Gomardžioba!
Iš vakaro su Nukri sutarėm, kad turėsim anksti keltis ir anksti išvažiuoti. Jis pradėjo dievagotis, kad nespės nuvažiuoti iki turgaus ir nupirkti mums braškių, persikų ir kito vietinio gėrio. Mes kito pasirinkimo neturėjom, nes niekaip nebūtume pasiekę Vardzijos ir grįžę į Tbilisį. Liepėm jam nusiraminti ir sakėm, kad užteks pusryčių tiek, kiek bus. Be to ryte turėjom visi rimtą užduotį - nusiprausti, nes vandens vakare nebuvo (kažkodėl valdžia nusprendė, kad nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto jokio tekančio vandens nebus).
Ilgai nemiegoję atsikėlėm. Pradėjom po vieną eiti į dušą. Netrukus pasirodė (jis miegojo kažkur kitur) ir mūsų šeimininkas Nukri ir nieko nelaukęs pradėjo ruošti pusryčius. Kol mes visi susitvarkėme, jis vis kažką kepdavo, kažką šildydavo ir paruošė mums didžiulį stalą maisto. Aišku, prie maisto vynas - būtinas atributas. Susirinkę prie stalo pradėjome valgyti - kiaušinienė, nuostabaus skonio kepti kinkaliai, dešrelės, salotos, sausainiai, sūris, mėsytė su bulvėm. Vėl maisto kalnas. Po vakarykščio vyno mums didelio apetito nebuvo, bet Nukri kaip žinodamas puikų vaistą nuo apetito nebuvimo primygtinai reikalavo, kad mes išgertumėme po taurelę čiačios. Išgėrėm. Ir akurat, diena nušvito naujomis spalvomis.
 |
| Mūsų kompanija ir Nukri kairėje |
Po pusryčių mūsų bistruolis dar spėjo mums kelionei pripilti penkis bambalius skirtingo vyno, dviejų rūšių čiačios. Paklausėm kiek mes jam skolingi, tai jis pasakė, kad pas jį nakvynė kainuoja 45 larius, bet kadangi mes esame Gia draugai, tai iš mūsų paėmė po 40 larių (į kuriuos įskaičiuotas maistas, neribotas vynas ir čiačia). Įvertinę tai, kad su mumis kartu valgė ir gyveno vairuotojas Mamuka, paskaičiavom ir už jį, bet kai tai pasakėm Nukri, jis primygtinai reikalavo išimti tuos pinigus iš bendros sumos ir duoti tik už 7 asmenis, vairuotojas, kaip brolis, gyveno ir valgė nemokamai. ;)
Ryte Alazanijos slėnio nepamatėm (vis dar buvo rūkas), išsimaudyti šaltinyje nespėjom (nes ta vieta atsidaro pakankamai vėlai), bet buvom labai laimingi, nes aplankėm Nukri ir patyrėm gruzinišką svetingumą. Išvažiuojant vis dar minėjom Antakį geruoju, ir visi svajojam pas jį sugrįžti ir pabūti ilgiau.
Kelionė į Vardziją
Šios dienos tikslas - pasiekti Vardziją, miestą olose, ir grįžti iki Gruzijos sostinės Tbilisio. Buvo labai sunki diena ir tokio maršruto Signachis - Vardzija - Tbilisis niekam nerekomenduoju. Nors pamatysit populiarių vietų, bet labai nuvargsit. Per dieną įveikėm 640 km. Vairuotojas buvo labai pavargęs, bet mus sėkmingai nuvežė ten, kur buvom sutarę.
Išvažiavę iš Signachio važiavome tuo pačiu keliu. Buvom sustoję degalinėje įsipilti dujų (nes mūsų vairuotojas su dujomis ir benzinu važinėja). Privažiavome Tbilisį ir vėl jį pašonėje palikom. Mamuka parodė mums kalėjimą, kuriame jam teko du metus kalėti. Dėl to jam nepatinka M. Sakašvilis. :) Bet jis neatrodo kaip kalėjime sėdėjęs ir dabar užsiiminėja bendravimu su žmonėmis ir jų pervežimu. Važiavome toliau, karts nuo karto nusnausdami. Mėgavomės Nukri įdėtomis lauktuvėmis. ;)
Pravažiavę Tbilisį įšokome į autostradą ir važiavome link Gorio. Netoli jo buvom sustoję parduotuvėje, nusipirkti vandens ir ledų. Judėjome toliau. Keli tuneliai ir prasidėjo prastesnis kelias ir privažiavome miestą Khašuri, kuriame yra sankryža: viena kryptis toliau pagrindine automagristrale iki Kutaisio, kita - į Boržomį. Kadangi važiavome link Vardzijos, tai pasirinkome kelią į Boržomį, nes pro ten būtinai reikia pravažiuoti.
