Gruzija 2015: žygis į kalnus!

Gomardžioba!

Be vieno iš šios dienos tikslo - užkopti iki bažnyčios kalnuose turėjome ir dar vieną - atšvęsti bendrakeleivės Martinos gimtadienį! Vėliau Signakyje ji kėlė tostą už „pirmus kartus“, nes jai šioje kelionėje buvo daug pirmų kartų: pirmą kartą skrido lėktuvu, pirmą kartą gimtadienį šventė kalnuose, ir dar daug visokių pirmą kartą įvykusių dalykų!

Po vakarojimo ryte atsikėlę pamatėm nuostabų vaizdą - kalnai! Oras buvo taip pat nuostabus. Atsikėlę po vieną stojom į eilę praustis, bet po kelių žmonių atėjo Martina su prasta žinia: "baigėsi vanduo". Paklausėm šeimininkės ar taip turi būti ir ji visiškai ramiai, be jokio streso pasakė, kad vanduo bus tik vakare. Ramu mums irgi. :))

Buvom iš vakaro sutarę su šeimininke pusryčių laiką, todėl jam artėjant iš virtuvės pasklido malonūs skrandžiui kvapai. Atėjus laikui - bar bar bar į duris ir kvietimas prie stalo. Pamatėm stalą - vėl nusimato persivalgymas. :) Kiaušinienė, kepti pyragėliai su bulvių įdaru (kitokie nei vakar buvo), suktinukai, agurkai, pomidorai. Nors nuotraukoje neatrodo, kad stalas pilnas, bet maisto užteko per akis, o pyragėlius dar pasiėmėm mūsų žygiui į kalnus.

Pusrytukai

Pilnais pilvais susirinkom šilčiausią aprangą, pasiėmėm užkandžių ir patraukėm bažnyčios link. Pirmas sustojimas - parduotuvėje, degalų ir dar užkandukų, nes lipant į kalną, ir kalno viršuje niekas jų nepardavinėja, diena ilga ir valgyti norėsis. Apsiprekinę pradėjom kelionę tikslo link.

Tolumoje mūsų tikslas - bažnyčia

Kelias jau man buvo žinomas. Lygiai taip pat mes prieš metus žygiavome iki bažnyčios. Man tai labai patiko, todėl šį kartą neprieštaravau pakartoti. Jau žinojau kur pasukti, kuriuo takeliu eiti, kokiame kieme pasukti į kairę, kur į dešinę. Lipome šį kartą pamažu, vis sustodavom pakvėpuoti grynu ir retu kalnų oru. Greit atsikvėpuodavom ir judėjom toliau. Lipom trumpiausiu keliu, statmenai kalnui, kol nusprendėm nebekopti statmenai ir paėjėti keliu. Nesam gi kalnų kopikai. ;)

Kopiam

Paėję keliu, kaip ir prieš metus, radome aikštelę, nuo kurios atsiveria nuostabi panorama. Ten mes prieš metus buvom pasidarę bendrą visų šešių keliauninkų nuotrauką. Visų septynių nuotrauką šį kartą nusprendėme pasidaryti ir mes. Ir nepatikėsit kas atsitiko! Besifotografuojant prie mūsų priėjo šuo. Šuo, kuris prieš metus toje pačioje vietoje buvo priėjęs prie mūsų! Lygiai tas pats šuo, toje pačioje vietoje. Negalėjau aš patikėti tuo ką matau. Sakiau visiems, kad grįžęs patikrinsiu, ar tai tikrai tas pats šuo. Ir akurat! Tai tas pats šuo!

Aikštelėje su vietiniu šuniu

Šiek tiek pailsėję (oras vis retėjo, nes kilom vis aukščiau) norėjom žygiuoti toliau, bet pamatėm didžiulę avinų bandą ir piemenį, juos ganantį. Mes paklausėm, ar galim su jais nusifotografuoti, jis pajuokavo, kad be problemų, 5 lariai nuo asmens. Pinigų neėmė, ir dar pasakė, kad pas save jis priima žmones gyventi be jokio užmokesčio. Kontaktų neprašėm. Tik pagalvojom, kad miegoti reiktų pas jį kur nors tvarte su avytėmis. ;) Na, bet negali žinoti kaip būtų iš tiesų.

