Kipras: į Kipro respubliką!

Sveiki!

Va ir trečioji mūsų diena Kipre išaušo. Kaip sakiau, šią dieną buvo, ačiū Dievui, linksmai pasibaigęs nutikimas. Skaitydami rasit apie jį parašyta. Šiandien turim aplankyti du objektus ir nuvažiuoti iki Limasolio, kur buvom suplanavę apsistoti.

Kadangi pilnais pilvais nuėjom miegoti, tai sapnų buvo visokių. Ryte, kai sutarėm eiti pusryčiauti, pasidalinom neramios nakties miegu. Pusryčiai yra įskaičiuoti į viešbučio kainą ir vyksta pirmame viešbučio aukšte. Susitarę tam tikru laiku susitikom ir ėjom pusryčiauti. Pusryčiavom mes ne vieni, aplink buvo gerokai vyresnių viešbučio gyventojų. Nu mažiausiai dvigubai vyresnių už mus. :))) Jie irgi pusryčiavo kartu. Pusryčiams buvo sausų pusryčių, sūrių, mėsyčių, vaisių, kavos, arbatos, sulčių. Nemažai visai visko. ;) Nors buvom sotūs po vakarienės, bet pavalgyti reikėjo, nes laukė ilga diena ir nemažai objektų. Neaišku ir kada pietausim.

Kirenijos uostas ir Kirenijos pilis

Po pusryčių nusprendėm nueiti iki Kirenijos uosto ir jį išsamiau panagrinėti, nes tai vienas iš lankomiausių objektų Kirenijoj. Vakar kai buvom ten tik trumpai apžiūrėjom, nes mūsų tikslas buvo tik susipažinti su valgymo galimybėmis. O po pusryčių išsiruošėm į uostą, nes oras buvo puikus ir labai skubėti į Kipro Respubliką nereikėjo.

Kaip jau rašiau, nuo viešbučio iki uosto trys žingsniai. Viens, du ir mes jau uoste. O jo nepalyginsi su tuo, kas ten vyksta vakare. Nebuvo beveik žmonių, visos kavinės savo skėčius laiko suskleistus, lauko baldai irgi vienoje krūvoje, vitrinos uždarytos, beveik jokios gyvybės. Apžiūrėjom kelias jachtas ir nuvarėm iki molo.

Kirenijos uostas ir jo jachtos

Vos tik užlipom ant molo, apsidairėm aplink ir pamatėm nerealų vaizdą! Pasirodo visai netoli pakrantės yra kalnai, kurie kartu su jūra, palmėmis, namais sudaro labai gražų peizažą. Kalnai labai gražiai atrodo. Snieguotų viršūnių nesimato, bet tai tikrai neįprastas vaizdas mūsų akiai. O kalnų ir miesto, kur mes vaikštinėjom visiškai nesimatė, greičiausiai dėl to mes ir buvom mes taip stipriai nustebinti. ;)

Vaizdas nuo Kirenijos uosto molo

Ėjom toliau iki molo galo, matėm švyturį, balandžių porą, vakarykščio baliaus likučius (nedagertas alus, pridaužytų stiklų, šlapimo kvapas užkampiuose, bet gi tame uoste vakar vakare turėjo būti labai didelis balius, kaip ir kas vakarą ten). Įlankoje labai skaidrus vanduo, tai matėsi dugnas ir jame būriais beplaukiojantis mailius. Ėjom toliau molu, apžiūrinėjom jachtas ir laivus, kurie buvo prisišvartavę kitoje pusėje molo, iš visų pusių įvertinom Kirenijos pilies dydį ir nusprendėm nueiti iki molo galo. Pasiekėm pabaigą, nusifotografavom prie šiuolaikinio švyturio ir nusprendėm apeiti aplink Kirenijos pilį. Tam reikėjo grįžti tuo pačiu keliuku.

Mudu prie Kirenijos uosto švyturio (senojo)

Kirenijos uostas, jachtos, tolumoje kalnai 

Kirenijos pilis (nuo molo)

Ant molo prie šiuolaikinio švyturio

Kiek spartesniu žingsniu grįžom ir nuėjom link pilies. Į vidų eiti neplanavom, tai apėjom aplink. Radom tą aikštelę, kuri buvo rekomenduota automobilio statymui, ir nudžiugom, kad joje nepalikom, nes ten, kaip ir ant molo, vaizdas buvo panašus. Pilyje yra įsikūręs muziejus, bet mus labiau maitino gamta ir visokie kitokie objektai, nei lankymasis muziejuose. Nors tikiu, kad būtų visai įdomu pamatyti. Po pilies judėjom link viešbučio. Dar pakeliui išsikeitėm 20€, nes pasiskaičiavom, kad tiek turėtų mums užtekti aplankyti du objektus turkiškajame Kipre.

Bellapais vienuolynas

Grįžę į viešbutį susirinkom daiktus, nieko nelaukę ėjom į registratūrą, atidavėm raktus, patikrino ar tikrai mes susimokėję, ir viskas, išėjom. Nužygiavom iki automobilio, radom jį sveiką gyvą, susikrovėm savo kuprines ir į navigaciją susivedę Bellapais miestelį pradėjom važiuoti. Šį kartą mieste automobilių nebuvo daug, ir mes labai lengvai iš miesto išvažiavom.

Truputį pasisukinėjom ir mūsų nuostabai net nepraėjus pusvalandžiui mes jau buvom prie vienuolyno. Miestelyje yra beveik visur iškabinti žemėlapiai, bet jie nebuvo labai aiškūs, bet aikštelę prie vienuolyno radom nesunkiai. Pasirodo beveik visur Bellapais miestelyje už automobilio statymą reikia mokėti. Na, kadangi visur, tai mums reikėjo pasistatyti kuo arčiau vienuolyno. Nuvažiavome į aikštelę, pasistatėm. Tada priėjo prie mūsų turkas, duoda bilietėlį ir prašo 5 lirų. 5 liras mes jam paduodam, popieriuką uždedam už lango, pasigrožim nerealia panorama iš aikštelės ir pajudam link vienuolyno.

Vaizdas nuo Bellapais vienuolyno automobilių stovėjimo aikštelės

Kai artėjom prie įėjimo, pamatėm, kad tuo metu eina nemaža turistų grupė. Pagalvojom, kad reiks laukti eilės, kol nusipirksim bilietą, bet nieko panašaus. Iki kasų nuėjom, pasižiūrėjom, kad kaina 9 liros, tada pasiskaičiavom, kad mums gali trūkti pinigų dar vieno objekto lankymui (nes neįvertinom automobilio stovėjimo kainos), tai kooperatyviai nusprendėm į vienuolyno vidų neiti. