Gruzija 2015: dienos tikslas - pasiekti kalnus

Gomardžioba!

Pirmos kelionės dienos tikslas - pasiekti pirmąjį kelionės tašką - Stepantsminda, dar vadinamą Kazbegiu. Važiuoti iš pradžių į kalnus nusprendėmė dėl to, kad pasiektume vieną iš tolimiausių mūsų kelionės taškų. Kadangi viskas Gruzijoje vyksta aplink magistralę Batumis - Tbilisis, todėl tolimiausias taškas išėjo Stepanstminda.

Dar būdami Lietuvoje pasiskambinome į Stepantsminda šeimininkams, pas kuriuos aš su dar 5 bendrakeleiviais buvau apsistojęs prieš metus. Planavome taip: iš Kutaisio nuvažiuoti iki Tbilisio, tada metro nuvažiuoti iki kitos autobusų stoties (Didube), iš kur maršrutkės važiuoja į Kazbegį ir iš Didubės važiuoti į Stepantsmindą. Bet artėjant kelionės dienai, paskambino man šeimininkas iš Kazbegio ir pasiūlė, kad mus paimtų žmogus su savo automobiliui neprivažiavus pačio Tbilisio, taip būtų greičiau ir patogiau ir už tą pačią kainą, kaip važiuoti maršrutke. Tokį pasiūlymą mes priėmėm. Ir vykome į Gruziją jau žinodami ne tik kur miegosim kalnuose, bet kaip nuo Tbilisio tiksliai nusigausim iki ten. Pasirinkimas apsistoti pas žmogų Kazbegyje buvo labai tinkamas, nes tas šeimininkas ir vėliau labai daug prisidėjo prie mūsų kelionės suplanavimo (transportas, nakvynė ir t.t.) :)

Vilnius - Kutaisi

Kadangi skrydis iš Vilniaus į Kutaisi vyksta labai anksti, t.y. 5:10 Lietuvos laiku, tai oro uoste turėjome būti apie 3 valandą ryto. Iš anksto apsitarę nusprendėme susitikti pas vienus iš keliauninkų iš vakaro, išsikepti picą, pavalgyti, susipakuoti daiktus į bendrus lagaminus ir tada žiūrėti, ar verta miegoti bus, ar neverta. :) Susirinkome apie 22 val.

Po kurio laiko jau valgėme picą, bendravome, aptarinėjome kelionę. Pavalgę sugalvojome dar pažaisti žaidimą iKnow ir taip nejučiomis atėjo antra valanda nakties. Iš anksto buvome užsisakę taksi, todėl artėjant trečiai valandai jie mūsų jau laukė lauke ir mus visus septynis (viename taksi - 4, kitame - 3) nuvežė iki Vilniaus oro uosto.

Oro uoste dar registracija nebuvo prasidėjusi, nes atvykome likus daugiau nei dviem valandoms iki išvykimo. Tuo pat metu vyko dar du skrydžiai, tik dėl to mes nusprendėme važiuoti anksčiau, kad viską tikrai spėtume. ;) Kai tik prasidėjo registracija skrydžiui, du vyrukai (Marius ir Marius) pridavė bagažą ir tada jau ramiai galėjome eiti saugos patikrą. Žmonių srautas vis didėjo, nes visi turėjo spėti į savo skrydį, bet be problemų praėjome patikrą.

Turėjome dar nemažai laiko, tai užsukome į parduotuvę, po to dar nuėjome išgerti kavos ir pasėdėti, kol pradės laipinti į skrydį. Laukėme gana ilgai, pasidarėme visų mūsų septynių bendrą nuotrauką ir kai jau paskelbė laipinimą, stebėjome situaciją prie įlaipinimo vartų (nes kavinė buvo prie pat vartų). Kadangi Wizzair nuo šiol taip pat kaip ir Ryanair duoda bilietus su konkrečiomis sėdėjimo vietomis, tai laukėme ramiai ir prie vartų ėjome tik tada kai žmonių prie jų gerokai apmažėjo. Nuėjus prie vartų patikrino bilietus ir jau žygiavome į lėktuvą.

