Sveiki,
rytas ankstyvas, 6 ryte atsikėlėme su žadintuvu. Tuoj jau tuoj būsime prie jūros. Prausiamės, susipakuojame daiktus ir laukiame paskutinės traukinio stotelės - Makhinjauri. Dar kartelį prižiūrėtojas pabeldžia į duris, įsitikindamas, kad jau pabudome. Keletą kilometrų važiuojame pajūriu. Gražu, viskas bunda.
Tik Makhinjauri miestelio taksistai jau seniai žvalūs ir laukia naujų turistų. Nespėjus išlipti iš vagono, kiekvienas kovoja už naują draugą dienai ar kelioms. Visi jie labai draugiški, net jei nereikia tau jų paslaugų, vis tiek paklaus, ar tikrai žinai kaip nueiti kur tau reikia.
Mes pagalvojome, kad turime daug laiko, kol miestas prabus, todėl nusprendėme tuos 6 km iki Batumio nueiti pėstute. Juk nėra daug tie 6 km, tiesa? :)) Sutikome vietinį ciuciką, kuris tikrai ilgą kelią ėjo drauge ir norėjo paragauti mūsų vyšnių. Keli vietiniai taksistai siūlėsi pavežėti nemokamai iki miesto, bet mes gražiai atsisakėme.
Ėjome, ėjome, kol priėjome keliuko galą. Sustojome štai prie šio nuostabaus vaizdo (paveikslėlis apačioje) ir nežinome kur dėtis, mašinos pastoviai važinėja, o mums keliuko praeiti nėra... Ką daryti?
Iš kažkur atsiranda taksistas (nujaučiu, kad jis nebe pirmą kartą čia sutinka paklydusius žmones :)) ir sako, panelės, sėskit, pavešiu jus nemokamai iki miesto. Ilgai svarsčius, vis gi įsėdome. Važiuojam. Automobilis su apdaužytais stiklais, taksistas užsirūko (ten turbūt visi rūko), pasakojame apie kelionę. Nuostabus rytas, pagalvojau. Atvežus mus į miestą, jis mūsų nepaleidžia iš mašinos ir klausia: nu tai ką veiksim? pasakiau, kad norime užvalgyti, sako: ok, važiuojam prie jūros, aš turiu arbūzą bagažinėj! Gražiai bandžiau atsikratyti naujo draugo (bent 5 kartus tai tikrai), bet nepavyko. Nuėjome prie jūros su arbūzu. Buvo rytas, niekas nedirbo, o mūsų naujasis draugas neturėjo kaip to arbūzo perpjauti. Kai tik jis nuėjo iki savo mašinos, mes pasielgėme nedraugiškai, bet pabėgome nuo jo :)) Kaip serialo istorija, bet vakare bus dar geriau. Palaukit.
Pasilikusios dviese, atsisėdome ant jūros kranto suvalgyti savo vyšnių. Buvo labai skanu.
Pasivaikščiojusios bulvaru vėl sutikome mūsų rytinį draugą, bet leidome jam suprasti, kad mums geriau dviese atrasti Batumį. Aišku, jis norėjo tik gero, būti draugiškas, bet mums geriau dviese. Ačiū jam!
Diena buvo skirta atsipalaidavimui, kai gali vaikščiot ir nereikia apie nieką galvoti. Todėl didelių planų neturėdamos, vaikščiojom kur akys mato.
Apžvalgos ratas pradeda dirbti tik nuo 14 val., po to jie turi pietų pertrauką nuo 16-17val. ir dirba iki vėlaus vakaro. Nusprendėme, kad užsuksime čia po jų pietų - apie 17 val.
Išalkusios užsukome į kavinukę paragauti Kinkalių (Gruziniški koldūnai). Gaila, bet pas juos buvo tik su mėsa. Užsisakėme po 5 vnt., nes toks buvo minimalus užsakymo kiekis.
Be to, juos reikia mokėti valgyti. Paimi už kotelio, prakandi, išgeri sultinį ir suvalgai koldūną. Skanu! Verta paragauti. Aptarnavimas buvo 10 balų, kažkaip pasigendu to Lietuvoje.
