Gruzija 2015: Tbilisis

Gomardžioba!

Šią dieną kėlėmės be žadintuvo. Kad nebūtume pikti ir praeitų nuovargis leidome sau pamiegoti. Miegoti buvo įdomu, nes visą naktį Tbilisio senamiestyje vis kažkas kalbėdavo, toks vaizdas, kad kalbėdavo kambaryje, o kadangi buvo labai karšta, tai langų uždaryti tikrai nesinorėjo. Nieko, išmiegojome.

Atsikėlę susirinkome spręsti klausimą, ką daryti toliau. Turėjome (kaip ir dažniausiai) du variantus:

1. Pabūti truputį Tbilisyje ir vakariniu traukiniu (18:15) važiuoti į Makhinjauri, Batumį. 
2. Neskubant apžiūrėti Tbilisį ir kitą rytą traukiniu važiuoti į Makhinjauri, Batumį.

Pirmasis variantas buvo geras tuo, kad prie jūros Batumyje galėsim pabūti ilgiau, bet iki Batumio nusigausim labai vėlai (23:30) ir nors kontaktą Batumyje turėjome, neaišku kaip būtų buvę su nakvyne. Antras variantas buvo geras tuo, kad neskubėdami galėjom pasigrožėti Tbilisiu, ir kitą dieną važiuoti prie jūros. Įvertinę pliusus ir minusus, prabalsavom už antrąjį variantą ir Tbilisyje pasilikome visai dienai. Paklausėm šeimininkės ar ji mus dar priims vienai nakvynei ir tada atsipūtę pasimėgavom arbatos ir kavos puodeliu kartu su šeimininke. 

Po arbatos ir kavos išsiruošėm į miestą. Iš pat pradžių nuėjom į Laisvės aikštę, kurioje netoli fontano buvo įsikūręs Turizmo informacijos centras, kad gautume miesto žemėlapį ir nepasiklystume. Prie Turizmo informacijos centro dirba vairuotojai ir keli vairuotojai mūsų klausė, kur žadame toliau judėti ir siūlė aplankyti tam tikras vietas. Daugumą vardintų vietų mes jau žinojome, todėl jų paslaugų atsisakėme. Siūlė jie mus nuvežti ir į Batumį, bet apturėję beveik 1000 km kelionę per dvi dienas automobiliu apie tokį variantą net nesvarstėme. 

Laisvės aikštė, Tbilisis

Fontanas prie Laisvės aikštės, Tbilisis

Kadangi pusryčių pas šeimininkę negavome, kažkodėl net nepagalvojome paklausti, ar būtų galima pas ją taip padaryti, todėl skrandis jau prašė kokio nors indėlio. Toli neslampinėję užtikome neblogą vietą, kuri buvo pasipuošusi vynuogėmis ir papuošta senoviniais raštais. Užėjome, atsisėdome terasoje. Užsisakėme maisto ir alaus. Pavalgę ir atsigaivinę alumi žygiavome toliau - į Švenčiausios Trejybės katedrą, liaudyje vadinamą tiesiog Sameba.

Sameba

Perėję į kitą Kuros krantą iki katedros turėjome palypėti į kalną. Ne už ilgo ir pasiekėme labai didelę ir gražią Tbilisio katedrą. Katedra buvo pastatyta visiškai neseniai, 2004 metais. Prie pat katedros yra didžiulė aikštė, po kurią mes pasivaikščiojom. Nuo aikštės atsiveria labai gražus Tbilisio vaizdas, todėl fotoaparatai vėl nebuvo be darbo. O ir pati Sameba verta įamžinimo. ;)

Tbilisio vaizdas nuo Samebos

Sameba katedra

Pasivaikščioję po aikštę, sugalvojom užeiti į vidų. Praėjusį kartą apie tai net nepagalvojom, bet dabar pabandėm. Nors apranga visų buvo netinkama (diena buvo karšta ir visi buvom apsirengę trumpai), bet ten matyt turistams ta taisyklė negalioja ir visi įėjome į vidų. Dvejodami prie durų sustojom ir laukėm kol kas nors sulaikys, bet močiutė laukusi duoklės mums parodė: eikit, eikit. Viduje spėjome nedrąsiai padaryti kelias nuotraukas. 

