Gruzija 2015: antra diena Batumyje ir namo!

Gomardžioba!

Po truputį jau mūsų kelionė baigiasi. Liko visa diena Batumyje, ne pilna naktis, išvykimas į Kutaisį ir skrydis namo. ;)

Šiandien kėlėmės be žadintuvo. Buvo galima, nes nieko nebuvom suplanavę. ;) Tik miegoti nebuvo labai lengva, nes buvo karšta. O saulė kaip tik kaitino į mūsų pusę. Nors kondicionierius ir buvo, bet mes jo nejungėm, labiau pripratę esam gyventi be kondicionieriaus ir gaivintis atsidarius langą.

Vaizdas pro mūsų buto langą

Šią dieną didelių planų nebuvo, norėjom pasikaitinti saulėje, pasikelti į kalną ir tiesiog pailsėti. Dieną pradėjom nuo kebabų paieškų. Sugalvojom, kad norim paragauti kebabo Gruzijoje. Aš žinojau, kad gruziniškas kebabas yra visiškai kitoks, nei lietuviškas, ir išsiaiškinę ko tikrai mes norim, ar gruziniško (malta mėsa pakepta ant iešmo), ar lietuviško (pakepta mėsa suvyniota į lavašą) išėjom ieškoti šavarmos. Į lavašą suvyniota pakepta mėsa su daržovėmis Gruzijoje vadinasi šavarma, o ne kebabas, kaip pas mus. ;) Pasiklausę vietinių netoliese radome restoraną, kuriame daro šavarmą (lietuviškus kebabus). O tokios šavarmos Lietuvoje niekur neįsigysi - kepama mėsa į mėsą panaši, kepa ne su elektriniu pečiuku, o tikromis malkomis. Užsisakėme šavarmų išsinešimui, jas pagamino ir turėdami jas žygiavome į paplūdimį.

Taip atrodo kebabų mėsą kepama Batumyje

Operacija - „krasnaja miasa“

Ėjome tiesiai iki jūros ir alėja grįžome iki savo paplūdimio. O ten jau mūsų laukė Lenkas su Sandra ir šildėsi saulės spinduliuose. Kadangi šiandien prie jūros planavome būti ilgiau, o ir oras buvo labai geras, tai nusprendėme išsinuomoti šezlongus. Vieno šezlongo nuomos kaina dienai - 3 lariai (šiek tiek daugiau nei 1€). Vaikinukas parūpino mums dar 5 šezlongus prie jau dviejų. Išsirinkom kas kur gulės ir įsitaisę pradėjome pusryčiauti.

Suvalgę šavarmas pradėjome operaciją „krasnaja miasa“ (liet. raudona mėsa), t.y. pradėjome degintis. ;) Taip išėjo, kad po kelių valandų gulėjimo, maudynių ir ilsėjimosi, sugalvojome išrinkti kas labiausiai nudegė saulėje. Operacijos pavadinimą parinkti nebuvo sunku, Tėvas su Martina prieš išvažiuojant mums visiems parodė ištrauką iš serialo „Naša Raša“, kur poilsiautojai labai stipriai įdegė. Tai labiausiai nudegęs pas mus buvo Lenkas! Kaip išsiaiškinome, tai jis mažiausiai pasitepė kremu ir beveik nesivartė (nes ant šezlongo tik ant nugaros patogu gulėti) ir nudegė visą priekį. Tai be abejonės tapo operacijos lyderiu. ;)

Besidegindami karts nuo karto išsimaudydavom. Priekiniame fone - Patrikas :D

„Krasnaja miasa“ nugalėtojas

Vietinis restoranas

Per tris valandas išalkome, ir išrinkę labiausiai nudegusį nusprendėme ieškoti kokio nors restorano pavalgyti. Norėjom nueiti į kokį nors vietinio maisto restoraną suvalgyti šašlyko, kuris būtų pakankamai netoli namų. Pasiklausinėjom vietinių, kur čia skanius šašlus gamina, tai nusiuntė į tokį lauko tipo restoraną, kuris šašlykus kepa kaip kioskelyje. Pasitarę, priėmėm bendrą sprendimą ieškoti kito. Kitoje gatvėje užėjome į tokį kaimiško tipo restoraną, stilius kaip pas mus buvo „Čili kaimas“. Viduje pamatėme nemažai vietinių žmonių ir nusprendėme pasilikti.

Nuvedė mus prie staliuko ir atnešė meniu. Meniu tik rusų kalba. Netrukus atėjo padavėja ir neužsirašydama priėmė mūsų užsakymą: čihirtma (vištienos sriuba, labai skani), chašlama (norėjome išbandyti, nes ją ragavome Lietuvoje), kiaulienos ir vištienos šašlykai, salotos, duona, alus. Chašlamą norėjome pabandyti dėl to, kad Aukštadvaryje, kur su Martina, Tėvu, Lenku ir Evelina ne vienus metus esam stovyklavę (ansamblio stovykla), valgėme nerealaus skonio aštrią tirštą sriubą. Bet kai mums čia ją atnešė, tai likome nesupratę. Pasirodo, Gruzijoje chašlama yra nesūrus jautienos sultinys su žolelėmis ir pačia jautiena. Visiškai ne taip, kaip mes ją įsivaizdavome. Bet suvalgėme. ;) Visa kita restorane buvo labai skanu ir išėjome patenkinti. Padavėja atnešė viską, be jokių klaidų.

Čihirtma

Chašlama (gruziniška)

Vištienos šašlykas su granatų padažu

Turgus - čiurčela

Kita mūsų paskutinės dienos Gruzijoje misija buvo nusipirkti čiurčelų, tradicinių gruziniškų saldumynų, kurie gaminami įvairius riešutus apipilant vaisių mase. Išėję iš restorano, buvome naivūs ir tikėjomės, kad jų gausim artimiausioje vaisių ir daržovių parduotuvėje, bet pardavėjos mus nukreipė į miesto turgų, ir sakė, kad tik ten gausim šviežių ir labai gerų čiurčelų. Pardavėjos taip pat sakė ir gatvės pavadinimą, kurioje yra turgus.

Taip ėjom po Batumį ir klausinėjom, kur ta gatvė, arba kur turgus. Priėjome miesto cirką, tada pasukome į dešinę ir tada priėjome tokį nedidelį turgelį, kuris įsikūręs prie pat gatvės. Bet tai buvo ne tas daiktas, kurio mes ieškojome. Mums reikėjo pagrindinio miesto turgaus. Jau pavargę ėjome toliau ir klausinėjom, kur gi tos čiurčelos pasislėpusios! Pagaliau priėję autobusų stotį (vieną iš stočių Batumyje) taksi vairuotojas pasakė, kad turgus yra už 100 metrų. Paėję kiek, vėl gavom tokį atsakymą ir jau drąsiai žengėme tuos 100 metrų, kad turgus kuo greičiau pasirodytų. Ir pasirodė! Įėję į turgaus teritoriją neįsivaizdavom kur eiti toliau, bet nusprendėme išbandyti pastatą, esantį tiesiai prieš mus. Taksi vairuotojas minėjo, kad čiurčelos yra antrame aukšte, todėl įėję į vidų iš karto lipome į antrą aukštą, pasižiūrėti, ar mes tikrai ten. Ir pasirodo pataikėme! Prisipirkom čiurčelų, saldainių, Lenkas pasiėmė čiačios, dar pirmame aukšte nusipirkome kavos (tokia kaip turkiška, bet labai skaniai kvepėjo).