Saulė labai svilino, jūra buvo šalta ir bangos tokios didelės, kokių aš dar nebuvau mačiusi, todėl prisisotinusios išėjome, kaip dabar pagalvoju, į tikrą žygį.
Eidamos bulvaru nusprendėme pamatyti Batumio pažibą - McDonald's. Iš kažkur ištraukiau, kad jis yra pačiame gale pėsčiųjų bulvaro. O Batumo bulvaras yra vienas iš ilgiausių pasaulio bulvarų. Nei daug, nei mažai - 16km. Ėjome, ėjome, bet jo taip ir neradome. Turbūt nebuvo lemta :)) Tada grįžome atgal prie apžvalgos rato. Sumokėjusios po 3 GEL pakilome. Vaizdas viršuje užburiantis. Tikrai verta išbandyti.
Po apžvalgos rato dar užsukome prie bulvaro pradžioje pastatytos metalinės gruzinų menininkės Tamaros Kvesitadzės skulptūros Meilė, kuri sudaryta iš moters ir vyro metalinių siluetų, kurie kas 10 minučių keičia savo poziciją, kol galų gale susilieja į vieną:
Prieš kelionę į Kutaisio oro uostą sustojome pavalgyti. Šį kartą užsisakėme Adžarišką chačiapūrį. Jis kiek kitoks, nei valgėme Tbilisyje, nes patiekiamas su žaliu kiaušiniu.
Tuo metu, kai pavalgėme vakarienę, atrodė viskas, kelionė baigėsi, tuoj važiuosime į oro uostą, išmiegosime ten ir skrisime namo, bet tai tik buvo nuotykių pradžia.
Tiksliai nežinodamos iš kurios stoties išvažiuoja maršrutkės į Kutaisį, bandėme laimę pirmojoje stotyje, šalia pagrindinės gatvės, bet iš ten visi važiuoja, kaip pastebėjome, į Kabuletį miestelį. Netinka. Einame toliau. Paėjus toliau pagrindine gatve, pasukus į kairę ir perėjus geležinkelio pervažą radome kitą stotį. Paklausus vietinio, kur rasti maršrutkę į Kutaisį, jis sako: 1 kelias. Pasukite į dešinę ir rasite. Pasukame į dešinę ir matome aikštelę pilną maršrutkių, ir niekas nepažymėta (nuotrauka apačioje):
Tada kitas vyras nurodo mums reikiamą maršrutkę ir sako: Sėskit, jus nuveš kur reikia. Pabandžiau susitarti su vairuotoju, kuris nekalba nei rusiškai, nei angliškai, kad jis mus nuvežtų iki Kutaisi oro uosto. Lyg ir viską suderinome ir jis patikino, kad nuveš kur mums reikia. Ramu. Atsisėdome prie maršrutkės palaukti, kol susirinks daugiau keleivių. Ilgai netrukus, į aikštelę prisirinko vyrų, kurie plepėjo apie mus be mūsų :)) Ir drąsiausias iš jų, kaip vėliau sužinojome, autobusų stoties šefas - Gija, priėjo prie mūsų pakalbinti. Standartiniai klausimai, pasakojimai apie kelionę ir mes jau draugai. Įsėda jis kartu su mumis į maršrutkę ir sako: važiuoju kartu su jumis į Kutaisį pasilinksminti, palieku savo darbus draugui ir važiuojam. Patikslinau jį, kad mes važiuojame į oro uostą. Jis pasikalba su vairuotoju. Dabar jau esame įsitikinusios, kad nuvažiuosime tikrai ten kur reikia. Naujasis draugas dar spėja papasakoti apie savo tarnavimo laikus pribaltikoje ir mes jau išvažiuojame. Linksmai, su gruziniška muzika, specialiai pagal užsakymą mums. Visi šypsosi, laimingi. Išvažiavome apie 20 val., sumokėjome po 10 GEL. Kelionė truko apie 3 val.
