Mini Eurotripas. Briuselis. 2 diena. Paskutinė atostogų diena

Labas rytas!

taip, tai paskutinis mūsų kelionės labas rytas. Šios dienos mūsų tikslas - paskutinė suplanuota nemokama ekskursija su gidu. Turbūt šiame įraše pastebėsite daug kartu kartotą žodį - paskutinis. Bet taip jau būna, kai baigėsi atostogos. Kažkada jos turi baigtis. Gal ir gerai, reikia daug dirbti, kad po to turėtum atostogas, ir įvertintum viską ką darei prieš tai, kad turėtum tai, ką turi dabar. Per daug atostogų irgi negerai, nes prie gero galima greitai priprasti ir vėliau tampa tiesiog nebeįdomu.
Apie ką aš čia? Ai, atsikėlėme, susikrovėme daiktus, juk taip visad darome, kai reikia kur nors išvykti. Kadangi čia nelabai ieškojome virtuvėlės (manau ji vis tiek kažkur turėjo būti), suvalgėme savo pusę pasidarytų sumuštinių, be arbatos ar kavos. Tiesiog sausi sumuštiniai. Bet juk žinot, kai valgyti norisi, viskas labai skanu :) Tai ir mums jie tiko. Kitą pusę (kadangi jau užkandome su viena dalimi sumuštinių) pasilikome su rytine kava.

Išsiregistravome iš viešbučio. Vaikinas dirbantis ten, iš vakar dienos pokalbio, atsiminė iš kurio mes miesto, tai paklausė ar keliaujame namo ar tik atostogos prasideda. Smagu, kai tiek žmonių aptarnaujantis personalas atsimena iš kur mes esame atvykusios :) Briuselis moka džiuginti keliautojus (ar bent jau mus). Taip pat paminėjo, kad per mažai laiko skyrėme pažinti Briuselį. Ką padarysi, kitą kartą pasibūsime ilgiau.

Iš viešbučio išėjome šiek tiek po 9 val. Vis gi, kelionės pabaigoje nedingo noras pamatyti ir atrasti kuo daugiau. Į miestą išėjome ieškoti kavos, kad nesinešioti mūsų paruoštų sumuštinių. McDonalds restoranas šią dieną pasirodė labai tinkamas variantas. Kava aišku ne geriausia. Bet tuo metu kaina buvo svarbiau :) Ieškodamos suolelio kur galima prisėsti (nes rytinė saulė labai šildė ir norėjome ja pasidžiaugti) užklydome vėl į Didžiąją aikštę. Juk sakiau, kad šioje kelionėje mes atsitiktinai pasirinkdavom pačias gražiausias vietas valgyti. Čia, taip pat neišimtis. Ir tie paprastučiai sumuštiniai įgauna visai kitą skonį.

Kava - tik 1 Eur

Sėdime, valgome, grožimės aikštės panorama. Kadangi iki ekskursijos liko daugiau nei 40 min., o susitikimo vieta yra būtent šioje aikštėje. Nusprendėme pasivaikščioti aplinkui. Prekybos galerija - Galeries Royales st Hubert, visai kaip Milane. Labai puiki vieta apsipirkinėti lietui lyjant. Tik mes kažkaip neužsukome nei į vieną joje esančią parduotuvę. Turbūt nelabai ko ir reikėjo.

Eidamos toliau, pamatėme daugybę žmonių stovinčių prie viešbučio. Sustojome ir mes. Vis gi įdomus kas čia vyksta. Stovime, laukiame, kol kas paaiškės. Niekas neaišku. Prieina jau kiti žmonės, vieni kitų klausinėja, kas čia vyksta, bet niekas nežino. Kažkoks žymus žmogus. Geeras! Lietuvoj to niekad nebuvau mačiusi. Pabūnam ir mes ilgiau. Iki ekskursijos dar buvo likę laiko.

Mes stovėjome viduryje, už mūsų buvo dar didžiulė žmonių minia

Laukėm laukėm, kol galiausiai išsiaiškinom kas čia vyksta. Ir pasirodo, čia jaunimas laukia kažkokios Violetos iš Disnėjaus pasaulio. Mergina čia apsigyveno ir kažkas sužinojo. Bet mūsų nelaimei, mes jos taip ir nesulaukėm. Nes turėjome eiti į ekskursiją. :D Ech..
Didžiojoje aikštėje buvo daugybe žmonių. Ir didelė dalis pasirinko eiti į nemokamą ekskursiją. Pirmą kartą mačiau tiek daug žmonių norinčių sudalyvauti šioje ekskursijoje. Visus mus priregistravo savo sistemoje. Išdalino bilietėlius ir laukiame starto. Dar prieš tai pasitikslinome, kur baigsis mūsų ekskursija, nes laiko turėjome ne per daugiausiai. 14 val. jau turėjome išvykti iš stoties į oro uostą. O mūsų ekskursija turėjo kaip tik tada baigtis. Žodžiu, jau prieš ekskursiją žinojome, kad jos visos neišklausysime. Bet geriau kažkiek, negu nieko. Ar ne?
Padalino mus į 6 grupes. 5 angliškai kalbančios ir 1 ispaniškai. Geras, ar ne? Juk sakiau, kad buvo daug žmonių. Ir grupėje maždaug po 20 turistų :) (nes vietiniai gyventojai, kaip ir nėra laukiami šiose ekskursijose)
Mes gavome iš Airijos kilusią gidę. Jos akcentas paskatino mus labiau įsiklausyti į tai ką ji sako. Pirmiausia visi draugiškai nusifotografavome, bet nuotraukos deja, nepavyko rasti. Ir ji pradėjo pasakojimus apie Didžiąją aikštę.

Nuo XI a. šioje aikštėje vykdavo turgūs. XV a. aikštėje iškilo rotušė ir įvairių gildijų namai. Beveik visi namai buvo sugriauti 1695 m. prancūzų apgulties metu. Vėliau namai buvo atstatyti barokiniu stiliumi.
Aikštėje įsikūrusi miesto rotušė statyta 1401-1459 m. Fasadą puošia 137 akmens skulptūros, o 96 m. aukščio bokšto viršuje stovi miesto globėjo Šv. Mykolo statula. Rotušės viduje yra neogotikinio stiliaus santuokų salė, mozaikinėmis grindimis, gobelenais bei veidrodžiais puošta Tarybos salė ir Maksimiliano kambarys. O mes kaip tik buvome šeštadienio rytą, tad vestuvių tikrai netrūko.
Aikštėje taip pat yra įsikūręs Karaliaus namas, kuriame nepaisant garsaus pavadinimo niekada negyveno karaliai, tačiau kurį laiką veikė kalėjimas ir mokesčių tarnyba. Dabar įkurtas Miesto muziejus, kuriame saugomi XVI a. paveikslai bei gobelenai ir kostiumai.
Dar vienas svarbus statinys Didžiojoje aikštėje - Gildijų pastatai - tai neoklasicistinio stiliaus ansamblis, kurį sudaro šeši gildijų pastatai ir jie yra išpuošti tikru auksu. Pastatė, kuriame kadaise buvo įsikūrusi mėsininkų gildija, dabar veikia restoranas.
Po šią aikštę galite pasivaikščioti ir jūs su virtualiuoju turu.
Didžiojoje aikštėje vyksta daugybė tradicinių miesto renginių, tokių kaip Kalėdinės mugės, Gėlių kilimas, Belgiško alaus savaitgalis. Vienas iš įspūdingiausių renginių aikštėje - Gėlių kilimas, kurio metu aikštė nuklojama įvairiosiomis gėlėmis. Renginys vyksta Rugpjūčio mėnesį kas dvejus metus ir trunka apie savaitę, kol gėlės nuvysta.
Toliau keliaujame prie berniuko. Maršrutas jau žinomas iš vakar dienos, tačiau istorija įdomi. Todėl keliaujame kartu.
Sisiojantį berniuką sukūrė Jerome Duquesnoy 1618-1619 m. Šios skulptūros atsiradimo priežastis nėra aiški, tačiau apie ją sklando daugybė legendų.
Vienoje pasakojama apie XIV amžiuje vykusią miesto apgultį, kai priešai bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas ir patekti vidun. Juos pastebėjo berniukas vardu Julianske ir apsisiojęs sprogmenų dagtį išgelbėjo miestą. Todėl 1619 m. Briuselio gyventojai įpareigojo Jerome iš bronzos sukurti garbingo mažojo berniuko skulptūrą.
Bene populiariausia legenda byloja apie seniai seniai Briuselyje kilusį gaisrą, kurio dūmai pažadino berniuką. Tasai sugebėjo gaisrą užsisioti ir taip išgelbėjo karaliaus pilį.
Pasak kitos legendos vienas turtingas pirklys viešėjo su šeima Briuselyje ir staiga dingo jo mažametis sūnus. Pasitelkę briuselėnų pagalba jie apieškojo visas miesto pakampes ir savo sūnų rado tik po penkių dienų ramiai besišlapinantį Etiun gatvės kampe. O atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su sisiojančio sūnaus skulptūrėle.
Taigi, jums spręsti kuria istorija tikėti :) Pasak miesto gyventojų sisiojančio berniuko skulptūra ir ją apipynusios legendos simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžiosios sumaišties akimirką. Gal ir čia ir kilo pasakymas, ramus, kaip belgas?