Čiurčelos turguje

Išėję laimingi nusprendėme atgal neiti, o pasiimti miesto taksi ir grįžti taip. Grįžom iki autobusų stoties ir ten pamatę taksi automobilį priėjome prie jo ir paklausėme, ar nuvežtų mus iki McDonaldo. Vairuotojo nebuvo, bet greit atsirado. Paklausėme kiek kainuotų, ir žinodamas, kad vietų ribojimo nėra, pasakėm, kad važiuosim visi 6 su lengvuoju automobiliu (Sandra šiek tiek anksčiau nuo mūsų atsiskyrė ir grįžo namo). Vairuotojas pasakė, kad jei telpam, tai jokių problemų. Po 10 minučių jau buvome prie namų, sumokėjome 5 larius ir visi laimingi ėjome namo pasidėti čiurčelas, maudymosi reikmenis ir pasiruošti vakarui.

Mes šešiese takse - Lenko nesimato ;)

Čiačios fontanas

Iš gandų žinojome, kad Batumyje yra ypatingas fontanas, iš kurio kiekvieną dieną 19:00 valandą 15 minučių bėga čiačia. Gandą reikėjo patikrinti, dėl to namie negalėjome ilgai būti. Laiką namuose šiek tiek pasiilginom, nes nusprendėme iki reikiamos vietos nuvažiuoti taksi automobiliu. Mums patiko! Apie 18:30 išėjome iš namų ir pradėjom ieškoti taksi automobilio. Surasti nebuvo sunku, jis stovėjo netoli McDonald's restorano. Šį kartą penkiese susėdom į automobilį ir pajudėjom link fontano. Lenkas su Sandra prisijungė šiek tiek vėliau. 10 minučių važiavimo ir mes jau vietoje! Nedideli atstumai Batumyje. ;) O kaina kaip supratom, standartinė - 5 lariai už vežimą, nelabai priklausantį nuo atstumo. Nebent važiuotumėm kažkur toliau.

Išleido mus prie restorano Abėcėlė, ant kurio šonų yra gruzinų abėcėlės raidės. Tas restoranas, kaip ir fontanas yra Stebuklų parke, tik tame parke tų stebuklų labai mažai ir internete kažkur skaičiau, kad tokio pavadinimo parkui suteikti tikrai nereikėjo. Dar ten yra ir apžvalgos ratas. Gali būti, kad parkas dar nėra išbaigtas iki galo, ir jame numatyta dar visokių objektų. ;) Nežinau. Mūsų stebuklas parke turėjo būti čiačia iš fontano.

Čiačia fontanas

Oras nebuvo labai draugiškas, apsiniaukę. Biški ir lynoti pradėjo, tai kadangi buvo pakankamai laiko iki pradžios (19:00) likę, tai ėjome pasislėpti po stogu. Artėjant septynioms lietus liovėsi ir žygiavome link fontano. Ten jau laukė porelė ir dar keli žmonės su taromis. Kaip supratome, čiačia turi bėgti iš šalia fontano esančių stulpų. Jų aplink fontaną yra keturi, turėjo bėgti bent iš vieno, bet atėjus 19:00 val. nei iš vieno stulpo čiačia bėgti nepradėjo... Vildamiesi gauti gruziniškos čiačios laukėme 15 minučių, tiek, kiek čiačia turėjo bėgti, bet nesulaukę ėjome link kito tikslo. Pasirodo tai tikrai mitas, ir mums čiačia iš ten nebėgo. ;) Gal kažkada ir buvo, bet mums nepasisekė. ;)

Stulpas, iš kurio turėjo bėgti čiačia

Keltuvas Argo

Nesėkmingai aplankę čiačios fontaną žygiavome toliau. O toliau buvo prieš metus išbandyta pramoga - pasikėlimas keltuvu Argo į kalną, nuo kurio matosi visas Batumis. Keltuvas yra pakankamai netoli čiačios fontano, bet jis akivaizdžiai nesimato, todėl reikia žinoti, kur jis yra. Nuėję ten, nusipirkome 7 bilietus po 5 larius (kelia į viršų ir į apačią) ir atsisėdome laukti savo eilės. Jei norėsite pasižiūrėti į Batumį ir rinksitės tarp keltuvo už 5 larius, ar tarp apžvalgos rato už 3 larius, tai vienareikšmiškai nugalės keltuvas. Tiesa, nuo liepos 1 d. buvo parašyta, kad vakarinis pakilimas kainuos 8 larius. Bet manau vis tiek verčiau, nei apsukti vieną ratą su apžvalgos ratu. ;)

Belaukdami pasakėme, kad mes esam septyniese, ir tada ten dirbanti moteriškė pasakė, kad septyniese mes į vieną niekaip netilpsim ir kad viename daugiausiai gali būti šeši asmenys. Teko skirtis - mes su Olita išvarėm su kitais, o likę penki tada tilpo į vieną. Pasikėlimas labai smagus. Kelia virš pačio miesto, beveik su medžių viršūnėmis ir kas geriausia, kaip ir rašiau prieš metus, kad po trijų stulpų atsiveria vaizdas ir pasirodo dar trys stulpai - viso kėlimo kelio iš karto nesimato ir po trečio stulpo nudžiungi, kad mus dar pakels.

Keliamės!

Vaizdas atsiveriantis po trečio stulpo ;) 

Pakilome!

Ilgai netrukę pasiekėm viršų, kur yra įsikūręs restoranas, parduotuvė. Taip pat prieš pradedant keltis darbuotoja sakė, kad ten vyks gruzinų ansamblio liaudiškų šokių ir dainų pasirodymas. Mes, dauguma būdami liaudiško meno mylėtojai, tuo susidomėjome ir norėjome bent truputį pamatyti, kaip atrodo gruziniški liaudiški šokiai šokami Gruzijoje. Buvo vėjuota ir šalta, todėl užėjome į restoraną ir sėdėdami viduje per langą stebėjome, kada gi pradės šokti ir dainuoti. Po kiek laiko atėjo vedėja, pristatė grupę ir pradėjo šokti. Daug šokėjų nebuvo, šoko tik vienas, bet šoko gražiai ir ekspresyviai, kaip gruzinai moka. Dainos tai nieko nesakė, moteriškės tiesiog dainavo. Skambėjo gerai, bet šokiai matėsi užtat ir labiau patiko.

Batumio vaizdas pakilus ant kalno su Argo keltuvu

Gruziniški liaudiški šokiai

Vakarinės misijos

Kiek pabuvom, sutemo, pasižiūrėjom į vakarėjantį Batumį ir grįžom į apačią, į miestą. Turėjom atlikti dar ne vieną misiją. Pradėjome nuo svarbiausios - išsiaiškinti, kaip naktį reikės nusigauti iki Kutaisio. Išėję iš Argo keltuvo prie pat pamatėme kelis taksi ir dėl įdomumo paklausėme, už kiek mus visus nuvežtų iki Kutaisio. Kadangi Lenkas žinojo, kad vienam su maršrutke iki Kutaisio kainuotų 10 larių, o mes buvom septyniese, tai vairuotojui pasiūlė mus nuvežti už 70 larių. Vairuotojas tada pasakė, kad 70 mažokai, ir už 80 mus nuvežtų. Matėme tik privalumus, paimtų nuo pat namų, nuvežtų tiesiai iki oro uosto ir už 80 larių nuvežami sutikome. Pasitikslino vairuotojas, ar tikrai mes su juo važiuosim, davė savo numerį ir viskas - pirmoji misija įvykdyta. Į oro uostą važiuosim taksi. ;)

Batumis vakarėjant

Merginos, žigulys ir apžvalgos rato apšvietimas

Tėvas laiko restoraną Abėcėlė :D

Antra misija - reikėjo surasti magnetukų ir šiaip suvenyrų. Jau buvo beveik 22 valanda, bet viskas įmanoma. ;) Labai ieškoti nereikėjo. Iš pradžių užėjome į vieną suvenyrų parduotuvę, bet ten kainos buvo labai aukštos ir ten nieko nepirkome. Vėliau nuėjome iki centrinio fontano ir už normalią kainą magnetukai buvo nupirkti. Antra misija - įvykdyta.

