelius. Taigi, jei pamenat mus gidas nuvedė prie tokios apžvalgos aikštelės, kur matosi Džordžo pilis ir Rossio aikštė.

Ši aikštelė yra pusiaukelėje tų laiptukų. Mes gyvenome pačiame viršuje jų, o Rossio stotis yra pačioje apačioje. Tai jei mes norėjome kur nors vykti, tekdavo nulipti ir po to užlipti jais. Kartais į dieną net po du kartus. 235 laipteliai! Čia ne juokas. Gintarė ėmė ir suskaičiavo juos, kad mažiau imti į galvą kaip sunku jais lipti. :D

Taigi, nulipome mes tais laipteliais į jau žinomą Rossio stotį. Nusipirkome dabar jau pirmyn ir atgal bilietus iki Sintros (4,30Eur). Ir kaip ir vakar, važiavome tuo pačiu maršrutu. Šiandien jau pastebime kitas detales pro langą. Aguas Livres tiltas. Milžinas, prie kurio atvyksime kitą dieną. Sodai. Namai.

Susiplanavome taip, aplankome dabar Sintros visą pusę, o Belem ir Lisaboną paliekame likusioms dienoms. Tačiau, įrašo pavadinime įrašyta Belem. Ir tai ne klaida. Kuo toliau vykome į Sintrą, tuo didesnis rūkas. Mūsų šiandienos planuose buvo Sintros pilys. Jei mes užkilsime ant kalno prie pilių, dėl rūko nebus tokio gražaus vaizdo. Hmm, negerai.

Rūkas sujaukė mūsų planus

Išlipome iš taukinio, pamatėme, kad situacija nesikeičia, todėl staigiai pakeitėme savo planus ir įsėdome į tą patį traukinį su kuriuo atvažiavome ir grįžome atgal į Lisaboną. Taigi, išsimetė beveik 1,5 val. mūsų dienos laiko. Bet sprendimas buvo priimtas teisingai.

Grįžome į butą, pasidėjome pietų maišelį ir iškeliavome ieškoti metro stotelės, iš kurios veža į Belem. Nusileidome nuo to stataus kalno, kur pirmą dieną sunkiai pūškavome į jį, ir stotelė visai buvo netoliese. Bet mes jos pačios neradom :)) Nuėjom nusipirkti tramvajaus bilietų ir ten pasakė, kur rasti stotelę. Bilietus galima pirkti iš kioskelių, kurie yra prie stočių ar stotelių. Ženklai iškabinti, sunku nebuvo rasti. Tik į tą pačią mūsų kortelę bilietų papildyti negalėjo, nes pasirodo, ten dar buvo likęs vienas traukinio bilietas. Iš pradžių nesupratome, kaip čia taip yra. Bet po to prisiminėm, kaip Jovita sakė, kad Portugalijoje kelionės bilietas yra vienai valandai. Ir svarbiausia įsėsti per tą valandą į transporto priemonę ir gali važiuoti su tuo pačiu bilietėliu. Tai gavosi taip, kad į Sintrą nuvažiavome ir grįžome už 2,15 Eur. Vuhu! Tik tiek, kad dabar turėjome pirkti dar vieną kortelę, nes neišnaudojome likusio bilieto. Ką padarysi, turėsime dvi korteles. Tramvajaus bilietėlis iš kioskelio kainuoja - 1,40 Eur. O pačiame tramvajuje - 2,85 Eur. Todėl labai svarbu pasiplanuoti, ir nusipirkti bilietus iš anksto. Stotelė buvo priešais kioskelius, perėjus gatvę. Sulaukėme savo 15E tramvajaus, pasižymėjome bilietus ir pajudėjome. Žmonių labai daug. Visi išmiegoję traukia pažinti miesto. Išlipome šalia Jeronimo vienuolyno. Bet jį nusprendėme pasilikti pabaigai. Pakeliui į Belem bokštą sustojome šalia paminklo atradimams.

Dviejuose paminklo šonuose yra pavaizduoti 33 geografinių atradėjų statulos

Paminklas atradimams buvo pastatytas jūrininko Henry garbei. Šis jūrininkas labai prisidėjo prie portugalų tyrinėjimų sėkmės XV a., kuris buvo žinomas kaip atradimų amžiaus periodas.
Atradimų amžius prasidėjo 1415 m., kai buvo užgrobtas Šiaurės Afrikos Ceuta miestas ir kai Vasko da Gama atrado trumpesnį kelią į Indiją, o Pedro Cabral atrado Braziliją. Prekybos postų ir kolonijų kūrimosi dėka naujuose prekybos keliuose, Portugalija tapo imperija, apimdama tris žemynus, kurie nešė turtus Portugalijai ir ypač Lisabonai.
Paminklas atradimams iš pradžių buvo pastatytas 1940 m. pasaulinei parodai. Jis buvo pastatytas kaip laikinas statinys ir buvo nugriautas po poros metų. Bet po 20 m. paminklas buvo atkurtas, tai tiksli originalaus paminklo kopija, pastatyta 500 - ųjų jūrininko Henry mirties metinių proga.
1497 metais Vasko da Gama čia pradėjo savo kelionę į Indiją, o 1493 metais audra privertė Kristupą Kolumbą nuleisti inkarą, kai jis keliavo atgal į Ispaniją po Amerikos atradimo.