Veidukai pavargę, bet gi 4 valandos nakties!

Kutaisi oro uostas

Lėktuvas vėlavo šiek tiek pakilti, bet Kutaisi pasiekė laiku. Beskrisdami nieko nenuveikėm, nes visus septynis nužudė nemiegojimas prieš skrydį. :) Skrydis trunka pakankamai ilgai - 3,5 valandos, bet kai daugiau nei pusę skrydžio pramiegojom, tai atrodo pakankamai greit ir atskridom. :) Kiek žiūrėjau, tai šitas skrydis vyksta labai įdomia trajektorija. Greičiausiai dėl to, kad Donetsko ir Lugansko regioną pralenktų. Mūsų skrydžio maršruto jau nespėjau pagauti, bet pagavau birželio 21 d. (savaitės vėliau) skrydžio trajektoriją. Skrenda ne tiesiai, bet stačiai Ukrainą ir po to palei Turkijos sieną tiesiai į Kutaisi.

Skrydžis Vilnius - Kutaisi

Jau buvau rašęs, kad Kutaisi oro uostas yra mažesnis už Kauno oro uostą. Ir gerokai. Tai per metus jis nei kiek nepasikeitė. Išlipę iš lėktuvo nuėjome iki oro uosto, ten jau laukė eilutė žmonių asmens dokumentų patikrinimui. Atsistojome ir mes į eilę. Artėdami prie patikrinimo pastebėjome, kad patikrinę dokumentus pasieniečiai kiekvienam keleiviui duoda po bonkutę labai panašią į vyno bonkutę. Nesupratome, ar čia duoda visiems, ar tik kai kuriems žmonėms, bet priėjus mūsų eilei, patikrino dokumentus (į pasą įdeda antspaudą, tapatybės kortelę tik patikrina, kelionei tinka abu dokumentai) ir įdavė 0,375 ml gruziniško raudono vyno bonkutę! Sveiki atvykę į Gruziją!

Kol kiti laukė lagaminų, aš bėgau pasiimti autobuso bilietų ir išsikeisti pinigų pradžiai. Turėdamas karčią patirtį dėl transporto prieš metus pasiūliau visiems nusipirkti maršrutkės bilietus ir kuo greičiau dingti iš oro uosto. Bilietus nupirkau internetu www.georgianbus.com, 20 larių žmogui, Kutaisi - Tbilisis. Mokėjimas kreditine kortele. Tik buvo parašyta nusipirkus bilietus, kad būtina nueiti prie GeorgianBus autobuso stendo. Nesupratau kodėl taip reikia padaryt, bet nuėjau. Parodžiau atspausdintą sąskaitą ir bilietą ir tada man darbuotoja prie stendo davė 6 visiškai kitokius bilietus (šešis, nes Sandra prisijungė prieš pat kelionę). Pasirodo nueiti prie stendo būtina.

Prie autobuso stendo eilės nebuvo. Toliau - valiutos pasikeitimas. O ten jau buvo nemaža eilutė (apie 10 žmonių). Pasirinkimo neturėjau, nusipirkti vietinės valiutos reikėjo būtinai. Nors keitimo kursas atrodė pakankamai mažas 2,468 lario už vieną eurą, bet kaip vėliau pamačiau, kad kursas visai buvo normalus. Kaip supratau, per metus valiutų keitėjai šiek tiek nuleido sparnus ir pradėjo supirkinėti eurus palankesniu kursu nei prieš metus, kai kursas buvo gerokai mažesnis.

Sulaukę lagaminų, pasiėmę autobusų bilietus, išsikeitę valiutos jau buvom beišeiną iš oro uosto zonos dar buvom sutikti GeoCell reklamuotojos. GeoCell - tai vietinis mobiliojo ryšio tinklas, kuris priklauso tai pačiai grupei kaip ir lietuviškas Omnitel, todėl visos spalvos, o vėliau kaip pamatėm ir visi prekybos salonai, yra vienodo stiliaus! Norit įsitikinti, pasižiūrėkit į jų svetainę: http://geocell.ge/en/, ji irgi į Omnitel panaši. ;) Ta darbuotoja mums davė po GeoCell pakuotę "Tourist", kuri suteikia galimybę naudotis vietiniu mobiliuoju ryšiu ir pataupyti pinigus, nes tarptinklinis ryšys Gruzijoje kainuoja nemažai. Šį kartą mes tam nebuvome pasiruošę, visi turėjom išmaniuosius telefonus ir neturėjome atskiro aparato naujai kortelei. Tad jei kas važiuosit į Gruziją per Kutaisi, turėkit omeny - galite būti sutikti GeoCell reklamuotojos ir gauti mobiliojo ryšio kortelę!

