Kipras: šiaurinis Kipras, 2 dalis

Sveiki!

Iš vakaro buvom sutarę su turku, kad labai anksti kelsimės, nes saulė ten kyla labai anksti (apie 7 val. ryto), o kad nereiktų važiuoti naktį, tai geriau anksčiau atsikelti ir važiuoti dienos metu. O pasakyti reikėjo dėl to, kad mums paruoštų pusryčius. Sutarėm, kad pusryčius valgysim 7:30 val., tai keltis reikėjo su žadintuvu... Vis dėl noro pamatyti kuo daugiau, o šią dieną turėjom įveikti nemažą atstumą. Keltis buvo gana lengva, dėl laiko skirtumų Lietuvoje, kaip ir Kipro Respublikoje) tuo metu buvo 8:30.

Pirmas dalykas, kurį padarėme atsikėlę, tai susidėjom daiktus, kad nereiktų dėtis po pusryčių, ir iš karto po to ėjom pusryčiauti. Pusryčiai buvo gana sotūs ir įvairūs. Kai atsisėdom prie stalo, pasidarėm turkiškos kavos, arbatos, iš ten esančių indų. Buvo padėta sausų pusryčių, pieno, uogienės, džemų. Ant stalo kai atsisėdom atnešė agurkų, pomidorų pjaustytų, luptų mandarinų ir pjaustytų obuolių, chalvos ir sviesto, visokių miltinių patiekalų (bulkos), po vieną kiaušinį. Visko buvo nemažai. Galvojom, kad stiprių pusryčių nepavalgysim, kad neišalktume taip anksti, bet po to mums atnešė ką tik pakeptus blynelius, po to dar ir labai skaniai pakepto sūrio. Žodžiu, užkandom gerai.

Taip žydi bananas pas turką sode, viršuje matosi maži bananiukai

Po pusryčių nuėjom į savo kambarius, pasiėmėm daiktus, susidėjom į automobilį ir nuėjom atsiskaityti su šeimininku. Mums pasakė, kad visą buhalteriją tvarko jo žmona, tai ji išrašė mums lapelį ant kurio buvo surašytos visos kainos:

• 25 € x 4 = 100 € už nakvynę
• 15 € x 4 = 60 € už vakarienę
• 12 € už raudono naminio vyno butelį
• 2,5 € x 4 = 10 € už Zivaniją

Iš viso 182 €. Susimokėjom už viską, išėjo po 45,50€ žmogui. ;) Nemažai. Turbūt būtume susimokėję ir už pakartotinai paprašytą antrą patiekalą. Gal ir gerai, kad nepasiprašėm.. ;) Kai pasakė sumą, aš iš mūsų banko sukrapščiau tik 181 € ir paklausiau, ar užteks. Ir pasakė, kad taip taip, užteks. Mes prieš kelionę susitarėm, kad susimetam po tam tikrą sumą pinigų visi ir turim bendrą banką, iš kurio leidžiam pinigus. Dėl to, kai keitėmės į liras, reikėjo pirkti tik vieną kartą, o ne kiekvienam. Ir visuose objektuose, jei einam kartu, mokam bendrai. Maistai visi kartu. Taip ir patogiau. Tik reikia nepamiršti pasiimti čekio, arba užsirašyti. ;) Ir viskas bus gerai.

Taip atrodo turko kiemas iš automobilių stovėjimo aukštelės

Prieš išvažiuodami, truputį dar persimetėm kelis žodžius su turku. Papasakojom apie mūsų žygį prie jūros, tai jis sakė, kad irgi vasarą kasdien maudosi jūroje. Sakė, kad dabar yra žiema, ir kad niekas tokiu nesimaudo. Jam buvo labai keista, kad mes išsimaudėme. Bet kai mes pasakėm, kad pas mus vasaros metu Baltijos jūra „įkaista“ iki +18°C ir kad mes labai tada džiaugiamės, kad galim tokioje šiltoje jūroje maudytis, tai jam net žandikaulis atvipo.

