Airija. Kas gero Klonmelyje?

Sveiki!

Ką veikti Klonmelyje iš anksto suplanavę nebuvome. Internete pasižiūrėjome, kad ten yra kelios vietos, kurias galim aplankyti. Bet ką, kada ir kaip, neplanavome. Todėl atsikelti trečią mūsų kelionės dieną neskubėjome. Už lango girdėjosi lietus. Bet pakilome, išgėrėme labai skanios kavos, pavalgėm lietuviškus pusryčius - sumuštinių ir vis stebėdami situaciją pro langą ruošėmės išeiti pasivaikščioti po Klonmelio apylinkes.

Šv. Patriko šulinys

Kol suvalgėm sumuštinius ir išgėrėm kavą vaizdas už lango pasikeitė - po truputį bandė lįsti saulutė ir nustojo stipriai lyti. Nieko nelaukę pradėjom dienos žygį. Dekis buvo išvažiavęs į darbą, tai žygiavome trise - Kristina, Olita ir aš. Žygio planą dėliojome beeidami. Pirmasis aplankytas objektas - Šv. Patriko šulinys. Na, jis neatrodo kaip šulinys, bet anglų kalba turi pavadinimą „well“. Tai iš žemės trykštančių šaltinių labai gražiai sutvarkyta vieta, šaltiniai suformuoja tokį lyg ir ežerėlį. Ežerėlis yra aptvertas, kad vanduo nesusidrumstų ir nesiliestų su žeme. Teritorijoje stovi ir Šv. Patriko statula, yra senos bažnyčios likučiai. Teritorija aptverta neaukšta tvora. Šaltinių ežerėlio viduryje stovi kryžius, kuris nuo amžiaus jau susidėvėjo. Internetai rašo, kad jis statytas penktame amžiuje.

Kryžius šaltinio viduryje

Bažnyčia iš vidaus

Šaltinio aplinka

Šv. Patriko statulėlė

Pasivaikščiojom aplink teritoriją. Pasigrožėjom trykštančiu vandeniu, kuris suformuoja burbulus ir vanduo atrodo lyg burbuliuojantis. Ragavau ir pačio vandens, tai visai skanus pasirodė. ;) Internetai tiki, kad vanduo turi net gydomųjų galių. Bažnytėlė, kuri ten stovi be stogo, atrodo tikrai labai senai. Jos viduje taip pat matėsi antkapis, tik nesužinojom kieno. Taip pat pamatėm, kad tas vanduo nubėga  į upeliuką, kuris galiausiai įteka į per Klonmelį tekančią upę Suir.

Marfieldo ežeras ir pilis

Pasisėmę energijos žygiavome toliau. Ir ne už ilgo priėjome Marfieldo ežeriuką. Jis nėra labai didelis, bet aplink labai daug visokiausių paukščių, ir graži aplinka. Dar nebuvo viskas labai sužaliavę, bet jau po truputį darėsi žalia. Praleidom šiek tiek laiko prie ežerėlio ir žygiavome toliau.

Trys antys: prie ežero ir ženkle

Ežero aplinka, dar nespėjo sužaliuoti

Marfieldo ežero paukščiai

Po maždaug 1,5 kilometro priėjome tokį senovinį namą, pilį. Jame, kaip pasakojo Kristina, dabar yra padaryti atskiri tokie kaip butai, ir ten gyvena žmonės. Google rašo, kad tas namas vadinasi „Marfield House“. Apžiūrėjome pilį iš vidinio kiemo ir ėjome link upės, iš kurios pusės matosi visai kitoks pilies vaizdas. Ir gražesnis. ;) Nors dar buvo kovo pradžia, bet prie upės jau augo krokai ir narcizai. Graži pievelė buvo. Priėję arčiau pilies pamatėme, kad prie jo kažkada buvo žiemos sodas, panašus, kaip ir buvo Dublino botanikos sode, tik žymiai mažesnis, ir visiškai apleistas.

Krokai ir narcizai

Pilis iš upės pusės (iš kiemo pusės nuotraukos nėra, kairėje pusėje šiek tiek matosi žiemos sodas)

Bežiūrėdami į žiemos sodo vidų išgirdome kaip prie mūsų privažiuoja automobilis. Iš jo išlipo piktas, kaip mums tada pasirodė, vietinis gyventojas ir pradėjo šaukti į mūsų pusę. Mes pasišalinome nuo žiemos sodo ir ėjome link jo. Jis ėjo link mūsų. Beeidamas jis kalbėjo daug visokiausių dalykų. Aš nieko nesupratau, bet Kristina, kaip jau ten gyvenanti ne vienerius metus, panašu, kad suprato ir su juo susikalbėjo. Senis buvo ne pats tvarkingiausias, sklido nuo jo smalkių kvapas, dantys buvo ne visi vietose. Trūko žmogui bendravimo, todėl pasigavęs mus jis nesustodamas kalbėjo. Kartais pagaudavau, ką nori pasakyti, bet labai dažnai ne. ;) Pagalvojau, kad jis airiškai šneka, bet pasirodo kalbėjo angliškai, na, su airišku akcentu. :) Kai jau atsibodo jo klausytis visi trys susižvalgėme ir nuo jo beveik pabėgome. :)))

