Kipras: Ayia Napa ir namo

Sveiki!

Šiandien paskutinė pilna diena Kipre ir rytoj iš ryto keliausim jau į Lietuvos sostinę. Kadangi labai daug padarėm iš vakaro (aplankėm beveik visus planuotus objektus), tai paskutinę kelionės dieną galėjom skirti visiškam poilsiavimui. Nors buvo dar keli objektai, kuriuos galėjom aplankyti, bet pasirinkom vieną objektą - paplūdimį ir nusprendėm ten praleisti truputį laiko. ;) 

Pusryčiai

Kokia diena kelionėje be pusryčių?! Reikėjo juos pavalgyti ir mums. Kadangi leidom šiandien sau išsimiegoti - nereikėjo niekur skubėti, nereikėjo niekur važiuoti - tai atsikėlę išėjom į miestą ieškoti kur galėtume papusryčiauti. Pasiskaitėm apie kelias vietas Lonely Planet gide, jos buvo visai netoli mūsų ir nuėjom iki jų pasižiūrėti, ką jos mums galėtų pasiūlyti. 

Dar niekas nedirbo, tai galėjom pasižiūrėti tik meniu, kuris iškabintas ant langų. Pasižiūrėjom kelias vietas, bet išsirinkom tą, kuri buvo prie pat mūsų namų, vos perėjus gatvę. Pavadinimo neatsiminsiu, bet labai gerai pamenu, kad  mus ten labai gerai priėmė ir labai gerai pamaitino. Užsisakėm mes angliškus pusryčius, į kuriuos įeina kiaušiniai, pupelės, dešrelės, skrebutis ir arbata. Angliško tipo užeigų ten yra labai daug, ne vienas anglas yra atidaręs ten kavinę, greičiausiai ir anglų nemažai atvažiuoja paatostogauti, tai gauti angliškų (arba airiškų) pusryčių ten galima nesunkiai. Pusryčius mums pakankamai greitai pagamino, ir pavalgę jau galėjom pradėti dieną. 

Nissi Beach

O kai skrandis pilnas, jau galima daryti ir kitus planus. O kai planas vienas - ramiai pabūti prie paplūdimio, tai jį tik reikėjo vykdyti. Grįžom namo, pasiėmėm daiktus, ir pajudėjom link paplūdimio. Turėjom žinomą pavadinimą, kurį mums rekomendavo lietuvės, su kuriomis vakarojom vieną vakarą, ir kurios sakė, kad tai "išskirtinio grožio paplūdimys". Reikėjo mums įsitikinti.

Judėjom link Nissi paplūdimio. Pakeliui pamatėm (nors matėm ir anksčiau jau, tik kad neparašiau) lietuvių atidarytą kavinę "Švyturys", kurioje galima paskanauti lietuviškų patiekalų, o ji išskirtinė tuo, kad ten meniu pateikiamas ne tik anglų ir graikų kalba, bet ir lietuvių. Restoranas buvo prie pat mūsų namų, bet mes ten nei karto nėjom - gi atskridom ne tam, kad lietuviškus patiekalus valgytume. Bet kavinę pastebėjom, matėm ir ten dirbančių lietuvių. Nors gal ir gaila, bet nesibičiuliavom su jais. ;)

Lietuvių kavinė, baras, Švyturys

Šiaip daug kur mieste yra pastatyti aparatai didžiuliai iš kurių galima nusipirkti pilstomo geriamo vandens. Taip taip.. Ten kaip supratom vanduo iš čiaupo nėra labai geras, tai žmonės perka geriamą vandenį iš didelės talpos indo. 10 litrų kainuoja 0,50€. Nedaug, bet vis tiek - pirkti reikia papildomai. Mes tikrai pigiau už vandenį iš čiaupo mokam...

Geriamojo vandens aparatai

Kadangi tiksliai nežinojom, kaip iki Nissi paplūdimio nusigauti ir žemėlapyje nebuvo labai aišku, tai teko klausti vietinių. Vietinių ten nėra daug, ne sezonas gi ten tuo metu, žiema, tai kai tik pamatėm moteriškę, jos užklausėm, ir ji nurodė, kad eitume tiesiai keliu, o po to pasuktume dešinėn. Taip ir padarėm. Ėjom keliuku, aplink augo ne vienas apelsinmedis, bet vaisiai atrodė labai prastai. Kaip ir pas mus būna Lietuvoje, kad jie būna supuvę tiesiog. Ėjom ir pro tokias teritorijas, kur atrodė, kad nieko ten nepastatyta, ir niekas tikrai ten negyvena.

Citrusiniai vaisiai prie gatvės

Negyvenami plotai

Bet atėjo laikas mums pasukti truputį dešinėn, nes priėjom sankryžą. Pasirodo ten netoli paplūdimio (kitų paplūdimių) eina kelias, kuriuo mes turėjom paeiti, kad susirastume mums reikalingą. Pasidarėm kelias nuotraukas su Kalėdų seneliu ant saugumo salelės ir ėjom toliau keliu. Pakeliui matėm ne vieno paplūdimio nuotrauką iškabintą ir parašyta, kad tai Mėlynosios vėliavos paplūdimys. Tokiems paplūdimiams taikomi griežti reikalavimai, ir bet koks paplūdimys tokio ženklo negaus. Bet mums reikėjo būtinai nueiti iki Nissi beach, tai atkakliai siekėm savo tikslo.

Kalėdų senelis ant saugumo salelės

Kol ėjom, matėm ne vieną ten esantį 7 durų Mercedes Benz taksi automobilį! Ir tikrai jis talpina nemažą grupelę žmonių! Nors poreikio išbandyti mums jo nebuvo, bet visai būtų įdomu išmėginti tokiu pavažiuoti. Tokio tipo automobiliai yra išskirtiniai, beveik kaip limuzinai. Ir tokius mačiau tik vienoje vietoje, netoli Aja Napos, Kipre. Gal ir kitur pasaulyje tokių yra, bet čia buvo vienintelė vieta, kur matėm ne vieną tokį automobilį pasiruošusį pervežti žmonių.