Matėm jo sode augančias įdomios formos daržoves. Tai turko paklausėm, kas ten per toks žalias vaisius / daržovė auga. Jis pasakė, kad šitie augalai yra naudojami kaip indai, ir pasakė, kad vakar kur valgėm alyvuoges buvo būtent tokiame jos inde. Indas tikrai atrodė iš natūralių medžiagų, bet nepagalvojom, kad taip iš specialiai tam auginamo augalo. Kad jau susidomėjom, jis mums padovanojo po sausą tokį dar neparuoštą indą, kad galėtume parsivežti į Lietuvą ir turėti kaip suvenyrą. ;) Visai smagu. :) Turim lauktuvių. 

Daržovės indams, kai kurios visiškai sausos, sudžiuvusios (bet taip turi būti)

Po tokį jau išdžiuvusį vaisių / daržovę gavom mes lauktuvių

Atsisveikinom su turku, sėdom į automobilį ir išvažiavom.

Į Karpazo pusiasalį

O šios dienos tikslai: aplankyti vienuolyną esantį Karpazo pusiasalio beveik pačiame gale, jei pavyks, pusiasalyje pamatyti sulaukėjusių asilų, išsimaudyti Golden Beach ir pasiekti Kireniją (Girne), kur buvo suplanuota antra mūsų viešnagės nakvynė.

Viskas nuo pradžių. Galvojom, kad kelias iki Apostolos Andreas Monastera vienuolyno bus prastas. Ir Google rašė, kad iki jo važiuosime ilgai. Laukėm, laukėm, kol prasidės prastas kelias, bet taip ir nesulaukėm. Tiesa pakeliui važiuojant visiškai pasikeitė gamta. Ji niekuo nebuvo panaši į tą, ką mes matėme prieš tai, kai dominavo lygumos. Padaugėjo medžių, atsirado ir kalniukų. Pakeliui važiuodami pamatėm labai gražią panoramą, ir sustojome prie jos pasifotografuoti. Buvom ant kalniuko, apačioje matėsi dirbami laukai ir dirbantys žmonės, o tolumoje - jūra. Mums labai gražiai atrodo, gaila, kad nuotraukos to neperduoda.

Graži panorama pakeliui į vienuolyną

Važiavom toliau ieškodami prasto kelio ir pagal GPS jau artėjom prie vienuolyno, o blogas kelias kaip neprasideda, taip neprasideda. Po maždaug valandos kelionės, kai jau buvom visai netoli vienuolyno mums kelią užtvėrė tai, ką mes ir tikėjomės šiame pusiasalyje pamatyti - laukiniai asilai! Išlipti iš automobilio nelipom, bet langus atsidarę su jais pasilabinom. Jie kaip įprastai galvą įkišo į automobilį ir tikėjosi kokio nors skanaus obuoliuko, ar dar kokio kito dalyko, bet, deja, mes nieko neturėjom. Taip ir palikom juos nepamaitintus.

Paulius vairuoja

Laukinis asilas pro automobilio langą

Laukiniai asilai tikėjosi gauti kokį nors obuoliką... ;)

Apostolos Andreas Monastera

Po 5 minučių privažiavom jau ir mūsų paskirties vietą - vienuolyną. Nebuvo nurodyta, kur pasistatyti automobilį, tai truputį paklaidžiojom, galvojom statyti vienoje vietoje, prie autobusų, prie pastatų, bet paskui truputį pavažiavome ir radome labai gerą automobilių stovėjimo aikštelę. Merginoms buvo pirmo lygio "sisiuko pavojus", bet ten esantis tualetas buvo mokamas, o aš smulkių pinigų neturėjau. Na, pirmo lygio, tai dar ne trečio, galima kentėti. Vildamiesi kur nors kitur rasti nemokamų tualetų, ėjome link vienuolyno.

