Gruzija 2015: neplanuotas apsistojimas Signachyje

Gomardžioba!

Šį rytą ilgai nemiegojome. Atsikėlę susitvarkėm, papusryčiavom ir laukėm, kol Mamuka grįš iš kalnų (prieš mūsų kelionę turėjo nuvežti žydų senukus turistus iki bažnyčios ir juos parvežti), kad galėtų mus susirinkti ir pradėti kelionę link Signachio ir Tbilisio.

Atsiskaitę su šeimininku (po 40 larių žmogui nakčiai, apie 16€, už nakvynę, be galo sočią vakarienę ir ne ką prastesnius pusryčius), sulaukę Mamuka susikrovėm daiktus, pažadėjom šeimininkams grįžti, atsisveikinome ir išvažiavome į ilgą kelionę. Pagal planą turėjom įveikti apie 370 km.

Važiavome jau žinomais keliais iki pat Tbilisio - vėl panorama, Ananūris - tik šį kartą niekur nestojom. Į patį Tbilisį dar neužvažiavom, jį matėme tik iš tolo, ir važiavome aplinkkeliu. Prie pat to aplinkkelio, į kurį pasukome, ant kalno buvo įsikūręs Džvari vienuolynas, todėl paprašiau, kad Mamuka užsuktų ten.

Džvari vienuolynas

Kilome 5 km į kalną. Tai yra vieta, nuo kurios nufotografuota Aragvio ir Kuros santaka puikuojasi kaip vienas iš Tbilisio reprezentacinis veidas, kviečiantis būtinai aplankyti šią vietą atvykus į sostinę. Nuo kalno nuotrauka daroma dar ir todėl, kad upių santakoje yra įsikūręs Mcchetos miestas - istorinė Gruzijos sostinė.

Aragvio ir Kuros santaka, dešinėje - Mccheta

Žodis “džvari” gruzinų kalboje reiškia “kryžių”. Šis vienuolynas buvo pastatytas VI amžiuje ir yra laikomas krikščionybės simboliu. Džvari vienuolynas kartu su kitais paminklais, esančiais Mccheta miestelyje, 1996 metais buvo įtraukti į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Kaip rašo internetas, šitas vienuolynas yra viena iš labiausiai lankomų vietų Gruzijoje.

Džvari vienuolynas

Vėjas buvo pakankamai didelis, bet jis mums netrukdė apeiti aplink vienuolyną ir pasidaryti gražių kadrų. Į vidų eiti negalėjome, nes apsirengę buvom tikrai vasariškai. Į bažnyčias ir vienuolynus Gruzijoje eiti su šortais ar trumpais sijonais negalima. Sustoję buvom trumpam, todėl labai ilgai vienuolyno neapžiūrinėjom, grįžom prie mūsų jau išsėdėtų vietų Mitsubishi Delica ir judėjome toliau.

Vėjo galia

Į Signachį

Važiavome aplinkkeliu, bet jį aplinkkeliu pavadinti tikrai būtų sunku. Mamuka sakė, kad jį vis žada sutvarkyti, bet niekaip nepabaigia. Šiek tiek pavažiavę asfaltu, pradėjome važiuoti žvyrkeliu... Ir tai vadinosi aplinkkelis. Žvyrkelis truko apie 8 km. Nepatogumas buvo tas, kad šiek tiek sumažėjo važiavimo greitis, bet iš esmės pats žvyrkelis buvo neblogas. ;)

Išlindom į gerą kelią ir matyt sukratyti nuo žvyrkelio skrandžiai užsimanė pavalgyti. Nuo pusryčių jau buvo praėję nemažai laiko, todėl paprašėm Mamuko, kad kur nors sustotų pavalgyti. Bevažiuojant truputį lijo lietus, buvo apsiniaukę. Mamuka paskambino kažkam, pakalbėjo, dar paskambino, dar pakalbėjo. Mes pagalvojom, kad klausinėja pažįstamų, kur gali mus skaniai pakeliui pamaitinti.

Ir netrukus sustojome netoli Sartichala miestelio ir nuėjom į vietinį restoraną. Iš pradžių atsisėdom lauke. Tada prie mūsų priėjo padavėja ir paklausė ko norėtumėm užsisakyti. Nedavė nei meniu, nieko, iš tikrųjų net nesiruošė jo atnešti. Užsisakėm tik tai, ką žinojom: šašlykų, kinkalių, duonos, salotų, alaus, paprašėm sriubos, tai pasiūlė čakapuli (ėrienos troškinys), kad skrandis virškintų užsisakėm naminės čiačios ir diušės užsigerti.