Liko dar dvi misijos: pavalgyti ir nupirkti vietinio gruziniško vyno. Kadangi buvom išbandę gerą vietą pavalgyti vakar, tai vėl nuvarėm į Grill Town ir ten labai skaniai pavalgėme. O vyno rasti taip pat nebuvo sunku. Kaip jau rašiau anksčiau, daugelis parduotuvių ten dirba ilgai ir aplankę kelias radome reikiamo vyno ir jį nusipirkome. Parduotuvė net panaši į prekybos centrą buvo ir dirbo! Visos vakarinės misijos įvykdytos! Galima ramiai skristi atgal. ;)

Namie buvome apie pirmą valandą nakties. Mūsų vairuotojas turėjo atvažiuoti iki mūsų 5 valandą ryte, todėl miegui laiko nebuvo likę daug. Daiktus stengėmės susidėti iš vakaro, kad nieko nepaliktume. Parašėm Ashikui, kada jam reikia ateiti raktų ir dar šiek tiek pavakaroję nuėjome miegoti. Nors ir labiausiai nudegęs buvo Lenkas, bet ir mes šiek tiek visi įdegėm, todėl kūnas buvo jautrus ir miegojom neramiai.

Batumis - Kutaisis

Ryte atsikėlėm, be kalbų (nes buvom neišsimiegoję) apsirengėm ir susirinkom paskutinius daiktus, sulaukėm šeimininko, atidavėm jam raktus ir lifto kortelę ir jau prieš 5 valandą ryte buvom prie McDonald's, kur turėjo atvažiuoti mūsų taksi vairuotojas. Dar spėjom nueiti į McDonald's Drive Thru, pasijusti kaip automobiliai (kitokio varianto nebuvo) ir užsisakyti pusryčių, tada pavažiuoti prie kito langelio ir tuos pusryčius atsiimti.

Vairuotojas parašė žinutę, kad šiek tiek vėluos ir kad jau važiuoja į mūsų pusę. Kol jis važiavo, spėjom pusryčius suvalgyti. Po penkių 20 min. atvažiavus vairuotojui, susikrovėm daiktus, atsisėdom ir prie Batumio prisipylę degalų pajudėjome link Kutaisio.

Po dviejų valandų mes jau buvome Kutaisyje. Bet kaip pasakojo merginos, tai taksi vairuotojas nebuvo labai patikimas. Jo akys rodė, kad jis miega. Tai buvo šiek tiek baisu važiuoti. Aš sėdėjau priekyje, ir jo akių nemačiau, bet galinio vaizdo veidrodėlis merginoms akivaizdžiai rodė pavargusio vairuotojo akis. Kai išlipom prie oro uosto, pasakėm, kad taip jis daugiau nedarytų, nes rizikuoja ne tik savo, o ir visų kitų keleivių gyvybe. Jis pasakė, kad "akys yra melagės". :) Padavėm 80 larių ir atsisveikinom.

Kutaisi oro uostas

Vairuotojas mus atvežė likus apie 2 valandas iki skrydžio. Kadangi oro uostas visiškai mažas, tai to laiko per akis. Dar net nedirbo įsiregistravimo stalai, bet informacija apie skrydį jau buvo švieslentėje. Kutaisio oro uoste yra vienas labai geras dalykas - gultai. Ten galima labai patogiai atsisėsti ir net atsigulti. Tais gultais mes naudojomės kai laukėm registracijos pradžios ir kai jau buvome viduje ir laukėme skrydžio.

Informacija apie skrydį

Kutaisio oro uosto viduje

Belaukdami registracijos pradžios sutikome prieš savaitę sutiktus bendradarbius - Olita savo, aš - savo. Maniškio frazė man sukėlė juoką: "tiek daug vyno gyvenime nesu gėręs". :D Mes irgi jo nemažai išgėrėm, bet jis visiškai kitoks nei itališkas, ispaniškas ar prancūziškas. Jis skanesnis ir nuo jo nekyla rūgštis. Bet gal ir klimatas įtakoja šitai. ;)

Po kiek laiko prasidėjo registracija skrydžiui. Sistema nepasikeitė, tokia pati kaip ir prieš metus - paduodi savo internetinės registracijos lapą, asmens dokumentą ir tau tada atspausdina naują registracijos lapą. Be to ant bagažo uždeda lipduką, ir pažymi, ar tai yra didysis bagažas, ar mažasis. :) Pridavę du registruotus bagažus į bagažo skyrių, ėjome į saugumo patikrą. Pasitikrinome, ir tada buvo asmens dokumentų patikra. Man į pasą įdėjo išvažiavimo antspaudą, o kitiems tik patikrino kortelę. Martinos nenorėjo praleisti, nes sakė pasienietis, kad norint išvykti iš šalies reikia būtinai turėti pasą. Nežinia, gal norėjo pakybinti. ;)

Praėję standartines procedūras turėjo dar laiko pasivaikščioti po DutyFree parduotuvę ir išleisti paskutinius larius. Galiausiai susiradome vietą, kur galime prigulti (tokie pat gultai, kaip ir prieš einant patikras) ir laukėme savo skrydžio. Kai lėktuvas nusileido, žmonės pradėjo stotis į eilę ir laukti įlaipinimo, o mes neskubėjom. Smagu tiems, kurie tik tuo metu atskrido į Gruziją, turės nuostabias atostogas, kaip ir mes turėjome. ;)

Gultai oro uoste - nuostabus išradimas ;)

Eilei sumažėjus, į ją stojome ir mes. Netrukus sėdome į lėktuvą. Skrydžio metu dauguma miegojome. Į Vilnių atskridome laiku ir mus pasitiko šaltas ir lietingas oras, ne taip kaip Gruzijoje. ;)

Wizzair lėktuvas Vilniaus oro uoste, juo ir skridome ;)

Reziume

Ech, buvo labai geros atostogos! Klausimas ne "ar sugrįšim", bet "kada sugrįšim". ;) Į Lietuvą parsivežėm nuostabius prisiminimus apie nuostabią šalį. Daug kartų pažadėjome, kad grįšime! Tikimės, kad tai atsitiks labai greitai. ;)

Primetėm, kad per savaitę išleidom apie 300€, neskaitant lėktuvo bilietų. Daug ar mažai? Manau kaip tokioje šalyje, tai nėra daug. ;)

Diena, nakvynės vieta	Transportas	Nakvynė	Kontaktai
1 d., Stepantsminda	40 larių	40 larių (su maistu)	Gia, +995551515170
2 d., Stepantsminda	0 larių	40 larių (su maistu)	Gia, +995551515170
3 d., Signachis	40 larių	40 larių (su maistu)	Nukri (telefoną turi Gia)
4 d., Tbilisis	70 larių	30 larių	Irina, https://www.facebook.com/TbilisiGuestHouse
5 d., Tbilisis	2 lariai	30 larių	Irina, https://www.facebook.com/TbilisiGuestHouse
6 d., Batumis	23 lariai	24 lariai	Ashiko (butas), +995597080044 Laša (hostelis), +995577737771
7 d., Batumis	12 larių	24 lariai	Ashiko (butas), +995597080044 Laša (hostelis), +995577737771

Pietums ir vakarienei skaičiavom maždaug po 20 larių. ;)

Iki kitų kartų! Nesėdėkit vietoje!
Viktoras

Skaityti plačiau

Gruzija 2015: į Batumį, pirma diena Batumyje

Gomardžioba!