Pakeliui beeidami sutikom ne vieną dar asilą, kurie greičiausiai vienuolyno teritorijoje dažniausiai ir glaudžiasi, nes ten atvažiuoja labai daug turistų, kurie juos ir maitina. O kai maitina, kam keltis kitur. ;) Matėm ir senų asilų, ir jauniklių. Būriais jie laksto po ten. Gaila neturėjom kuo pamaitinti, nes su jais nemažai nuotraukų pasidarėm, galėtume ir kokį obuolį už pozavimą įduoti. ;) Po to priėjom prie pat vienuolyno ir, mūsų liūdesiui, pamatėm, kad jis yra uždarytas, ir mums nepavyks jo aplankyti. Visur aptverta tvora ir matosi vykstantys remonto darbai. Na, bent jau galėjom apžiūrėti vienuolyną iš išorės. Taip pat praėjom pro prekybos palapines iki vandens. O nuo ten atsivėrė ne tik gražus vienuolyno vaizdas (aišku, iš už tvoros), bet ir labai gražus krantas ir vanduo. Vėl gi - nuotraukos neperteikia visko, bet patikėkit, vaizdas buvo tikrai gražus.

Asilai (ir Jolita) prie Apostolos Andreas vienuolyno

Vienuolynas nuo jūros pusės

Mes prie jūros - labai gražus vaizdas ;)

Grįždami dar atsisveikinom su asiliukais ir pasukom link automobilio. Kadangi viską labai greitai pasidarėm, tai reikėjo kažką dar nuveikti. Nuo aikštelės matėsi tolumoje nedidelis kalniukas, ant kurio iškeltos buvo vėliavos, pasitarėm ir nusprendėm iki to kalniuko nuvažiuoti. Jis buvo mums nepakeliui, bet pasirodė įveikiamas. Kelias iš karto pasidarė neasfaltuotas, bet buvo neblogas. "Sisiuko pavojus" pasiekė antrą lygį, todėl stabtelėjom pakrūmy, kad pavojus būtų panaikintas. Supratom, kad toje vietoje ne mes vieni tą pavojų naikinom. :)))

Kalniukas prie kurio mes sugalvojom nuvažiuoti

15 minučių ir pasiekėm mūsų kelionės tikslą. Kelias nebuvo idealus, bet neblogas. Pakeliui matėm ten esantį ne vieną automobilį, ir ne vieną kemperį, kurie ten, toje nedidelėje atkarpoje stovyklauja. Automobilį pasistatėm kalniuko papėdėje ir ten buvome mes vieninteliai. Ant kalniuko buvo iškeltos Turkijos ir Kipro provincijos vėliavos. Jos truputį skiriasi. Palikom automobilį, ir lipom į kalną. Ir vienoje įlankėlėje pamatėm labai labai žydrą vandenį. Aišku, ten maudytis nelabai išeitų, nes dugne vien tik akmenys, bet vaizdas mus tikrai pakerėjom.

Pakeliui į ryčiausią žemyninio Kipro dalį, matosi elektros laidai iki ten einantys

Mūsų automobilis

Labai mėlynas vanduo, nuotraukoje nelabai matosi :))) 

Kai užlipom ant kalno supratom, kad esam ant ryčiausio žemyninio Kipro salos ir turkiškojo Kipro taško. Pagalvojom, kad nuo šito kalniuko tolumoje galėtume pamatyti iš Sirijos atplaukiančius pabėgelius, nes iki Sirijos nuo to taško apie 100 km. Pasidarė truputį neramu, jei taip netyčia atsitiktų ir būtų tiesa. Laimei, pamatėme kalno apačioje, iš kitos pusės nei mes pasistatėm automobilį, esantį pastatą, kuriame greičiausiai budi pareigūnai, kurie ir priimtų sirus. Nuo to kalniuko pamatėm ir dar kelias labai nedideles salas, kurios dar neapgyvendintos. ;) Labai jos gražiai atrodė.

Lipam į kalną

Matosi kitos salos (tolumoje - Sirija)

Turkijos ir Šiaurės Kipro provincijos vėliavos

Vaizdas nuo kalno - matosi žemyninis Kipras

Golden Beach

Pasidžiaugus savo sprendimu ir prisifotkinus ryčiausiame Kipro taške atėjo laikas važiuoti iki kito mūsų taško - Golden Beach. Kaip internetai rašo, tai tame paplūdimyje kai būna tam sezonas, kiaušinius deda ir peri vėžliai. Kai kur net ir nurodytas šito paplūdimio "Turtle beach" pavadinimas, bet tokių Kipro saloje daug. Nuvažiuoti iki paplūdimio reikėjo pagrįžti per vienuolyną ir grįžti tuo pačiu keliu kaip atvažiavome.