Tik bėda ta, kad mus vis gi nuvežė ne ten kur reikia :)) Į patį Kutaisį, prie kažkokios stoties. Ką daryti?
Du variantai: važiuoti iki oro uosto su taksi, bet tiksliai nežinome ar oro uostas veikia per naktį arba ieškotis nakvynės čia, neatrastame Kutaisi mieste. Pasirinkome antrąjį variantą. Išlipome, nuėjome į McDonald's, užsisakėme atsigerti ir puolėme internete ieškoti artimiausio hostelio ar viešbučio. Tada jau buvo nelabai svarbu kur padėti savo galvą. Suradome kažkokį nelabai toli nuo mūsų. Susirašėme gatvės pavadinimus ir iškeliavome. Dvi panelės su suknelėmis vidurį nakties (buvo jau gal apie puse 12) nepažįstamame mieste. Super! Atrakcija garantuota. Po maždaug 20 min. supratome, kad mes esame tikrai ne ten kur reikia. Gatvės tuščios, nėra ko paklausti. Praradusios viltį surasti mūsų išsirinktą hostelį pasukome link parduotuvėlės paprašyti pagalbos.
Prie parduotuvės lūkuriavo girtas senukas su jaunuoliu, paklausė ar mums reikia pagalbos. Atsakius teigiamai, jie pradėjo kažką girti pasakoti. Nelabai norėjome su jais kalbėti, todėl nuėjau į parduotuvę, bet ten pardavėja nešneka nei rusiškai, nei angliškai, todėl negalėjo mums niekuo padėti. Pasukome link restorano prie apsauginio, paklausėme gal jis žino kur mes galime rasti kokį kambarį pernakvoti. Jis bandė išsiaiškinti ko mes norime, visas detales, ir tuo tartu priėjo tie du girti, kurie buvo prie parduotuvės. Jie visi pradėjo kalbėtis gruziniškai. Tada priėjo dar 2 vyrukai. Ir dar kitas stebėjo mus iš mašinos. Keistas jausmas, stovim mes dvi, apsuptos gruzinų, jie kalba kažką sava kalba ir tu negali nieko pakeisti :)) Vis gi, visi gruzinai pasitarę nusprendė, kad turime eiti su vienu iš girtavusiu prie parduotuvės jaunuoliu. Sako jis, sunkiai kalbėdamas rusiškai: tuoj su mašina privažiuos mano brolis, mes jums padėsime. Apsauginis nenorėjo, kad mes eitume su jais, bet pasakė, užsirašykite mano numerį, jei kas bus blogai, skambinkite. Taip ir nepasiėmusios jo numerio išėjome su jaunuoliu ir jo broliu, laukti kito brolio su mašina. Ech. Kaip dabar linksma atsiminta tą istoriją, kai viskas gerai baigėsi. Stovime laukiame, pradėjo lyti, buvo kilusi mintis eiti savais keliais, toliau nuo jų, bet jie labai įkalbinėjo niekur neiti ir dar šiek tiek palaukti. Laukėme. Kažkas mus vis gi saugo :)) Iš tolumos matome atvažiuoja naujutėlaitis Porsche džipas, broliai apsidžiaugia ir klausia mūsų: na, ir kaip mašina? Klausimas Jums. O ką jūs pagalvotumėt, jei prie jūsų privažiuotų džipas vidurį nakties svetimoj šaly? Va va, mes irgi visko prisigalvojome. Bet įsėdome. Drąsu, bet buvo tikrai verta rizikuoti. Netoli pavažiavus sustojome prie parduotuvės. Tada dar degalinėje. Ir degalinėje privažiuoja dar viena mašina su dviem jaunuoliais. Vienas iš jų išlipa ir prieina prie mūsų: Labas vakaras, man paskambino šitie draugai, paprašė, kad pavertėjaučiau jums. Jūs nebijokite viskas čia yra gerai - prabilo naujasis draugas rusiškai. Gerai, tai gerai. Išsiaiškino ko mes norim, paskambino dar keliems viešbučiams, bet mums ten buvo per brangu. Sako, turim vieną pasiūlymą, važiuojam? Važiuojam sakau. Dar prieš tai siūlė kur sustoti užkąsti, bet mes jau buvom išvargusios, todėl norėjom tik miegoti. Nuvažiavome pas vieno iš vaikinų kaimynę, kuri turi nuosavą namą su laisvu kambariu. Labai šilti žmonės. Aprodė visą namą, šiek tiek pabendravus visi išsiskirstė. Dar susitarėm su rusiškai kalbančiu vaikinu, kad jis mus ryte paims ir nuveš iki oro uosto. Šeimininkė siūlė pavalgyti, bet mes gražiai atsisakėme.