7 durų Mercedes Benz Taksi

Gatve palei jūrą dar truputį paėjėjom ir radom posūkį į Nissi paplūdimį. Aišku, ten pasukom. Paėjom takeliu, kuris vedė iki jūros ir pagaliau pasiekėm jūrą. Pats paplūdimys buvo mūsų dešinėje, tai link jo ir judėjom. Pirmas įspūdis - nieko ypatingo. Tiesiog paplūdimys, kaip paplūdimys - smėliukas, šezlongai, kavinukės. Aišku, reikia pasakyti vieną labai svarbią detalę - tuo metu buvo apsiniaukę.

Nissi paplūdimys

Nissi paplūdimys nuo kranto

Nusprendėm išsiskirti su draugais, ir mes kartu su Olita ėjom iki to paplūdimio krašto pasižiūrėti, kas ten gero. Ėjom, ėjom, svarstėm, ar lipsim į vandenį, ar ne. Praėjom ne vieną vietą, kur galima atsigulti ant šezlongo, dar matėm ir dušus, kurie, aišku, šiuo metu nedirbo, nes ne sezonas gi. Buvo ir kelios kavinukės. Kai jau beveik priartėjom prie kito krašto, supratom, kad žemės išsikišimas, kuris yra prie pat paplūdimio yra ne kas kitas, kaip sala (o ne iškyšulys, kaip manėm pradžioje). Mums iki tos salos reikėjo nueiti.

Nissi paplūdimys, sala, gultai

Iš pradžių bandėm kaip mums atrodė trumpiausiu keliu, bet ten buvo uolos ir neaiškus dugnas (kaip pirmą dieną besimaudant) tai nusprendėm ten neiti. Tada truputį grįžom ir tada atsitiko kai kas, kas pakeitė mūsų nuomonę apie Nissi paplūdimį visiškai - pradėjo šviesti saulė! O tai nudažė šito paplūdimio vandenį labai gražia žydra spalva. Viskas - lendam vandenin ir einam į salą!

Atsirado saulė ir Nissi paplūdimio grožis grįžo!

Išsirinkom vietą, kur vanduo mažiausiai žydras - ten bus mažiausiai gilu. Persirengėm ir bridom į vandenį. Ir vandens tikrai nebuvo daug. Gal truputėlį (man) virš kelių. Ėjom ėjom ir pasiekėm nedidelę salą. Aišku, mes ten buvom ne pirmieji, tai radom ne vieną išmintą takelį, kuriuo buvo galima pasivaikščioti po salą. Nuėjom iki jos galo, pasidžiaugėm, kad taip ten gražu, prisidarėm nuotraukų ir kai jau pradėjo darytis karšta - grįžom atgal.

Mes salelėje

Kai parėjom į krantą, nusprendėm truputį pagulėti ant gultų - šezlongų. Kaip ir nutuokėm, kad jie bus mokami, bet jų buvo labai daug ir nematėm nieko, kas stebėtų ir lauktų, kad už gultą susimokėsim. Sakom, jei jau ateis prašyti susimokėti, nulipsim. Dar mintis buvo, kad tai žiemos sezonas, ir kad jie nesivargina gultų nuimti ir tiesiog palieka iki kitų metų. Atsigulėm.

Ne už ilgo sulaukėm mūsų draugų, kurie mus pamatė, ir priėjo. Nuėjo jie pavalgyti, o mes vis dar gulėjom. Ir aišku, begulint, priėjo prie mūsų dėdė su kasos aparatu, ir paprašė susimokėti. Mes įmušėm "durnių" ir pasakėm, kad galvojom, kad jie nekainuoja. Tas numojo ranka, ir nuėjo. Matėm, kaip iš kitų pinigus renka, tik nematėm po kiek. Taip ir nesužinojom kainos, bet ir nereikėjo mums už jį susimokėti. Nulipom nuo gultų ir nuėjom pas draugus.

Buvom sutarę, kad kai jie baigs užkandžiauti, eisim maudytis. Tai truputį luktelėjom, tada sulaukėm, kol Paulius persirengs ir nėrėm į Viduržemio jūrą. Labai gerai pasimaudėm. Tai buvo kaip ir paskutinis mūsų pasimaudymas, nes rytoj anksti ryte reiks važiuoti link oro uosto. Iš vandens tikrai nesinorėjo lipti, nes jis buvo labai šiltas, o tuo labiau, kad oras buvo labai gražus, ir pats paplūdimys visai neblogas (kai šviečia saulė).

Po maudynių jūroje

Po maudynių ir Nissi paplūdimio aplankymo saulei šviečiant žygiavom namo. Pakeliui užsukom į parduotuvę alaus, nes pasikaitinus saulėje jo norėjosi. Grįžom namo ir dar truputį pailsėjom su Leon alumi, jis skiriasi nuo Keo, bet irgi gaminamas Kipre. 

Fish Meze

Buvo dar vienas dalykas, kurį mums knietėjo Kipre padaryti - pavalgyti žuvies meze. Mėsos meze kelis kartus jau valgėm, tai būtinai reikėjo paragauti ir žuvies meze. Eidami link uosto kelias žuvies meze vietas buvom matę. Vienos ir pavadinimą buvom įsiminę (dabar net nepasakysiu, bet ten pas kažkokį Antoną, ar kažkaip panašiai) ir pasiskaitėm atsiliepimus apie tą restoraną, nebuvo jie labai atgrasantys mus ir nusprendėm ten nueiti pavakarieniauti. 

Vakaras buvo pakankamai šiltas (ne šaltesnis nei vakar). Kadangi ėjom su tikslu, tai tą tikslą greitai ir pasiekėm. Užėjom, nors ir nebuvo ten labai daug žmonių (iš karto įtarimas, kad gali būti blogai). Bet kai pasižiūrėjom į laikrodį, supratom, kodėl ten žmonių nedaug - dar anksti. Atsisėdom, mums pristūmė staliuką, ir davė meniu. O ten dviejų dydžių žuvies meze - mažas (kurio kaina labai išreklamuota prie restorano įėjimo) ir didelis, kurio kaina beveik tokia pat, kaip ir kituose aplink esančiuose restoranuose. Gal ta mažos kainos iliuzija mus ir atvedė į šį restoraną, rinkodara suveikė. 

