Kipras: šiaurinis Kipras, 1 dalis

Sveiki,

Lapkričio 13 d. ėjome miegoti žinodami, kad ne už ilgo reikės keltis, nes mūsų lėktuvas iš Vilniaus oro uosto į Larnaką kyla 6:00. Buvom sutarę, kad miegam atskirai, o kai važiuosim taksi nuo savo namų, pakeliui paimsim kitus mūsų keleivius ir visi kartu nuvyksim į oro uostą. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Atsikėlėm, papusryčiavom, sulaukėm iš vakaro užsakyto taksi, į jį įsėdom ir prigriebę draugus už 8,15 € nuvažiavom į oro uostą.

Vilniaus oro uoste buvo daug žmonių, nes vienu metu vyko labai daug skrydžių. Beveik visos tikrinimo linijos dirbo, tai ilgai netrukom. Mūsų skrydis vyko iš tos zonos, kur būtina parodyti asmens dokumentus pasieniečiams, nes pasirodo, kad Kipro Respublika nėra Šengeno erdvėje. Ne problema, visi asmens dokumentus turėjom ir lengvai praėjom pasienio kontrolės susiraukusias tetas ir dėdžius. :)) Viską labai greitai susitvarkėm ir turėjom dar nemažai laiko iki skrydžio, o nuo neilgo miego traukė prie žemės, tai pasieškojom kur atsisėsti ir pusvalandukui atsisėdom. Po to jau prasidėjo keleivių ir bagažo patikra, mūsų kuprinės atitiko mažo rankinio bagažo (tokį buvom užsisakę) dydžius ir sėkmingai nuskenavus bilietą patekom į eilę į lėktuvą. Eilėje reikėjo truputį palaukti, nes iš karto į lėktuvą neįleido. :) Bet kai pradėjo leisti, tai visi iš įpročio pirmiems užsiimti vietą pradėjo skubiai judėti į lėktuvą. Mes labai neskubėjom, nes vietas jau žinojom ir gi važiavom atostogauti – nėra kur skubėti! Vietas radome nesunkiai, jos nebuvo užimtos. Sėdėjom vieni šalia kitų.

Mes visi keturi prie lėktuvo

Skrydis truko gana ilgai. Beveik 3,5 valandos! O vietos Wizzair lėktuvuose nėra daug, ir sėdynės turi tik vieną poziciją - stačią. Tai norėjosi ir atsistoti, ir kitaip atsisėsti. Truputį nuvargino, bet kai pagalvoji, kad Kipras yra žemiau už Turkiją pagal žemėlapį, tai supranti, kad tikrai labai toli skrendi.

Mes lėktuve!

Larnaka

Kai tik lėktuvas nusileido Larnakos oro uoste ir mes iš jo išlipom, mums pasitiko pietų saulė. Ir nors buvo tik 9:30 ryte, bet dėl šilumos mums norėjosi nusivilkti ne tik striukes, bet ir džemperius. Taip ir padarėm. Oro uoste patikrino mūsų asmens dokumentus, tik pasižiūrėjo, ar atitinka vardas su nuotrauka, ir paleido. Neskenavo ir netikrino jokioje duomenų bazėje. :)

Tik išėję iš oro uosto zonos (kur gali būti tik keleiviai), iš karto pagal nurodymus ieškojome kur yra mūsų autobusiukas, kuris nuveš iki automobilių nuomos punkto. Kadangi nuomojantis nežinai tiksliai kokia bus automobilių nuomos kompanija, tai pasirinkti pagal tai, ar turi savo ofisą oro uoste, ar ne, negali. Mums pavyko gauti Enterprise automobilių nuomos pasiūlymą, kurio ofisas yra 1 km nuo pačio oro uosto, bet tave paima iš prie pat oro uosto esančios automobilių stovėjimo aikštelės autobusiukas ir nuveža iki ten. Grąžinus automobilį, nuveža iki oro uosto. Apie viską pagalvota. ;)

Kai susiradom autobusiuką, pasidėjom savo menkas kuprines į bagažinę ir patys atsisėdom į autobusiuko vidų. Vairuotojas pasakė, kad turim dar sulaukti kelių asmenų ir tada jau važiuosim. Ne už ilgo atskubėjo dar viena lietuvių porelė ir visi šeši vykome iki automobilių nuomos ofiso. Važiavome neilgai, bet buvo keista, kai išvažiavus į autostradą vairuotojas pradėjo važiuoti kairiąją kelio puse. Reikia pratintis, pagalvojom, reiks tuoj patiems vairuoti ta pačia mums neįprasta puse. :)