Atsigulusios į lovą po tiek įspūdžių negalėjome užmigti, todėl dar paplepėjome. Ir girdime barbena kažkas į duris. Šeimininkė užeina į kambarį su pilnu padėklu ir sako: Aš vis tiek pagalvojau, kad gal jūs norite ko nors užvalgyti :)) Išspaudė šviežių sulčių, pridėjo vaisių. Va tau ir jų svetingumas! Viskas iš jos daržo.
Labanaktis mergaitės, užsistačiau ir aš žadintuvą, atsikelsim kartu - sako ji ir uždaro duris. Girdime pro langą: Jei ką, šaukit Teta Madona, aš išlysiu. Dėdė taip pat neatsilieka - mane irgi galite šaukti, jei ko reikės :)) tas jų svetingumas superinis. Džiaugiuosi susipažinusi su tokiais nuostabiais žmonėmis!
Ryte kai susiruošėme, šeimininkė jau virė gruzinišką kavą. Papjaustė dar naminio sūrio su daržovėmis. Labai norėjo įdėti jų tradicinio padažiuko, bet mes juk tik su rankiniu bagažu... negalime vežti tiek skysčių. Pasikeitėme kontaktais ir pažadėjome susisiekti. Gera žinoti, kad turi kur grįžti ir ten tavęs lauks. Už kambarį nakčiai sumokėjome po 25 GEL.
Vaikinas, kuris pažadėjo mus vežti į oro uostą buvo labai punktualus. Atsisveikinome su šeimininkais ir pajudėjome oro uosto link. Kelionė neprailgo, daug įspūdžių, pasakojimų ir mes jau čia, kur lėktuvai kyla ir leidžiasi. Apsikeitėme kontaktais, atsisveikinome ir pažadėjome sugrįžti. O grįžti tikrai verta!
Oro uoste pasikeitėme įlaipinimo korteles į normalius lėktuvo bilietus, pasižymėjome bagažą, praėjome patikrą ir sulaukusios savo lėktuvo pakilome. Atostogos oficialiai baigėsi.
Apibendrintai norėčiau pasakyti, kad kelionė tikrai pavyko. Į kalnus grįžčiau dar turbūt ne vieną kartą. O žmonės ten nuostabūs. Džiaugiuosi, kad padarė tiesioginius skrydžius iš Vilniaus. Ir nukeliauti ten galima visai pigiai - bendrai kelionė mums kainavo po 800 Lt su viskuo.
Iki kitų kartų!
Nesėdinti vietoje,
Inga
rytas ankstyvas, 6 ryte atsikėlėme su žadintuvu. Tuoj jau tuoj būsime prie jūros. Prausiamės, susipakuojame daiktus ir laukiame paskutinės traukinio stotelės - Makhinjauri. Dar kartelį prižiūrėtojas pabeldžia į duris, įsitikindamas, kad jau pabudome. Keletą kilometrų važiuojame pajūriu. Gražu, viskas bunda.
Pasilikusios dviese, atsisėdome ant jūros kranto suvalgyti savo vyšnių. Buvo labai skanu.
Diena buvo skirta atsipalaidavimui, kai gali vaikščiot ir nereikia apie nieką galvoti. Todėl didelių planų neturėdamos, vaikščiojom kur akys mato.
Apžvalgos ratas pradeda dirbti tik nuo 14 val., po to jie turi pietų pertrauką nuo 16-17val. ir dirba iki vėlaus vakaro. Nusprendėme, kad užsuksime čia po jų pietų - apie 17 val.