Rūkas ir čia. Daugybė fotografų atvyko įamžinti šį nedažnai pasirodantį reiškinį

Tangus upė skiria Lisaboną nuo Almada savivaldybės, o jas jungia nuostabus inžinerinis statinys - 25 de Abril tiltas. Jis labai dažnai vadinamas Golden Gate tilto broliu dvyniu (šis tiltas stovi San Franciske). Ir yra ilgiausių pasaulio kabančiųjų tiltų dvidešimtuke. Tolumoje matosi Cristo Rei skulptūra (ji yra panaši į Kristaus statulą, stovinčią Rio de Žaneire).
Ilgai čia neužsibuvome, keliavome link Belem bokšto. O čia žmonių kiek... Ir dar prieš mus uždaro eilę ir kažką aiškina portugališkai. Keli žmonės stovėję prieš mus niekur nepajudėjo, todėl stovėjome ir mes. Turbūt per daug žmonių viršuje, pagalvojome mes. Palaukus 15 min. pradėjo įleidinėti. Pirmiausia žmonės, kurie turi nusipirkę bilietus iš anksto, po to mes. Užkilimas į bokštą ir apsilankymas Jeronimo vienuolyne mums kainavo po 12 Eur. Gal ir verta. Bet vienuolyno viduje buvo gražiau, nei bokšte.

Belemo bokštas. Bokštas atrodo platus, tačiau viduje praėjimas į viršų ar apačią, vos vienam žmogui

Belemo bokštas laikomas Portugalijos ir Lisabonos simboliu, menantis istorines portugalų jūrininkų atradimų keliones. Tai labai gražus bokštas, išpuoštas įmantriomis detalėmis, dantytomis sienomis, o nuo seno į jūrą jūreivius išlydi Dievo Motinos skulptūra, stovinti bokšto terasoje.

Belemo bokšto bokšteliai

Šis ažūrinis bokštas buvo tvirtovė, muitinė ir požemyje - kalėjimas. Šv. Jeronimo vienuolynas ir Belemo bokštas vieninteliai XV a. statiniai išlikę po stipraus žemės drebėjimo Lisabonoje 1755 m.

Kadangi bokštas turi labai siaurą praėjimą (laiptelius), viduje yra įmontuota sistema, skaičiuojanti laiką ir šviesoforai. Turi 44 s. užlipti arba nulipti iki vienos iš kelių apžvalgos aikštelių. Ne visi atkreipia į ją dėmesį, todėl susidaro kamščiai, ir nėra kaip pereiti į kitą pusę :))

Pailsinti kojeles ir atsigaivinti nusprendėme vietinėje ledainėje. Ledų pasirinkimas didžiulis ir visų norisi paragauti. Sūrio pyrago skonio buvo skaniausi iš ragautų čia. Kaušelis ledų - 2 Eur, du - 3,50 Eur. Bet vieta istorinė, tai ir kainos atitinkamai :)

Pakeliui į Šv. Jeronimo vienuolyną, šalia paminklo Atradimams dar užmatėme didžiulį žemėlapį. Tiksliau, svarstydamos ar kilti į paminklo Atradimams viršų (taip ir nebekilom, nes kaina gal 6 Eur žmogui), rusiškai kalbanti ekskursijos vadovė, nusivedė savo du turistus ten :D ir mes iš paskos. Bent kažką daugiau sužinoti. Tai didžiulis marmurinis žemėlapis, vadinamas Wind Rose. Wind Rose pasaulio žemėlapio centre galima matyti vietas, kur portugalai atliko savo tyrinėjimus. Žemėlapis rodo svarbiausias istorines atradimų datas. Taip pat jame yra pažymėtos vietos, kurias atrado Portugalijos tyrinėtojai.

Wind Rose

Ir galiausiai praėjus fontaną, kuris mus šiek tiek atgaivino, atsidūrėme prie Šv. Jeronimo vienuolyno.

