Mini Eurotripas. Cabo da Roca

Ola!

Rytas. Per televizorių groja muzika (merginos, nepamiršot Lisabonos dainos? :D) Mes ruošiamės. Pusryčiaujame. Ir keliaujame iš Lisabonos. Nepatiko mums čia. Juokauju. Keliaujame į netoliese esantį miestelį - Sintrą. Ratais pavaikščiojome, kol radome įėjimą į Rossio stotį. Bet įėjusios pro šoninį įėjimą, supratome, kad pataikėme kaip tik ten kur ir reikėjo. Būtent iš tos vietos ir išvyksta traukiniai į Sintrą. Eilė prie bilietų didžiulė, bet mes kantriai laukiame. Kitos išeities nėra. Nusipirkome bilietą tik į vieną pusę, ir dar reikėjo pirkti kortelę(nes kitaip neparduoda), kuri yra daugkartinė ir ją vėliau galima dar papildyti. Nors atrodo ji kaip pas mus anksčiau popieriniai nuolatiniai mėnesio bilietai. Sumokėjome už viską - 2,65 Eur. (Kelionė 2,15 Eur, plius kortelė 0,50 Eur).
Traukiniai į Sintrą važiuoja tikrai labai dažnai, kas 10min. Ir žmonių visada pilna. Pasižymime bilietą, mus įleidžia prie traukinio.
Įsėdame ir laukiame, kol pajudėsime. Kelios minutės ir mes jau link savo šios dienos tikslo. Rankose kuprinė su dienos pietumis. Žinome, kur važiuojame, todėl pasirūpinome maistu iš anksto. Kelionė truko apie 40 min. t.y. apie 11 val. mes jau buvome Sintroje.

Sintros traukinių stotis - itin mažytė

 Išlipus vėl reikia pasižymėti bilietą, kad tave išleistų iš stoties. Kažkaip mes užtrukome išlipti iš traukinio ir prie informacijos centro susidarė didžiulė eilė keliautojų su savais klausimais. Mes stovime pačiame gale. Galvoju, kažkas čia ne taip. Nelauksime mes visos dienos čia. Nuėjau į priekį. O ten žmonės su tais pačiais klausimais, kaip ir mes. Viską išklausiau, susižinojau ir išėjome ieškoti savo autobusų stotelės. Vykti toliau. Nes kiek pasiskaitėme, kad pačioje Sintroje nelabai ką yra pamatyti. Tik išėjus iš stoties, pasukome į dešinę ir čia pat buvo autobusų stotelė. Ženklai rodo, kad čia turi stoti ir mūsų autobusas. Po 10 min. atvyko 403 numeriu pažymėtas autobusas.

Pirmoji kelionė kainavo - 2,15 Eur, antroji - 4,10 Eur

Iš vairuotojo nusipirkome bilietą už 4,10 Eur ir atsisėdusios laukėme kada pajudėsime. Nepamenu, kiek tiksliai važiavome iki savosios stotelės, bet kelionė neprailgo. Žvalgėmės pro langus (o pamatyti tikrai buvo ką, važiavome labai labai siauromis gatvelėmis, su didžiuliu autobusu), skaičiavom stoteles ir pasiekus aštuntą stotelę išlipome. Važiuodamos, dar galvojome, kaip žinosime, kuri stotelė mūsų. Nes jos visai nepažymėtos, bet kai atvykome iki savosios, sunku butų buvę sumaišyti. Visur užrašai Cabo da Roca leido suprasti, kad mes jau čia.
Cabo da Roca, arba Uolos kyšulys žymus tuo, jog tai labiausiai į vakarus nutolęs žemyninės Europos taškas. XVI a. portugalų poetas Luis de Camoes (tas pats, prie kurio aikštės mes gyvenome) šį kyšulį pavadino "vieta, kur baigiasi žemė ir prasideda jūra". Kyšulys nutolęs apie 40 km į šiaurės vakarus nuo Lisabonos ir 18 km nuo Sintros. Aplink Cabo da Roca pakrantės uolos iškilusios apie 100 m. Vietiniame pašto skyriuje galima gauti sertifikatą, kad aplankėte labiausiai į vakarus nutolusį tašką. Mums jo neprireikė, tad nuėjome tik pasižymėti prie paminklo, kuris primena kur esame atvykusios.

O vėjas toks, kad iš galvos išpūtė visas mintis. Vaikštom, grožimės vietomis, vandens platybėmis, uolėtais skardžiais ir krantais. Tai viena iš gražiausių šios kelionės vietų. Ant kalno stūkso švyturys.

Švyturys

Daug laiko čia neužtrukome, apėjome, pažiūrėjome ir išėjome ieškoti gražios vietos papietauti. Internete iš anksto buvome pažiūrėjusios kurioje pusėje gražiausi paplūdimiai, ta kryptimi ir patraukėme. Kelio normalaus nėra, bet pamatėme išmindytą takelį einantį per kalvas. Ką darom? Einam? Einam! Kelionės tikslas buvo Praia da Ursa paplūdimys, tačiau iki jo pačio taip ir nenusileidome. Pritrūko gal laiko, gal jėgų.. Pakeliui pasijutome kaip kalvų ožkelės :D aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, takelis ne iš pačių geriausių. Su stačiais praėjimais. Bet, kai vaizdai tokie, kaip gali skųstis.