Išalkusios užsukome į kavinukę paragauti Kinkalių (Gruziniški koldūnai). Gaila, bet pas juos buvo tik su mėsa. Užsisakėme po 5 vnt., nes toks buvo minimalus užsakymo kiekis.
Saulė labai svilino, jūra buvo šalta ir bangos tokios didelės, kokių aš dar nebuvau mačiusi, todėl prisisotinusios išėjome, kaip dabar pagalvoju, į tikrą žygį.
Tiksliai nežinodamos iš kurios stoties išvažiuoja maršrutkės į Kutaisį, bandėme laimę pirmojoje stotyje, šalia pagrindinės gatvės, bet iš ten visi važiuoja, kaip pastebėjome, į Kabuletį miestelį. Netinka. Einame toliau. Paėjus toliau pagrindine gatve, pasukus į kairę ir perėjus geležinkelio pervažą radome kitą stotį. Paklausus vietinio, kur rasti maršrutkę į Kutaisį, jis sako: 1 kelias. Pasukite į dešinę ir rasite. Pasukame į dešinę ir matome aikštelę pilną maršrutkių, ir niekas nepažymėta (nuotrauka apačioje):
Tik bėda ta, kad mus vis gi nuvežė ne ten kur reikia :)) Į patį Kutaisį, prie kažkokios stoties. Ką daryti?
Du variantai: važiuoti iki oro uosto su taksi, bet tiksliai nežinome ar oro uostas veikia per naktį arba ieškotis nakvynės čia, neatrastame Kutaisi mieste. Pasirinkome antrąjį variantą. Išlipome, nuėjome į McDonald's, užsisakėme atsigerti ir puolėme internete ieškoti artimiausio hostelio ar viešbučio. Tada jau buvo nelabai svarbu kur padėti savo galvą. Suradome kažkokį nelabai toli nuo mūsų. Susirašėme gatvės pavadinimus ir iškeliavome. Dvi panelės su suknelėmis vidurį nakties (buvo jau gal apie puse 12) nepažįstamame mieste. Super! Atrakcija garantuota. Po maždaug 20 min. supratome, kad mes esame tikrai ne ten kur reikia. Gatvės tuščios, nėra ko paklausti. Praradusios viltį surasti mūsų išsirinktą hostelį pasukome link parduotuvėlės paprašyti pagalbos.
Prie parduotuvės lūkuriavo girtas senukas su jaunuoliu, paklausė ar mums reikia pagalbos. Atsakius teigiamai, jie pradėjo kažką girti pasakoti. Nelabai norėjome su jais kalbėti, todėl nuėjau į parduotuvę, bet ten pardavėja nešneka nei rusiškai, nei angliškai, todėl negalėjo mums niekuo padėti. Pasukome link restorano prie apsauginio, paklausėme gal jis žino kur mes galime rasti kokį kambarį pernakvoti. Jis bandė išsiaiškinti ko mes norime, visas detales, ir tuo tartu priėjo tie du girti, kurie buvo prie parduotuvės. Jie visi pradėjo kalbėtis gruziniškai. Tada priėjo dar 2 vyrukai. Ir dar kitas stebėjo mus iš mašinos. Keistas jausmas, stovim mes dvi, apsuptos gruzinų, jie kalba kažką sava kalba ir tu negali nieko pakeisti :)) Vis gi, visi gruzinai pasitarę nusprendė, kad turime eiti su vienu iš girtavusiu prie parduotuvės jaunuoliu. Sako jis, sunkiai kalbėdamas rusiškai: tuoj su mašina privažiuos mano brolis, mes jums padėsime. Apsauginis nenorėjo, kad mes eitume su jais, bet pasakė, užsirašykite mano numerį, jei kas bus blogai, skambinkite. Taip ir nepasiėmusios jo numerio išėjome su jaunuoliu ir jo broliu, laukti kito brolio su mašina. Ech. Kaip dabar linksma atsiminta tą