Golden Beach pro automobilio langą

Netrukom pusvalandžio ir jau buvom prie Golden Beach. Keista tai, kad nors ir Kipras turi labai daug pakrantės, bet vietų kur maudytis nėra labai daug. Tuo įsitikinom maudydamiesi pirmą naktį tarp uolų. ;) Paplūdimiai, kuriuose malonu būti ir galima maudytis, yra pažymėti žemėlapiuose, tad juos rasti tikrai nesunku. Tik jei kur nors apsistosit netoli jūros, turėkit omeny, kad nebūtinai galėsit ten maudytis.

Golden Beach - auksinis paplūdimys yra pažymėtas žemėlapiuose ir tikrai yra auksinis. Aukso spalvos smėliukas atrodo tikrai įspūdingai. Jau važiuojant nuo vienuolyno nuo kelio mums jis pasimatė ir tada jau ieškojom kur link jo pasukti. Pabandėm vieną posūkį ir panašu, kad pataikėm. Pavažiavom truputėlį ir jau buvom prie paplūdimio. O paplūdimys tikrai labai didelis, ir ilgas, ir vietos maudytis yra labai daug. Automobilį pasistatėm aikštelėje nedidelėje. Pasiėmėm maudymukus ir nuėjom į kabinas persirengti. Toje vietoje kur sustojom buvo persirengimo kabinos, tualetai. Matėsi ir kavinukė ten esanti sezono metu. O dabar gi žiema - viskas uždaryta, neveikia. Ir vanduo užsuktas, nebėga.

Pasiruošę skubėjom link jūros! Kaip gi nesimaudysi, kai vandens temperatūra +20C, tik mėgautis juo. ;) Labai pratintis nereikėjo. Lindom į jūrą ir pliuškenomės. Krantas buvo puikus, įlindus į jūrą užteko vandens apsipratimui, jei kam reikia, bet iš principo tai labai smagu ten maudytis. Vandenyje irgi smėliukas. Žodžiu, labai gerai pasimaudėm, dar pabuvom tiesiog krante, pasikaitinom saulutėje, bet kadangi buvo nemažas vėjas, tai ilgai nesinorėjo būti. Išsimaudžius, aišku, norėjosi apsiprausti, nes Viduržemio jūros vanduo žymiai sūresnis nei mūsų Baltijos, tad nesinorėjo visą dieną iki vakaro būti aplipus druskomis. Ten toje vietoje kur buvo dušai, jie buvo užrakinti ir ten neturėjom galimybės įeiti, bet prie pat radom kriauklę. Pabandėm atsukti kraną, ir iš ten pasileido bėgti vanduo! Tyras nesūrus vanduo! Tik mūsų laimė netruko ilgai, nes vanduo labai greit pasibaigė, greičiausiai sistemoje buvo likęs nedidelis jo kiekis...

Mes lendam į jūrą!

Beveik Lietuvos vėliava :))) 

Į Kireniją

Kiek pavyko apsiprausėm, persirengėm, ir sėdom į automobilį tęsti kelionės į Kireniją. Atstumas nemažas, apie 150 km. (važiuoti apie 3 valandas), ir kiek mus nuvedė navigacija, reikia važiuoti rytine Kipro pakrante. Tai buvo paskutinis mūsų šios dienos tikslas, pasiekti Kireniją, todėl išvažiavę iš Golden Beach apie 12 valandą dienos, turėjom pakankamai laiko pasiekti savo tikslą. Buvo nedrąsi mintis sustoti dar kur nors pakeliui išsimaudyti kokiame nors gerame paplūdimyje (rekomenduojami paplūdimiai yra surašyti internete), bet norėjom įveikti nemažą atstumą ramiai, tuo labiau, kad vairuoti turkiškame Kipre galėjo tik vienas žmogus.