Greitu žingsniu paėjėjome paupiu, kad senis nepasivytų, ir po to prilėtinę žygiavome toliau. Pasirinkome šiek tiek kitą kelią grįžimui, nes reikėjo eiti į tą pačią pusę. Praėjome būsimą golfo lauką, kuris taip ir nebuvo pabaigtas atėjus krizei. Netoli to lauko gyveno ir Kristina, todėl jai tos apylinkės buvo žinomos. ;) Priėjome pagrindinį kelią ir juo ėjome iki miesto.

Beeidami sugalvojome grįžti dar namo, šiek tiek užkąsti, todėl pasirinkome ne kelią iki pat miesto, o kelią iki namų, kuris vedė per Marfield ežerą. Šį kartą prie ežero sustojome pasižiūrėti kaip mama davė sūnui beveik visą kepalą sumuštinių duonos, ir jį sumaitino paukščiams. Vaikui tikrai nedaug metų ir jam tikrai tai patiko daryti. Smagu buvo matyti ir paukščius pešančius dėl maisto. ;)

Mama su vaiku maitina paukščius. O trys didžiausi paukščiai mūsų buvo pavadinti Mafija, labai jau rimtai atrodė

Po kiek laiko priėjome miestelio teritoriją. Užėjome į prekybos centrą nusipirkti sriubos ir tada jau ėjome pas Kristiną į namus. Namuose sriubą pasišildėme, suvalgėme, šiek tiek pailsinome kojas ir ėjome toliau į miestą. Negalvojau, kad parduotuvinė sriuba gali būti tokia skani! Tai padaryta tik iš natūralių ingridientų sriubą, kurią reikia dėžutėje tik pasišildyti. Jų yra 10 skirtingų skonių: vištienos, pomidorų su bazilikais, žuvienė, dar kitokių. Visas sąrašas, ir jei susigundysit pabandyti, ieškokite šitokių: http://www.cullyandsully.com/node/38. O valgyti norėjosi jau, nes iš viso buvome nuėję jau 9,30 km!

Klonmelis

Pasistiprinę tęsėme mūsų pažintį su Klonmeliu. Ir šį kartą ėjome į miestą. Pakeliui mus užklupo trumpas smulkus lietus, bet greit praėjo ir vėl pradėjo šviesti saulė. Dar matėsi ir vaivorykštė.

Vaivorykštė

Netrukus pasiekėm ir pagrindinę miestelio dalį, kur apgyvendinta tankiau. Nuėjome iki Airijos senosios Šventosios Marijos bažnyčios. Apžiūrėjome ją iš visų pusių. Ji buvo apsupta tvora. Bažnyčia pastatyta labai seniai, bet ji vis dar veikianti. Tvorose kaip supratom yra urnos, kur buvo laidojami bažnyčiai svarbūs žmonės. Teritorijoje taip pat yra ir kapų žemėje. Iš kitos bažnyčios pusės pamatėm didžiulį vitražą. Tik gaila negalėjom pasigrožėti juo, nes į vidų nepatekom. :)

Šventosios Marijos bažnyčia

Kapinaitės bažnyčios teritorijoje

Vitražas bažnyčioje iš išorės

Po bažnyčios ėjome link Kristinos darbo, nes turėjome paimti daiktą, kuris priklausė Mario. ;) Kristina dirba juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. Užėjome pas ją, pasisveikinome su tuo metu dirbusiomis pardavėjomis, pasižiūrėjome ką parduoda, antrame aukšte pamatėme didžiulį sietyną. Kristina paėmė daiktą ir išėjome. Ėjome iki turizmo informacijos centro. Jis buvo labai netoli. Turizmo informacijos centre gavome Klonmelio žemėlapį. Mūsų gidė ir vėl buvo Kristina. ;)