Kutaisi - Stepantsminda

Išėję iš oro uosto judėjome link autobusiuko - maršrutkės į Tbilisį. Lagaminus sudėjome į maršrutkės galą, susėdome ir ne už ilgo pajudėjome. Vietos sėdėjimui nebuvo labai daug. Bet... mes turėjome vyno! Bevažiuodami išsitraukėm picutės, kurią vakar kepėm, pasiėmėm tikro gruziniško vyno ir riedėjome sau. Nuo Kutaisio oro uosto iki Tbilisio apie 250 km. Maršrutkė po maždaug 100 km nuo Kutaisio vieną kartą buvo sustojusi.

Pica su dovanotu gruzinišku vynu maršrutkėje!

Su vairuotoju iš kalnų, su kuriuo jau prieš kelionę kalbėjau telefonu, buvome sutarę, kad jis mus paims neprivažiavus Tbilisio. Liepė duoti telefoną vairuotojui, kuris mus veš į Tbilisį, kad galėtų tiksliau susitarti vietą. Bevažiuojant aš priėjau prie vairuotojo, trumpai nupasakojau situaciją, kad mus turi paimti, ir tada vairuotojas pasakė, kad netrukus sustosim ir galės paskambinti mūsų vairuotojui. Pravažiavę 100 km sustojome pramankštinti kojas, atsikratyti vynu ir pasigrožėti gamta. Autobuso vairuotojas tada paskambino mūsų taksi vairuotojui ir jie kartu susitarė.

Kriokliukas sustojime 

Pasigrožėję ten esančiu tekančiu kriokliuku, nusipirkę vandens važiavome toliau. Pravažiavę dar 130 km jau buvome nebetoli Tbilisio. Mačiau, kaip autobuso vairuotojas ne kartą skambinosi su mūsų vairuotoju, bet kaip supratau ne iki galo susitarė kur mus paleis. Todėl šiek tiek (o gal ir tyčia) pravažiavo reikiamą vietą mus išleisti, dėl to mūsų vairuotojui reikėjo padaryti dar 10 papildomų kilometrų, kad grįžtume į reikiamą kelią.

Išlipome iš maršrutkės, įsėdome į 8 vietų Mitsubishi Delica ir pajudėjome kalnų link. Vairuotojas man pasirodė labai matytas. Kaip vėliau išsiaiškinome, jis gyveno Kazbegyje tuo metu kai mes prieš metus buvome kalnuose. Vairuotojo vardas - Mamuka, jį dar ne kartą minėsiu.

Pakeliui į Stepantsminda

Pradėję važiuoti vairuotojo paprašėm, kad jis sustotų parduotuvėje. Buvo karšta ir mes norėjome nusipirkti ir atsigaivinti vietiniu alumi, pasiimti užkandžių. Vairuotojas be problemų sustojo. Užėję į parduotuvę pamatėme nerealaus grožio tortus. Žinojome, kad kitą dieną mūsų vienos pakeleivės Martinos gimtadienis, ir jau norėjome tortą nupirkti. Bet pasitarėm, kad jis ne šaldytuvo sąlygomis iki Stepantsmindos neišlaikys (nes vien tik kremas) ir jį palikome kitiems pirkėjams. ;)