Užsisakėm du didelius meze komplektus po 18€ žmogui, kad normaliai pavalgytume, nes ryte nebus daug laiko tinkamai pavalgyti, dar ir kelionė iki oro uosto, paskuti skrydis - reikėjo skrandį prisikimšti. Mus informavo, kad reikės palaukti. Kad laukimas neprailgtų, pasiėmėm alaus. Aišku, gaminimo procesas mums atrodė ilgas, bet turėjo paruošti daug įvairių žuvies produktų. Juokavom, kad nubėgo gaudyti berniukas į Aja Napos uostą... :D

Po kiek laiko atnešė tokius specifinius rėmus, paserviravo lėkštes, peilius, šakutes. Dar po kelių minučių atnešė dvi didžiules lėktes pilnas jūros gėrybių. Visko net ir nepamenu, bet buvo keptos žuvelės, krevetės, kalmarų žiedai, midijos, lašiša, aštunkojo kelios kojos, žuvies file, krabo dalis, tešloje apkepti žuveliokai, dar kažkas. Garnyras - salotos ir keptos bulvytės, keli citrinos gabaliukai. Na ir salotos lapas, kuris toje žuvies gėrybių lėkštėje greičiausiai tik dėl grožio buvo. 

Žuvies meze

Puolėm viską valgyti, ragauti. Nors aš nesu tas, kuris žuvį labai mėgsta, bet visko paragauti buvo įdomu, ir nebuvo kažko labai egzotiško (lygtai :D), bet viskas atrodė pagaminta iš šviežių produktų, tik kiek gal per daug aliejaus. Pavalgėm, išgėrėm alų, ir atsiskaitėm. Žuvies meze kiek kitokia mums buvo patiekta, nes prie mėsos meze kiek valgėm, tai gavom daugiau užkandžių, bet nebuvo tiek daug mėsos pasirinkimo. Tikriausiai žuvies meze daugiau jūros bjaurybių (atsiprašau, gėrybių) ir patiekia daugiau žuvies. ;) 

Viską suvalgėm

Pavalgę dar užėjom į netoliese esantį prekybos centrą nupirkti šiek tiek lauktuvių. Rinktis ten tikrai nėra iš ko... Bet radom kelis. Labai norėjom paimti marinuotų graikinių riešutų (bent jau patiems pavalgyti), bet niekur jų neradom. Teko ieškoti ko nors, kas yra "Made in Cyprus"... :) Kažką radom. :) 

Namo

Ir viskas. :) Mūsų pažintinės atostogos po Kipro salą pasibaigė. Liko tik paskutinė diena, kuri be pusryčių, automobilio grąžinimo ir skrydžio daugiau nieko įdomaus ir neturi. Nes ir laiko nebuvo, mūsų skrydis 10:00 ryte, o dar reikėjo apie valandą važiuoti iki Larnakos, tai nieko nuveikti ir nebegalėjom. 

Atsikėlę labai anksti pasigaminom paskutinius pusryčius. Išsimaudėm paskutinį kartą prieš kelionę, susidėjom savo kuklius daiktus į savo kuklų automobilį, palikom namų raktus ant stalo ir išėjom pro šonines duris. Sėdom į automobilį ir nurūkom link Larnakos. Kai jau pradėjom ruoštis, vis labiau švito ir švito, ir labai ne už ilgo, kai reikėjo mums važiuoti, pasidarė labai šviesu. 

Mūsų automobilis ir namas, kuriame gyvenome (pirmame aukšte)

Važiavom jau labai gerai žinomu keliu, nes juo važiavom jau trečią kartą - tik du kartus į kitą pusę. Bet tai, kad jūra vienoje pusėje, o nedideli kalniukai kitoje pusėje mūsų nei kiek nestebino. Po maždaug valandos pasiekėm Larnaką. O kai ją pasiekėm, turėjom būtinai padaryti vieną darbą - prisipilti degalų, nes grąžinant automobilį turėjom jį grąžinti pilnu baku. Įsipylėm 8.5 litro benzino ir už juos palikom 10€. Iš viso paskaičiavom, kad už degalus pildamiesi tris kartus išleidom 90€, beveik tiek pat kiek ir už automobilį. Tik džiugino tai, kad mes per 7 dienas įveikėm net 1100 km! Neblogai visai skamba. ;) Autobusu tikrai nebūtume tiek daug pamatę. ;) Va ir žemėlapyje matosi kiek vietų mes aplankėm Kipre - labai daug. ;) 

Aplankytų vietų (taškų) žemėlapis

Iš degalinės važiavom iki nuomos punkto. Ten buvom suplanavę pabūti nemažai, nes galvojom, kad pradės kabinėtis prie visko. Bet šį kartą ne prie besikabinėjančių pakliuvom ir sėkmingai grąžinom automobilį. Punkto darbuotojas patikrino, ar pilnas bakas, iš išorės trumpai apžiūrėjo automobilį, nuėjom dar į ofisą, kad galėtume atšaukti 600€ rezervaciją ir viskas. Ėjom link autobusiuko, kuris turėjo mus nuvežti iki oro uosto. 

Oro uostą pasiekėm sėkmingai ir labai greitai. Ir turėjom labai daug laiko iki skrydžio. Jei būtume paklausę Jolitos dėl automobilio grąžinimo, tai būtume galėję dar kokį pusvalandį ilgiau pamiegoti. ;) Bet tokie dalykai gimsta iš patirties. ;) Nieks nežinojo, kaip ten viskas bus. 