Liko dvi kelionės dienos... Tai kad laikas neitų veltui ir spėtume į traukinį, šį rytą kėlėmės anksti. Bilietus jau turėjom nusipirkę iš anksto. Traukinys link jūros išvyksta 8:15, todėl iš namų turėjome išeiti anksti. Anksti atsikėlėm, atsiskaitėm su šeimininke (po 30 larių už naktį), išgėrėm kavos ir arbatos ir susidėję daiktus pajudėjom link metro stotelės, nes sugalvojom išbandyti Tbilisio metro ir pavažiuoti kelias stoteles. Šeimininkė dar įdėjo mums pavalgyti įdomių vaisių: japoninės lokvos. Tai tokios geltonos kaip ir uogos, su didelėm sėklom viduje. Sakė, kad jų ne sezonas, ir kad nedideli dar užaugo. Skonis įdomus, saldus.

Atsisveikinę su Irina išjudėjom link metro. Oras buvo geras, ryte jau buvo šilta. Iki metro stotelės apie 700 m. Nupėdinom iki ten, papildžiau metro kortelę septyniais bilietais (kaina nepriklauso nuo atstumo, po 50 tetrių) ir visi po vieną sulindom į metro. Sulaukėm metro traukinio, į jį įsėdom. Metro tvarkingas, žmonių nemažai. Važiuoja greitai, garsas didelis. Pavažiavę tris stoteles išlipom.

Tbilisio metro

Į Makhindžiaurį

Laiko iki traukinio nebuvo labai daug likę, tai reikėjo šiek tiek paskubėt, kad nepavėluotume. Nebuvo aiškus kelias, iš kurio išvažiuoja traukinys. Užlipome į antrą aukštą ir paklausę pas darbuotoją sužinojom, kad reikės nusileisti į pirmą aukštą ir iš karto rasim traukinį. Taip ir buvo. Nusileidom, pamatėm keturių vagonų traukinį prie kurio būriavosi krūva žmonių. Mūsų buvo pirmas vagonas, tik nežinojom nuo kurios pusės vagonai skaičiuojasi, nes vagonų numeriai buvo labai neaiškiai užrašyti. Ir dar nežinojom traukinio krypties. Nuėjom iki paskutinio vagono, ir tik tada pamatėm vietą, ant kurios užrašytas vagono numeris. Grįžom į traukinio priekį, į pirmą vagoną, įlipant patikrino mūsų bilietus, susiradom savo vietas ir atsisėdom.

Mes traukinyje

O viduje šalta. Kondicionierius veikia kaip reikiant. Nepalyginsi su oro temperatūra lauke. Įsitaisėme į savo kėdes ir traukinys pradėjo važiuoti. Visą kelią iki Makhindžiaurio sėdėjome atbuli, nes pusė vagono sėdynių atsuktos į vieną pusę, o pusė  - į kitą. Traukinys naujas, sėdynės pakankamai patogios, tik mažokai pasilenkia, miegoti nebuvo labai patogu. Nors ir buvo parašyta, kad traukinyje yra „Wi-Fi“, bet jo mums nepavyko pagauti, gal tik pirmai klasei duoda. ;) Užtat pro langą buvo į ką pažiūrėti: kalnai, pilys ant kalvų, gyvenvietės, slėniai, tuneliukai, kai jau artėjome prie Makhindžiauri, pasimatė ir jūra.

Vaizdas pro langą

Pavažiavę porą valandų šiek tiek praalkome. Pusryčių nevalgėm, tai po truputį pradėjom ruošti savo užkandžių stalą. Išalkom ne šiaip sau, aplink pradėjo sklisti maisto kvapas - vietiniai gruzinai, kaip ir lietuviai traukiniuose, nevengia valgyti sumuštinių su dešra viešai. ;) Ir tada pakvimpa visas vagonas... Dešros turėjom ir mes, nes iš vakaro parduotuvėje buvom apsipirkę. Tik sugalvojom apsipirkti vėlai, laimei Gruzijoj parduotuvės dirba be konkretaus grafiko iki vėlumos (gal net ir visą parą). Kad penkių valandų kelionėj nepradėtume valgyti viens kito, pasiėmėm dešros, sūrio, agurkų, duonos, traškučių (liaudyje vadinamų barankyčių), iš Lietuvos dar turėjom riešutukų. Sudėję viską ant stalo užkandom. Dar turėjom likusių Nukri lauktuvių, todėl labai pasitarnavo Tėvo gertuvė. ;) Prie maisto labai tiko.

Ekranai su informacija traukinyje

Traukinys stojo iš viso 10 kartų, ir 10 kartą sustojus mes išlipome - Makhindžiauri, tai paskutinė traukinio stotelė. Traukinio viduje yra ekranai, kurie rodo, kur šiuo metu traukinys yra, koks jo greitis, kiek liko iki artimiausios stoties, ir dar visokią informaciją. Pateikta pakankamai išsamiai ir vaizdžiai. Lietuvos traukiniuose tokios informacijos nėra. Tiesa, ten buvo ir švieslentės (tokios, kaip Lietuvos traukiniuose), tik tos švieslentės rodė visiškai nereikšmingą informaciją (tokią kaip "test station 5").

Tolumoje matosi Batumis

Apsigyvenimas Batumyje

Tik atvykę į Makhindžiauri stotį, kartu su daugeliu gruzinų, kurie irgi atvažiavo į Batumį ilsėtis, išlipome. Prie mūsų prisistatė taksistai, ir pasiūlė nuvežią iki ten, kur mums reikia už 15 larių taksas (kiek daugokai, nes vietinio takso "stafkė" yra 5 lariai, kaip supratom nepriklausomai nuo atstumo mieste). Bevažiuodami traukiniu Lenkui patikėjom užduotį surasti, kur gyvensim. Jis turėjo vieną pažįstamo butą, kuris tinka dviem žmonėms apsigyventi, ir mums penkiems turėjo surasti dar vieną patalpą. Be to turėjom kontaktą iš Gia, kuris buvo davęs hostelio, kuriame mes buvom prieš metus, savininko numerį. Lenkas lyg ir surado dar vieną butą, reikėjo tik jį apžiūrėti. Abu butai buvo prie garsiojo Batumio Mc Donald's restorano. Sėdome į du taksus ir nuvažiavome iki restorano.

Nuvažiavome devynis kilometrus ir atsidūrėm prie Batumio McDonald's. O tokio McDonald's niekur nebuvom matę - futuristinė išvaizda, vien tik stiklas, aplink baseinėliai. Atrodo labai įspūdingai. Per stiklines sienas matėsi, kad viduje net auginami augalai. Vėliau, kai ieškojom bankomanto (o jis McDonald's viduje), teko įeiti ir į vidų. Viduje irgi labai smagiai atrodo. Įėjęs užsisakai maisto, o paskui eini į šonus šiek tiek palipi ir turi savo staliuką. ;) Kas dar įdomiau, tai iš kitos pastato pusės yra degalinė! Jos iš priekio nesimato visiškai.