Pradėjus važiuoti toliau vairuotojas paklausė, ar mes norime pamatyti populiarias Gruzijos vietas, kurios yra pakeliui. Žinojau, kad tokį dalyką siūlo kai kurios maršrutkės (vežimas su ekskursija) ir įvertinę, kad tai planavom padaryti grįždami į Tbilisį, nusprendėm pasiūlymą priimti. Štai ir vėl plano pasikeitimas. Nevažiavome maršrutke ir objektų lankymą padarėme nuvažiuodami, o ne grįždami. :) Gal ir gerai. ;) Tuo labiau, kad praėjusį kartą važiuodami mes šių objektų nelankėm, tai man buvo kažkas nauja. ;)

Žinvalio užtvanka. Pirmas sustojimas (na tiksliau antras, bet sustojimo parduotuvėje neskaičiuokim) buvo prie užtvankos. Ji buvo padaryta pastačius užtvanką 1986 metais ir užtvenkus Aragvio upę. Užtvanka gamina elektros energiją. Mamuka pasakojo, kad kai vanduo šiek tiek nusenka, užtvankoje pasimato bažnyčia. Kiek tai tiesa, nežinau, gal ir ne taip supratau. Taip pat pasakojo, kad užtvenkus upę, buvo paskandinti trys kaimai. Vaizdas įspūdingas, vandens kiekis labai didelis. Ir spalva žalsva. Sakė, kad ta spalva atsiranda nuo išplautų uolienų.

Žinvalio užtvanka

Mes Žinvalio užtvankos viršuje

Ananuris. Truputį pavažiavus sustojome prie Ananūrio. Tai senovinis fortas, kuris buvo pastatytas ant Aragavio upės kranto. Vairuotojas mums leido pasivaikščioti po šitą objektą, pasifotografuoti. Užėjome į jų bažnyčią, apėjome aplink. Įdomu tai, kad ten nėra viskas sutvarkyta ir užsižioplinus galima lengvai įkristi į kokią duobę, ar užsigauti. Gal ir gerai, nes dėl to, kad visur ten leidžia vaikščioti mes galėjome užlipti ant bokšto iš kurio tikėjomės atsivers nuostabi Žinvalio užtvankos ir Ananūrio bažnyčios panorama. Lipome lipome, bet kai pasiekėm viršų nusivylėme - nebuvo kur pasigrožėti panorama. Panašu, kad tas bokštas buvo skirtas gynybai, o ne panoramos vaizdui. Bet mes nebūtume lietuviai, jei nepamatytumėm tos panoramos. Lipome beveik 3 metrų aukščio stačia siena, kad vaizdas atsivertų. Nors užlipus buvo baisoka, bet vaizdas tikrai pakerėjo. Sunkiau aišku buvo nulipti nei užlipti, bet lipti vertėjo.

Lipam į viršų bokšte

Ananūrio fortas, matosi Žinvalio užtvanka

Vaizdas nuo bokšto - labai labai gražu

Panorama. Taip liaudyje vadinama ši vieta. Iš tikrųjų tai Tautų draugystės arka, kuri buvo pastatyta  1983 m. 200-ųjų Georgijevsko sutarties metinių proga. Ši sutartis buvo pasirašyta tarp Rusijos Imperijos ir Gruzijos karalystės ir buvo labai svarbi Gruzijai, nes garantavo teritorijos vientisumą. Panorama yra netoli Gudaurio mietelio, kuris yra slidinėjimo kurortas! Matėme keltuvus. ;) Nuėję iki panoramos pamatėme nuostabų vaizdą - upę, slėnius, snieguotas viršūnes, labai gražiai kalnai išsidėstę. Nors jau buvo pakankamai šalta (apie 10-11 laipsnių šilumos), bet vaizdai šildė. ;) Tikrai gražu ir verta sustoti važiuojant pakeliui.

Mes ;)

Mūsų vairuotojas Mamuka

Vaizdas iš apžvalgos aikštelės

Geležiuotas vanduo. Netoli nuo Panoramos sustojome prie tokios vietos, kur iš kalno trykšta vanduo, ir matyt tame vandenyje yra labai daug mineralų ir geležies, nes visas kalno šonas buvo baltai geltonas. Nuėjome iki tos vietos, kur galima pasisemti vandens. Paragavome ir nusprendėme, kad šitas vanduo, ne mums. Labai keistas skonis. Bet toje vietoje buvo verta sustoti vien dėl to, kad nusifotkinom su sniegu! Taip taip! Birželio mėnesį nusifotografavome su tikru tikriausiu sniegu, nors aukštis ir nebuvo labai didelis!