 |
| Autostrada |
Nuo pat Gorio karts nuo karto prie kelio pasimatydavo upė. Tai didžiausia Gruzijos upė, kuri teka ir per sostinę ir vadinasi Kura (gruz. Mtkvari). Ši upė lydėjo nuo Gorio iki pat Vardzijos. Prie pat Vardzijos teka ta pati upė! Kura taip pat teka ir per Turkiją ir Azerbaidžianą, kur galiausiai įteka į Kaspijos jūrą.
 |
| Upė Kura |
Kelias link Boržomio buvo labai gražus. Peizažas dar nematytas - kitokie kalnai, kitokie medžiai nei mes matėme prieš tai. Besigrožėdami gamta išalkome, ir paprašėme Mamuka esant galimybei sustoti pavalgyti. Jis ėmė telefoną ir vėl pradėjo skambinti draugeliams ir klausinėti, kur galėtų mus skaniai pamaitinti. Ilgai netrukdę, vietą radome.
 |
| Kelias link Boržomio |
Sustojome prie kelio užeigoje. Buvo karšta, todėl ieškojome vietos lauke pavėsyje. Tokios vietos, kad visiems būtų pavėsis ir visi mes aštuoni tilptume nebuvo, bet atsisėdome. Prie baro nuėję užsisakėme - charčio sriubos (nes jos dar nebuvom valgę), šašlykų, salotų, duonos, alaus ir čiačios. Maisto ilgai laukti nereikėjo, sriubas visiems atnešė po lėkštę, o šašlykus sudėjo į kelias bendras lėkštes, kad pasidalintumėme. Tik tikriausiai mėsos prikepė kiek daugiau, nes ji mums visa netilpo. Arba buvo per karšta, kad daug suvalgytume. Gerai, kad turėjome tuščius indukus maistui, tai mėsą susidėjome ir ji vėliau pravertė. ;)
 |
| Pietūs |
Vėl priskirtę sėdome į automobilį ir tęsėme kelionę. Iki mūsų tikslo - miesto olose Vardzija - buvo likę apie 120 km ir po vakarykščių nesėkmių su slėniu ir maudynėmis šaltinyje, vairuotojas labai pergyveno, kad ir vėl galime nespėti patekti į svarbų ir įdomų objektą, todėl greičio nemažino ir net kalnų keliukais važiavo labai greitai. Kai mes į jį pasižiūrėdavome išplėstomis akimis jis vis kartodavo: vairuoju 26 metus, jus saugiai pristatysiu į vietą. Ir pristatė. Gyvus.
Po 7,5 valandų kelio pagaliau pasiekėm mūsų tikslą. Mamuka liepė man greit bėgti ir pirkti bilietus. Nubėgau, nupirkau - valio! Spėjom! Bilieto kaina - 3 lariai (šiek tiek daugiau nei euras). Miestą olose Vardziją pamatysim!
 |
| Kraštovaizdis pakeliui į Vardziją |
 |
| Nebetoli Vardzijos |
 |
| Kraštovaizdis pakeliui į Vardziją |
Vardzija
Vardzija - tai miestas olose. Krikščionių uolų būstai šiame krašte randami nuo VI a. Vardzijos urvų kompleksas sukurtas XII–XIII a. Tada ten buvo apie 300-600 gyvenamų vietų. Deja, bet gyvenvietę nusiaubė žemės drebėjimas ir jos liko tik apie 30%. Bet mums ir to užteko, nes viskas ten atrodo įspūdingai ir neįtikėtinai, kaip žmonės galėjo taip gyventi.
 |
| Vardzija |
Ekskursiją po Vardziją pasisiūlė pravesti Mamuka. Mes, žinoma, neprieštaravom. Pasigrožėję vaizdu iš apačios, pradėjome lipti į kalną, į patį miestą. Ten yra padaryti takeliai ir leidžiama patekti ne visiškai visur, bet pamatėme daug. Matosi, kur yra padaryti senoviniai laipteliai ir restauravimo metu padaryti laiptai. Kai priėjome pačias olas, viskas atrodė ne taip plokščia, kaip iš priekio ir matėsi išsikišę ne tik laiptai, bet ir įvairios olos.