Sameba viduje

Per kitą pusę išėjus iš Samebos merginas pasitiko nuostabus rožių grožis. Pamatė žemėlapyje ir buvo užsiminusios, kad norėtų nuvažiuoti iki Tbilisio rožyno, bet mes priėmėm tai kaip alternatyvą ir į rožyną nebevažiavome. O gėlių gražumas: iš kairės, iš dešinės, iš priekio, iš viršaus, iš apačios, iš visur nuotraukų pasidarė.

Gėlės tarp gėlių ;)

Bilietai į Makhindžiaurį

Iš Samebos išėjome pro kitą išėjimą, nes jis buvo patogesnis nueiti iki metro. Metro mums buvo reikalingas tam, kad nuvažiavę iki centrinės traukinių stoties galėtume nupirkti bilietus rytojaus traukiniui. Beeidami nusipirkom arbūzą ir prie Avlabari metro stoties pasirinkom du kelius: mes su Olita važiavome į stotį, o kitus nusiuntėm pasivaikščioti po Europos parką. Prižadėję, kad po valandos grįšim, išsiskyrėm.

Turgelyje, kur pirkom arbūzą

Įėję į metro nusipirkom keturis metro bilietus (du pirmyn - du atgal, po 0,50 lario) ir nusileidę į gilų tunelį pagal metro stotelių planą pasižiūrėjom, kad mums reikia važiuoti keturias stoteles. Pavažiavę išlipome ir ta vieta jau man buvo pažįstama. Prieš metus mes važiavome iš ten naktiniu traukiniu iki Makhindžiaurio. Šiemet jau to naktinio nebuvo, todėl reikėjo rinktis iš dviejų traukinių: rytinio ir vakarinio. Jau žinojau, kad bilietai parduodami antrame aukšte, todėl nieko nelaukę iki ten pakilome. Pasakėme, kad reikia mums septynių bilietų iš Tbilisio iki Makhindžiaurio rytoj ryte. Juos nusipirkome. Reikėjo paso, nes kaip supratome kasininkei tik įrašius vardą, pavardę galima parduoti bilietus. Vienas bilietas kainavo 18 larių. Traukiniai, palyginus jų nuvežamą atstumą yra pakankamai pigi transporto priemonė keliauti Gruzijoje. Tik ne visas šalies vietas jais pasieksi. ;) 

Į metro tunelį

Metro stotelės

Turėdami bilietus skubėjome atgal, kad neprasilenktume, nes vietinio ryšio neturėjome, o mobilus tarptinklinis ryšys kainuoja pakankamai daug. Grįžę metro nuėjome iki Europos aikštės. Savo bendrakeleivių ten neberadome, bet jų besidarydami gavome žinutę, kad jie sėdi kitoje upės pusėje pavėsyje.

Patį Europos parką mes matėme neilgai, nes jame nors ir auga medžiai, bet buvo dar jaunučiai, todėl pakankamo šešėlio kaitrią dieną nesudarė. Praeidami pasižiūrėjome į ten esantį fontaną, jis vakare šoka pagal įvairią muziką, taip pat svarbiausias matyt objektas yra Taikos tiltas, skirtas pėstiesiems. Labai įspūdingas statinys ir jame yra sumontuota labai daug LED lempučių, todėl vakare irgi įspūdingai atrodo.

Fontanas Europos parkelyje

Taikos tiltas

Perėję tiltą mes radome saviškius bariuky ką tik užsisakiusius alaus. Užsisakėme ir mes. Pabuvome šiek tiek pavėsyje ir gaivinomės šaltu alumi. Ne pats geriausias gaivinimosi būdas, bet mums patiko. ;)

Narikala kalnas

Baigę alų sprendėme ką daryti: pakilti funikulieriumi iki aukšto kalno, ant kurio įsikūręs parkas, arba pasikelti į Narikalos kalną keltuvu ir apsiriboti šiek tiek mažesne, bet irgi gražia panorama. Pasirinkome antrąjį variantą ir kėlėmės į Narikalos kalną. Perėję per tiltą nusipirkome bilietus į abi puses (į viršų ir į apačią) po 1 larį žmogui į vieną pusę ir sulaukę keltuvo visi 7 susėdome į jį. 