Oro uoste buvom dar gerokai per anksti, net nebuvo likusios dvi valandos iki skrydžio. Liko daugiau. Bet kur dėtis neturėjom, tai ėjom per patikrą. Pasitikrinom, ir tada jau beliko laukti skrydžio. Atsisėdom artimiausioje vietoje ir ten bandėm gulinėti, apėjom visą oro uostą, visas ten esančias parduotuves. Taip besistumdydami sulaukėm, kol paskelbs, kad toje vietoje, kur mes buvom vyks ir mūsų skrydis! Valio! Buvom užsiėmę geriausias vietas. 

Kalėdų eglutė oro uoste

Pastebėjom, kad prie įėjimo į šitą zoną atėjo Wizzair darbuotoja, kuri ant visų krepšių (lagaminų) dėjo atitinkamas žymes - ar tai L lagaminas, ar S krepšys. :) Mes kadangi toje zonoje atsidūrėm anksčiau, tai tokių žymų neturėjom. Nuėjom pas tetą, padavėm bilietą (ten pažymėta, kokio dydžio lagaminą gali turėti) ir gavom S lipduką, kurį užsiklijavom ant kuprinės. 

Ir vėl... Artėjant įlaipinimo laikui, žmonės pradėjo būriuotis prie įlaipinimo vartų... Mes sėdėjom ramiai, nes vietas sėdėjimo paskirtas gi turėjom. Ir kai eilė pradėjo skirstytis tik tada stojom ir mes į ją. Stovėti vis dar reikėjo, nes laipinti į lėktuvą pradėjo tik vėliau, nes visų pirma turėjo išlaipinti kitus keleivius (daugiausiai lietuvius), kurie arba atvyko atostogauti, arba grįžo į Kiprą. Pradėjo laipinti, susiradom savo vietas, atsisėdom ir viskas. :) 

Besiburiuojančių žmonių eilė 

Mūsų lėktuvas!

Virš trijų valandų, ir mes jau Vilniuje. :) Daugiau jokių nesklandumų nebuvo. ;) Išėję iš oro uosto padėkojom vieni kitiems už labai gerai praleistą laiką ir susitarėm susitikti ne už ilgo pasidalinti nuotraukomis ir prisiminti 7 dienas Kipre. ;) 

Ir viskas. :) Paskutinis Kipro įrašas. :) Iki kitų susitikimų! Nesėdėkit vietoje!

Viktoras

Skaityti plačiau

Kipras: Ayia Napa

Sveiki!

Greitai lekia laikas. Liko dar dvi pilnos dienos Kipre ir jau reiks skristi namo. Bet tos dienos tikrai nežada ramumos, nes objektų sąrašas didelis, tad nieko nelaukę, šeštąją mūsų kelionės rytą ilgai lovose nesivartėm, pasidarėm ir pavalgėm pusryčius, pasidžiaugėm dar kartą puikiais trijų naktų namais, palikom raktus ant stalo, kaip ir buvom su šeimininku sutarę, užtrenkėm duris (nes jas iš išorės galima atidaryti tik raktu) ir sėdom į automobilį tęsti kelionės.

Mūsų kambarys

Paskutinis kavos puodelis

Raktai ant stalo (taip, stalas skaidrus :D)

Governors paplūdimys

O šiandien turim pasiekti Aja Napą. Pakeliui sustoti dviejose vietose - Governors paplūdimyje ir Čoirokoitijoje. Pirmąją pasiekėm labai greitai, tik bėda, kad tikslios vietos nežinojom. Žinojom tik maždaug. Užsukom iš pradžių į vieną aikštelę, ten lyg ir nebuvo kaip prieiti prie paplūdimio (buvo viešbutis, pagalvojom, kad privatus paplūdimys, gi gali būti, ne taip kaip pas mus). Nuvažiavom tada į kitą aikštelę ir ten matėm normalų priėjimą prie jūros. Tik bėda ta, kad toje vietoje, kur mes sustojom, užeiginė visiškai nedirbo, kėdės sukeltos ant stalų ir nei gyvybės ženklų. Na, pagalvojom, kad mums nuo to geriau, niekas nepaprašys eurų už nuėjimą iki jūros.

Kai nuėjom prie jūros, niekaip nesupratom, kur tos aprašytos uolos. Turėjom dar mintį išsimaudyti, bet vanduo atrodė labai purvinas ir bangos buvo pakankamai didelės ir vėjas nemažas. Ir nesinorėjo lįsti į vandenį visiškai. Na, kad pliusą užsidėti ir pasakyti, kad tikrai buvom Governors paplūdimyje pasivaikščiojom šiek tiek pajūriu, bet kai pradėjo darytis vėsoka dėl didelio vėjo, ėjom link automobilio. Likom nesupratę, kuo šitas paplūdimys ypatingas...

Bandymas pamatyti Governors Beach (tolumoje matosi jūroje baltas iškilimas, kur mes turėjom nuvykti, bet nežinojom)

Vieta, kur mes pagalvojom, kad yra Governors Beach

Bet pasirodo, kai grįžom, pasižiūrėjom daugiau informacijos apie jį ir radom, kad buvom labai šalia, bet ne toje vietoje, kur visas grožis yra. Mums reikėjo pasistatyti automobilį kitoje aikštelėje ir tik tuomet būtume mes sėkmingai radę tą paplūdimį. O kas žinojo... Vėlgi - lieka kitam kartui. :) Internete radau kelias nuotraukas, įdedu. :)

Choirokoitia 

Šiek tiek nusivylę, kad nepamatėm nieko ypatingo, tęsėm kelionę. Kažkaip pagalvojom, kad šitas objektas irgi bus nieko gero, tai važiavom su tokiu nerimu. Po truputį daugiau nei 10 kilometrų kelio suradom mums reikiamą vietą (ir atrodė, kad šį kartą tikrai nesuklydom), pasistatėm automobilį ir ėjom ieškoti kasos.