Iš pradžių važiavome salos viduje, bet po to, kai pradėjom važiuoti prie pakrantės, atsivėrė labai gražūs vaizdai. Kalnai, jūra, paplūdimiai. Ant kalnų matėsi įvairios pilys. Pakeliui buvo ir nemažai pastatų, kai kurie dar nebaigti statyti. Labai daug tokių pastatų matėsi netoli paplūdimių. Jau kur geras paplūdimys matosi iš karto, toje vietoje padaugėjo pastatų, yra viešbučių, statosi nauji pastatai.

Kelias į Kireniją palei pakrantę su kalnų vaizdais

Tolumoje -  dar vieni kalnai

Oras buvo puikus, kalnų ir jūros vaizdai nerealūs, kelias geras, bet skrandis kažkaip nuo to nepasisotina. Jam vis reikia kokio nors maisto. Tai įveikę pusę kelio pradėjom ieškoti vietos, kur galėtume sustoti ir pavalgyti. Lonely Planet gidas rekomendavo tik didesnius miestus, į kuriuos reiktų išsukti iš kelio. Šito varianto nesirinkom ir pradėjom dairytis pakelėse esančių užeigų. Jų nebuvo labai daug, bet vieną radom. Sustojome. Daug automobilių ten nebuvo, bet užėjom į vidų apsidairyti, kokios kainos. Kainos atrodė nemažos, bet pagalvojom, kad toliau gali nebūti visai kur pavalgyti, tai nusprendėm užsisakyti du didesnius patiekalus su meze.

Pasirodo buvom tokie alkani, kad nei vienas nepadarėm nei vienos nuotraukos! Bet vieta, kur sustojom kaip pakelės kavinei buvo labai graži. Teks patikėti. ;) Atsisėdome mes lauke. Ir pradėjo mums nešti užkandžius (meze). Nors užsisakėm du pagrindinius patiekalus, bet mums visiems keturiems davė atskiras lėkštes - matyt ten dalintis yra pakankamai įprastas dalykas. Iš užkandžių privalomai buvo tadziki padažas (pjaustyti agurkai su jogurtu ir žolelėmis), žuvies ikrai, visokie marinuoti dalykai, bulka. Įprastame meze būna apie 7 užkandžiai, tiek buvo ir pas mus. Kai užkandom, atnešė mums du pagrindinius patiekalus, kuriuos pasidalinom visi keturi, nes norėjosi paragauti. Pavalgėm pakankamai gerai ir už tai sumokėjom 70 lirų (apie 20€). Nemažai kaip už 2 patieklus, bet ir gavom daug. ;)

Kirenija

Pasisotinę tęsėme kelionę iki Kirenijos. Pavažiavom ir nesupratom iš kur, bet kelyje pradėjo daugėti automobilių. Nors GPS rodė, kad artėjam link Kirenijos, bet jos dar privažiavę nebuvom. O ten toks kaip judantis automobilių kamštis. Galvojom, kad gal šiaip ten toks jis. Bet jis tęsėsi iki pat kol pamatėm Kirenijos ženklą! O tai tau galvojam - ieškodami viešbučio kur gyventi buvom susidarę įspūdį, kad Kirenijoj stovi 100 namų ir ten nėra daug žmonių, bet kai pamatėm kamštį, supratom, kad mūsų pirminė nuomonė buvo labai klaidinga. 

Viešbutį Kirenijoj rinkomės irgi gana sudėtingai. Booking.com kai rinkomės daug viešbučių tame regione neturėjo, AirBnB irgi nieko gero nesiūlė. Buvo viena, kaip mums pasirodė, nelabai patikima svetainė, kur buvo nurodyta, kad žmonės nuomoja savo butus, nes išvažiuoja gyventi žiemą kažkur kitur. Dar keliose negirdėtose svetainėse radom vietų, kur gyventi. Bet nebuvo atsiliepimų, ir neaišku, ar kiti atsiliepimai tikri ar ne. Žodžiu - pasitikėti galėjom tik Lonely Planet gidu ir jo siūlomais viešbučiais. Vienas iš jų, kurį pasirinkome mes, yra miesto senamiestyje pavadinimu Nostalgia. 