Didžiulis skardis (nuotraukoje to tikrai neperteiksi)

Kopėme gal apie 1 val. Bet buvo verta. Saulutė šildo, bet tuo pačiu didžiulis vėjas neleidžia išsiplikinti. Mums pasisekė buvo giedra diena. Ir priėjom. Tik iki pačio paplūdimio dar būtume kopusios 1 val. Užteko pastebėti iš viršaus. Įsikūrėme vietą piknikui.

Pasidarėme sumuštinius iš to ką buvome įsidėjusios, atsidarėme vyno. Tai buvo skaniausi pietūs kokius tik valgiau. Ši vieta užbūrė. Jei nebūtų taip toli nuo Lietuvos, norėčiau dar kada čia grįžti.

Gražu. Bet kiek gi galima čia būti? Kažkada turi ateiti tas laikas, kai turime atsisveikinti su Atlantu ir grįžti į realybę. Iki švyturio grįžome kiek kitu keliu. Ir pasukome į priešingą pusę. Pagalvojome, gal ten yra lengvesnis priėjimas prie vandens. Bet ne. Žmonės nulipa ir grįžta atgal iš kur atėję. O mūsų pusėj mes buvome vienos. Niekas nedrumstė mūsų ramybės. Ir juoko minutėlių.

Iš kitos pusės

Pasėdėjome dar ir šioje pusėje. Pabaigėme savo užkandžius ir išėjome laukti autobuso atgal į Sintrą. Autobusas atvažiavo gal po 30 min. 16 val. buvome Sintros stotyje. Pilių aplankyti nebespėjome, bet ir neplanavome šiandien spėti, todėl sulaukusios traukinio, išvykome atgal į Lisaboną. Traukinyje užliūliavo, todėl nepajutome kaip atvykome į sostinę. Rossio stotis didžiulė, todėl nusprendėme pasivaikščioti po ją. Ir išėjome pro pagrindinį išėjimą, kuris nuvedė mus prie Dos Restauradores aikštės. Ten susiradome info centrą. Pasiėmėme informacijos, žemėlapių, kad vakare būtų ką veikti. Pakeliui namo, užmatėme Ginjinhos kavinukę. O kaip gi neparagausi vietinio tradicinio vyšnių likeriuko. Tik vietos atsisėsti čia nėra. Nusiperki, išgeri ir keliauji namo :D taip mes ir padarėme.

Burnelė - tik 1,35 Eur

Tik keliavome ne namo, o į parduotuvę. Nes vakarienės metas jau nebetoli ir nenorėjome būti tokios alkanos, kaip buvome vakar dieną. Piktos, nepavalgiusios merginos, yra pats baisiausias dalykas :D Parduotuvėje nusipirkome produktų vakarienei, pusryčiams ir pietums. Ir kas man labiausiai patikdavo, kad joje išleisdavom daug maž kasdien po 10 Eur. Padalinus iš trijų gaunasi kiek daugiau nei 3 Eur. Už vakarienę, pusryčius ir pietus! Jaučiat? Vis gi, labai gerai gyventi bute. Aišku, reikia netingėti gaminti maistą. Bet kai aš turėjau tokias nuostabias pagalbininkes, tai vienas džiaugsmas gaminti!
Šios dienos vakarienei pasirinkome makaronus su Bolonijos padažu. Visa kaitlentė buvo užimta nuo mūsų gaminimo. Kaip per vestuves kokias :D bet buvo labai skanu. Vėl kaip beprotės daug prisivalgėm. Ir turėjome išeiti pasivaikščioti, kad naktį košmarai nesisapnuotų. Šįkart pasukome kita kryptimi. Nuėjome prie apžvalgos aikštelės. Apsukome ratuką aplink savo kvartalą ir grįžome namo.

Largo de Camoes esantis kioskelis, kuris parduoda gaiviuosius gėrimus ir užkandžius. Čia tas pats prie mūsų namų.

Kadangi grįžus nesinorėjo dar miegoti, pradėjau junginėti kanalus per televizorių. O kadangi čia pajungta kabelinė televizija. Kanalų gal virš 200. Aišku, ne visi transliuoja anglų kalba. Bejunginėdama radau kažkokį filmą. Taip užsikabinom, kad visos įsitaisiusios mano sofkėj žiūrėjom. Filmas buvo tikrai įdomus (pavadinimo nežinau, bet kažkoks fantastinis), bet atsinešus kaldrą sušilome. Ir taip kiekviena bent po kelias minutes atsijungdavom :D ir svarbiausia, kad sėdėdamos viena šalia kitos, net nepastebėdavom, kaip atsijungdavom. Tai žodžiu. su tokiomis pertraukomis, žiūrėjom filmą. Atsibudus prieš filmo pabaigą pamačiau, kad viskas gerai baigėsi. Ir visa laimė :D
Galėjome ramiai eiti miegoti.

Per šią dieną nuėjome vėl nedaug (ir vėl nesekėme). Bet kiek visko gražaus pamatėme. Užskaitau Cabo da Roca. Išleidome po 18 Eur kiekviena.

Jei reikės kam viešojo transporto kortelių, tai praneškit (sutaupysit 0,50 Eur).

Rytojaus diena: Ne viskas būna taip, kaip suplanuoji.
Iki greito,
Inga