Atvykus į ofisą, autobusiuko vairuotojas sėdo už stalo ir paprašė "voučerio". Taip taip! Tas pats vairuotojas, kuris mus atvežė iš oro uosto iki ofiso yra ir aptarnaujantis darbuotojas. :))) "Voučerį" turėjom mes atsispausdinę (turėkit būtinai ir jūs, nes galit brangiai už tai sumokėti), pridėjom dar asmens dokumentą, vairuotojo pažymėjimą ir mokėjimo kortelę. Suvedė darbuotojas visus duomenis, paprašė tada antro vairuotojo pažymėjimo, suvedė ir jį. Tada reikėjo atlikti du mokėjimus kortele - vieną kaip "Pre-Auth", kuris rezervuoja sąskaitoje tam tikrą sumą kaip užstatą (600€ šiuo atveju), o kitą, kaip skirtumą tarp išankstinio mokėjimo ir pilnos kainos. Tada darbuotojas atspausdino lapą, su juo dar apžiūrėjom automobilį, ar viskas tvarkoje, parodė, kad yra pilnas degalų bakas, truputį papasakojo kas kur ir išleido važiuoti. Kažko neįprasto nebuvo, manau dėl to, kad turėjom "voučerį", kuriame buvo parašyta, kad viskas įskaičiuota (net ir vėlyvojo ar ankstyvojo atidavimo kaina).

Dienos tikslas - nuvykti į Šiaurinį Kiprą ir pasiekti turką

Atostogos prasideda! Pirmas vairavo Paulius. Taip nutarėm dėl labai paprastos priežasties - jis Lietuvoje vairuoja ir turi daugiau vairavimo patirties. Sekėsi pakankamai gerai, tik vis reikėdavo pagalvoti prieš žiedinių sankryžų, kur tiksliau pasukti. Bet Kipre prieš kiekvieną žiedinę sankryžą ir pačiame žiede labai daug ženklių, rodančių, kad čia negalima važiuoti, kad važiuoti tik ten ir pan. :) Labai patogu tiems, kurie pripratę prie kitos pusės eismo.

Kadangi visus reikalus labai greitai susitvarkėme, tai griebėme už lankytinų vietų sąrašo ir ėmėmės lankyti vienos vietos, kuri buvo pakeliui ir labai netoli nuo automobilio vietos punkto. Tai Hala Sultan Tekke (Umm Haram mečetė), kuri yra įsikūrusi Larnakos druskos ežero pašonėje. Galvojom aplankysim du objektus tuo pačiu. Labiausiai norėjome Larnakos druskos ežere pamatyti žiemojančius flamingus. Bet nuvažiavę iki mečetės, ten nieko ypatingo nepamatėme. Nors pati mečetė graži ir tvarkinga, bet į vidų nėjom (nebuvo panašu, kad ten mus priimtų), praėjome pro šalį ir nuėjome iki ežero. Bet ten taip pat teko nusivilti - flamingų nepamatėme. Jie labiau matosi tada, kai ežere būna daugiau vandens, bet tuo metu kai mes buvome, jo ten daug nebuvo. :) Gal kitą kartą. ;) Kelis jų matėm pravažiuodami pro šalį iš ežero kitos pusės, bet labai trumpai, nes jie pasimatė netoli greitkelio, kur greitis pakankamai didelis ir pasimėgauti jų vaizdu nepavyko. ;)

Hala Sultan Tekke

Larnakos druskos ežeras

Famagustos (Varošos) apžvalgos aikštelė

Navigacijoje nusistatėme vykti iki kito taško. Famagustos apžvalgos aikštelės, kuri yra Kipro Respublikoje (pamenat? tai pietinė Kipro salos dalis). Bet kaip jau būna su navigacija, ji mus pavedė. :) Nuvedė važiuoti per pagrindinę gatvę mieste, bet paskui vis pamesdavo GPS signalą ir galiausiai nuvažiavome visai ne ten kur reikėjo. Įvažiavome į miesto senamiestį, pravažiavome Larnakos jūrų uostą ir galiausiai navigacija mums liepė važiuoti keliuku, kuris eina prie Šventojo Lazaro bažnyčios. Bažnyčia buvo mūsų galimų lankyti objektų sąraše, bet jos aplankyti neplanavome, todėl tik šone ją pamatę nuvažiavome toliau.

Galiausiai išvažiavome į autostradą, pasiėmėm kitą navigaciją ir judėjome link Deryneia miestelio. Važiavome labai geru keliu, autostrada pas mus vadintųsi. Bet aplink pastebėjom labai daug tvorų. Iš pat pradžių jos atrodė, keistai, bet jų ten tiek daug, kad galiausiai pradedi priimti kaip natūralų dalyką. Tvoras mes matėme, nes pravažiavome Jungtinės Karalystės suverenią Dekelijos bazės teritoriją. Neįprastai mums atrodo tos tvoros... Ir kai dar matai, kad už jų vyksta gyvenimas, kažkaip keistai....