Keliamės į Narikalos kalną

Keltis buvo smagu - neįprastas jausmas kai po tavimi nieko nėra. Ypač smagu tokiais keltuvais keltis kai būna didelis vėjas. Pasiekę keltuvo viršūnę išlipome ir pradėjome grožėtis Tbilisio panorama. Nuo Narikalos kalno pasimatė visas senamiestis, nauji pastatai, Sameba, miesto struktūra, tai, kad jis apsuptas kalnų. 

Tbilisis nuo Narikalos kalno

Po to ėjome link didžiulės moters statulos. Prieš važiuodamas į Gruziją pradėjau skaityti knygą „Gruzija: klajūno užrašai“, kurioje labai gražiai buvo aprašyta ši moteriškė. Tai statula „Gruzijos motina“ ir vienoje rankoje ji laiko taurę, o kitoje - kardą. Trumpas šito paaiškinimas: „negersi - užmušiu“, ilgesnis: „jei kaip draugas ateisi, kaip draugą mes pavaišinsim, jei su kardu ateisi - nuo to kardo ir mirsi“. 

Gruzijos motina - Kartlis Deda 

Aplankę moteriškę pabaigėm valgyti arbūzą - nuostabus dalykas karštą dieną - ir žygiavome toliau link Narikalos pilies. Nueiti į tą pilį reikia praėjus keltuvą ir tada šiek tiek nusileidus į apačią takeliu ir tada vėl kylant takeliu į viršų. Nusileidome sėkmingai, bet pakilti iki pačios pilies likučių buvo sudėtinga. Pakilome tik truputį, bet to užteko, kad pamatytumėme visai netoli Narikalos kalno esančias pirtis. Tai dar vienas dalykas, kuriuo garsėja Tbilisis - sieros pirtimis.

Narikalos pilies likučiai

Tbilisio pirčių kompleksas

Tbilisio sieros pirtys

Nuo kalno pasiskambinome šeimininkei Irinai ir ji pasakė, kad nesvarbu į kurią pirtį eisim, nesvarbu kiek laiko būsim mums patiks. Ji taip pat pasakė, kad pirtys dirba visą parą. Mes apsitarę nusprendėme grįžti namo pasiimti maudymosi reikmenų ir išbandyti karštų vandens versmių pirtį.

Iki kalno apačios buvo likę nebedaug, todėl nebegrįžome prie keltuvo ir nulipome pėsčiomis. Nuo aikštės, prie kurios atsiradome iki mūsų namų visai netoli. Beeidami dar radome atvirukų kioskelį ir kas norėjo išsiuntė atvirukus bendradarbiams, artimiesiems. Tik išsiuntimo paslauga atrodė labai nepatikimai ir nemaža tikimybė, kad atvirukai nepasieks adresatų (kai kurie sakė pasiekė). :) Grįžę namo pasiėmėm daiktus ir išėjome iš namų vėl. Kaip ir planavome - į pirtį.

Žurnale „Kelionės ir pramogos“ Evelina buvo išskaičiusi, kad lietuvių grupelė buvo pirtyse ir buvo labai šiltai priimti. Žinojome žmogų vardu Mama Gula ir nuėję į pirčių kompleksą jos ieškojome. Paklausėme vietinių ir jie mus ten nuvedė. Pats pirčių kompleksas turi labai specifinį sieros kvapą, todėl patekus į šitą rajoną nosį suima papuvusių kiaušinių kvapas. 

Pirčių kompleksas iš apačios

Nuėję pas Mamą Gulą pasakėme, kad apie ją skaitėme žurnale ir ji tada parodė mums vieną kambariuką su vienu karšto vandens baseinu už 60 larių valandai. Bet pasakė, kad už 30 minučių atsilaisvins kambariukas už 70 larių valandai su dviem baseinais: karštu ir šaltu. Mes nutarėm pusvalanduką palaukti ir išbandyti dviejų rūšių pirtis. 

