Gruzija: kalnai, KALNAI, KaLNai!

Sveiki,

Norisi šaukti. Iš džiaugsmo! ;) Kalnuose reikia pabūti, kad suprastum jų didybę.

Pirmas dienos tikslas - bilietai į Batumį

Po Tbilisio atsikėlę, papusryčiavę ir susitvarkę atsisveikinom su svečių namais ir išėjom į gatvę. Kaip mat prie mūsų privažiavo taksistas ir su juo susitarę buvom nuvežti į centrinę traukinių stotį. Šį kartą neturėjom iš ko rinktis, tai teko priimti taksisto kainą ir nuvažiuoti iki stoties už 12 larių, visiems po 2. Bet ir vėl kaip ir vakare - 5 gale. Ten nėra draudžiama. Bent jau gal kol kas nebaudžia.

Centrinėje traukinių stotyje mums reikėjo nusipirkti naktinio traukinio bilietus į Makhinjauri, tiksliau Batumį. Buvom suplanavę važiuoti naktį, kad nereiktų nakvynės. Ir kad tikrai gautumėm bilietus, juos reikėjo nusipirkti iš anksto.

Atvažiavę į stotį pakilome į trečią traukinių stoties aukštą, kuriame yra kasos, ir nusipirkom šešis kupe bilietus naktiniu traukiniu iš Tbilisio į Makhinjauri. Norint nusipirkti bilietus, reikia paso. Bet užteko mums vieno. Nuo paso nurašė jo seriją ir numerį. Sumokėjom po 23 larius ir gavom bilietus (beje, šiuo metu naktiniai traukiniai iš Tbilisio iki Makhinjauri nebevažiuoja, gal ir kiti naktiniai buvo atšaukti...). Pirmas dienos planas įvykdytas!

Kitas šios dienos planas - pasiekti Kazbegį, arba Stepantsminda. ;)

Antras dienos tikslas - pasiekti Kazbegį

Nors taksistas, kuris mus vežė iš viešbučio iki stoties, mums sakė, kad nuo centrinės traukinių stoties autobusai į Kazbegį važiuoja, bet kiek klausinėjom, tai visi tik ir sakė, kad mums reikia nusigauti iki Didubės autobusų stoties. O iki ten pigiausiai ir greičiausiai yra nusigauti metro. Gerai, kad prie centrinės traukinių stoties metro stotelė yra, tai nekilo problemų jos ieškant. Įėjom į vidų, nusipirkom metro kortelę ir 6 bilietus. Už viską sumokėjom 5 larius (2 lariai kortelė ir 6 važiavimai po 0,5 lario). Šešiese persikėlėm iš vienos vietos į kitą už 4,5 lito (neskaitant kortelės). Lietuvoje vienkartinis bilietukas kainuoja 3,5Lt. :D

Tik išlipę Didubės stotyje supratom, kad tai tikrai yra stotis. Žmonių melejonas, visur chaosas. Ir iš karto pradėjo mums siūlyti važiuoti į Kazbegį. Ir kaina normali - 10 larių, kaip ir turėtų būti (taip buvom paskaitę prieš tai). Nuvedė mus vietinis iki maršrūtkės. Atsisėdom, sumokėjom pinigus ir laukėm kol pradėsim judėti kalnų link.

Ir bestovint maršrutkei priėjo vyras, kuris paklausė, gal mums reikia nakvynės Kazbegyje. Susižinojo keliese mes važiuojam. Ir kol dar nepradėjom galvoti pasakė, kad naktis kainuotų po 15 larių. Mums kaina pasirodė visiškai priimtina ir sutikom. Pasakė, kad miestelyje mus pasitiks. Taip net neišvažiavę iš Tbilisio turėjome kur miegoti Kazbegyje. Dar vienas įrodymas, kad nakvynės vietos iš anksto planuot ir rezervuotis nereikia.

Stepantsminda

Kai susirinko pilnas autobusiukas, pradėjome kelionę į Stepantsmindą. Po truputį atsivėrė nerealūs vaizdai, o kai jau pradėjome važiuoti kalnų keliais, tai susičiaupti buvo sunku: atodangos, kalnų upeliai, didesni ir mažesni kalnai, ežerėliai, upės - viskas buvo nerealu. O dar kai kur pašviesdavo saulė, kai kur ir sniego matėm. Pro šalį pravažiavom Ananūrio fortą, labai gražią vietą, kuri net ant Lonely Planet knygos viršelio yra. :) Bet jį tik trumpai pamatėm, sustoję ten nebuvom. Dar pravažiavom ir apžvalgos aikštelę, dar visokias vietas. ;) Gražu, tikrai gražu. :)