Įdomu tai, kad sisiojantis berniukas turi didelę šventinių rūbų kolekciją ir pasitaikius progai pasipuošia tinkamu kostiumu. Ir mums net pavyko tai pamatyti! Kaip tik buvo švenčiama airių Švento Patriko diena. Pirmąjį kostiumą sisiojančiam berniukui padovanojo generalinis Nyderlandų gubernatorius Maksimilianas Emanuelis 1698 m.

Keletas minučių nusifotografavimui ir mes keliaujame toliau. Žvarbus vėjas neleidžia pajusti atėjusio pavasario.

Belgai labai didžiuojasi savo šalies menininku Georges Remi, kuris sukūrė garsiąją komiksų seriją - Tintino nuotykiai. Komiksas pirmą kartą pasirodė Prancūzijoje 1929 m. Tintino nuotykiai patyrė didžiulę sėkmę: sukurti 24 komiksų albumai, kurie plačiai paplito žurnaluose, buvo adaptuoti filmuose, radijuje, televizijoje ir teatre. Ši komiksų serija yra viena iš populiariausių Europoje XX a. Tintino nuotykiai buvo išversti į daugiau nei 80 kalbų ir parduota daugiau kaip 350 mln. kopijų. Šiuo metu daugybė Briuselio gatvių yra išpieštos būtent šio komikso paveikslais. Net miesto gatvės turi du pavadinimus: vienas Tintino pavadinimas, kitas - normalus miesto gatvės pavadinimas.

Praėjus Briuselio biržos pastatą ir priėjus kavinukę, buvo skelbiama 20 min pertrauka. Gidė siūlė atsigaivinti čia siūlomais gėrimais ir užkandžiais. Sulaukusios pertraukos pabaigos, pasiskaičiavome, kad ne tiek daug mums liko laiko. Nusprendėme eiti pėščiomis iki mūsų autobuso. Todėl padėkojome gidei už ekskursiją, atsisveikinome ir šį kart nieko nesumokėjome. Galit suprasti, kad pasakojimai nelabai buvo vykę. Liko paskutinis dalykas, ką turime padaryti Briuselyje. Paragauti garsiųjų bulvyčių. Kaip teigia patys belgai, jų bulvytės pačios skaniausios pasaulyje (tik neaišku kodėl jos vadinamos French fries (prancūziškos bulvytės)). O šių bulvyčių, kaip sužinojome iš išmaniojo telefono, galima paragauti tik miesto centre. Eidamos link stoties, užmatėme didžiulę eilę prie parduodamų bulvyčių. Čia turėtų būti skanu. Palaukime. Visas procesas užtrunka, nes yra tik vienas berniukas, kuris vietoje ir pjausto tas bulves ir iš kart kepa. Tik nematėm kas lupa jas. Bet bulvytės parduodamos visada šviežiai iškeptos (kaip jie teigia, jokių šaldytų bulvyčių!). Dar prie jų gali pasirinkti padažą. Mes išsirinkome - Curry.