Pradėjo lynoti lietus, tai nusprendėm persikelti į vidų. O viduje gavome erdvę, kurioje buvome tik mes. Tokį kaip kambarį, į kurį įėjimas iš lauko. Ir tokio tipo patalpų jie turėjo ne vieną - triukšmauji sau, sakai garsiausius tostus ir kaimynams netrukdai. ;)

Po truputį pradėjo nešti maistą. Pradėjo nuo duonos, alaus, salotų, po to karšti patiekalai: čakapuli troškinys, šašlykai, kinkaliai. Galiausiai atnešė į mineralinio buteliuką įpiltą atšaldytą naminę čiačią. Restoranas įsikūręs vynuogių regione, todėl čia gaminama labai gera čiačia. Valgėm, gėrėm, net ausys čepsėjo. Buvo labai skanu. Kai baigėm valgyti dar papupsėjom ir išeidami paklausėm kiek turim sumokėti. Už maistą aštuoniems asmenims su alumi sumokėjom 82 larius. Prieš paprašant sąskaitos, aš buvau pasakęs bendrakeleiviams, kad Gruzijoje yra įprasta, kad vienas asmuo sumoka už visus, o tik po to žmonės pasidalina sąskaitą. Tam buvom pasiruošę, todėl paklausus sąskaitos iš karto padavėm pinigus ir iš restorano išėjom.

Mineralinio bonkutėje - naminė čiačia

Čakapuli - ėrienos troškinys

Signachis

Prisipildę skrandukus sėdom į automobilį ir važiavome toliau. Buvo likę apie 70 km., todėl netempiant į naktį judėjome link Gruzijos meilės miesto - Signachio. Pravažiuodami pakeliui matėme labai daug vynuogynų - ir kairėje kelio pusėje, ir dešinėje kelio pusėje. Supratome, kad patekome į Kachetiją, Gruzijos regioną, kuriame auginama daug visokiausių vaisių, ypač vynuogių, ir kuris garsus savo vynu. Jei kada pirksit parduotuvėje gruziniško vyno, labai didelė tikimybė, kad jis bus būtent iš šito Kachetijos regiono.

Kai pasiekėm Signachį jau buvo pakankamai vėlu. Signachyje planavom padaryti du dalykus:

1. pamatyti Alazanijos slėnį 
2. išsimaudyti šventos Nino šaltinyje

Pirmo dalyko padaryti negalėjome, nes atvažiavus į apžvalgos vietą pamatėme rūką. Pasitikslinom Mamuko, ar čia tikrai ta vieta, iš kurios turim matyti slėnį? Jis patikino, kad tikrai. Gaila, bet slėnio pamatyti nepavyko. Antro dalyko padaryti negalėjome, nes prie Bodbe bažnyčios, prie kurios yra nusileidimas prie šv. Nino šaltinių buvo uždaryta, tai reiškė, kad patekti prie šaltinio ir išsimaudyti jame negalėsim. Gaila.

Alazanijos slėnis. Sako esant geram orui matosi net Kaukazo kalnynas (teko tuo patikėti)

Jau visai nusiminę nuvažiavome iki pačio miestelio, pasivaikščioti po restauruotą senamiestį. O ir ten tik išlipus iš automobilio pradėjo lynoti lietus. Visiška nesėkmė. Sprendėme ką daryti, ar pasilikti Signachyje ir sulaukus ryto pabandyti pamatyti slėnį bei išsimaudyti šaltinyje, ar važiuoti iki Tbilisio ir jį pasiekti jau prasidėjus nakčiai. Įvertinę tai, kad Mamuka jau irgi buvo labai pavargęs nusprendėme pasilikti Signachyje. Dienos tikslo - nuvažiuoti 370 km - neįvykdėm, bet kilometrus pasilikom įveikti kitą dieną.

Stepantsminda - Signachis

Alazanijos slėnis iš Signachio

Slepiamės po medžiu nuo lietaus

Toliau - reikėjo rasti, kur miegoti. O tai tikrai nebuvo didelė problema. Mamuka paskambino savo svainiui Gia ir pasakė, kad mums reikia nakvynės Signachyje. Po kiek laiko jau mums paskambino žmogus, pas kurį mes apsistosim ir netrukus jis atvyko mūsų pasitikti. Ir tada įvyko tai, ką būtų galima įvardinti geriausia, kas mums įvyko kelionės po Gruziją metu ir ką tikrai labai gerai atsiminsime. Tai viešnagė pas gruziną vardu Nukri, pas kurį patyrėm garsųjį gruzinų svetingumą.