Įėjimas į Pasaulio paveldo vietą - Čoirokoitiją

Ilgai ieškoti nereikėjo, kasą radom iš karto. Bilietas - 2,50€. Tai vienas iš pigesnių objektų Kipro Respublikoje, kiek mums teko pabuvoti (aišku, neskaitant tų nemokamų). Čoirokoitija yra Neolito (naujojo akmens amžiaus) laikotarpio gyvenvietė, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą (ir tai trečiasis ir paskutinis objektas Kipre, įtrauktas į tą sąrašą, kiti - Pafoso archeologinis parkas ir Paišytos bažnyčios Troodos kalnuose). Neolitas yra paskutinė akmens amžiaus dalis, ir kad tai buvo akmens amžius, matosi iš ten buvusių pastatų - visi jie iš akmens.

Bilietas į Čoirokoitiją

Lankstinuko dalis - archeologinės vietos radiniai

Čoirokoitiją pradėjo kasinėti tik 1934 metais, įsivaizduokit kiek laiko ji ten stovėjo niekam neįdomi ir nežinoma. Kiek tūkstančių metų. Toliau tyrinėjimai ir kasinėjimai vyko  tarp 1936 metų ir 1946 metų, o vėliau tęsti tik nuo 1976 metų. Nuo 1998 metų Čoirokoitija yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Šitoje vietovėje buvo atrasta savotiškos architektūros pastatų - apvalių namų ir apvalių pastatų. 

Mes ekskursiją pradėjom nuo atstatytų pastatų. Pagal archeologinius radinius archeologai padarė pastatų kopijas. Jos padarytos naudojant tokias pat medžiagas, kaip ir statė tais senaisiais laikais. Naudoti akmenys, molis, žemė. Kaip mano archeologai, stogas buvo lygus ir padarytas iš lentų. Viename iš didesnių pastatytų gyveno žmonės. Jie gyveno antrame aukšte, grindys buvo padarytos iš molio. Vienas labai keistas faktas - mirusiuosius jie laidodavo tose pačiose patalpose, kur ir gyveno. Tiesiog tame molyje iškasdavo skylę, įlaidodavo mirusįjį, įdėdavo dar kelis žmogui svarbius daiktus ir moliu uždengdavo. :) Ir kasdien vaikščiodavo. Priežasties, dėl ko taip darė, niekur neradom išskaityti, bet tikrai buvo įdomu.

Gyvenamajame name grindyse palaidoti žmonės

Atstatyti kaip manoma Čoirokoitijoje buvę pastatai

Gyvenamojo namo viduje

Kiti pastatai buvo virtuvė, buvo ir kaip sandėlys. Iš viso atstatyti 5 skirtingo pobūdžio pastatai. Pasivaikščiojom po nykštukų namus. Jie tikrai maži atrodė, mums ten būtų beveik neįmanoma gyventi, nes ir įėjimai labai žemi. Bet gal taip reikėjo, kad vėjai per daug nepūstų, ir kad per daug nešaltų žiemą, ir kad per daug nesukaistų. O gal kas sielos nepabėgtų...

Siauros ir žemos durys

Statybinė medžiaga

Namo pjūvis

Po to ėjom aplink kalną, kurioje buvo šita gyvenvietė ir kur buvo nurodytas pažintinis takas. Vienoje kalno pusėje nematėme nieko įdomaus, kalno viršuje matėm kelias vietas, kur vyko gyvenimas. Bet smagumas prasidėjo tada, kai pradėjom nuo kalno leistis. Vat tada ir pasimatė visa tos buvusios gyvenvietės didybė. Aišku, namų aukštis neišsilaikęs, bet matėsi labai daug vietų, kur apvalūs namai, beveik vienas prie kito, stovėjo. Ir tokių pastatų ten tikrai ne 5, kaip pavyzdinėje zonoje. Jų ten gal 100... Labai graži ir aiški nuotrauka yra padaryta iš paukščio skrydžio ant lankstinsuko uždėta.

Buvusios gyvenvietės žymės

Vaizdas leidžiantis nuo kalno į apačią

Žemiau matosi pastatų pamatai

Lankstinuke esanti nuotrauka iš paukščio skrydžio parodo kokia didelė buvo ši gyvenvietė

Lipom vis žemyn nuo kalno, ir vis matėm labai labai senos istorijos dalį. Įdomu, tikrai. Galiausiai pasiekėm kalno apačią ir priėjom prie mūsų maršruto pradžios. Ir viskas, mūsų ekskursija po Neolitinę vietą pasibaigė. Kažkaip keistai pasijunti, kai supranti, kad prieš daugiau nei 8000 metų čia jau gyveno žmonės. Dar nebuvo nei religijos, nieko, nei kas skaičiavo, kad po 6000 metų gims Jėzus ir bus pradėti skaičiuoti metai. ;)

Link Aja Napos

Pamatę labai senos istorijos likučius, sėdom į automobilį ir važiavom toliau. Kai tik išvažiavom iš lankytinos vietos, pradėjom važiuoti autostrada ir pasijutom, kad jau tikrai grįžom iš praeities ir esam dabartiniuose laikuose, nes pamatėm netoli kelio besisukančių vėjo jėgainių parką. Atrodė labai gražiai - ant kalniuko besisukantys vėjo malūnai gamina elektrą. ;)

Vėjo jėgainės netoli Čoirokoitijos

Kadangi jau buvom nemažai nuvažiavę, tai pakeliui link Aja Napos reikėjo sustoti pasipildyti degalų bako. Autostrada važiuoti paprasta, bet ten nėra taip dažnai kaip pas mus Lietuvoje prie pat esančių degalinių. Dauguma degalinių yra kažkur toliau nuo kelio. Į tokią degalinę, pakeliui pamatę ženklą, ir mes užsukom. Netyčia taip gavosi, kad tai buvo jau mūsų anksčiau lankyta Petrolina degalinė, kurioje įsipylėm dar degalų, kad galėtume tęsti savo kelionę be streso.

Kelias tikrai buvo labai geras ir mes pravažiavom Larnakos pašonę net nesumažinę greičio. Buvom truputį skaitę, kad netoli Aja Napos yra didžiulis vandens parkas. Važiavom važiavom, ir tą parką tikrai pamatėm. Neįmanoma tikriausiai jo nepastebėti. Bet kiek buvom skaitę internete, kad žiemos sezonu, kuriuo mes buvom, jis neveikia. Tai tik pasižiūrėjom nuo autostrados ir jau žinojom, kad esam netoli mūsų tikslo.