 |
| Vardzija šiek tiek iš šono |
Mamuka pradėjo pasakoti nuo olų esančių tako pradžioje. Kaip jis sakė, toje vietoje buvo arklidės. Paėję kiek toliau priėjome vandens saugyklą, kaip sakė mūsų gidas, toje vietoje buvo saugomos vandens atsargos. Dabar ten atvira erdvė ir mes ten galėjome užlipti. Nuo ten atsiveria prieš gyvenvietę esantis kalnas, pasidarėme nuotraukų. Toliau eidami radome vartus. Prie jų įtaisytas keltuvas kroviniams kelti, kuris buvo naudojamas restauracijos metu. Toje vietoje taip pat Mamuka mums parodė kaip gyvenvietės statymo metu buvo įrengtas ir vandentiekis.
 |
| Vandens saugyklos (bent jau taip Mamuka sakė) |
 |
| Mes nuo vandens saugyklos krašto |
 |
| Vardzija pro vartus |
Toliau ėjome iki taip vadinamos valgyklos ir patys pabandėme įsivaizduoti, kaip senovėje buvo maitinami žmonės. Susėdome ir pasidarėme bendrą nuotrauką. Toliau ėjome į tokią vietą, kuri buvo uždaryta draudžiančiu eiti ženklu. Matyt dėl to, kad ten nebuvo apsaugų ir slystelėjus įmanoma nusiridenti labai skaudžiai. Toje vietoje mes pasivaikščiojom, pasigaminom šiek tiek adrenalino, nes vietomis tikrai buvo baisu.
 |
| Mes valgykloje |
 |
| „Ten kur ne visiems galima“ |
Grįžę į viršų nuėjome prie bažnyčios. Kaip sakė Mamuka, šiame komplekse buvo net 14 maldos vietų. Priėję bažnyčią šalia jos radome praėjimą, įlindimą į olą. Mes nebūtume mes, jei to praėjimo neišbandytume. Ir lipome siauru neaukštu kalnų praėjimu į viršų. Praėjimas ilgai netruko ir mes nepasiklydome ir užlipome į viršų. Nuo ten vėl atsivėrė laukas. Įdomu būtų pasivaikščioti ir po kitus tokius keliukus, bet tam neturėjome laiko.
 |
| Bažnyčios vidus, į vidų nėjom |
 |
| Praėjimai kalnuose |
Pakilę į višų po truputėlį autentiškais laiptais pradėjome leistis į apačią ir dalį komplekso buvom aplankę. Į kitą dalį patekti negalima niekam, nes ten vis dar gyvena vienuoliai ir kas rytą 7 valandą ryte paskambina varpu.
 |
| Mes viršuje |
Įspūdinga pagalvojus, kad žmogus tai padarė viską be jokios technikos ir tiesiog olose išskaptavęs jose erdves įsikūrė sau gyvenvietę. Tai objektas kurį tikrai verta aplankyti ir jį pamatyti. Jei būtų galimybė rinktis tarp Uplistsikchės ir Vardzijos, tai Vardziją vienareikšmiškai siūlyčiau aplankyti.
 |
| Vardzija, iš kitos pusės |
Boržomis
Mamuka dar mus norėjo užvežti į Akhaltsikche esančią Rabati pilį, bet buvo pakankamai vėlu ir nusprendėme pilies nelankyti (nors ji ir buvo pakeliui), bet nusprendėme sustoti Boržomyje ir paragauti šilto vandens trykštančio iš žemės gelmių. Tai nieko nelaukę grįžę iš pilies, sėdome į automobilį ir judėjome link Boržomio.
Pakeliui kas norėjo naikino po pietų likusius šašlykus ir po pusantros valandos pasiekėm Boržomį. Boržomio pavadinimas lietuviams puikiai žinomas, tai mineralinio vandens pavadinimas. O jis yra gaminamas (pakuojamas) Boržomio miestelyje, Gruzijoje. Miestelis padarytas kaip kurortinis, yra labai daug erdvių, kur galima pasivaikščioti, kur trykšta mineralinis vanduo, ir galima jo atsigerti.