Važiavome mes vadinamuoju gruzinų karo keliu. Su rusais jie kariauja nuo seno. Po kiek laiko pasiekėm ir patį Kazbegį. Geografiškai tai vadinasi Stepantsminda, bet vietiniai ir visi kiti svečiai paprasčiausiai žino Kazbegio pavadinimą. Vos tik pasiekėm miestelio zoną, mūsų maršrutkė sustojo ir liepė mums šešiems išlipti. Kaip tik toje vietoje laukė Mitsubishi Delica į kurį mus susodino ir nuvežė prie gyvenamo namo.

Šitame name mes gyvenome dvi naktis

Šiek tiek apie automobilius kalnuose. Pagrindinės dvi markės: Mitsubishi Delica ir nemirštanti Niva. Mitsubishi dominuoja, ir beveik visos yra patiuninguotos, su papildomais veidrodėliais, kurie matyt parodo, ar labai arti krašto važiuoja kalnuose. :) Taip pat jų visų vairas kairėje pusėje, kad važiuojant serpantinais matytųsi kraštas. Teko ir mums su šita mašina pasivažinėti. Ten ji yra septynvietė, todėl nereikėjo sėsti įprastai penkiems gale į tris vietas. :) :)

Atvažiavę prie gyvenamo namo, kuris buvo nuo pagrindinės aikštės šiek tiek kylant į viršų mus pasitiko namų šeimininkė. Ji aprodė mums apartamentus - trys miegamieji po dvi lovas. Atskiras įėjimas į šituos tris kambarius. Taip pat atskirai, einant per lauką, vonia ir tualetas, bet sutvarkyti labai labai gerai ir net karštas vanduo yra. Patys šeimininkai gyvena tame pačiame name, tik jie turi atskirą įėjimą, iš namo šono. Nelabai įsivaizduoju kur jie telpa, bet kaip supratau ten gyvena namų šeimininkė su vyru ir sūnumi, ir dar brolis gyvena, gal ir dar kažkas gyvena. :))

Princesių kambarys

Įsikūrę, pasiklausėm šeimininkės kur čia galėtume pavalgyti. Ji mus nusiuntė į miesto centrą, bet taip pat paminėjo, kad maistą gali pagaminti ir ji. Mes nenorėjom jos varginti, tai nutipenom į miesto centrą (jei tai tikrai centru galima pavadinti) ir aplankę kelias kavines, sustojome vienoje. Tų kavinukių nėra ten daug, gal apie 3-4 iš viso, dar radom kelias parduotuves, buvo net Google Market. :D

Atsisėdom. Atnešė mums padavėjas Rudolfas meniu. Išsirinkome maistą, alaus. Padavėjas nieko neužsirašė, viską atsiminė ir be klaidų atnešė. Kadangi visą maistą jie daro patys, ir gamina tik kai užsako, tai maisto teko palaukti. Bet laukti vertėjo. Buvo labai labai skanu. Mes su Laimonu pasiėmėm vištą Tabaka, Volungė su Andrium vištiena su nerealiu česnakiniu padažu Čimeruli, Simona pasiėmė vegetarišką troškinį, dAgnė irgi kažką pasiėmė. Kavinės padavėjas mums visiems pasiūlė nemokamai paragauti jų pagamintos čiačios. Aišku, mes sutikome. Gera. ;)

Restorane Stepandsmindoje 

Troškinta vištiena Čimeruli, mmmm

Skaniai pavalgėm, sumokėjom sąskaitą ir žygiavom atgal į savo gyvenamąją vietą, nes jei neinant į kalnus, ten daugiau nėra ką veikti, o kadangi jau vakarėjo, tai pasiėmėm gruziniško vyno, sūrio ir grįžom namo. O ir oras buvo vėsus. Ir kai grįžom, po kelių valandų pradėjo lyti. Gerai, kad dar spėjom su šeimininke susitarti dėl kitos dienos pietų ir porytojaus pusryčių. Už tai ji iš mūsų paprašė po 20 larių (30Lt). Patikėkit, tikrai mažiau nei sumokėsit kavinėje. Ir maistas naminis. Be to mes dar pagalvojom, kad grįžę kitą dieną iš kalnų tikrai norėsim iš karto valgyti, ir nenorėsim laukti. Tai toks sprendimas buvo tikrai tinkamas.