Kadangi Nostalgia Boutique Hotel yra pačiame senamiestyje, tai jie patys stovėjimo aikštelės neturi. Dėl to mums reikėjo patiems susirasti, kur statyti automobilį. Jie patys siūlė statyti prie Kirenijos pilies sienos, kuri buvo visai netoli viešbučio, ir kur automobilio statymas nieko nekainuoja, bet kai pradėjom link ten važiuoti, pamatėm koks didelis automobilių srautas, ir pagalvojom, kad ten nerasim vietos kur pasistatyti (o ir vieta prie pilies neaiški dėl saugumo), tai pamatę pakeliui link pilies važiuojant mokamą automobilių aikštelę į ją užsukom. Tuo labiau, kad jau sukom antrą ratą, nes pirmu kartu ne ten nuvažiavome. O ten apsisukti nėra kur, nes senamiestyje tik viena kryptimi judančios labai siauros gatvės. :) Aikštelėje mums parodė, kur pasistatyti, ir po to paklausėm kiek kainuoja statymas. Pasakė, kad valanda kainuoja 2 €, o jei paliekam visą dieną, tai reikia susimokėti 8 €. Pagalvojom, kad kadangi nuo aikštelės iki mūsų viešbučio apie 200 m, ir aikštelė saugoma, tai sutikom su pasiūlymu ir palikom automobilį ten.

Susirinkom visą mantą ir pagal GPS praėjom judėti link viešbučio. Į vieną pusę, į kitą ir va - mūsų nuostabai - radom viešbutį. Ėjom tikrai ne daugiau nei 5 minutes, ir  vien dėl to, kad ėjom kaip mums atrodė teisingu keliu, bet jis nebuvo artimiausias. ;) Bet kokiu atveju, tikslą pasiekėm! Užėjom į vidų ir ten mus pasitiko registratorius. Užsiregistravom, sumokėjom 100 € už du kambarius (taip, mokėjom eurais, nes taip buvo nurodyta rezervuojant kambarį), dvi naktis ir nuėjom iki tų kambarių.

Pats viešbutis Nostalgia, na, jis, kaip svečių namai yra, labai gražiai sutvarkytas. Aplinka tikrai nostalgiška, išpuošta visokiais indais, yra ne viena senovinė detalė. Įdomu tai, kad kai gavom raktus nuo kambarių ir nuorodas kur eiti, išėjom į lauką. Taip, įėjimas į kambarius per vidinį kiemelį. ;) Tai mums pasirodė labai neįprastai. Patys kambariai irgi visi skirtingi, su skirtingais pavadinimais. Bendrakeleiviai gavo kambarį „St. Paul“, kur apsigyveno Paulius su Jolita. Savo kambario pavadinimo nepamenam, bet pavadinimas irgi buvo. Pvz. mūsų kambaryje patekti į vonios zoną reikėjo stumti duris į šoną, o ne traukti į save ar stumti. Iš pradžių, net nesupratom, kad ten yra vonios zona, galvojom, kad spinta, bet kai pabandėm jos duris atstumti, pamatėm dušą ir unitazą. Nu neteko dar tokio dalyko matyti. ;)

Mūsų kambarys 

Šventojo Pauliaus kambarys

Antrasis Nostalgijos aukštas, kur mes ir gyvenom

Truputėlį pagulėjom ištiesę kojas, nes kelionė truputį nuvargino, ir buvom sutarę, kad penktą valandą eisim į šalia esantį  Kirenijos uostą apsižvalgyti vakarienės vietos. Mes prie pat uosto ir gyvenom, tai jį pasiekėm labai greitai. Mūsų tikslas - pavalgyti meze ir kiek buvom skaitę, tai Kirenijos uostas yra tam puikiai tinkama vieta. Kirenijos uostas nėra aktyvus, jis senovinis, naudojamas tik jachtoms. O pakrantėse įsikūrę pilna lauko kavinukių ir restoranų, vieną iš jų vakarienei planavome išsirinkti ir mes. Kai tik prieidavom prie restoranų meniu, prie mūsų prisistatydavo restorano savininkas (kaip daugelis sakė), ir paklausdavo, ar mes ieškom "pasta ir piza", mes pasakydavom, kad ieškom meze, tai ne vienas savininkas pasakydavo, kad neturi tokio dalyko. Pagalvojom, kad rusai, kurių ten yra labai labai daug, dažniausiai renkasi makaronus arba picą, tai mus irgi palaikė rusais, dėl to ir siūlydavo tokius patiekalus. O mes atskridom tokį tolį ne tam, kad valgytume picą ar makaronus, o tam, kad išbandytumėme vietinį maistą.