Mes su baranais (avinais)

Kai avinai išsiskirstė patraukėm į viršų ir pagaliau išvydom iš tolo grožį, kurio siekėm - Tsminda Sameba, angl. Gergeti Trinity Church, liet. Gergeti šv. Trejybės cerkvė (bažnyčia). Prisifotkinom, bet iki pat jos nėjom. Kad nedarytume taip pat kaip prieš metus, šį kartą iš karto nusprendėm užlipti aukščiau, papiknikauti ir tada nueiti iki pačios bažnyčios, cerkvės.

Lenkas įgyvendino Tėvo idėją laikyti visus svarbiausius kelionės objektus delne

Gergeti šv. Trejybės bažnyčia

Lipom toliau, šuo mus toliau lydėjo. Užlipus iki pirmos viršūnės, du mūsų keliauninkai, jau kiek vyresnė Martina ir visad besiskundžiantis Lenkas pasiliko ant jos užuovėjoj, o mes penkiese siekėm didesnių aukštumų ir lipom dar. Šuniukas liko kartu su dviem nusprendusiais pailsėti. Gaila sunku labai perduoti tuos kalnų vaizdus ir parodyti kaip tie vaizdai, kaip bažnyčios ir kalnų santykis keitėsi, bet buvo labai labai gražu ir lipti į viršų vertėjo. Užlipus ant aukščiausios numatytos mūsų viršūnės pamatėm ir patį Stepantsmindą miestelį, kuris matėsi už pat bažnyčios.

Kalnai, Stepantsminda ir Gergeti šv. Trejybės bažnyčia

Užlipę į viršūnę ir pasinaudodami tuo, kad gimtadienininkės Martinos nebuvo su mumis sugalvojom jai beeidami atgal priskinti kalnų gėlių! Tad lipdami nuo kalno ir skindami po gėlytę Martinai surinkome puokštę. Po maždaug valandos grįžę pas paliktus draugus ir šunį nusprendėm iš karto ir pasveikinti Martiną su gimtadieniu. Iš Lietuvos buvom pasiruošę dvi dovanėles - dirbinę gėlytę, kurią galima užsidėti ant skrybėlės ir Benedikto Vanago marškinėlius - pridėjom ką tik surinktų gėlių puokštę ir viską įteikėm jubiliatei! Buvo bajeris prieš kelionę. Martina nusipirko skrybėlaitę, ir prieš kelionę sako: "trūksta jai jokios nors gėlytės", mes taip keliese susižvalgėm, nes žinojom, kad gėlytę dovanosim. Bet ne už ilgo, jau kitą kelionės dieną Martinai gėlytę į skrybėlaitę padovanojom!

Merginos ruošia puokštę Martinai

Martina su dovanomis!

Ir tada prasidėjo piknikas! Visi traukėm iš kuprinių kas ką turi, dalinomės, pilstėmės Lenko sunkiai į kalną užneštą vyną ir smagiai leidom laiką!

Piknikas kalno šlaite

Visi gerai užkandę, išgėrę gruziniško vyno ir pailsėję leidomės toliau į kelionę. Dar reikėjo  pasiekti pačią bažnyčią. Leidomės nuo kalno ir prie mūsų visų septynių vėl prisijungė mūsų draugas šuo. Toks vaizdas, kad jis mums rodė kelią ir lydėjo mus iki tol, kol pradėjom leistis nuo kalno, iki pat kalno papėdės nelydėjo.

Kalnų šunelis

Leidžiamės link bažnyčios, kalnų šunelis priekyje

Ėjom ėjom ir priėjom bažnyčią. Iš arti vaizdas nėra toks labai įspūdingas, kaip iš toli. Ji atrodo visai nedidelė. Ir iš tikrųjų užėjus į vidų ji labai nedidelė. Užeinant į vidų panelėms reikėjo būtinai užsidengti kojas ir galvą. Gerai, kad ten buvo vietinių skarų ir sijonų, todėl nesunkiai jos tai galėjo padaryti. Vyrams dengtis galvos nebūtina, tik negalima eiti su šortais, bet kadangi buvo vėsoka, tai niekas su šortais ir nebuvo. Užėję į vidų nupirkom žvakę ir ją uždegėm už visus mus. Viduje fotografuoti draudžiama, todėl žvakės neįamžinom. ;)