Begurkšnodami vyną, ir užkąsdami vietiniu sūriu, stebėjom kokie gamtos reiškiniai vyksta už lango. Lijo, griaudėjo, žaibavo. Ir vienu momentu pyst ir dingo elektra. Tada nubėgom pas šeimininkę, pasiskolinom žvakę ir toliau sėdėjom prie stalo šešiese ir bendravom. O kai elektra jau atsirado, mes vis tiek išjungėm šviesą ir sėdėjom žvakės šviesoje. ;) Labai jau smagiai įsisėdėję buvom. ;)

Vakarojom žvakių šviesoje, net ir elektrinę žvakę turėjom (vėliau ir židinys atsirado :D) 

Taip po truputį atėjo naktis... Ir visi sugulėm. :) Dienos planai įvykdyti: įsigyti bilietai ir pasiektas Kazbegis.

Bažnyčia kalnuose

Kitą dieną išžygiavome į kalnus. Mūsų visos dienos tikslas buvo Tsminda Sameba, arba angliškai Gergeti Trinity Church, lietuviškai - Švenčiausios Trejybės bažnyčia, kurią jau nuo pat atvažiavimo matėme stūkstančią ant kalno. Be to, tikslą turėjom pasiekti pėsčiomis! Nusprendėme tam skirti visą dieną ir neskubant pasiekti bažnyčią.

Bet prieš pradedant kelionę reikėjo pasistiprinti. Kadangi mūsų šeimininkė nebuvo pasiruošusi mums pagaminti pusryčių (mes labai vėlai jai pasakėm), tai teko vėl eiti į miestelio "centrą" ir ieškoti, kur čia duoda kokios kiaušinienės, kolegialiai nusprendėm, kad visi jos norim. Susiradom kavinę, kuri vadinosi Cafe 5047m ir joje radome europietiškus pusryčius: kiaušinienę. Dar pridėjome gruziniškų salotų (taip taip, pjaustyti agurkai ir pomidorai), vietinio limonado ir skaniai papusryčiavom.

Pusryčiai miesto centre

Pasistiprinę žygiavom link bažnyčios. Pakeliui eidami gavome daug pasiūlymų mus pavežti, bet mes buvome išdidūs ir laikėmės savo tikslo: pasiekti bažnyčią pėsčiomis. Kai kurie vairuotojai net sakė, kad bus eiti sunku, nes kalnuose labai daug purvo. Purvo buvo, bet mums jis nesutrukdė.

Kai pasukome link bažnyčios, tiksliai nežinojome, kur eiti. Mums pasisekė, kad sankryžoje stovėjo policininkai, kurie net neklausiami tik žvilgtelėjus į juos nurodė eiti kairiau. Ėjome. Ėjome keliu, iki kol radome ženklą "Car road" (ar kažkas panašaus). Jis nurodė važiuoti į dešinę, bet tiem, kas eina pėsčiomis, turėtų laikytis kairės. Laikėmės. Bet priėjome vėl vietą, kur nežinojome kur eiti. Gerai, kad ten automobilyje sėdėjo vietinis ir nežinia ko laukė. Jis mums pasakė, kad bet kur eidami pasieksime viršų. Ir dar paklausė iš kur mes esam. Kai pasakėm, kad iš Lietuvos ir Vilniaus, tai sakė, kad pas jį irgi apsistoję svečiai iš Lietuvos. Nekeista, nes su mumis atskrido koks 150 kitų lietuvių.

Pakeliui link Samebos 

Ir taip žingsnis po žingsnis vis lipome į viršų. Oras retėjo, vaizdai gražėjo. Kai saulutė pasislėpdavo reikėdavo ir ką nors šilčiau užsivilkti. O kai jau buvome beveik prie bažnyčios, tai reikėjo ir striukę užsidėt, nes vėjas košė kiaurai, truputį palynodavo ir buvo ne per karšta. Pakeliui beeidami sutikome ir kitų turistų, keliaujančių pėsčiomis, tik jau į kalno apačią - matyt anksčiau pradėjo savąjį žygį. ;) Dar sutikom ir kalnų šunį. :D

Kalnuose su kalnų šuneliu

Taigi kalnų Andrius, kalnų Andrius, kalnų Laimonas, kalnų dAgnė, kalnų Simona ir kalnų Viktoras netrukę dviejų valandų, nuėję beveik 4,5 km ir pakilę dar 500 m. virš jūros lygio pasiekė savo pagrindinį tikslą - Tsminda Sameba. Ji stovi tikrai įspūdingoje aplinkoje - aplink iš visų pusių matosi didžiuliai kalnai, tolumoje šviečia ir baltos viršūnės. Sunku apibūdinti matytą vaizdą, nes kiek nuotraukų padarėm, tiek jos neperduoda tos kalnų didybės - reikia pamatyti patiems.