Didelė porcija bulvyčių su padažu - 3,60 Eur

Ir žinokit tikrai skanu. Gal dėl to, kad jos buvo ką tik šviežiai iškeptos arba gal dėl to, kad jau norėjome valgyti. Dar turėjome svajonę rasti šių bulvyčių kur nors netoli stoties, bet deja. Turėjome labai skubėti, kad spėtume į autobusą. Buvau pamiršusi, kokia ta Briusels-Midi/ Brusels Zuid stotis didžiulė. Vos spėjome įsėsti į suplanuotą autobusą. Jei neturite bilieto, jį galima buvo įsigyti iš vairuotojo, tik kaina nėra aiški, nes mums tai buvo nebeaktualu. Nuskaitė mūsų bilietus, už kurios sumokėjome po 5 Eur, pirkdamos internetu. Autobusas tikrai nepilnas. Pajudame nustatytu laiku: 14:00.

Pusdienio pasivaikščiojimai

 Važiuodamos stebime informaciją įtaisytame televizoriuje. Jame rodo kada išvyksta ir kada parvyksta lėktuvai. Liūdna, atostogos baigėsi. Oro uostas nėra didelis. Pereiname patikras. Ir atostogų pabaigai, kad nebūtų taip liūdna, nueiname nusipirkti alaus. Briuselio Šarlerua oro uoste pastatytas pianinas, nelieka nepastebėtas Gintarės. Ir ji, mūsų paskatinta, nutaria prisiminti savo jaunystės dienas ir pagroti kažką gražaus. Ir tikrai, buvo labai gražu. Žmonių salėje buvo daug, visi dirba savo darbus. Ir dar kažkas groja. Gintarė pasirinko vieną iš klasikinės muzikos kūrinių. Pamenu, kai Nyderlanduose, projekto metu, universitete per pietų pertrauką taip pat grodavo visi norintys. Geera!

17:10 mūsų lėktuvas, pilnas lietuvių, pakilo į orą. Nusileidome, kai Vilniuje jau buvo vakaras. 20:35. Šeštadienio vakaras. Skrisdama lėktuvu namo, sakiau merginoms, kad niekas dar nėra manęs pasitikęs iš kelionės. Nes dažniausiai grįždavau naktį, arba vidury darbo dienos. Ir didžiausia staigmena buvo ta, kad vis gi šį kart buvo kitaip. Pirmą pamačiau Olitą, po to atėjo ir brolis. Jėga! Kaip greitai sklinda mintys! Kadangi tiek mes, tiek jie buvo grįžę iš kelionės po Airiją, pasidalinome savo įspūdžiais ir visi patraukėme namo.

Per šios dienos pusdienį nuėjome apie 9 km. Nuskridome apie 1500 km. Išleidome vos po 7,70 Eur.

Taigi, apibendrintai galiu pasakyti, kad Briuselio ar Paryžiaus pažinimui tikrai pakaktų savaitgalio. Apie Portugaliją to paties pasakyti negalėčiau, nes vien nuskristi kiek užima laiko. Iki Porto nuo Vilniaus - beveik 3000 km. Ir dar kai nėra tiesioginio skrydžio. Laiko daug išsimeta. Bet pamatyti verta.
Ir turiu pasakyti, kad ir kur keliaučiau, Vilnius - nuostabiausias miestas gyventi! Bet neišvažiavęs to turbūt nesuprasi.

Ačiū draugėms už kompaniją. Per šias 10 kelionės dienų buvo tikrai daug nuostabių akimirkų!

Iki susirašymo vasarą!
Nesėdinti vietoje, Inga