McDonald's

Apžiūrėję restoraną ieškojom Batumio Mamuko, nes toks buvo žmogaus, kuris prižiūrėjo Lenko pažįstamo butą, vardas. Ne už ilgo jį sutikome, ir jis nusivedė Marių ir Sandrą apžiūrėti kambario. Taip pat jis buvo suradęs mums kambarį, už kurį sakė mokėt reiks 120 larių. Kol jie apžiūrinėjo kambarį, prie mūsų prisiplakė taksistas, kuris mus atvežė iki McDonald's restorano. Pasirodo jis surado netoliese buvusį žmogelį, kuris nuomoja kambarį ir kol Mamuka rodė kambarį jis mums jį siūlė. Sakė kaina 120 larių už naktį. Mums kaip ir tiko, bet nusprendėm palaukti Mamuko. Grįžus Mamukui vairuotojas jam kažką pasakė, ir tada Mamuka pasakė, kad tas kambarys, kurį mums nužiūrėjo, kainuoja 200 larių už naktį. Tas kur už 120 larių, atseit, labai mažas ir mes ten visi netilpsim. Žodžiu, pasidarė taip, kad mes buvom priversti nueiti apžiūrėti buto, kurį "surado" taksi vairuotojas.

Beeidami į butą, apžiūrėjom pastatą. Tai nauja statyba, bet pastatas atrodo, kaip dar nepabaigtas statyti ir nepriduotas. Buto šeimininkas patikino, kad namas šitas tikrai priduotas, o ten kur gyvena Lenkas, ir kur mes turėjom gyventi, namo priduoti niekaip negali. Be to, sakė kad ten vanduo dingsta karštas, ir kad šitame name jis nedinginėja. Įlipome į liftą, pakilome į 18 aukštą ir apžiūrėjome butą. Du atskiri miegamieji, svetainė, virtuvė, dušas, tualetas, skalbimo mašina - žodžiu, viskas ko reikia gyvenimui. Šeimininkas labai akcentavo, kad bute yra LED lempos - įsijungi kokią nori spalvą: raudoną, mėlyną, violetinę! Lempos mums įspūdžio nepaliko, bet visa kita kaip ir tiko.

Butas, salionas

Butas, LED apšvietimas

Grįžę papasakojom visiems kitiems koks ten butas, kad vaizdas į patį miestą, o ne jūrą. Tada Mamuka pasakė, kad aną butą (kurio raktų dar nebuvo ir nebuvo kaip apžiūrėti) šeimininkas sutiko nuomoti už 150 larių, bet mes pasitarėm per daug nesiblaškyti ir sutikom nuomotis už 120 larių iš to šeimininko, kurį "surado" taksistas. Pasiėmėm daiktus, pakilom liftu (kilo šeimininkas, taksistas ir mes penki) ir įsikūrėm. Šeimininkas paprašė dalį pinigų sumokėti iš anksto (nes akivaizdžiai turėjo duoklę atiduoti taksistui), surinkom kiek turėjom ir pažadėjom likusią dalį atiduoti vakare. Šeimininkas davė mums raktus, lifto kortelę, užrašė savo telefono numerį, interneto prisijungimo kodą ir palydėję jį iki lifto atsisveikinom iki vakaro. Jokių duomenų jis apie mus neturėjo. :)

Batumis

Apsigyvenę skubėjom išeiti iš namų ir nulėkti išsimaudyti jūroje. Persirengėm į maudymosi rūbus, pasiėmėm rankšluosčius, susitikom su Lenku ir Sandra ir nuėję 100 m pasiėkėm paplūdimį. Ir tikrai, namas, kuriame gyvenome apie 100 m iki Jūros, kaip bobutės Palangoj reklamuoja. :D Čia net be reklamos.

Saulės nebuvo daug, todėl ilgai būti prie jūros neplanavome. Nuėję prie paplūdimio ant akmenų susidėjom daiktus, pasitiesėm rankšluosčius ir bandėm įsitaisyti. Batumio paplūdimiai (kaip ir daugelis Gruzijoje) yra labai labai akmenuoti, todėl jei paplūdimį įsivaizduojate kaip Lietuvoje, kad yra smėliukas ir galima lengvai ant jo įsitaisyti, tai Batumyje to tikrai nerasite - vien akmenys.

Batumio paplūdimys

Šiek tiek pagulėjus ir pasikaitinus per debesis neryškiai šviečiančia saule atėjo laikas išsimaudyti. Lįsti nebuvo labai drąsu, nes išlipus iš vandens galvojome, kad bus šalta. Oro temperatūra buvo apie +25°C, vandens kiek buvo nežinojom, nes niekur neradom, kad būtų parašyta. Nebent internete reikėjo žiūrėti. Bet manom, kad buvo apie +18°C, panašiai kaip Lietuvoje vidurvasarį būna. Visi iš karto nelindome, bet po truputį maudynes Juodojoje jūroje išbandėme. Įsispyrėm į tapkes, kad akmenimis nepersipjautume padų, ir lindome į vandenį. Gilėja gana greitai, todėl pratintis ilgai nereikėjo. Murkt, ir viskas. ;) Pasipliuškenom truputį vandeny ir grįžom į krantą. Išsimaudymas Juodojoje jūroje užskaitytas!

Maudomės!

Mes Paplūdimy

Adžarulis

Po pagulėjimo ant akmenų ir maudynių jūroje atėjo laikas išbandyti firminius Adžarijos regiono (kuriame yra Batumis) chačiapūrius - adžarulius. Kaip jie atrodo mes buvom matę, nes juos gi reklamuoja Vilniuje! Prieš metus kai buvom Batumyje mes buvom nuėję į labai gerą adžarulių restoraną, labai gerai pavalgėm, todėl ir šį kartą nusprendėm nueiti ten.

Nuo savo paplūdimio ėjome alėja - šalia Juodosios jūros tarp didžiulių aukštų namų ir paplūdimio yra padaryta labai gera alėja su atskirom juostom pėstiesiems ir dviratininkams. Pėsčiųjų ir dviratininkų zonas skiria pasodintos palmės. Kelią ir kur pasukti žinojau aš, nes tame rajone mes gyvenom prieš metus, todėl daug kas buvo pažįstama. Pasukome nepriėję Hiltono viešbučio, prieš metus jis dar nebuvo atidarytas, o dabar jau dirbo. Po to ėjome pro delfinariumą, už kurio šiek tiek dar paėjėję pasukome į dešinę ir dar biški paėję priėjom Retro restoraną, kuriame kepa nerealius adžarulius.

Batumio alėja

Užėję atsisėdome prie staliuko, atnešė mums meniu. Perspėjau, kad vidutinio adžarulio vienas žmogus niekaip nesuvalgys ir kad imtų dviems arba po mažą. Prieš metus mes užsakėm gerokai per daug. Kas dar buvo neragavę adžarulio, tai pasiėmė vidutinį per pusę, o mes kadangi su Olita bandėm jį jau Vilnuje ir abiems mums patiko, tai pasiėmėm didelį. Kai jį užsakinėjau, padavėja paklausė, ar jį imam dviems žmonėms, aš patikinau, kad tikrai taip. ;) Būna žmonės labai alkani ir pasiima didelį, bet nesuvalgo. ;)

Kas tas adžarulis? Geriausia aišku apibūdina nuotrauka. Tai yra traškios tešlos gaminys, kurio viduje yra sūrio ir prieš baigiant kepti įmuša kiaušinį ir įdeda sviesto. Dieviškas skonis. Man labai patiko. O dar kai kepa tikroje, ne elektrinėje krosnyje, tai skonis pagerėja dar labiau. ;)

Adžarulis

Vakarinis Batumis

Užsiklijavę skrandžius chačiapūriu grįžome namo. Parašėme šeimininkui SMS žinutę ir jis atėjo pasiimti likusios sumos dalies. Pagulėjom ištiesę kojas ir ne už ilgo šeimininkas pasirodė. O atėjo jis ne vienas, kartu su juo buvo ir 5 litrai vietinio Batumio alaus! Jis labai atsiprašė, kad negalėjo mums nuleisti kainos (nes mes prašėm), nes turėjo dalį pinigų atiduoti taksi vairuotojui - taip ir pasakė. ;) Mes tai jau ir buvom supratę, bet kaip atsiprašymą, atnešė alaus! Mums tiko. ;) Padavėm mes pinigus, maždaug susitarėm, kad išvažiuoti turėsim sekmadienį paryčiais ir jis išėjo. 