istoriją, kai viskas gerai baigėsi. Stovime laukiame, pradėjo lyti, buvo kilusi mintis eiti savais keliais, toliau nuo jų, bet jie labai įkalbinėjo niekur neiti ir dar šiek tiek palaukti. Laukėme. Kažkas mus vis gi saugo :)) Iš tolumos matome atvažiuoja naujutėlaitis Porsche džipas, broliai apsidžiaugia ir klausia mūsų: na, ir kaip mašina? Klausimas Jums. O ką jūs pagalvotumėt, jei prie jūsų privažiuotų džipas vidurį nakties svetimoj šaly? Va va, mes irgi visko prisigalvojome. Bet įsėdome. Drąsu, bet buvo tikrai verta rizikuoti. Netoli pavažiavus sustojome prie parduotuvės. Tada dar degalinėje. Ir degalinėje privažiuoja dar viena mašina su dviem jaunuoliais. Vienas iš jų išlipa ir prieina prie mūsų: Labas vakaras, man paskambino šitie draugai, paprašė, kad pavertėjaučiau jums. Jūs nebijokite viskas čia yra gerai - prabilo naujasis draugas rusiškai. Gerai, tai gerai. Išsiaiškino ko mes norim, paskambino dar keliems viešbučiams, bet mums ten buvo per brangu. Sako, turim vieną pasiūlymą, važiuojam? Važiuojam sakau. Dar prieš tai siūlė kur sustoti užkąsti, bet mes jau buvom išvargusios, todėl norėjom tik miegoti. Nuvažiavome pas vieno iš vaikinų kaimynę, kuri turi nuosavą namą su laisvu kambariu. Labai šilti žmonės. Aprodė visą namą, šiek tiek pabendravus visi išsiskirstė. Dar susitarėm su rusiškai kalbančiu vaikinu, kad jis mus ryte paims ir nuveš iki oro uosto. Šeimininkė siūlė pavalgyti, bet mes gražiai atsisakėme.
Atsigulusios į lovą po tiek įspūdžių negalėjome užmigti, todėl dar paplepėjome. Ir girdime barbena kažkas į duris. Šeimininkė užeina į kambarį su pilnu padėklu ir sako: Aš vis tiek pagalvojau, kad gal jūs norite ko nors užvalgyti :)) Išspaudė šviežių sulčių, pridėjo vaisių. Va tau ir jų svetingumas! Viskas iš jos daržo.
Ryte kai susiruošėme, šeimininkė jau virė gruzinišką kavą. Papjaustė dar naminio sūrio su daržovėmis. Labai norėjo įdėti jų tradicinio padažiuko, bet mes juk tik su rankiniu bagažu... negalime vežti tiek skysčių. Pasikeitėme kontaktais ir pažadėjome susisiekti. Gera žinoti, kad turi kur grįžti ir ten tavęs lauks. Už kambarį nakčiai sumokėjome po 25 GEL.
Vaikinas, kuris pažadėjo mus vežti į oro uostą buvo labai punktualus. Atsisveikinome su šeimininkais ir pajudėjome oro uosto link. Kelionė neprailgo, daug įspūdžių, pasakojimų ir mes jau čia, kur lėktuvai kyla ir leidžiasi. Apsikeitėme kontaktais, atsisveikinome ir pažadėjome sugrįžti. O grįžti tikrai verta!
Oro uoste pasikeitėme įlaipinimo korteles į normalius lėktuvo bilietus, pasižymėjome bagažą, praėjome patikrą ir sulaukusios savo lėktuvo pakilome. Atostogos oficialiai baigėsi.
Apibendrintai norėčiau pasakyti, kad kelionė tikrai pavyko. Į kalnus grįžčiau dar turbūt ne vieną kartą. O žmonės ten nuostabūs. Džiaugiuosi, kad padarė tiesioginius skrydžius iš Vilniaus. Ir nukeliauti ten galima visai pigiai - bendrai kelionė mums kainavo po 800 Lt su viskuo.
Iki kitų kartų!
Nesėdinti vietoje,
Inga