Uoste pasiklausinėję mažiausiai penkiose vietose nieko labai kabinančio neradom, tai nusprendėm nueiti į kokį bariuką išgerti alaus ir aptarti. Kirenijos uoste alaus kainos pasirodė kiek didokos, tai nuėjom į senamiestį ir susiradom kitą vietą, kur alaus kaina pasirodė nebloga. Užsisakėm vietinio Efes alaus, nors mums primygtinai siūlė išgerti kokio nors airiško, ar vokiško. Vėl gi - ne tam atvažiavom, kad gertume kitokį nei vietinį alų. ;) Už du 0,7 l vyriškus bokalus ir du 0,5 l moteriškus bokalus sumokėjom 30 lirų, apie 8,5€. Nutarėm, kad dar nesam labai alkani ir galim pasiieškoti vietos kur pavalgyti Lonely Planet gide, ar kur nors internete. :) Grįžom į viešbutuką ir pradėjom dirbti. Pakeliui dar išsikeitėm 80€, kad užtektų vakarienei (gavom 280 lirų), nes lirų nebeturėjom labai daug.

Pilstomas Efes 

Tariamės kur vakarieniauti

Kirenijos taverna

Labai daug variantų neradom, bet mums už akių užkliuvo labai geras Kirenijos tavernos atsiliepimas ir tai, kad ji siūlo tradicinius kiprietiškus patiekalus. Pagalvojom - meze tikrai gausim. Atstumas iki ten buvo ne toks, kaip iki Kirenijos uosto, bet nusprendėm išbandyti. Paėjom kiek daugiau nei kilometrą ir tada netoli Kirenijos priešgaisrinio gelbėjimo stoties radom Kirenijos tavernos užrašą.

Užėjom į vidų. Kaip jūs išsivaizduojat taverną? Pilna žmonių, daug triukšmo, chaosas. Kai užėjom mes, nieko panašaus nebuvo. Mus pasitiko tyla, už lango deganti šviesa, ir apaugusi medžiais aplinka. Galvojom, aišku, kad ne ten pataikėme. Bet beslampinėjant kieme ir ieškant kokio nors sklindančio triukšmo iš namų išėjo senukas. Jis puikia angliška kalba su mumis pasisveikino ir paklausė, ar mes norėtumėme pavalgyti. Mes paklausėm, ar tai ta garsioji taverna, ir išgirdę teigiamą atsakymą, susižinojom, ką jie gali pasiūlyti. Jis sakė, kad siūlo meze su vištiena arba ėriena. Žmogui 55 liros, bet reiks laukti 50 minučių. Gavę informacijos išėjom į lauką pasitarti.

Pagalvojom, kad Kirenijos uoste už panašiai būtume pavalgę, bet neaišku dėl maisto kokybės. Buvo baimės, kad toje vietoje nėra nei vieno žmogaus, ir kad mums tikrai nepasiseks. Bet po 10 minučių diskusijų, svarstymų už ir prieš, nusprendėm pavakarieniauti čia. Vėliau labai džiaugėmės tokiu sprendimu. ;)

Senukas mus palydėjo per savo vidines patalpas į patalpą, kurioje stovėjo keli staliukai. Ten atsisėdom, senukas priėjo prie mūsų, pasiūlė vyno. Mes sutikom. Atnešė, pasikartojo, kad užkandžių ir kitų dalykų reiks laukti ilgokai, tai mes turėdami laiko ramiai sėdėjom, gurkšnojom vyną, aptarinėjom aplinką ir būdami nežinioje laukėm, kas čia per patiekalai bus. Prisigalvojom visokiausių variantų, kad gali būti arba labai blogai, arba labai gerai. ;) Tuo labiau, kad mes ten buvom vieni. Virtuvė buvo prie pat, tai girdėjom, kaip kažkas virtuvėje kuičiasi ir kažką mums ruošia. Kvapai buvo geri, tai buvo nemaža tikimybė, kad pavalgysim skaniai.