Važiavome toliau į Deryneios miestelį, bet tikslios vietos kur apžvalgos aikštelė yra, nežinojome. Tik maždaug (GPS irgi neparodė tiksliai). Pasiekę miestą, važiavome važiavome, kol galiausiai sugalvojome sustoti ir pasižiūrėti kur ta vieta yra tiksliau. Norėjome ir žmonių paklausti, bet niekas tuo metu pro mus nėjo. Galiausiai kažkas atsisuko pasižiūrėti, kas yra už mūsų automobilio, ir pamatė teptuku išpaišytą užrašą "Famagusta View Point". Bingo! Reikėjo tik apsisukti ir sekti ženklus. ;) Taip ir padarėme. Vienas, antras, trečias, ketvirtas posūkis. Ženklai visur sudėlioti.

Važiavom važiavom, ir privažiavom tokią niekuo neišskirtinę vietą. Ten pamatėm užrašus "No photo", "No mans land" ir pan. Taip pat buvo parašyta, kad fotografuoti ir naudoti žiūronus galima tik iš "View Point", o ji yra antrame pastato aukšte. Kad ten patektum, reikia praeiti kavinę, ir suprask (kaip tiksliai yra, nežinom) ką nors užsisakyti, arba susimokėti už pasibuvimą aikštelėje. Kiek mes matėm nuo žemės (o su Paulium esam ne patys žemiausi žmonės), tai kažkokio įspūdingo vaizdo nepamatytumėm. Tolumoje matėsi jūra, karinis bokštelis, iš kurio stebi kariškis teritoriją. Truputį matėsi ir pastatai vaiduokliai, bet labai mažai, lyg ir matėsi išbombarduoti žemės plotai, bet šitas tik iš labai aukštai pasimatytų. Ir aikštelės neužtektų. Įdomu tik gal tai, kad apžvalgos aikštelėje yra žiūronai, per kuriuos galima pasižiūrėti į tolumoje stūksantį miestą-vaiduoklį.

Nelegali Famagustos nuotrauka iš toli (miestas tolumoje)

Informaciniai pranešimai, kad negalima fotografuoti

No Man's Land STOP

Nieko įspūdingo nebuvo. Gal ne tą aikštelę aplankėm. :))) Bet užsidėjom pliusą, kad buvom. ;)

Į Šiaurinį Kiprą

Kitas darbas, kurį padaryti turėjom, tai kirsti Kirpo Respublikos ir Turkijos (Šiaurinio Kipro) sieną. Bet kur sienos kirsti negalima. Visoje saloje yra 7 punktai, kuriuose galima kirsti sieną, ir jie yra išdėstyti po visą sieną tarp Kipro Respublikos ir Šiaurinio Kipro. Du iš jų yra skirti tik pėstiesiems, tad automobiliams lieka 5. Mums tinkamas postas buvo visai netoli nuo apžvalgos aikštelės (mes į aikštelę dėl to ir važiavome, kad buvo pakankamai netoli) - apie 11 km.

Važiavom pro siaurą keliuką ir privažiavome pasienį. Jokių eilių nebuvo, prieš mus stovėjo vienas automobilis. Iš pradžių - dokumentų patikrinimas. Palieki automobilį, eini prie langelio ir prisiduodi. Ten patikrina dokumentą ir paleidžia. Beje, tinka tik pasas! Nes šiaurinis Kipras yra Turkijos dalis, o Turkija dar nepripažįsta Lietuvoje išduotų asmens tapatybės kortelių. Jei skrisit į Kiprą ir norėsit aplankyti Šiaurinę Kipro salos dalį, tai būtinai turėkite pasą.

Sėkmingai pasitikrinus dokumentus, privažiavome prie Turkijos pasienio, kur buvo parašyta, kad privalome įsigyti automobilio draudimą, nes visi kiti draudimai ten negalioja. Kai nuomavomės automobilį, tai mus perspėjo, kad jei vyksim į Šiaurės Kiprą arba jei važiuosim bekele, tai mūsų įsigyti draudimai negalios. :) Dėl to be jokių kalbų įsigijome draudimą. Draudimas 3 dienoms kainavo 20€. Bet draudėm tik vieną vairuotoją, kad būtų pigiau (nors nepaklausėm, ar būtų brangiau, jei būtų draudimas dviems vairuotojams). Paulius labai nesipriešino. :))