Aja Napa

Važiavom link mūsų sunkiai išsirinktos gyvenamos vietos. Butą per AirBnB išsirinkom pagal gerus atsiliepimus. Kad netoli nuo Aja Napos uosto, kad viskas labai patogiai. Bet kai ieškojom, kaip iki ten nuvažiuoti, tai turėjom pasukti galvą, nes atrodė, kad gyvensim vidury laukų (panašiai kaip galvojom apie Kireniją). Vietą navigacijoje buvom pasižymėję, bet kaip tą vietą pasiekti, aišku nebuvo (adresą, kiek ieškojom įvairiose sistemose, vis rodydavo kitą...). Tad važiavom taip, kaip mums nurodė navigacija. Bet kai jau buvom prie pat tai supratom, kad mus navigacija nuvedė negerai, nes kai privažiavom vietą, kur turim gyventi, pamatėm, kad link jos pasukti negalėsim, nes ten prie pat vyksta tik vienos krypties eismas... Pavažiavom dar keliu, kiek galėjom, apsisukom ir grįžinėjom. Tada pasistatėm automobilį ne prie pat namo, o šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Ir išlipom. Daiktų neėmėm, nes atvažiavom kiek anksčiau, nei turėjom, tai turėjom įsitikinti, kad galėsim įsikurti ir pasidėti daiktus. Nuėjom pagal nurodymus iki būsto. Ten mus pasitiko tamsiai apsirengusi moteriškė, kuri suprato, ko mes čia norim. Nuvedė mus iki buto, kuris buvo pirmam dviejų aukštų pastato aukšte, aprodė kas ir kaip ten. Davė raktus.

Butą mes susiradom per AirBnB sistemą, nes pakvietus draugą buvo galima gauti nuolaidą, dėl to mums gavosi šiek tiek pigiau. Dviejų naktų nakvynė ten kainavo 93€. Rinkomės aišku ir pagal nuotraukas, jos atrodė visai neblogai. Bet kai atvažiavom, pamatėm, kad ten ir virtuvė, ir svetainė, ir miegamieji yra labai labai tamsūs. Nepalyginsi su šviesiais apartamentais, kuriuos turėjom Limasolyje. Na, bet dvi naktis kaip nors ištversim. Tuo labiau, kad ilgai namie būti neketinom.

Bute yra virtuvė, trys miegamieji (na, mums ir dviejų užteko), dušas, tualetas, svetainė. Iš esmės viskas, ko reikia gyventi. Buvo ten ir skalbimo mašina, ir tikėjomės, kad galėsim išsiskalbti (nes skalbiklį iš Limasolio atsivežėm), bet pasakė, kad skalbimo mašina sugedusi ir ja pasinaudoti negalėsim. Bute dar buvo didžiulė terasa, bet į ją patekti gali visi norintys, tai ne taip jau ir norėjosi ten būti. Terasoje buvo stalas ir kėdžių. Virtuvėje be standartinių galimybių gamintis maistą (šaldytuvas, kriauklė, indai, viryklė), buvo ir didžiulis stalas.

Vienas iš miegamųjų

Vonia / dušas

Virtuvė

Svetainė ir išėjimas į lauką

Pietūs Protaras 

Na, bet gavę raktus, pasiėmėm daiktus iš automobilio, pasidalinom kambariais ir jau praalkę sugalvojom paieškoti vietos pavalgyti. Kad būtų įdomiau, sėdom į automobilį ir išvažiavom į rytinę pakrantę, nes galvojom, kad mieste nerasim nieko gero, o Lonely Planet vadove buvo daugiau vietų pavalgyti Protaras miestelio prieigose, nei Ayia Napoj. Taip ir padarėm, pajudėjom link Protaras.

Protaro regioną pasiekėm labai greitai. Iš esmės ieškojom iškabų gatvėje, kurios būtų kas nors panašaus parašyta į taverną, kavinę ir panašiai. Radom vieną ženklą, nuvažiuojam iki vietos, o ten restoranas uždarytas, kėdės sukeltos ant stalų, nei gyvybės ženklų. Nu gerai, tiesiog sutapimas, kad nedirba šį kartą. Bankrutavo, ar ką. :) Važiavom toliau - dar viena iškaba. Nuvažiuojam iki restorano - ten tas pats, kėdės ant stalų ir viskas uždaryta. Hmmm.. Pasijutom kiek keisti. Dar keisčiau, kai trečioje vietoje pamatėm tą patį! Supratom, kad  dabar ne sezonas, ir kad rytinėje pakrantėje nebūna senukų (kurie būna Pafose), kurie sudarytų biznį vietiniams verslams.

Kai jai buvom praradę viltį, netyčia užsukom į dar vieną vietą. Ten, aišku, pamatėm tą patį uždarytos kavinės vaizdą, bet pamatėm ir labai gražų vaizdą - kelią iki jūros per palmes. Ir tarp palmių matėsi labai gražiai banguojanti jūra. Nors skrandis jau reikalo aukų, bet vis tiek mes iki jūros nuėjom bangomūšio pasižiūrėti. Labai gražus vaizdas. Reikėjo tokio trumpučio stabtelėjimo. ;)

Kelias link gražaus paplūdimio

Labai gražus bangavimas, gaila, kad nepavyksta įamžinti

Kai grįžom link automobilio, nusprendėm griežtai laikytis Lonely Planet gido ir važiuoti pagal jį. Beje, grįždami dar pasižiūrėjom, kad tame krašte esanti McDonald's ir KFC restoranai nedirbo taip pat! Įsivaizduokit! Nedirba McDonald's net! Ką jau kalbėti apie paprastus restoranėlius. Aišku, mes ten pasijutom tikrai vieni... Bet, reikia tik žinoti, kur ta gyvybė yra. Kai jau buvom beveik praradę viltį ką nors įsidėti į skrandžius vis dėlto radom kur pavalgyti! Valio!