Belaukiant vakarienės

Nepraėjus valandai virėjas pradėjo nešti mums meze - užkandukus. 7 meze lėkštutės, duona su alyvuogėmis (keista, kad alyvuogės buvo su kauliukais) ir marinuotų daržovių lėkštelė atskirai. Buvo tadziki padažas, marinuotos pupelės, baklažanai, humusas (beje, ten labai populiarus dalykas), feta sūris, ir vienas patiekalas, kuriuo virėjas labai didžiavosi - vištienos kepenėlės su apelsinais (neypatingai skanu, bet paragauti buvo įdomu). Kai visas lėkštutes sudėjo ir palinkėjo skanaus, pradėjom visko ragauti. Ir iš tikrųjų, viskas buvo labai šviežia ir skanu. Labai skanu. Nesinorėjo nieko palikti, o tuo labiau, kad nežinojom, kas per antras patiekalas iš tikrųjų bus.

Meze prieš vakarienę

Kai meze baiginėjosi, ir atrodė, kad mes tikrai labai gerai pavalgėm, atėjo laikas pagrindiniam patiekalui - burnoje tirpstančiai vištienai arba avienai su bulvėmis. Kai atnešė garuojančias ir belenkaip kvepiančias lėkštes, mes pagalvojom, kad neįveiksim, bet paragavę po vieną kąsnį, kuris buvo žiauriai minkštas ir sultingas (net ir ėriena!), supratom, kad palikti tokio maisto negalima. Su malonumu sutalpinom mėsytę.

Pagrindiniai patiekalai 

Virėjas pasisiūlė mus visus su karštu maistu nufotografuoti

Sotūs jau buvom po meze, bet po pagrindinio patiekalo jau atrodė, kad vietos skrandyje daugiau nėra. Tada virėjas atėjo prie mūsų paimti lėkštes ir pasakė, kad mūsų laukia desertas! Gerai, kad mūsų kūnuose yra dar ir deserto skrandukas, tai nebuvo taip baisu, kad viskas netilps. :))) Atnešė pintinę vaisių. Viskas atrodė šviežiai ir labai norėjosi paragauti. Daug ką ir paragavom. 

Ir kai jau vis po paskutinį vaisių ėmėm į burną, atėjo virėjas su krepšiu pilnu butelių. Sako "po šotą, namų sąskaita". Mes taip susižvalgėm - neblogai. Turėjo nemažai rūšių gėrimų. Iš visų išvardintų Olita su Jolita paragavo apelsininės degtinės (nelabai patiko), o mes, vyrai, brendžiuko. ;) Visai kitoks skonis nei prancūziško brendžio, bet nepasakyčiau, kad blogas.

Pilnais pilvais sėdėjom sau laimingi. Vakarienė truko daugiau nei 2,5 valandos, bet gavom tikrai skanų ir šviežiai pagamintą maistą. Kaip ir buvo sutarta ir kai baigėsi vakarienė, atnešė sąskaitą. Po 55 liras žmogui, 45 liros vynas ir 5 liros - vanduo, iš viso 270 lirų (po ne pilnus 20€ žmogui). Gerai, kad buvom išsikeitę pinigų, tai kaip tik tiek ir užteko vakarienei (tiesa, palikom 280 lirų, nes daugiau neturėjom, net arbatai neužteko tinkamai...). Buvo labai skanu ir verta. ;) 10 balų!

Sąskaita už vakrienę

Apie pusę 12 nakties išėjom iš Kirenijos tavernos pilnais pilvais ir iš lėto žygiavom link savo viešbučio. Visus šios dienos tikslus sėkmingai įvykdėm!

Rytoj į Kipro Respubliką!
V!