Ne už ilgo, kaip buvom susitarę, pas mus atvarė Lenkas su Sandra ir truputį pavakarojom bute - reikėjo išgerti dovanotą alų. ;) Kad lengviau gertųsi, pažaidėm kortų žaidimą. O alus buvo tikrai labai geras! Jei kada būsit Batumyje, būtinai paragaukit vietinio Batumio alaus! Beragaujant alų ir bežaidžiant kortomis praėjo pora valandų ir sugalvojom išeiti pasivaikščioti po vakarinį Batumį. 

Išėjom iš namų, vėl 100 metrų ir mes jau prie jūros, prie alėjos! Iš karto akį patraukė žaliai iš apačios apšviestos palmės. Net nuotrauką pasidarėm. Daug visokių skulptūrų paplūdimyje vakare tampa apšviestos, todėl labai gražiai atrodo. Beeidami alėja matėm nemažai jų. Tolumoje mums matėsi daug pastatų (irgi iš Batumio reklamos Vilniuje), kurie vakare taip pat yra labai gražiai apšviesti. Šį kartą iki pat alėjos užsukimo nusprendėme neiti, tai pasukome prie Batumio centrinio fontano, kuris, kaip ir fontanas Tbilisyje, šoka! Tik čia muzika negroja, galėjom niūniuoti sau ir įsivaizduoti, kad šoka jis pagal muziką. ;) 

Žaliai apšviestos palmės

Viena iš skulptūrų Batumyje (Evelina ne skulptūra :D)

Fontanas ir apšviesti pastatai fone

Po fontano nusprendėm grįžinėti namo ir užsukti kur nors pavalgyti. Buvo jau pirma valanda nakties, bet žmonių mieste buvo nemažai ir daug vietų dar buvo atidarytų, todėl šiek tiek paėję užėjome į Grill Town restoraną netoli Sheraton viešbučio, kuriame be problemų užsisakėme ir pavalgėme maisto. ;) Buvo skanu! 

Pavalgę grįžome namo ir nuėjome miegoti. Rytoj - dar viena diena Batumyje!

V!

Skaityti plačiau

Gruzija 2015: Tbilisis

Gomardžioba!

Šią dieną kėlėmės be žadintuvo. Kad nebūtume pikti ir praeitų nuovargis leidome sau pamiegoti. Miegoti buvo įdomu, nes visą naktį Tbilisio senamiestyje vis kažkas kalbėdavo, toks vaizdas, kad kalbėdavo kambaryje, o kadangi buvo labai karšta, tai langų uždaryti tikrai nesinorėjo. Nieko, išmiegojome.

Atsikėlę susirinkome spręsti klausimą, ką daryti toliau. Turėjome (kaip ir dažniausiai) du variantus:

1. Pabūti truputį Tbilisyje ir vakariniu traukiniu (18:15) važiuoti į Makhinjauri, Batumį. 
2. Neskubant apžiūrėti Tbilisį ir kitą rytą traukiniu važiuoti į Makhinjauri, Batumį.

Pirmasis variantas buvo geras tuo, kad prie jūros Batumyje galėsim pabūti ilgiau, bet iki Batumio nusigausim labai vėlai (23:30) ir nors kontaktą Batumyje turėjome, neaišku kaip būtų buvę su nakvyne. Antras variantas buvo geras tuo, kad neskubėdami galėjom pasigrožėti Tbilisiu, ir kitą dieną važiuoti prie jūros. Įvertinę pliusus ir minusus, prabalsavom už antrąjį variantą ir Tbilisyje pasilikome visai dienai. Paklausėm šeimininkės ar ji mus dar priims vienai nakvynei ir tada atsipūtę pasimėgavom arbatos ir kavos puodeliu kartu su šeimininke. 

Po arbatos ir kavos išsiruošėm į miestą. Iš pat pradžių nuėjom į Laisvės aikštę, kurioje netoli fontano buvo įsikūręs Turizmo informacijos centras, kad gautume miesto žemėlapį ir nepasiklystume. Prie Turizmo informacijos centro dirba vairuotojai ir keli vairuotojai mūsų klausė, kur žadame toliau judėti ir siūlė aplankyti tam tikras vietas. Daugumą vardintų vietų mes jau žinojome, todėl jų paslaugų atsisakėme. Siūlė jie mus nuvežti ir į Batumį, bet apturėję beveik 1000 km kelionę per dvi dienas automobiliu apie tokį variantą net nesvarstėme. 

Laisvės aikštė, Tbilisis

Fontanas prie Laisvės aikštės, Tbilisis

Kadangi pusryčių pas šeimininkę negavome, kažkodėl net nepagalvojome paklausti, ar būtų galima pas ją taip padaryti, todėl skrandis jau prašė kokio nors indėlio. Toli neslampinėję užtikome neblogą vietą, kuri buvo pasipuošusi vynuogėmis ir papuošta senoviniais raštais. Užėjome, atsisėdome terasoje. Užsisakėme maisto ir alaus. Pavalgę ir atsigaivinę alumi žygiavome toliau - į Švenčiausios Trejybės katedrą, liaudyje vadinamą tiesiog Sameba.

Sameba

Perėję į kitą Kuros krantą iki katedros turėjome palypėti į kalną. Ne už ilgo ir pasiekėme labai didelę ir gražią Tbilisio katedrą. Katedra buvo pastatyta visiškai neseniai, 2004 metais. Prie pat katedros yra didžiulė aikštė, po kurią mes pasivaikščiojom. Nuo aikštės atsiveria labai gražus Tbilisio vaizdas, todėl fotoaparatai vėl nebuvo be darbo. O ir pati Sameba verta įamžinimo. ;)

Tbilisio vaizdas nuo Samebos

Sameba katedra

Pasivaikščioję po aikštę, sugalvojom užeiti į vidų. Praėjusį kartą apie tai net nepagalvojom, bet dabar pabandėm. Nors apranga visų buvo netinkama (diena buvo karšta ir visi buvom apsirengę trumpai), bet ten matyt turistams ta taisyklė negalioja ir visi įėjome į vidų. Dvejodami prie durų sustojom ir laukėm kol kas nors sulaikys, bet močiutė laukusi duoklės mums parodė: eikit, eikit. Viduje spėjome nedrąsiai padaryti kelias nuotraukas. 

Sameba viduje

Per kitą pusę išėjus iš Samebos merginas pasitiko nuostabus rožių grožis. Pamatė žemėlapyje ir buvo užsiminusios, kad norėtų nuvažiuoti iki Tbilisio rožyno, bet mes priėmėm tai kaip alternatyvą ir į rožyną nebevažiavome. O gėlių gražumas: iš kairės, iš dešinės, iš priekio, iš viršaus, iš apačios, iš visur nuotraukų pasidarė.

Gėlės tarp gėlių ;)

Bilietai į Makhindžiaurį

Iš Samebos išėjome pro kitą išėjimą, nes jis buvo patogesnis nueiti iki metro. Metro mums buvo reikalingas tam, kad nuvažiavę iki centrinės traukinių stoties galėtume nupirkti bilietus rytojaus traukiniui. Beeidami nusipirkom arbūzą ir prie Avlabari metro stoties pasirinkom du kelius: mes su Olita važiavome į stotį, o kitus nusiuntėm pasivaikščioti po Europos parką. Prižadėję, kad po valandos grįšim, išsiskyrėm.