Fontanas. Tolumoje matosi paminklas Atradimams

Jeronimo vienuolynas, pastatytas XVI amžiaus pradžioje portugalų gotiško stiliaus variantu yra laikomas vienu iš didingiausių Lisabonos pastatų. Netrukus Po Vaska da Gama grįžimo iš Indijos, karalius Manuelis I įsakė pastatyti Jeronimo vardu bažnyčią ir vienuolyną, kaip dėkingumo simbolį už Portugalijos sėkmę.

Šv. Jeronimo vienuolynas sujungtas su nacionaliniu muziejumi.

Po beveik šimto metų trukusių statybos darbų, Šv. Jeronimo vienuolynas tapo didingu istoriniu paminklu, kuriame puikiai atsispindi manuelinis stilius, susipinantis su baroko ir renesanso elementais. Manuelinis stilius, pavadintas karaliaus garbei, pasižymi sudėtingais raižiniais ant mūro. Raižiniai buvo įkvėpti jūros temų, dėl to ant statinio galima matyti grandinių, lynų, inkarų motyvų.
Į vienuolyno vidų patekome be eilės, kadangi jau buvome nusipirkusios bilietus Belem bokšte.

Vienuolyno vidinis kiemelis

Viena įspūdingiausių Šv. Jeronimo vienuolyno pastato dalių - pietų portalas, vedantis prie bažnyčios. Šis portalas yra 12 metrų pločio ir 32 metrų aukščio, dekoruotas ornamentais, dvylikos apaštalų skulptūromis, pranašais ir angelais. Jame yra keliautojo Vasko da Gamos kapas.

Bažnyčia

Prie įėjimo į vienuolyną galima pamatyti (arba ne) marmuro plokštelėse iškaltus ES šalių vadovų vardus, pavardes ir parašus. Būtent čia, šiame vienuolyne, 2007 m. gruodžio 13 d. buvo pasirašyta Lisabonos sutartis, todėl šalia kitų ES valstybių vadovų marmuro įspaudų įamžintas ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus.
Šalia vienuolyno yra įsikūręs planetariumas, jūreivystės muziejus, tačiau jų jau nebeaplankėme. Išmanieji pagalbininkai padėjo susirasti seniausią Belem kepyklėlę. Tai kavinė, kurioje nuo 1837 m. kepami tradiciniai pyragėliai - pasteis de Belem. Visuose kitose kavinėse galima rasti pakaitalų - pasteis de Nata, bet jie ne tokie skanūs. Nes būtent šioje kavinukėje juos pateikia šiltus, ką tik iškeptus. Visi ten dirba konvejeriu. Pralauki didžiulėje eilėje, kuri greitai juda, pasakai ko nori, susimoki ir gauni čeki, tada su juo keliauji pasiimti pyragaičių. Bet mes norėjome juos paragauti su kava. Kadangi nežinojome sistemos, pradžiai juos nusipirkome, po to keliavome ieškoti vietos atsisėsti. Ėjome ratais, kol galiausiai radome atsisėsti. O ten salių.. turbūt pusės net nematėme. Jei viena prisipildo, atidaro kitą, ir taip tęsiasi, kaip traukinuku. Iki begalybės :D
Taigi, užsisakėme kavos, pralaukėme gal 20 min. ir ji jau čia. Hmm. Kava iš miltelių. Bet ne dėl jos ši kavinė išpopuliarėjo. Kadangi pyragėlius jau turėjome. Beliko tik mėgautis. O man visai patiko. Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su plikytu kremu. Receptas yra labai saugomas ir niekam dar nepavyksta tokių skanių pagaminti. Dar juos siūloma pagardinti cukraus pudra arba cinamonu arba abiem. Kaip kam skaniau. Aptarnaujantis personalas labai pasitempę, išlaiko senovinę dvasią. Vienas senyvo amžiaus vyrukas dirbo šalia. Gražu buvo jį stebėti dirbantį. Turbūt dirba čia nuo mažumės. Arba šiaip gera diena buvo. Eina, švilpauja, visad šypsosi. Ir kitiems pakelia nuotaiką.

Kava ir du pyragėliai - 3,30 Eur

Čia pat, šalia mūsų, galima stebėti vieną iš gamybos procesų. T.y. paskutinę gamybos dalį, kai jie yra išimami iš krosnies.

Vietiniai sakė, kad pusę dienos bus per daug skirti tik Belem rajonui, tačiau galiu pasakyti, būčiau mielai dar praleidus laiko čia. Patiko man čia. Bet teko grįžti atgal į miesto centrą. Vėl įsėdome į 15 E tramvajų, pasižymėjome korteles. Turėjome išlipti netoli Komercijos aikštės, tačiau vairuotojui sustojus, toje stotelėje, kur įlipome ryte, kažką pasakė portugališkai. Turbūt didžioji dauguma buvo turistų, todėl visi liko savo vietose. Niekur toliau nebevažiuosiu, pasakė jis, ir visi masiškai išlipo. Taip ir likome nesupratusios, kodėl jis mūsų iki ten nenuvežė. Bet kadangi buvo nelabai toli, nusprendėme eiti pėstute. Iki aikštės gal 3 km. Vakaras šiltas, pasivaikščiosim.