Evelina su sniegu

Vanduo trykštantis iš kalno

Stepantsminda

Po nerealios ekskursijos, nuo Kutaisio įveikus šiek tiek daugiau nei 370 km, per kiek daugiau nei 8,5 valandos mes pasiekėm Stepantmindą. Stepantsminda, tai senovinis miestelio pavaidinimas. Jis taip oficialiai dabar ir vadinasi. Kazbegiu jį pavadino sovietai. :) Visi žmonės žino du pavadinimus, net ir kai kurios maršrutkės savo priekyje užsidėję važiavimo kryptį užsirašo Kazbegį, nors oficialus yra Stepantsmindos pavadinimas. :)  Matyt ir žmonėms paprasčiau atsiminti. ;)

Kalno papėdėje matosi Stepantminda

Atvažiavome iki pat to namo, kur gyvenome mes prieš metus! Taip gera! Pasitiko mus šeimininkai, man jau iš matymo tikrai matyti. Praėjusį kartą geriau nesusipažinom, bet manau kai jau važiuosiu ten trečią kartą, tai važiuosiu kaip pas draugus. ;) Šeimininko vardas - Gia, šeimininkės - Marija. Mamuka, mūsų vairuotojas yra Marijos brolis. Įėjome į namus, išsirinkome kambarius, pasidėjome daiktus.

Namas, kuriame praleidome dvi naktis

Ir netrukus visi buvome pakviesti vakarienės prie stalo, nes užsisakydami kambarius buvome užsisakę ir vakarienę. Galvojom, kad po kelionės tikrai būsim pavargę ir nesinorės eiti į restoraną ir laukti ten kol pagamins. Geriausia iš karto - atvažiuojame ir gauname pavalgyti. Be to prieš metus mes irgi taip buvom padarę, tik ne pirmam vakarui kai atvykome, bet kitam. Tai žinojau, kad maisto buvo per akis ir viskas labai skanu. Kai atėjome į virtuvę, mus pasitiko ne mažesnis nei prieš metus stalas! O viskas taip skanu! Ryžių-pomidorinė sriuba, virtiniai su bulvių įdaru (kurie visiems patiko), baklažanų troškinys, vištiena su gruzdintom bulvytėm, gruziniškos salotos. Deja, ir šį kartą visko nesuvalgėm... 

Vakarienė

Po vakarienės Lenkas su Mamuka nuvažiavo iki parduotuvės nupirkti vyno, nes mūsų šeimininkai jo neturėjo. O paragavę gauto oro uoste vyno, jo norėjome dar. Lenkas turėjo tik eurus, todėl parduotuvėje jais negalėjo atsiskaityti (jis tikėjosi, kad bus galima). Laimei (kaip tuo metu atrodė), Stepantsmindoje yra bent 3 valiutos keityklos (prieš metus jų tikrai nebuvo), bet kaip paaiškėjo, jų keitimo kursas yra labai prastas - 2,25 lario už eurą, o Kutaisio oro uoste aš gavau beveik 2,49 lario už eurą. Grįžęs Mamuka pakalbėjo su Gia (namų šeimininku) ir paskui atėjo pas mus su pasiūlymu. Kadangi Gia yra maršrutkės vairuotojas ir planavo kitą dieną važiuoti į Tbilisį, tai jis mums pasiūlė duoti kažkiek eurų ir jis juos iškeisiąs Tbilisyje geru kursu ir atvešiąs mums. Labai ilgai nedvejoję surinkome 400€ iškeisti ir padavėm jam. Beveik nepažįstamam žmogui. :)) Bet viskas buvo tvarkoje. Kitą dieną grįžę iš kalnų gavome pinigų sumą, kurią pasidalinome. ;)

Saulei leidžiantis, vakarėjant pilnais pilvais sėdėjome terasoje ir mėgavomės vaizdu į kalnus, žaidėme žaidimą kortomis ir ne už ilgo ėjome miegoti. Rytoj - ilga kelionė į kalnus!

V!