Sustojom prie restorano, ten prie įėjimo mus pasitiko, pasakė, kad lauke esantis meniu yra ne pilnai galiojantis, ir kad tikrąjį rasim viduje. Mes jau taip norėjom valgyti, kad bet kokiu atveju jau į vidų norėjom brautis. Užėjom, gavom meniu. Mūsų kompanjonai išsirinko mėsos patiekalų - kleftiko (lėtai troškinta aviena) ir stefado (troškinta jautiena su cinamonu), o mes iš to alkanumo, pasiėmėm mėsos meze, nes meze reikia bent dviejų žmonių.

Ir atėjo persivalgymo laikas... Kaip ir priklauso meze, iš pradžių atnešė užkandžių - jogurto su agurkais ir žolelėmis (tzatziki), humusas, ikrų masė, trinti sezamai. Atnešė salotų, duonos, alyvuogių ir marinuotų žalių paprikėlių. Ir pradėjom valgyti. Viskas labai skanu. Mums labai patiko, atrodė (ir greičiausiai buvo) labai šviežia. Kai suvalgėm užkandžius, ir atrodė, kad jau kirminą skrandyje pamaitinom, atėjo mėsos eilė. Gaila, kad nepadarėm nuotraukų, bet viskas buvo labai skanu. Gavom ėrienos šonkauliukų, to paties stefado (tik, aišku, mažiau) ir kleftiko. Jei gerai pamenu, tai buvo dar 2 ar 3 rūšių karšti mėsos patiekalai. Ačiū Dievui ne pilnos porcijos. Gal mes jautėmės tokie soti dėl to, kad buvom labai alkani.

Meze užkandžiai

Stefado

Kiek išskaitėm TripAdvisor (nes apie kavinę tik atvykę pradėjom skaityti), tai jos įvertinimas buvo labai geras. Ir kai jau buvom pavalgę, priėjom prie mūsų padavėjas, paklausė, ar viskas tikrai mums patiko ir gavęs teigiamą atsakymą davė mums TripAdvisor kortelę, kurioje informacija apie restoraną (pavadinimas ir t.t.) ir paprašė mūsų juos įvertinti. ;) Ai, dar galiausiai davė mums paragauti labai skanaus patiekalo - deserto. Tai buvo marinuoti graikiniai riešutai. Gavom po pusę riešuto, bet šitas desertas mums labai patiko! Vėliau jų net ieškojom nusipirkti parduotuvėje, bet nusprendėm, kad parsivežti jų negalėsim, nes jie konservuoti skystyje... :)

Lankyti objektai rytinėje pakrantėje

Nors šiai dienai daugiau jokių lankytinų objektų plane neturėjom, bet turėjom nemažai laiko (ir saulė buvo dar nenusileidusi) ir nusprendėm juos išnaudoti objektų lankymui, tuo labiau, kad mūsų kitos dienos numatyti objektai buvo pakeliui ir aplankius juos šią dieną mums kita diena liktų visiškam relaksui. Pradėjom ekskursiją nuo Protaras esančios bažnyčios, paskui važiavom iki Cape Greko (Graikijos iškyšulys), kuriame taip pat pamatėm olų jūroje.

Protaras Profitis Elias bažnyčia. Pilnais skrandžiais su viskuo galima sutikti. Kai sprendėm, nuo ko pradėti, Paulius pasiūlė nuvažiuoti iki Protaras Profitis Elias bažnyčios, nes ten yra buvęs jo brolis. Argumentų užteko - važiavom iki bažnyčios. Važiuoti apie 10 minučių, bet truputį paklaidžiojom, kol radom tikrąją stovėjimo aikštelę ir atvažiavę supratom, kad pilnais skrandžiais reiks lipti į kalną, nes bažnyčia stovi ant kalno. Laiptai buvo nepatogūs, matyt nepritaikyti tokiems pilniems skrandžiams. Mums labai keistai atrodė laiptų šonuose, ant krūmų ir medžių, priraišiotos visokios medžiagų skiautės, buvo labai daug drėgnų servetėlių. Mums pasirodė kaip šiukšlės, bet mes matyt kažko nežinom, šitos medžiagos tikrai turi kažkokią reikšmę.

Pakeliui į bažnyčią, ji stovi ant to kalno

Lipom lipom ir užlipom. Kadangi bažnyčia stovi ant kalno, tai mums atsivėrė kvapą gniaužiantis kvapas. Tą kvapą truputį malšino didžiulis vėjas, bet kadangi esam dideli pakankamai žmonės, tai nebijojom būti nupūsti. Nuo kalno matėsi namai, o truputį toliau - jūros toliai. Taip ir norėjosi fotografuoti. Tik vėlgi, nuotraukos viso grožio neperteikia. Pati bažnyčia yra visai nedidukė. Pavaikščiojom mes aplink jos teritoriją, pasidarėm ne vieną nuotrauką. Beveik visi atminimui nusifotografavom šalia bažnyčios esančią širdį, kuri be galo dideliu kiekiu raištukų apraizgyta. Bažnyčia labai gražiai atrodo, o dar kai jūra fone... Į vidų užėjom, tai viduje pamatėm stačiatikių tipo bažnyčių (kaip ir cerkvė turėtų vadintis) elementų. Viduje dar mažiau vietos. ;)

Širdutė apraišiota visokiai skiauteliais

Bažnyčia

Panorama nuo bažnyčios

Cape Greko. Po bažnyčios iš karto skubėjom iki Cape Greko, nes saulė jau leidosi, o buvom išskaitę, kad  Cape Greko yra labai gera vieta stebėti saulėlydį. O mes buvom kaip tik tuo geriausiu laiku. Po maždaug 10 minučių privažiavom Cape Greko. Bet tik grįžę sužinojom, kad tai tikrai didžiulė teritorija, kuri priklauso Miškininkystės departamentui.