Pusiaukelėj atsisėdom šalia Tacho upės pasiklausyti dainuojančio vaikino, tačiau tai buvo jo paskutinė daina ir jis iškeliavo. Neilgai trukus pakilome ir mes.
Prieš išvykdama į kitą šalį, visada pasižymiu ką būtina paragauti toje šalyje. Tad buvo likęs dar vienas patiekalas - sūdyta menkė. Namuose jos gaminti nesiryžome, tad patraukėme Rua Augusta gatvės link. Žinome, kad pagrindinėje gatvėje visada būna brangiausiai, o maistas ne visada geriausias. Tad pasukome keletą gatvelių į šoną, ir radome savo restoranėlį.

Žuvis ir alus miesto centre kainavo po 16,50 Eur. Kaip sakė vietiniai, arbatpinigių nereikia daug palikti, nes jiems mokama normali alga (ne taip, kaip Lietuvoje)

Žuvis skani, tačiau vis dar likę sūrumas priverčia gerti daug gėrimų. O porcijos dydis... Vos tilpo. Nuotraukoje tikrai atrodo jos mažiau :)) Kadangi atėjome ne per vakarienės metą, bet šiek tiek anksčiau, padavėjai neturėjo ką veikti, todėl šokinėjo aplink mus. Aptarnavimas labai patiko. Bevalgydamos sugalvojome, kad dar nematėme miesto katedros. Todėl pajudėjome jos kryptimi. Ji pastatyta ant kalvos. Lyg ir matosi einant, bet paėjus toliau didžiuliai pastatai ją užstoja. Tad pavaikščiojusios ratais, radome.

Se katedra

Lisabonos katedra buvo pastatyta 1150 m. pirmajam šio miesto vyskupui. Romaninio stiliaus šventovė ne kartą buvo perstatyta po žemės drebėjimų. Viename iš dviejų katedros bokštų yra įrengtas lobynas. Didelio turistų dėmesio ji nesulaukia. Nes gal kiek toliau nuo miesto centro. Arba ne tuo laiku jie renkasi. Kai užsukome į vidų, buvo prasidėjusios mini mišios. Susirinko iki 10 žmonių. Ir mes prisėdom trumpam. Pasikrovėm geros energijos ir iškeliavome toliau.
Toliau ėjome per Rua Augusta gatvę, link Rossio aikštės. Pakeliui nusipirkome karštų kaštainių. Maišelis kainavo 2,50 Eur. Dieną matėm po 2 Eur. Vakare darosi bizniuką.

Rossio aikštėje įsimylėję žmonės kabina čia savo spyneles 

Nors jau vėlyvas vakaras, bet šilta, namo nesinori. Bet ėjom. Ir kilom savo pamėgtais 235 laipteliais. Smagu! Diena baigėsi. Nors prasidėjo ne taip, kaip buvome susiplanavusios. Bet turbūt net geriau pavyko viskas.

Ši diena buvo išlaidavimo diena, tad išleidome po 46 Eur.

Ir kaip gi aš galėjau pamiršti apie sūrį! Taigi, tik atvykusios į butą Lisabonoje, pajutom kažkokį aštrų kvapą. Įlendam į šaldytuvą, ten kažkas jaučiasi, bet nieko nėra. Pamenat, tą lėkštę su buto tinklo vaišėmis? Mes ją vis perdedam į kitą vietą, kvapas sklaidosi, bet nedingsta. Kažkas čia ne taip. Pradedam uostyti. Ir randame, kad tai sūris (Jovita buvo minėjusi apie jį). Na gerai, vis tiek reikia paragauti. Esu girdėjusi tokį gandą, kad kuo sūris labiau smirdi, tuo jis geresnis. Bet čia dažniausiai Prancūzijoje taip. Na, bet pasirodo ir Portugalijoje galioja tas pat. Prapjoviau sūrį, išorėje jis kietas, o viduje kaip tepamas sūrelis. Jovita sakė, kad jie valgo jį su traškiomis lazdelėmis. Gerai, lazdelių kaip tik turėjome, ragaujame. Tik galiu pasakyti, kad tai šlykščiausias dalykas kokį tik esu valgiusi :D net vynas nenuplovė viso to puvėsio skonio burnoje. Paragavus po gabalėlį, kitą dalį gerai supakavome ir išmetėme. Turbūt jis kainuoja nemažus pinigus. Na, bet atsiprašau. Toks maistas dar ne man.


Labanaktis,
Inga