Tolumoje - bažnyčia!

Pasivaikščioję aplink bažnyčią, pasisėmėm vandens iš šalia esančio kranelio (tikriausiai kalnų) ir nusprendėme lipti dar aukščiau, nes aukščio prie bažnyčios mums buvo per mažą... Lipdami sutikom kalnų karves, ir palypėję dar ėjom kalnų ketera. Vėjas buvo stiprus, nes jam nebuvo kur užlinkti, tai pūtė tiesiai į mus. Gerai, kad turėjom ir džemperius, ir striukes - nesušalom. Pasiekę mūsų nužiūrėtą tašką įveikėm dar du kilometrus, tik šį kartą pakilom dar 240 metrų virš jūros lygio ir jau buvome 2450 metrų virš jūros lygio - tai aukščiausia vieta, kurią pasiekėme per savo kelionę.

2450 metrų virš jūros lygio 

Užlipę pasitraukėm šiek tiek nuo keteros į šlaitą ir nustebome - ten nebuvo jokio vėjo! Reikėjo net nusivilkti striukes ir džemperius, kad nesukaistume, nes ir saulė tuo metu išlindo, tai gerokai šildė. Pasistiprinę turimais užkandžiais (vietiniu sūriu) leidomės į žygį žemyn. Į apačią lipti buvo paprasčiau, reikėjo tik laikytis, kad nepaslystum kur nors. Taip po truputį, po truputį grįžome į miestelį. Grįžome žymiai greičiau nei ėjome į viršų - natūralu. ;)

Piknikas kalnuose. Nesusiraukę tik su akiniais. :D

Pakeliui į apačią

Taigi per daugiau nei 5 valandas mūsų kelionės įveikėm apie 11 km atstumą ir pakilom 700-ais metrų virš jūros lygio iki beveik 2450 metrų.

Mūsų 11 km kalnuose

Kaip jau rašiau anksčiau, buvom užsisakę, kad šeimininkė mums pagamins kažką valgyti. Dar būdami kalnuose, buvom susitarę, kad parašysim jai SMS žinutę ir maždaug per 1,5 valandos grįžę jau gausim iš karto pagamintą maistą. Grįžom. Pasidėjom daiktus, išsiplovėm rankas ir šeimininkė pakvietė mus prie stalo, kurį paruošė savo virtuvėje. Ir buvom apakę - stalas buvo nukrautas maistu, nebuvo net kur dar ko pridėti! Naminis chačiapūris, ryžių pomidorinė sriuba, žuvis, sūris, kotletai, arbata - įdedu nuotrauką, nes sunku nupasakoti kiek ten visko buvo.

Naminė vakarienė

Prisikirtę iki soties (gaila, kad ne viskas tilpo, bet ir buvo pakankamai sūru) grįžome į savo apartamentus. Kadangi vėl buvo pradėję lyti, tai neliko nieko, kaip sėdėti, virškinti ir žaisti kortomis Durnių. :))

Kitą dieną atsikėlę ir susitvarkę ėjome pusryčiauti. Galvojome gavę iš vakaro pilną stalą, ryte gausim kokios kiaušinienės ir arbatėlės. Bet tikrai apsirikome! Vėl stalas buvo nukrautas visokių skanumynų! Gaila, kad nepadarėme nuotraukos. :) Bet buvo ir kiaušinienės, ir pyragėlių su virtomis trintomis bulvėmis, ir dar visokių kitokių gėrybių. Pilnas stalas! Jei būsit kalnuose (ir ne tik) ir jums siūlys pagaminti maistą, tikrai sutikite, apsimoka žiauriai žiauriai - ir kaina mažesnė, ir maisto daugiau, ir maistas - naminis!

Atgal į Tbilisį

Atėjo laikas atsisveikinti su kalnais... Kadangi mes buvom šešiese, tai šeimininkės brolis mums pasiūlė važiuoti į sostinę taksi. Sako, kainuos iš viso 60 larių ir nuveš jus tiesiai nuo Kazbegio iki Tbilisio. Kadangi maršrutkės kaina irgi 10 larių žmogui, tai mes net neabejojome ir sutikome. Tik nesitikėjom, kad tas taksi lauks prie pat išėjimo iš namo! Atsisveikinę su šeimininke ir jos broliu (vyras dirba maršrutkės vairuotoju, tai matyt nebuvo namie), kaip kokie karaliai išėjome pro vartelius ir susėdome į savo karietą!