Mes ant pirčių stogų laukiame savo eilės

Tą pusvalandį sėdėjome pirčių komplekse esančiame parkelyje. Laikas netruko praeiti ir vėl grįžome pas Mamą Gulą. Prieš leidžiant mums nueiti į kambarį  už 70 larių (28€) mums dar aprodė labai prašmatnų kambarį, kuriame buvo keturi skirtingi baseinai ir kuris atrodė labai išraiškingai. Kaip ji sakė, kad tai vienintelis tokio lygio kambarys visame komplekse. O kaina - 200 larių (80€) valandai. Šį kartą nusprendėme apsiriboti mažesniu pirties kambariu ir išbandyti, kas tai yra sieros pirtis.

Pirtis - 200 larių valandai

Įėję į kambariuką pamatėme, kad ten yra ir daugiau patalpų: kambarys persirengimui, vandens pirties patalpa, kurioje yra šalto ir karšto vandens baseinai, tokia kaip rusiška pirtis ir tualetas. Buvome taip pat užsisakę ir kūno nušveitimą (pylingą), tai nežinojome nuo ko pradėti. Pasiklausę sužinojom, kad galima daryti bet ką: kaitintis baseine, pirtyje ir po 20 minučių ateis mūsų nušveisti. 

Išbandėme karštą baseiną. Po truputį sėdomės į jį - iš pradžių kojos, po to iki pusės ir tik po to visas. Labai jau karštas ir neįprastas vanduo pasirodė. Tada beveik visi išbandėme ir šaltąjį baseiną, o galiausiai visi susirinkome rusiško tipo pirtyje ir kaitinomės. Vietos ten užtektinai, manau ir 10 žmonių laisvai tilptų. O mums septyniems vietos pakako visur: ir baseinuose, ir rusiškoje pirtyje.

Pirtyje, šiltasis baseinas

Besibaigiant kaitintis atsigulėme pailsėti ir netrukus atėjo moteriškė daryti kūno šveitimą. Griežtai pasakė, kad moteriškė darys šveitimą tik moteriškos lyties atstovėms, ir kad vyrams ateis daryti vyriškis. Pasiguldė drąsiausią - Martiną ir pradėjo ją šveisti. Tiesiogine ta žodžio prasme, šveisti su specialia pirštine. Šveitė nugarą, tada liepė nusiimti liemenėlę ir šveitė priekį. Mes trise tuo metu nuėjom pasikaitinti į pirtį, o vėliau ir į persirengimo kambarį palaukti savo eilės. Po pradinio nušveitimo šveitė su specialiomis putomis irgi: nugarą, priekį, atsisėdus. Galiausiai merginoms užpildavo vandens iš šalto baseinėlio ir pasigirsdavo cyptelėjimas.

Kai visi cyptelėjimai baigėsi, atėjo vyrų eilė. Atėjo pilvotas vyriokas, aš buvau pirmas, tai pasiguldė mane, palaužė rankas ir kojas ir taip pat kaip ir panas pradėjo šveisti. Šveitė šveitė, sudavė per nugarą, bet aš nesupratau ką reikia padaryti, tada jis pasakė, kad atsigulčiau ant nugaros. Taip kiekvienas jo pliaukštelėjimas kažką reiškė: apsiversti, atsisėsti, atsigulti, apsiversti, atsisėsti. Kiti jau vyriokai žinojo, ką reikia daryti ir vyrui atliekančiam šveitimą nebereikėjo kalbėti. Šveitimas skyrėsi tuo, kad vyriokas naudojo kažkokį specifinį audinį, iš kurio pasidaro labai daug putų. Smagiausia buvo matyti, kaip tą audinį ant galvos uždeda ir padaro daug putų. Mums, vyrams, šalto vandens nepylė, tik karštą, bet ir karštas prabudina gerai.

Toks gavosi ganėtinai šiurkštus šveitimas, bet visiems labai patiko. Buvo įdomu čiupinėti savo odą ir jausti, kad ji visiškai švari. Po šveitimo dar turėjome laiko pasikaitinti arba pasišaldyti baseinuose. Kai oda nušveista, vėl kitoks jausmas. Pabuvus šiek tiek ilgiau šaltame vandenyje tada galima ilgiau išbūti karštame. Išbandžiau, tikrai taip ir buvo.