Vienaantakis Nukri (pas jį antakiai atrodo kaip suaugę) pasitikęs mus puolė atsiprašinėti, kad jis yra nepasiruošęs mūsų priimti, kad nežinojo, kad mes atvažiuosim ir būtų pasiruošęs. Atsiprašinėjo ir dėl to, kad pas jį namai netvarkyti ir kad svečių laukė tik rytoj. Susėdome į savo automobilį, Nukri rodė kelią ir nuvažiavę kokį kilometrą išlipome jau prie Nukri namų.

Pasiėmėm daiktus iš automobilio ir nuėjom iki Nukri namų. Parodė jis mums du kambarius, kuriuose buvo 5 lovos. Paklausė, kiek pas mus yra porelių ir po to pradėjo pergyventi, kad neturi trijų dvigulių lovų. Tada sugalvojo, kad galėtų mus apgyvendinti name kaimynystėje, bet mes priešinomės jo pasiūlymui ir puikiai tilpome esančiose lovose.

Bistras gruzinas betvarkydamas reikalus dar spėjo supjaustyti mums arbūzą ir padėjo ant stalo. Pasikvietė mane ir parodė, kur yra jo vyno rūsys, ir pasakė, kad galim vyno gerti kiek širdis geidžia ir kokio tik norim: balto, raudono ir juodo. Juodu jie vadina labai tamsų raudoną vyną. Ir vyno kiekis jo rūsyje įspūdingas. Signachis gi yra Kachetijos regione, vyno regione, todėl vyno čia per akis. ;)

Vynas

Kai baigėme tvarkytis daiktus, sėdome visi prie stalo. Ir tada Nukri pradėjo nešti maistą. Iš pradžių žiedinių kopūstų salotų, baklažanų užkandos, gruziniškų salotų. Išbėgo tada kažkur ir grįžo su šviežutėliu chačiapūriu. Truputį pasėdėjo prie stalo ir vėl kažkur išbėgo. Atnešė didžiulį bliūdą ką tik išvirtų kinkalių.

Kinkaliai

Žadėjo duoti paragauti užpiltinės savo gamintos čiačios, ir savo pažado nepamiršo. Iš didelio stiklainio, kuriame čiačia buvo užpilta ant braškių ir kitų žolių, perpylė gėrimą į grafiną ir visiems papilstęs pradėjo sakyti tostą. Gruziniškas tostas trunka gerokai ilgiau nei bet koks lietuviškas. Kai jau atrodo kad tostas baigėsi, ir jau bus pakelta taurelė, prasideda nauja istorija. Kai Nukri baigė, išgėrėme vyno. Po to atėjo eilė kitiems - taip mes visi sakėme tostus ratu, nors ir trumpus, nors ir lietuviškai, su vertimu į rusų kalbą, bet visi septyni tostus pasakėme.

Čia buvo čiačia

Sėdėjome mes Nukri terasoje ir karts nuo karto praeidavo katinai, matyt tikėdamiesi, kad ir jiems koks kąsnis po stalu nukris. Nukri turi ne vieną šluotą tai beveik visada po ranka ir su ja tuos katinus nugena. Jis jau tam pasiruošęs, ir žino, kad katinai bijo šluotos garso, todėl tik išgirdę, kad šluota paliečia grindis skuodžia kuo toliau. Matyt buvo ne kartą gavę su ja per kuprą. ;)

Kai jau sėdėjome pilni ir prisiragavę čiačios bei vyno Nukri pasakė, kad tuoj atneš keptas bulves su mėsa. Galvojam, kad juokavo. Po kelių tostų, jis vėl apie tai priminė. Susižvalgėm, pasižiūrėjom, kad ant stalo pilna maisto ir tikrai galvojom, kad čia juokas. Sėdim sau ramiai ir staiga Nukri išbėgo. Parbėgo ir ant stalo padėjo (jau į antrą aukštą, nes į pirmą nebetilpo) mėsą su bulvėm. Nors jau nebebuvo kur maistui skrandyje tilpti, bet mėsytės paragavom. Buvo labai skanu.

Mes prie vakarienės stalo - taip atrodo nepasiruošusio priimti svečių gruzino stalas

Toliau sėdėjom, po truputį naikinom maistą, Nukri vyno atsargas, kalbėjomės. Tolumoje pradėjo šviesti namų žiburiai - Nukri namas yra kalnuotoje vietoje, tai viskas atrodė labai gražiai. Atėjus beveik pirmai valandai nusprendėme eiti miegoti, rytoj ilgas kelias iki miesto olose Vardzija.

Signachis vakare nuo Nukri terasos

Tiek šį kartą!
V!