Boržomyje yra gamtos rezervatas, centrinis parkas, atrakcionų parkas. Kadangi visko aplankyti neturėjome laiko, tai apsiribojome centriniu parku. Pasistatėme automobilį, nusipirkom bilietą (50 terių, nors Mamuka sakė, kad anksčiau tikrai įėjimas buvo nemokamas, bet kaina nedidelė (0,20€)) ir įėjome į parką.
Pirmas taškas, kurį aplankėme buvo tikro, netransportuoto, dar šilto mineralinio vandens Boržomi taškas. Turėjome pasiėmę taros, todėl nieko nelaukę paragavom to vandens. Skonis įdomus, bet Mamuka sakė, kad labai gerai skrandžiui. Prisipylę vandens ėjome giliau į parką. Matėme mes ir keltuvą, kuris kelia į kalną, kuriame yra įsikūręs pramogų parkas. Kaip jau pastebėjau ir prieš metus, daugelyje miestų Gruzijoje ant kalno yra įsikūręs pramogų parkas: Tbilisyje, Kutaisyje ir dabar pamačiau, kad ir Boržomyje yra pramogų parkas. Po kiek laiko paragavau to vandens atšalusio ir skonis buvo visiškai kitoks. Pasakyčiau, kad šiltas jis buvo skanesnis.
 |
| Mineralinis vanduo Boržomi |
 |
| Prie mineralinio vandens Boržomi tekėjimo vietos |
Toliau paėję pasidarėme nuotraukų prie įdomios augmenijos, prie natūraliai ten atsiradusių akmenų, ir prie paminklo Prometėjui, kurio fone matosi iš kalnų trykštantis vanduo. Iš tikrųjų labai smagus parkas pasivaikščioti, tik jei specialiai važiuoti į šitą parką, tai tikrai neverta. Jei kada važiuosit į Vardziją ar bent jau Akchalcikche, tada užsukti galit, bet specialiai važiuoti ten neverta. Nebent tuo pačiu aplankyti ir gamtos rezervatą (bet kas tai mes nesužinojom).
 |
| Augmenija Boržomio centriniame parke |
 |
| Akmenys Boržomio centriniame parke |
 |
| Prometėjo skulptūra Boržomio centriniame parke |
Į Tbilisį
Po truputį jau temo ir mes grįžome prie automobilio. Dar spėjome nusipirkti ledų iš aparato, tik jie labai čia brangūs - 1 laris, prieš metus Goryje mokėjom po 0,30 lario. Ledai dviejų skonių: vaniliniai, šokoladiniai arba miksas. Nuvažiavome iki degalinės, pasipildėme degalais ir judėjome link sostinės. Dar 3 valandos ir mes Tbilisyje. Šį kartą nebevažiavome aplink, ir važiavome į patį miestą. Atvažiavome į patį miesto centrą ir ten mus pasitiko šeimininkė, pas kurią buvom susitarę, kad nakvosim.
Išvargę po ilgos kelionės nuėjome iki šeimininkės namų, už dviejų dienų kelionę ir beveik 1000 km atstumą surinkome pinigus Mamukui (po 110 larių kiekvienas) ir pasidalinę Feisbuko kontaktais išsiskyrėme. Visi padėkojome jam ir jei kada grįšim į Gruziją, jo paslaugomis tikrai pasinaudosim. Gal ir per daug jį išnaudojome, bet ir patys nežinojome, kaip viskas klostysis. Kitą kartą kai planuosim, tikrai neplanuosim per dvi dienas įveikti 1000 km. Optimaliausiai apie 300-400 km.
 |
| Signachis - Vardzija - Boržomis - Tbilisis |
Tbilisio namų šeimininkė Irina pasiūlė mums arbatos, bet mes buvom tokie nusikalę, kad nenorėjom nieko, tik vandens. Pagėrę vandens pasiskirstėm lovas (du kambariai, viename - 3 miegamos vietos, kitame - 4), šiek tiek apsiprausėm (čia ne kaip kalnuose, vanduo yra visada) ir nuėjom miegoti. Nors gyvenome pačiame miesto centre, į miestą pasižvalgyti nebeišėjome... Kritome kaip lapai į lovas ir miegojome.
Rytoj - Tbiliso lankymas!
V!
0 komentarai (-ų) :
Rašyti komentarą