Po paskutinių pasikaitinimų visi apsiprausėme po dušu, išsišluostėme, persirengėme ir išėjome. Labai gerai pailsėjome. Mama Gula buvo prižadėjusi, kad po pirties pavaišins mus čiačia, pasitikslino ar visi gersim ir davė butelį mums patiems pasipilstyti. Čiačia nebuvo labai skani (buvom ir skanesnės ragavę), ir panašu, kad buvo parduotuvinė. Išgėrėme po čierkelę, sumokėjome po 40 larių (20 larių šveitinimas ir 20 larių pirties nuoma, už rankšluostį nuomos mokesčio neėmė) ir visi smagiai praleidę laiką ir atsipalaidavę ir jau praalkę judėjome link vakarienės vietos.

Lenkas su Sandra buvo užsakę staliuką centrinėje miesto aikštėje esančiame restorane. Nuėję ten gavome staliuką viduje. Užsakymą iš mūsų priėmė padavėja nieko neužsirašinėjo, bet padarė labai daug klaidų ir ne visi gavo tai, ką užsakė. ;) Bet draugiškai pasidalinome ir nelikome alkani.

Narikala kalnas #2

Po vakarienės dar nebuvo labai vėlu ir mes nusprendėme pasikelti antrą kartą į Narikalos kalną ir pasižiūrėti kaip atrodo naktinis Tbilisis. Kadangi bilietėlių dar buvom neišnaudoję (dieną tik kilom ir nesileidom į apačią), tai už juos keltuvu vėl pakilome į kalną. Bekildami girdėjome, kaip senamiestyje kažkur labai garsiai grojo muzika - akivaizdžiai kažkas kažkur stipriai šventė. 

Pakilome. Vaizdas visiškai kitoks nei naktį. Verta čia pasikelti ne tik dieną, bet ir naktį. Gaila, kad nebespėjome nueiti iki didžiojo kalno ir iš ten pasikelti funikulieriumi į viršų, bet visada yra kitas kartas, kurio metu viską darysim lėtai ir spėsim. ;) 

Tbilisis naktį

Pasigrožėję panorama, nuėjome iki Gruzijos motinos. Ji dar nebuvo apšviesta ir nesupratome kodėl. Bet prie jos priėjus lempos pradėjo šviesti. Tuo metu laikrodis rodė 23:00 val. Tai laikas, kai baigia keltis keltuvai - pagalvojom, kad tai galėjo būti susiję: išjungia elektrą keltuvams ir tada užtenka elektros Motinai apšviesti. Bet matyt tikros priežastys yra kitos. 

Po Motinos ėjome pro keltuvą laiptais į apačią, nes keltuvas jau mūsų nebepriėmė. Nulipę į apačią visi nusprendėme nusinešti pirties daiktus į namus ir tada nuspręsti ką darome: ar einame miegoti, ar einame dar į miestą pasivaikščioti. 

Grįžę radome namie šeimininkę ir ji pasiūlė mums visiems su ja paragauti likeriukų. Pasidėję daiktus susirinkome virtuvėje. Šeimininkė davė dviejų rūšių gėrimų: citrininį ir amareto likerius. Kaip sakė: citrininis vyrams, o amareto moterims. Taip ir padarėm. Pasipilstėm, paragavom. Labai patiko. Dar kažkiek pakalbėję ir papasakoję dienos įspūdžius nusprendėme visi eiti miegoti, nes kitą dieną reikėjo anksti keltis ir jei būtume kur nors ėję tūsintis, nebūtų labai smagu, nes po visos dienos vaikščiojimo ir pirties buvome pavargę. 

Potvynis

Tuo metu, kai mes buvom kalnuose, Tbilisyje vyko potvynis. Jei ne nuogąstavimai iš Lietuvos, tai iš tikrųjų apie potvynį net nebūtume sužinoję. Grįžęs pasižiūrėjau potvynio vaizdo įrašą, tai tikrai nuogąstavimai iš Lietuvos nebuvo veltui, bet būdami Tbilisyje mes nieko panašaus nematėme ir nepatyrėme. :) Ačiū Dievui. :)

Rytoj - į pajūrį!
V!