Gaila tik, kad vairuotojas labai blogai kalbėjo rusiškai, t.y. visiškai nekalbėjo (apie anglų kalbą net minčių nebuvo). Kiek supratom, tai jis mums siūlė dar už papildomus 15 larių aplankyti apžvalgos aikštelę, Ananūrį, dar kelias žymias vietas pakeliui, bet mes buvom pasisotinę kalnų vaizdais, todėl nusprendėme niekur nestoti ir važiuoti tiesiai į Tbilisį. Vis norėjosi žiūrėti pro langus, stebėti kalnus, kalnų upes, snieguotas viršūnes, medžiais apaugusius šlaitus. Pakeliui ir vieną mašiną radom nuvažiavusią nuo kelio, tai mūsų vairuotojas sustojo ir padėjo - matyt ten tokia kasdienybė.

Mašina nuvažiavo nuo kelio. Na ir kas. :))

Netrukus pasiekėm ir Tbilisį. Vairuotojas mus išleido Didubėje. Jis mūsų buvo išklausinėjęs, ir žinojo, kad mes važiuojam į Batumį, tai vietiniams vairuotojams, kurie dirba Didubės stotyje pasakė, kad mes ten važiuojam. Išlipti ramiai negalėjome, prišoko prie mūsų koks 10 vairuotojų, kurie siūlėsi nuvežią į Batumį. Mes visiems sakėm, kad turim bilietus, bet ne visi tikėjo. Kai kas išgirdo, kad mes važiuojam į traukinių stotį, ir pasakė mums, kad bilietų traukiniu nebėra, bet mes dar kartą pakartojom, kad turim bilietus ir skubėjom į metro stotį, kol vairuotojai mūsų nesutrypė su pasiūlymais. Gerai, kad bilietus nusipirkom iš anksto, o tai tikrai nebūtume gavę jų... :)

Nusipirkom metro bilietėlių ir važiavom į centrą. Turėjom dar aplankyti kelis objektus Tbilisyje: didžiulę bažnyčią ir prezidento rūmus bei pavalgyti. Išlipom netoli prie bažnyčios. Bažnyčia vadinasi Sameba, arba Holy Trinity Cathedral - švenčiausios trejybės katedra. Įdomu tai, kad šita katedra buvo pastatyta visiškai neseniai, 2004 metais. Prie pat katedros yra didžiulė aikštė, po kurią mes pasivaikščiojom. Po katedros žygiavom prie Prezidento rūmų. Prie pat jų nepatekom, nes visur buvo uždaryta (panašiai matyt kaip ir Vilniuje, bet kada į Prezidentūros teritoriją nepateksi). Paėję toliau priėjom kažkokią gatvelę, kurioje pilna viešbučių, suvenyrų parduotuvėlių (kaip jau anksčiau rašiau, pas juos viskas koncentruota į vieną vietą). O paėjėję ta gatvele atėjom iki mums jau pažįstamos Europos aikštės ir šalia esančio parko. Šį parką mes prieš tai matėme naktį, o dabar dieną! Šiek tiek kitaip jis atrodo, ir žmonių mažiau, ir šokančių fontanų nebuvo ir Laisvės tiltas nešvytėjo... Bet laiko iki traukinio turėjom, tai jį ir stūmėm.

Sameba Tbilisyje

Praėję pro tiltą vėl nuėjom "pas bobutę" pavalgyti. Pas tą pačią, kur ir prieš tai būdami Tbilisyje valgėm. Tik šį kartą dirbo ne ji, o kaip supratom jos dukra - Volungės simpatija. ;) Volungė ir suvenyrą jai paliko. Skaniai pavalgę jau žinomų gruziniškų maistų, po truputį judėjome link stoties, kur po 22 val. buvo mūsų traukinys. Atvykom į stotį gal valandą prieš išvykimą, ir jau galėjome sėsti į traukinį. Susiradom savo vietas. Atsisėdom. Išsitraukėm kortas, dar jomis šiek tiek palošėm, ir kai jau traukinys pradėjo judėti bandėm miegoti. O miegoti buvo sunku, nes buvo labai karšta ir langai neatsidarė. Bet kai traukinys pradėjo judėti, tai pradėjo veikti kondicionieriai, tai pasidarė truputį vėsiau.

Pas Bobutę :D

Traukinyje žaidžiam Durnių

Ir taip, šiek tiek pamiegoję, pasiekėm Makhinjauri stotį. Apie tai ir ką mes veikėm Batumyje - kitame įraše. ;)

V!