Turgelyje, kur pirkom arbūzą

Įėję į metro nusipirkom keturis metro bilietus (du pirmyn - du atgal, po 0,50 lario) ir nusileidę į gilų tunelį pagal metro stotelių planą pasižiūrėjom, kad mums reikia važiuoti keturias stoteles. Pavažiavę išlipome ir ta vieta jau man buvo pažįstama. Prieš metus mes važiavome iš ten naktiniu traukiniu iki Makhindžiaurio. Šiemet jau to naktinio nebuvo, todėl reikėjo rinktis iš dviejų traukinių: rytinio ir vakarinio. Jau žinojau, kad bilietai parduodami antrame aukšte, todėl nieko nelaukę iki ten pakilome. Pasakėme, kad reikia mums septynių bilietų iš Tbilisio iki Makhindžiaurio rytoj ryte. Juos nusipirkome. Reikėjo paso, nes kaip supratome kasininkei tik įrašius vardą, pavardę galima parduoti bilietus. Vienas bilietas kainavo 18 larių. Traukiniai, palyginus jų nuvežamą atstumą yra pakankamai pigi transporto priemonė keliauti Gruzijoje. Tik ne visas šalies vietas jais pasieksi. ;) 

Į metro tunelį

Metro stotelės

Turėdami bilietus skubėjome atgal, kad neprasilenktume, nes vietinio ryšio neturėjome, o mobilus tarptinklinis ryšys kainuoja pakankamai daug. Grįžę metro nuėjome iki Europos aikštės. Savo bendrakeleivių ten neberadome, bet jų besidarydami gavome žinutę, kad jie sėdi kitoje upės pusėje pavėsyje.

Patį Europos parką mes matėme neilgai, nes jame nors ir auga medžiai, bet buvo dar jaunučiai, todėl pakankamo šešėlio kaitrią dieną nesudarė. Praeidami pasižiūrėjome į ten esantį fontaną, jis vakare šoka pagal įvairią muziką, taip pat svarbiausias matyt objektas yra Taikos tiltas, skirtas pėstiesiems. Labai įspūdingas statinys ir jame yra sumontuota labai daug LED lempučių, todėl vakare irgi įspūdingai atrodo.

Fontanas Europos parkelyje

Taikos tiltas

Perėję tiltą mes radome saviškius bariuky ką tik užsisakiusius alaus. Užsisakėme ir mes. Pabuvome šiek tiek pavėsyje ir gaivinomės šaltu alumi. Ne pats geriausias gaivinimosi būdas, bet mums patiko. ;)

Narikala kalnas

Baigę alų sprendėme ką daryti: pakilti funikulieriumi iki aukšto kalno, ant kurio įsikūręs parkas, arba pasikelti į Narikalos kalną keltuvu ir apsiriboti šiek tiek mažesne, bet irgi gražia panorama. Pasirinkome antrąjį variantą ir kėlėmės į Narikalos kalną. Perėję per tiltą nusipirkome bilietus į abi puses (į viršų ir į apačią) po 1 larį žmogui į vieną pusę ir sulaukę keltuvo visi 7 susėdome į jį. 

Keliamės į Narikalos kalną

Keltis buvo smagu - neįprastas jausmas kai po tavimi nieko nėra. Ypač smagu tokiais keltuvais keltis kai būna didelis vėjas. Pasiekę keltuvo viršūnę išlipome ir pradėjome grožėtis Tbilisio panorama. Nuo Narikalos kalno pasimatė visas senamiestis, nauji pastatai, Sameba, miesto struktūra, tai, kad jis apsuptas kalnų. 

Tbilisis nuo Narikalos kalno

Po to ėjome link didžiulės moters statulos. Prieš važiuodamas į Gruziją pradėjau skaityti knygą „Gruzija: klajūno užrašai“, kurioje labai gražiai buvo aprašyta ši moteriškė. Tai statula „Gruzijos motina“ ir vienoje rankoje ji laiko taurę, o kitoje - kardą. Trumpas šito paaiškinimas: „negersi - užmušiu“, ilgesnis: „jei kaip draugas ateisi, kaip draugą mes pavaišinsim, jei su kardu ateisi - nuo to kardo ir mirsi“. 

Gruzijos motina - Kartlis Deda 

Aplankę moteriškę pabaigėm valgyti arbūzą - nuostabus dalykas karštą dieną - ir žygiavome toliau link Narikalos pilies. Nueiti į tą pilį reikia praėjus keltuvą ir tada šiek tiek nusileidus į apačią takeliu ir tada vėl kylant takeliu į viršų. Nusileidome sėkmingai, bet pakilti iki pačios pilies likučių buvo sudėtinga. Pakilome tik truputį, bet to užteko, kad pamatytumėme visai netoli Narikalos kalno esančias pirtis. Tai dar vienas dalykas, kuriuo garsėja Tbilisis - sieros pirtimis.

Narikalos pilies likučiai

Tbilisio pirčių kompleksas

Tbilisio sieros pirtys

Nuo kalno pasiskambinome šeimininkei Irinai ir ji pasakė, kad nesvarbu į kurią pirtį eisim, nesvarbu kiek laiko būsim mums patiks. Ji taip pat pasakė, kad pirtys dirba visą parą. Mes apsitarę nusprendėme grįžti namo pasiimti maudymosi reikmenų ir išbandyti karštų vandens versmių pirtį.

Iki kalno apačios buvo likę nebedaug, todėl nebegrįžome prie keltuvo ir nulipome pėsčiomis. Nuo aikštės, prie kurios atsiradome iki mūsų namų visai netoli. Beeidami dar radome atvirukų kioskelį ir kas norėjo išsiuntė atvirukus bendradarbiams, artimiesiems. Tik išsiuntimo paslauga atrodė labai nepatikimai ir nemaža tikimybė, kad atvirukai nepasieks adresatų (kai kurie sakė pasiekė). :) Grįžę namo pasiėmėm daiktus ir išėjome iš namų vėl. Kaip ir planavome - į pirtį.

Žurnale „Kelionės ir pramogos“ Evelina buvo išskaičiusi, kad lietuvių grupelė buvo pirtyse ir buvo labai šiltai priimti. Žinojome žmogų vardu Mama Gula ir nuėję į pirčių kompleksą jos ieškojome. Paklausėme vietinių ir jie mus ten nuvedė. Pats pirčių kompleksas turi labai specifinį sieros kvapą, todėl patekus į šitą rajoną nosį suima papuvusių kiaušinių kvapas. 

Pirčių kompleksas iš apačios

Nuėję pas Mamą Gulą pasakėme, kad apie ją skaitėme žurnale ir ji tada parodė mums vieną kambariuką su vienu karšto vandens baseinu už 60 larių valandai. Bet pasakė, kad už 30 minučių atsilaisvins kambariukas už 70 larių valandai su dviem baseinais: karštu ir šaltu. Mes nutarėm pusvalanduką palaukti ir išbandyti dviejų rūšių pirtis. 

Mes ant pirčių stogų laukiame savo eilės

Tą pusvalandį sėdėjome pirčių komplekse esančiame parkelyje. Laikas netruko praeiti ir vėl grįžome pas Mamą Gulą. Prieš leidžiant mums nueiti į kambarį  už 70 larių (28€) mums dar aprodė labai prašmatnų kambarį, kuriame buvo keturi skirtingi baseinai ir kuris atrodė labai išraiškingai. Kaip ji sakė, kad tai vienintelis tokio lygio kambarys visame komplekse. O kaina - 200 larių (80€) valandai. Šį kartą nusprendėme apsiriboti mažesniu pirties kambariu ir išbandyti, kas tai yra sieros pirtis.