Sietynas pas Kristiną darbe

Ekskursiją pradėjome prie Main Guard (net nežinau kaip lietuviškai pasakyti, gal gaisrinė?). Prie pat ir buvo įsikūręs informacijos centras, todėl toli eiti nereikėjo. Klonmelio Main Guard pastatas tai pastatas su arkomis pirmame aukšte, kuris turi ir laikrodį. Toliau ėjome link upės Suir. Priėję pamatėme pakankamai aukštas tvoras. Kristina pasakojo, kad upė tam tikru metu išsiliedavo ir užliedavo nemažai miesto, todėl buvo nuspręsta pastatyti sieną, kuri vandenį sustabdytų. Kad ir kaip bebūtų keista, bet pastačius sieną vandens lygis nebepakildavo taip aukšta. Praktiškai siena buvo pastatyta be reikalo. Na, bet kitam netikėtam vandens pakilimui Klonmelis bus pasiruošęs. Ėjome paupiais ir parėjome į šiek tiek kitą miesto dalį senuoju tiltu. Toje vietoje upė trumpa išsiskiria į dvi vagas ir suformuoja Suir upės salą. Ten matėme kelias nedideles kaskadas upėje. Pasidarėme ir nuotraukų. ;)

Main Guard (kaip supratau gaisrinė)

Upė (rivė) su apsaugine siena nuo potvynio

Olita su Kristina (fone kaskados)

Grįždami praėjome pro kitą gatvę, kurioje buvo viena bažnyčia. Miesto žemėlapyje ji nepažymėta, internete irgi neradau jos pavadinimo. Matyt ji nėra pagrindinė bažnyčia. :) Užėjome mes į vidų apsižiūrėti, visai gražiai atrodė. Ilgai nebuvom ir išėjome lauk. Ėjome toliau. Per Mičelio pėsčiųjų taką, po to į Gladstone gatvę, kuri mus nuvedė iki tikriausiai didžiausios bažnyčios Klonmelyje - Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Į jos vidų taip pat galėjome patekti. Įėjome, apsižiūrėjome. Tikrai labai didelė. Ir šiek tiek kitokia nei būna lietuviškos. Apėjome bažnyčią (į šią užėjome šiek tiek daugiau nei prieš tai), uždegėme po žvakelę ir trumpai pasėdėjome.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (bokštas)

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia iš vidaus

Po Šv. Petro ir Povilio bažnyčios sugalvojome nueiti į vietinę kavinukę ir išgerti kavos. Kavinukė buvo netoli. Nuėjome, užsisakėme kas kavos, kas arbatos, ir pailsinom kojas. Po to susiskambinom su Dekiu ir paklausėm, ar jam pavyktų mus paimti. Paaiškėjo, kad jam paimti nepavyks, todėl namo grįžti reiks pėsčiomis. Prie tų kilometrų, kuriuos nuėjome per dieną, prisidėtų visai nedaug. ;) Pabaigę šiltuosius gėrimus išėjome į lauką ir patraukėme namų link.

Saulė jau po truputį leidosi, ir parodė miestą kitaip jį apšviesdama. Praėjome pro vartus, pakeliui praėjome ir pro dar vieną bažnyčią. Kristina sakė, tai pagrindinė jų bažnyčia ir jie visada į ją eina. ;) Kai jau įprasta Airijoje, praėjome ir pro tipišką airišką restoranėlį, jis pardavinėjo populiariuosius „Fish and Chips“, t.y. žuvis tešloje patiekiama su bulvytėmis. Toks derinys labai populiarus ir visoje Didžiojoje Britanijoje. Kur buvę kur nebuvę pasiekėme namus.

Bažnyčia, į kurią eina Kristina

Tipinis Airiškas restoranas

Kaip jau turbūt susidarėt įspūdį, Klonmelyje yra labai daug visko gero! Per dieną nuėjome 17 km pėsčiomis!

Vakarienė

Grįžus namo diena nesibaigė. Netrukus pasirodė ir Dekis, šiek tiek užtruko su automobiliu. Dekis išvarė mus iš virtuvės, nes jis vėl ruošė mums vakarienę. O šį kartą, kai ką labai unikalaus ir įdomaus. Kol mes bendravome trise, Dekis ruošė stalą - pjaustė jautieną, ruošė bulves, daržoves. Galiausiai pradėjo kaitinti aliejų ir pakvietė mus prie stalo. Valgėme mes steiko gabaliukus. Ant fondiu šakučių pasmeigi mėsą, pakepini ją aliejuje kiek tau patinka ir valgai su daržovėmis, bulvėmis ir visais kitais priedais. Indas su aliejumi stovėjo stalo viduryje, kiekvienas mes pasmeigėm po mėsos gabaliuką ir merkėm į įkaitintą aliejų. Išbandžiau visokio kepimo mėsą. Kadangi bendravome angliškai, tai mėsos stadijos buvo kaip ir steiko: rare, medium ir well-done. Visi buvo vis kitokio skonio ir visi labai patiko. Labiausiai gal medium rare, kai išorė mėsos apkepus, o vidus pusiau žalias. O ir visi garnyrai buvo ypatingi. ;) Gaila, kad nėra nuotraukos.

Labai gerai pasisotinę, dar pabendravome, kad nesisapnuotų košmarai. Ir ne už ilgo ėjome miegoti, nes kitą dieną laukė kelionė atgal į Dubliną!

Viktoras