Mūsų pradinis tikslas, buvo pasiekti pusiasalį, kuris yra tame parke (Cape Greko nacionaliniame miško parke). Tik iki pat galo nepavyko mums pravažiuoti - mus pasitiko tvora, už kurios pamatėm didelį kiekį radio antenų, kaip rašo internetai, tai ten yra Britų radarų stotis). Prie tvoros palikom automobilį, ir kol saulė dar nenusileido, bėgom prie uolų pasifotografuoti. O uolos ten tikrai įspūdingos. Nežinau, ar besileidžianti saulė suteikė to žavesio, bet mums ten labai patiko. Palaipiojom po uolas, prisidarėm begalę nuotraukų, bet nepamatėm olų jūroje, todėl nieko nelaukę suskubom jų ieškoti.

Cape Greko uolos, tolumoje matosi antenos)

Cape Greko

Cape Greko

Cape Greko

Saulėlydis Cape Greko

Sėdom į automobilį, 10 minučių, ir mes jau vietoje. Susigaudyti nebuvo labai lengva, bet maždaug taikėm ir pateikėm. Vėlgi - pasistatėm automobilį, ir kol tamsa dar neįsigalėjo, bėgom žiūrėti olų. Ir jos vis dėlto tikrai įspūdingesnės nei tos, kurias mes matėm vakarinėje pakrantėje. Vien dėl to, kad ten vienoje pusėje yra kiaurymė, kuri atrodo labai įspūdingai. Lakstėm iš vieno galo į kitą, žiūrinėjom, kaip atrodo tos olos ir vis pleškinom. Bet to pamatėm, kad toje kiaurymėje atsistoja žmonės ir fotografuojasi! Ir mums reikėjo. Bėgom į tą pusę.

Jūros olos

Jūros olos ir kiauymė

Mes ir kiaurymė fone

Ir kai buvom toje pusėje, kur yra kiaurymė, tai matėm ten esantį žydrą vandenį. Žiauriai žiauriai žydrą vandenį. Jis labai gražiai atrodė. Ir labai tiko prie bendros aplinkos. Kiek internete skaitėm, tai ten net žmonės šokinėja toje vietoje į jūrą. Turėtų būti įspūdingai. Nuėjom iki tos vietos, kur yra kiaurymė ir pamatėm pakankamai lengvą nusileidimą iki jos. Aišku, saugumas nėra didelis, bet kas gi apsaugos tave, jei ne pats. Pasidarėm ir mes nuotraukų kiaurymėje! Ir staiga saulės nebeliko. Žinojom, kad tuoj bus šalta, tai nieko nelaukę nešėm mieles iš ten.

Mėlynas vanduo

Olita kiaurymėje

Bendrakeleiviai kiaurymėje

Beveik išnykęs saulėlydis

Vakarinė Aja Napa

Po nepilno pusvalandžio jau buvom savo tamsiuose namuose. Lemputės ten irgi tamsios - taupiosios sudėtos, tai net ir vakare šviesos ten mažai. Bet ilgai vakare namie nebuvom. Kadangi nedaug vaikščiojom, tai nusprendėm nueiti į „miestą“ pasivaikščioti. Eiti nereikėjo toli. Tik beeinant pakeliui mus pasitiko panašus vaizdas, kurį matėm nuvažiavę į Protaras - tuščios uždarytos kavinės, kėdės užkeltos ant stalų ir pan. Bet gyvybės truputį buvo, gatvėse buvo apšvietimas vis dar įjungtas, veikė kelios kavinės (viena iš jų - Hard Rock Cafe, kuri vienintelė visame Kipre).

Nusprendėm pasivaikščioti po centrą ir nueiti iki Aja Napos uosto. Ėjom ėjom, ir privalėjom sustoti prie beveik centrinės sankryžos miesto centre. Dėl vienos labai paprastos priežasties - Aja Napoj lapkričio viduryje jau prasidėjo Kalėdų laukimas ir prie tos sankryžos radom mes Kalėdų senelį rogėse ir elnius. Aišku - privalėjom nusifotografuoti. Vakaras buvo šiltas, tai mes buvom trumpomis rankovėmis, dėl to labai keista mums pasirodė fotografavimasis trumpomis rankovėmis šalia Kalėdų simbolių. Bet čia gi Kipras, čia palmes puošia Kalėdoms. ;)

Su Kalėdų simboliais

Paėjėję toliau pamatėm labai gražią skulptūrą - I ♥ Ayia Napa. Eiti prie jos nėjom, bet įsiamžinom. Ėjom toliau gatve, kažkokių ypatingų objektų nebematėm. Bet kai artėjom prie uosto užmatėm prie pat esantį lyg ir bažnyčios pastatą, lyg ir koplyčios. Niekur apčiuopiamos informacijos neradau... Dėl to ir nežinau, kas ten iš tikrųjų buvo.

I ♥ Ayia Napa

Nuėjom iki pat uosto švyturio. Pakeliui matėm ne vieną įdomų laivą. Labai daug jachtų, mažų žvejybinių laivų. Aišku, švyturys tai šiuolaikinis, niekuo neypatingas. Šiek tiek pabuvom, pasidžiaugėm gaiviu, beveik šaltu oru nuo jūros, truputį pūtė vėjas. Ne už ilgo judėjom atgal, link savo namų. Grįždami atgal dar pamatėm ne iki galo (o gal ten taip turi būti...) prakartėlę - dar vieną  Kalėdų simbolį.

Nežinoma bažnyčia, koplytėlė ar dar koks kitoks pastatas

Aja Napos uoste - Juodasis perlas

Jachtos Aja Napos uoste

Mažesni laivai Aja Napos uoste

Aja Napos švyturys

Prakartėlė

Grįžę namo išsikepėm mėsainių mėsą (pamenat, kada mes ją pirkom?!, ji buvo šaldiklyje, tai sugesti nespėjo) ir juos suvalgėm, nors ir nebuvom labai alkani, nes papietavom labai gerai. Ir taip diena pilna įspūdžių pasibaigė. Gulėm miegoti.

Rytoj paskutinė diena Kipre, nes poryt jau kilsim į Lietuvą!
Viktoras

Skaityti plačiau