Pirtis - 200 larių valandai

Įėję į kambariuką pamatėme, kad ten yra ir daugiau patalpų: kambarys persirengimui, vandens pirties patalpa, kurioje yra šalto ir karšto vandens baseinai, tokia kaip rusiška pirtis ir tualetas. Buvome taip pat užsisakę ir kūno nušveitimą (pylingą), tai nežinojome nuo ko pradėti. Pasiklausę sužinojom, kad galima daryti bet ką: kaitintis baseine, pirtyje ir po 20 minučių ateis mūsų nušveisti. 

Išbandėme karštą baseiną. Po truputį sėdomės į jį - iš pradžių kojos, po to iki pusės ir tik po to visas. Labai jau karštas ir neįprastas vanduo pasirodė. Tada beveik visi išbandėme ir šaltąjį baseiną, o galiausiai visi susirinkome rusiško tipo pirtyje ir kaitinomės. Vietos ten užtektinai, manau ir 10 žmonių laisvai tilptų. O mums septyniems vietos pakako visur: ir baseinuose, ir rusiškoje pirtyje.

Pirtyje, šiltasis baseinas

Besibaigiant kaitintis atsigulėme pailsėti ir netrukus atėjo moteriškė daryti kūno šveitimą. Griežtai pasakė, kad moteriškė darys šveitimą tik moteriškos lyties atstovėms, ir kad vyrams ateis daryti vyriškis. Pasiguldė drąsiausią - Martiną ir pradėjo ją šveisti. Tiesiogine ta žodžio prasme, šveisti su specialia pirštine. Šveitė nugarą, tada liepė nusiimti liemenėlę ir šveitė priekį. Mes trise tuo metu nuėjom pasikaitinti į pirtį, o vėliau ir į persirengimo kambarį palaukti savo eilės. Po pradinio nušveitimo šveitė su specialiomis putomis irgi: nugarą, priekį, atsisėdus. Galiausiai merginoms užpildavo vandens iš šalto baseinėlio ir pasigirsdavo cyptelėjimas.

Kai visi cyptelėjimai baigėsi, atėjo vyrų eilė. Atėjo pilvotas vyriokas, aš buvau pirmas, tai pasiguldė mane, palaužė rankas ir kojas ir taip pat kaip ir panas pradėjo šveisti. Šveitė šveitė, sudavė per nugarą, bet aš nesupratau ką reikia padaryti, tada jis pasakė, kad atsigulčiau ant nugaros. Taip kiekvienas jo pliaukštelėjimas kažką reiškė: apsiversti, atsisėsti, atsigulti, apsiversti, atsisėsti. Kiti jau vyriokai žinojo, ką reikia daryti ir vyrui atliekančiam šveitimą nebereikėjo kalbėti. Šveitimas skyrėsi tuo, kad vyriokas naudojo kažkokį specifinį audinį, iš kurio pasidaro labai daug putų. Smagiausia buvo matyti, kaip tą audinį ant galvos uždeda ir padaro daug putų. Mums, vyrams, šalto vandens nepylė, tik karštą, bet ir karštas prabudina gerai.

Toks gavosi ganėtinai šiurkštus šveitimas, bet visiems labai patiko. Buvo įdomu čiupinėti savo odą ir jausti, kad ji visiškai švari. Po šveitimo dar turėjome laiko pasikaitinti arba pasišaldyti baseinuose. Kai oda nušveista, vėl kitoks jausmas. Pabuvus šiek tiek ilgiau šaltame vandenyje tada galima ilgiau išbūti karštame. Išbandžiau, tikrai taip ir buvo.

Po paskutinių pasikaitinimų visi apsiprausėme po dušu, išsišluostėme, persirengėme ir išėjome. Labai gerai pailsėjome. Mama Gula buvo prižadėjusi, kad po pirties pavaišins mus čiačia, pasitikslino ar visi gersim ir davė butelį mums patiems pasipilstyti. Čiačia nebuvo labai skani (buvom ir skanesnės ragavę), ir panašu, kad buvo parduotuvinė. Išgėrėme po čierkelę, sumokėjome po 40 larių (20 larių šveitinimas ir 20 larių pirties nuoma, už rankšluostį nuomos mokesčio neėmė) ir visi smagiai praleidę laiką ir atsipalaidavę ir jau praalkę judėjome link vakarienės vietos.

Lenkas su Sandra buvo užsakę staliuką centrinėje miesto aikštėje esančiame restorane. Nuėję ten gavome staliuką viduje. Užsakymą iš mūsų priėmė padavėja nieko neužsirašinėjo, bet padarė labai daug klaidų ir ne visi gavo tai, ką užsakė. ;) Bet draugiškai pasidalinome ir nelikome alkani.

Narikala kalnas #2

Po vakarienės dar nebuvo labai vėlu ir mes nusprendėme pasikelti antrą kartą į Narikalos kalną ir pasižiūrėti kaip atrodo naktinis Tbilisis. Kadangi bilietėlių dar buvom neišnaudoję (dieną tik kilom ir nesileidom į apačią), tai už juos keltuvu vėl pakilome į kalną. Bekildami girdėjome, kaip senamiestyje kažkur labai garsiai grojo muzika - akivaizdžiai kažkas kažkur stipriai šventė. 

Pakilome. Vaizdas visiškai kitoks nei naktį. Verta čia pasikelti ne tik dieną, bet ir naktį. Gaila, kad nebespėjome nueiti iki didžiojo kalno ir iš ten pasikelti funikulieriumi į viršų, bet visada yra kitas kartas, kurio metu viską darysim lėtai ir spėsim. ;) 

Tbilisis naktį

Pasigrožėję panorama, nuėjome iki Gruzijos motinos. Ji dar nebuvo apšviesta ir nesupratome kodėl. Bet prie jos priėjus lempos pradėjo šviesti. Tuo metu laikrodis rodė 23:00 val. Tai laikas, kai baigia keltis keltuvai - pagalvojom, kad tai galėjo būti susiję: išjungia elektrą keltuvams ir tada užtenka elektros Motinai apšviesti. Bet matyt tikros priežastys yra kitos. 

Po Motinos ėjome pro keltuvą laiptais į apačią, nes keltuvas jau mūsų nebepriėmė. Nulipę į apačią visi nusprendėme nusinešti pirties daiktus į namus ir tada nuspręsti ką darome: ar einame miegoti, ar einame dar į miestą pasivaikščioti. 

Grįžę radome namie šeimininkę ir ji pasiūlė mums visiems su ja paragauti likeriukų. Pasidėję daiktus susirinkome virtuvėje. Šeimininkė davė dviejų rūšių gėrimų: citrininį ir amareto likerius. Kaip sakė: citrininis vyrams, o amareto moterims. Taip ir padarėm. Pasipilstėm, paragavom. Labai patiko. Dar kažkiek pakalbėję ir papasakoję dienos įspūdžius nusprendėme visi eiti miegoti, nes kitą dieną reikėjo anksti keltis ir jei būtume kur nors ėję tūsintis, nebūtų labai smagu, nes po visos dienos vaikščiojimo ir pirties buvome pavargę. 

Potvynis

Tuo metu, kai mes buvom kalnuose, Tbilisyje vyko potvynis. Jei ne nuogąstavimai iš Lietuvos, tai iš tikrųjų apie potvynį net nebūtume sužinoję. Grįžęs pasižiūrėjau potvynio vaizdo įrašą, tai tikrai nuogąstavimai iš Lietuvos nebuvo veltui, bet būdami Tbilisyje mes nieko panašaus nematėme ir nepatyrėme. :) Ačiū Dievui. :)

Rytoj - į pajūrį!
V!

Skaityti plačiau