Ir va. Mes Šiaurės Kipre. Tikrai procedūra be rūpesčių. Netikrino nei bagažo, nieko. Tik dokumentus, reikėjo įsigyti draudimą - ir važiuoji. Gal ir raudoni (reiškia nuomotas automobilis) numeriai pagelbėjo. Beje, Kipro Respublikos pusėje pasienyje matėm ne vieną nuomojamą automobilį, kurį pasistatė tikriausiai tie, kurie pabijojo imti turkišką draudimą ir važiuoti tuo automobiliu į Šiaurės Kiprą. Kiek skaitėm atvažiuodami, tai nebūtų didelė problema išsinuomoti automobilį Šiaurės Kipre, bet kiek mes pravažiavom, tai nepamatėm daug nuomos punktų. :) Mes rizikavom ir važiavom savo automobiliu. ;)

Įdomu tai, kad tokioje nedidelėje saloje yra dvi laiko juostos! Taip taip, mes kai pravažiavom per sieną iš karto reikėjo persukti laikrodžius. Vieną valandą į priekį. Mes su turku, pas kurį planavom apsistoti, buvom sutarę vieną laiką, ir tik pravažiavę supratom, kad galbūt nespėsime iki jo nuvažiuoti. Bet spėjom. ;) Ir dar anksčiau atvažiavom. :)

Famagusta

Pravažiavus sieną reikėjo išsikeisti pinigų, įsigyti Turkijos lirų, bet visų pirmą ką padarėm, tai nuvažiavom iki pajūrio pasižiūrėti kaip atrodo Famagusta (Varoša) iš kitos pusės (ne nuo apžvalgos aikštelės). Didžiulėje teritorijoje dabar niekas negyvena, nes ten prieš tai buvo Kipro Respublikos vienas iš pačių geriausių ir klestinčių kurortų, o kai turkai okupavo tą miestą, jis tiesiog toks ir buvo paliktas. Kipro Respublikos gyventojai iš miesto buvo išvaryti ir jiems iki šiol negalima ten grįžti ir pasiimti daiktų (jei jų dar likę ten...). Miestas padarytas visišku vaiduokliu.

Privažiavome iki aikštelės, kuri yra netoli jūros, ten išlipome. Buvo kiek baugu, nes aplink buvo teritorija aptverta tvora. Ir ant jos pilna užrašų "eiti draudžiama", "fotografuoti draudžiama". Matėsi ir ne vienas aukštas pastatas, kuriame nebuvo langų, pradėję irti kampai ir pan. Priėjom prie tvoros ir ėjome palei ją kol galiausiai pasiekėm paplūdimį. Nuėjom iki tiek, kiek galėjom eiti ir tada pasimatė šitos uždaros teritorijos dydis. Tikrai labai daug namų matėsi... Ir aišku, visur fotografuoti draudžiama, stebi tave kareiviai, bet vieną kitą kadrą slapta (su telefonais, aišku) pavyko padaryti. :) Tikrai kraupiai dabar atrodo miestas...

Famagustos pašonė, matosi juoda tvora (draudžiančio ženklo nesimato, bet jis kabo)

Normalus paplūdimys ir už jo namai vaiduokliai, kurie kažkada buvo viešbučiais

Už tvoros matosi daugybė pastatų paplūdimyje, kuris anksčiau virė gyvybe, o dabar visiškai tuščias

Truputį pabuvom toje tyloje, kurioje skendi tas miestas, pabandai įsivaizduoti kiek daug žmonių ir triukšmo ten buvo prieš tai, kaip virė gyvybė. Ir kaip dabar liko tik betono sienos be langų, durų... Ten esantis paplūdimys irgi pasirodė labai geras, nes buvo geltonas smėliukas. Neturi Kipras labai gerų paplūdimių, tai šitas vienas iš geresnių. Tik nenaudojamas, nes saugomas kariškių... Ten kur mes galėjom vaikštinėti, tai maudėsi ir deginosi keli žmonės. ;) Bet nedaug.

Taip atrodo paplūdimys iki kurio mes galėjome prieiti

Puikus smėliukas paplūdimyje

Vieta savotiškai įdomi. :) Ir kai pamatai viską iš arti, tikrai susidarai visai kitokį įspūdį...

Ancient Salamis

Aplankę Famagustą važiavom link Ancient Salami miestelio. Pakeliui sustojome padaryti antrą darbą, nes pravažiuodami pamatėme banką. Užėjome pasižiūrėti po kiek superka eurus. Lietuvoje jau buvom iš anksto pasižiūrėję kursą, tai žinojom kokia riba mums tiktų išsikeisti. Nors niekur nebuvo paskelbta, koks dabar yra kursas (pas mus yra švieslentės), bet mums banko skyriaus vedėja (kaip supratau, nes kai paklausėm darbuotojo, jis pasikvietė moteriškę iš už kitų durų) kuri kalbėjo angliškai ir mums ant lapelio užrašė tuo metu galiojantį eurų supirkimo kursą (Lietuvoje už 1€ duoda 3,35 liros, internete radom, kad Šiauriniame Kipre duoda 3,47 liros, o mes gavome 3,52 liros už vieną eurą). :) Mums jis tiko ir patiko, nes buvo didesnis nei skelbtas internete. Padavėm 50 eurų, mums paskaičiavo 176 liras ir viskas, transakcija įvyko. :) Jokio komisinio mokesčio.