Ir vėl.. bažnyčia :) Graži iš visų pusių ;)

Merginos pasiruošusios eiti į bažnyčią

Apžiūrėję bažnyčią iš vidaus apėjome ją aplink. Nuo jos krašto pasimatė miestelis, kuriame mes gyvename. Ir jau pakvietė mus nusileisti į apačią. Taip ir padarėme. Parašėme šeimininkei SMS žinutę, kad pradėtų gaminti vakarienę (taip buvom susitarę, kad likus valandai ar daugiau, parašyti kai grįžtame) ir labai stačiu šlaitu neskubėdami leidomės žemyn. Nežinia ar buvo sunkiau leistis į apačią, ar kilti į viršų. Bet kokiu atveju ir kilimą į viršų ir leidimąsi žemyn įveikėm sėkmingai, niekas nieko nesusilaužė, tik Martina vieną triuką bandė parodyti. Jo įamžinto nėra, bet jis liko šešių bendrakeleivių atminyje ir kaskart prisiminus vis verčia nusišypsoti. ;)

Stepantsminda

Leidžiamės į apačią

Grįžę į miestelį užsukome dar į parduotuvę ir varėme kalnan į savo dviejų dienų namus. O ten jau laukė mūsų paruoštas šventinis stalas! Na, pas mus tokie stalai tik per šventes būna, o čia va jau antras vakaras iš eilės pas mus toks pats pilnas stalas maisto. ;)

Vakarienė... Ir vėl pilnas stalas.

Tik šį kartą šiek tiek viskas buvo kitaip. Bebaigiant valgyt trise susižvalgėm ir nusprendėm Martiną apdovanoti paskutiniu šios dienos siurprizu - tortu! Iš vakaro su šeimininkais slapta susitarėm, kad jie užsakytų ir pagamintų mūsų jubiliatei tortą. Tortas buvo paslėptas šaldytuve, Evelina atsinešė žvakutę ir tada Martinai už nugaros žvakutė buvo uždėta ant torto, uždegta ir tortas įteiktas Martinai! Didžiulis šviežutėlis pilnas kremo tortas! Mūsų šeimininkai klausė, ar mažą, ar vidutinį ar didelį paimti, mes su Marium sutarėm paimti vidutinį, nes galvojom mažo neužteks. Bet įtariu ir mažo būtų per akis užtekę. Nors ir tortas buvo labai labai skanus, bet jo įveikėm tik ketvirtadalį... Labai gaila, bet kitą dieną išvykstant reikėjo jį palikti, nes be šaldytuvo jis tiesiog būtų sugedęs. ;)

Martina su gimtadienio tortu!

Po sočios vakarienės ir dar sotesnio torto beliko tik virškinti maistą. Vakarą praleidom besiklausydami Martinos parinktų dainų, kalbėdami, juokdamiesi, žaisdami kortomis ir baliavodami! Gi gimtadienis!

Karts nuo karto pas mus vis užsukdavo Mamuka. Ir jis paklausė kur mes norim nukeliauti. Pasakėm, kad toliau mūsų Signakis, Vardzija ir Tbilisis. Transportą iki Tbilisio ir nakvynę Tbilisyje mums Gia jau buvo suradęs ir ryte atsikėlę apie 11 valandą turėjome jau važiuoti, bet Mamuka privertė mus persigalvoti. Jis turėjo septynvietį automobilį ir prižadėjo mus per vieną dieną nuvežti maršrutu Stepantsminda - Signakis - Tbilisis, o per kitą - Tbilisis - Varzija - Tbilisis. Iš viso apie 1000 km. Be to mes jį jau pažinojom. Po ilgų tarpusavio diskusijų šiaip taip pritarėm planui ir sutarę su Mamuka kainą nuėjom miegoti. Kaip viskas netikėtai gali pasikeisti!

Rytoj ilga kelionė į vyno regioną ir jame esantį miestą Signakį!
V!