Sėdom toliau į automobilį ir lėkėm link istorinio Saliamio miesto. Pavadinimas labai su dešra asocijuojasi, bet ten nuvažiavę nieko panašaus nematėm. :)) Ir neturėjom pamatyti. :)) Pakeliui važiuodami pamatėm nemažą skirtumą tarp Kirpo Respublikos ir Šiaurinio Kipro. Nors keliai ir neblogi, bet Šiauriniame Kipre žymiai daugiau apleistų, negyvenamų pastatų, ne taip tvarkinga, daugiau šiukšlių pakelėse. :) Vis dėlto turkai ten didžiąją dalį užima šitos teritorijos, tai jie kitaip tvarkosi nei Kipro Respublikos piliečiai.

Ilgai netrukus pasiekėm Ancient Salami (apie 7 km nuo Famagustos). Žinojom GPS koordinates, tai maždaug ten ir taikėm. Tiesa, labai aiškių ženklų vedančių link šitos architektūrinės vietos nebuvo. Buvo ženklas "Salamis Ruins", o ne "Ancient Salami". :) Kadangi važiavom pagal koordinates, tai sėkmingai radom. Iš pradžių nelabai supratom, kad tai ta vieta, kurios ieškom, bet sustojom automobilių stovėjimo aikštelėje ir nuėjom apsižiūrėti. Tada jau pamatėm, kad ten yra ta vieta, ir kad jau reikia pirkti bilietus. Už bilietus buvo taip pat galima mokėti ir eurais, bet vietoj 2,56 eurų, būtų reikėję sumokėti po 3€ už vieną bilietą. Gerai, kad turėjom lirų, tai už 4 bilietus išleidom neblogai mažiau (36TL, vietoj 42TL). ;) O kadangi komisinio mokesčio netaiko bankai, tai apsimoka nusipirkti lirų ir jas naudoti. Be bilietų, galėjom pasiimti ir lankstinuką, kuriame aprašyta apie šitą archeologinę vietą.

Bilietas į Salamis kompleksą (toks pats bilietas naudojamas ir įėjimui į Bellapais vienuolyną, kitoje bilieto pusėje uždeda antspaudą, kad bilietas panaudotas ir nurodyta, kur buvo panaudotas)

Informacinis lankstinukas apie Salamis Ruins

Salamis buvo labai svarbus Kipro salos miestas. Vienu metu jis net buvo sostinė. Jis svarbus tuo, kad yra prie jūros ir buvo vienas pagrindinių Viduržemio jūros prekybos taškų. Miestas buvo labai išsivystęs ir turtingas. Jo pradžia laikoma maždaug 1000 metų iki mūsų eros. Miestas kelis kartus keitė šeimininkus, bet visais metais didėjo. Dabar išlikę pastatai buvo statyti romėnų eros metu ir išlikę iki šių dienų. Bet miesto vystymąsi stabdė dažni žemės drebėjimai, kurie vyko pirmame ir ketvirtame amžiuje po Kristaus. Po šių drebėjimų, imperatorius Konstantinas II-asis mėgino jį atstatyti, bet prekyba jau buvo sumenkusi, gamtos katastrofos nesiliovė, prisidėjo ir arabų piratų antpuoliai, kurie visiškai sužlugdė miestą. 648 metais po antrojo arabų antpuolio ten likę gyventojai persikėlė į Arsinoe miestą, kuris vėliau tapo Famagusta. 

Ženklas

Salamyje dabar yra gimnazija, kurioje žmonės sportuodavo (kur dabar yra likusios kolonos) ir pirtys, sudarytos iš įvairių kambarių, vienas iš jų - 44 vietų viešasis tualetas, dar yra akvedukas, šiltos ir šaltos pirtys, vandens šildymo zona ir t.t.. Šioje vietoje galima rasti kelias išlikusias freskas. Mes nepasiskaitėm, to nežinojom, ir neradom netyčia. Tai buvo pirmasis objektas, kurį mes aplankėme.

Gimnazija (kur sportuodavo)

Pirtys

Po to ėjome link teatro, nes jis mus tiesiog kvietė, nes buvo vienas iš didžiausių objektų, kurie mums matėsi. Teatras, iš formos labiau mums priminė amfiteatrą, sudarytas iš 50 eilių, kuriose tilpdavo 15000 žiūrovų. Bet amfiteatras žemėlapyje buvo pažymėtas šalia ir greičiausia sunykęs, nes jo mes nematėm. Teatras paliko tikrai labai gerą įspūdį. Užlipome ant jo viršaus (ten beveik visur galima vaikščioti) ir nuo ten pamatėm jūrą ir dar kelis objektus, į kuriuos galime nueiti. Nors pamačius teatrą, atrodė lyg ir užtenka. :) 

Teatro dalis

Teatras iš apačios

Pasižiūrėję toliau žygiavome iki romėniškų pirčių. Įsivaizdavome, kaip ten senovėje žmonės karštose voniose prausėsi. Pakeliui matėm labai įdomų objektą - išlikusį kelią! Grįstą, senovinį kelią. Ir įsivaizdavom, kaip žmonės juo eidavo, tempdavo karučius su prekėmis ir pan. 

Grįstas kelias

Romėniškos pirtys

Kadangi šiuos objektus pakankamai greitai aplankėm, nusprendėm neskubėti į dar vieną numatytą pilį, nes pagal internete rastą darbo laiką nebūtume spėję jos aplankyti, pasilikome dar patyrinėti Salamį. Ėjom visai geru nauju asfaltuotu keliu. Atstumas nebuvo labai mažas. Tiksliai nežinojom, kur mus tas kelias nuves (lankstinuke žemėlapio nebuvo, o tie, kurie buvo iškabinti, nebuvo labai dažni teritorijoje). Bet kelias mus nuvedė iki labai įdomios vietos - forumo-agoros. Taip agora buvo privaloma tų laikų miesto dalis, nes joje vyko prekyba. Aplink agorą buvo arkados su kolonomis, kurios apsaugodavo prekybininkus ir pirkėjus nuo karščio vasarą ir lietaus žiemą. Aplink agorą buvo labai daug šventyklų, bet viena - Dzeuso šventykla - išlikusi iki šių dienų. Nors ji buvo visiškai kitoje agoros pusėje, bet iki jos nuėjome. 

Asfaltuotu keliuku į agorą

Nedidelė dalis agoros, ir nugriuvusi kolona, Olita for scale

Dzeuso šventykla

Grįždami ėjome per pačią agorą, ten radome tik vieną likusią stovinčią koloną. Kadangi eiti turėjome per kitą pusę toliau keliu, tai aplankėme ir vandens rezervuarą, į kurį vanduo keliaudavo 50 kilometrų akvedukais iš Kirėjos miesto. Ši romėnų sistema veikė iki 7 amžiaus po Kristaus. Bet šiomis dienomis jis turi nekokį kvapą, nes dabar jis ne vandeniui skirtas laikyti, o turistams prispyrus reikalui atlaisvinti pūslę. :) Šiek tiek paėjom keliu ir priėjome Šv. Epifanio baziliką. Reikėjo patikėti, kad ten ji buvo, nes buvo vien tik akmenys. Tai buvo didžiausia bazilika Kipre.

Vandens saugykla

Šv. Epifanio šventykla

Grįždami dar matėme senovinę 7-ojo amžiaus sieną, tą pačią grįstą gatvę iš kitos pusės. Ten buvo parašyta, kad aplink šitą gatvę buvo kolonos. Aplankę daug dalykų (bet ne visus, nes liko alyvuogių malūno namą aplankyti ir Kampanopetro baziliką, kurios buvo nepakeliui) užsukome į nemokamą tualetą ir visi laimingi aplankę labai istorinę vietą sėdome į automobilį ir nuvažiavome toliau. 

Grįstas senovinis kelias

Salamio iškasenų žemėlapis

Nitovikla

Kadangi nakvynės vietas žinojome iš anksto, dėl to kitas taškas po Ancient Saliamio buvo viešbutis-svečių namai Nitovikla. Turėjome dar kelis variantus dėl lankytinų objektų, bet juos praleidom, nes negalėjom tam skirti pakankamai laiko, o paskubomis lankyti nenorėjome (nes objektai mokami). Važiavome tiesiai į Nitoviklą. 

Nitovikla viešbutis, mes gyvenome antrame aukšte du kambariai iš kairės pusės

Viešbutį rinkomės gana sunkiai, nes kaina žmogui (25€ už bed & breakfast) pasirodė gana didelė (nes visur buvo parašyta, kad Šiaurės Kipre viskas yra žymiai pigiau nei Kipro Respublikoje). Pabandėm pasieškoti kitų variantų, bet nieko gero neradom ir teko pasilikti prie Jolitos bendradarbio rekomenduoto ir Lonely Planet aprašyto namų viešbučio. Internetinė svetainė jų labai skurdi, bet el. paštu angliškai bendrauja neblogai. Parašiau jiems, paklausiau kiek kainuotų nakvynė su vakariene ir pusryčiais, nurodžiau atvykimo datas. Turkas parašė tiksliau, kad bed & breakfast kainuoja 25€ ir dar papildomai kainuoja 15€ už vakarienę ir jau tada mes galutinai nusprendę jį rezervavom. :) Tai po Saliamis ir važiavom "pas turką". 

Kadangi keliai ten nėra prasti ir eismo nebuvo daug, tai Nitoviklą pasiekėm gana greitai. Anksčiau nei buvom su turku sutarę. Pasistatėm automobilį ir ėjom apsižiūrėti. Mus pasitiko turko žmona (kaip vėliau sužinojom), ir pasiūlė praeiti į vidų. Kadangi tai ekologinis-agronominis viešbutukas, tai patalpa, kurioje mes vėliau ir vakarieniavom ir pusryčiavom buvo išdabinta visokiais rakandais, džiovintomis daržovėmis-indais. Pasijutom visai jaukiai. Kadangi vakarienės metas dar buvo tolokai, tai mums šeimininkė pasiūlė išgerti turkiškos kavos. Atsisėdom ir atidžiau galėjom apžiūrėti aplinką. 

Kava, vakarienė ir pusryčiai buvo patalpoje po palme, matosi truputį sodo

Truputį palaukus atnešė mums kavos. Begeriant į patalpą uždėjo vyrukas, kuris prisistatė sodininku ir gražia angliška kalba pasiūlė atsikelti ryte labai anksti ir padėti jam darbuose. Mes pasakėm, kad anksti ryte turime išvažiuoti, tai jis pasiūlė atsikelti dar anksčiau ryte ir tame nematė problemos. Tas vyrukas ir buvo tas turkas, su kuriuo aš susirašinėjau. Mums begurkšonojant kavą jis prasitarė, kad yra dėstytojas ir studentus moko ekologinio-agronominio viešbučio paslapčių. Ir iš tikrųjų, visa viešbučio teritorija yra kaip sodas, prisodina ir prisėta įvairiausių daržovių, vaisių. Taip pat matėm buvo ir šiltnamis. Ir kai susirašinėjom su juo, jis labai akcentavo, kad visas jo maistas - ekologiškas ir išaugintas prie namų. 

Išgėrę kavą nuėjom į savo kambarius. Kaip buvo parašyta, taip ir buvo iš tikrųjų - abu kambariai, kuriuos mes gavome (po du žmones kambaryje) buvo truputį panašūs, bet iš esmės skirtingi. Skyrėsi lovos, rakandai kambariuose, ir šiaip, išdėstymas. Mes gavom gan aukštą lovą su baldakimu, o kaimynėliai gavo dvi atskiras lovas. Pasidėjom daiktus, apsižiūrėjom vieni kitų kambarius, įvertinom, kad viskas gerai ir tada pradėjom ieškoti kaip užsirakinti kambarius. Nebuvo jokio rakto. Tik galėjom iš vidaus užsikabinti kablį. Nuėjom paklausti, pas šeiminkus, ir jie pasakė, kad kambarių nerakina. Tokia pas juos praktika ir tikriausiai pasiteisinusi, matyt nieko blogo nėra atsitikę. Na, jei pasitiki vietiniai, pabandėm pasitikėti ir mes. ;) Kai jau visus reikalus susitvarkėm, atsisėdom į balkoną ir saulei leidžiantis po bananmedžio lapais išgėrėm turkiško alaus Efes (jį pirkom iš parduotuvės už 14 TL (iš principo tai viena lira yra beveik tiek pat kiek litas, neveltui ir valiuta TL kaip LT :D), kurioje buvom sustoję pakeliui). O saulė nusileido labai greit ir labai greit sutemo (kaip Indijoje, 5 minutės ir tamsu).

Vienas iš kambarių

Mes balkone degustuojam turkišką alų po bananmedžio lapais (apie 18 val. vakaro)

Pasidžiaugę dienos nuveiktais darbais pradėjom ruoštis valgymo metui. Skrandis jau reikalavo aukų, dėl to į valgymo vietą nuėjom kiek anksčiau nei turėjom. Atsisėdom ir po truputį pradėjo nešti užkandžius. Kaip turkas rašė, vakarienė yra organiška ir tradicinė kiprietiška. :) Tai tie užkandžiukai turėjo meze pavadinimą: marinuoti burokėliai, smulkiai pjaustyti marinuoti agurkai su cukinija, ką tik iš darbo skintos daržovės, marinuotos alyvuogės, virtos pupelės, aišku, graikiškas jogurtas ir dar kažkas. Į vakarienę įėjo ir stiklinė naminio raudono vyno. Kai užkandom, atėjo laikas pagrindiniam patiekalui - namų šeimininkė atnešė vištieną su bulvėmis. Labai skaniai paruošta vištiena su labai skaniai paruoštomis bulvėmis. O kadangi vynas mums labai patiko, tai užsisakėm, kad duotų mums visą butelį vyno ant stalo. Kurį bevalgydami pagrindinį patiekalą visi keturi ir suvartojom.

Vakarienė, Meze

Bebaigiant valgyti prie mūsų priėjo viešbučio šeimininkas ir paklausė, ar viskas gerai. Mes pasakėm, kad viskas gerai. Tada užklausė, gal norėtumėm pakartoti. Mes su Paulium susižvalgėm, ir pagalvojom priimti šitą pasiūlymą, bet po to šeimininkas Zekai pradėjo vardinti, kad mūsų dar laukia desertas ir grapos degustacija, tai pasiūlymo dar pavalgyti atsisakėme.

Baigėme valgyti pagrindinį patiekalą, tada atnešė mums paragauti taip jų vadinamos grapos. Grapa yra iš vynuogių išspaudų padaryta samanė, tik jie vadina grapa, kad visiems būtų aišku - italai gerai prasuko marketingą, visas pasaulis žino, kas yra grapa. Bet Kipro visoje saloje šitas gėrimas turi savo pavadinimą - zivanija. Man atrodo, kad jis visiškai lengvas ir lengvai įsimenamas ir tikrai nereikia zivanijos vadinti grapa. Paragavom grapos ir mums visiems ji labai patiko! Tada paprašėm dar pakartoti, nes prieš tai vis kartojo, kad galim paprašyti pakartoti, jei kas patiks.

Atėjo ir deserto eilė. Kartu su juo atnešė ir antrą zivanijos rozą. Tik desertas mus labai labai nustebino. Mes su Paulium galvojom, kad desertas bus pakankamai nemažas, kaloringas ir kad tikrai papildys mūsų vakarienę. Bet kai desertą atnešė, tai norėjosi prunkštelėti iš juoko. Lėkštutėje buvo įdėta kažkas panašaus į vieną datulę ir apipiltą sirupu. Kai desertą atnešė, tai pristatė, kad tai iš kieme augančios palmės. Pavadinimo neatsimenu, bet tai labai panašu ir buvo į datulę. Pasijuokėm, suvalgėm tą datulę, užgėrėm zivanija ir jau ėjom į savo kambarius.

Šešėliai jūroje

Po maudynių Viduržemio jūroje

Bet netikėtai mums toptelėjo mintis, kad atvykus į Kiprą reikia būtinai išsimaudyti jūroje, taip su ja pasisveikinti. Olita užklausė turko, kaip nueiti iki jūros. Jis pasakė, kad nueiti neįmanoma ir kad būtinai reikia važiuoti automobiliu. Kandangi mes buvom paragavę kiprietiškų gėrybių, tai vairuoti negalėjome, tai iki Viduržemio jūros pakrantės nusprendėm eiti tiesiausiu trumpiausiu keliu. Užsukom trumpam į kambarius persirengti maudymuis ir išsiruošėm prie jūros. Kelias nebuvo labai prastas, tik nebuvo apšviestas ir buvo truputį baugus. Pakeliui einant ir šuo labai stipriai lojo, jei būtų pasileidęs, nebūtų labai smagu. :)) Praėjom kelis dar nepastatytus namus ir pasiekėm pakrantę.

Tai buvo pakrantė, nes paplūdimiu pavadinti tikrai negalima. Smėliuko nebuvo visiškai. Bet vanduo ir priėjimas prie jo atrodė visai neblogai. Mes dviese su Olita ėjom į vandenį. Kiti du nusprendė atsisakyti šitos pramogos ir pastebėjo mūsų daiktus ir mus. Mėnulis švietė ryškiai (buvo pilnatis), bet dugno nesimatė. Truputį matėsi, kad ten jis nėra labai geras. Gerai, kad turėjom šlepetes, tai jas panaudojom dugno tyrinėjimui. Įlipom į vandenį, nebuvo labai gilu. Tada ėjom tolyn ir supratom, kad reiks eiti uolomis. O uolos irgi ne vienodos, tai aukštyn, tai žemyn, tai skylė tai gilesnė vieta. Manau dieną ten maudytis eiti nebūtume, bet po vyno ir zivanijos išdrįsome. Pagaliau radome pakankamai gilią vietą, kurioje galėjom pasinerti iki kaklo į sūrų ir labai šiltą (+20 °C) Viduržemio jūros vandenį. Valio! Su jūra pasisveikinome!

Visi laimingi ėjom miegoti, nes laukia sunki ir ilga kita diena. ;)
V!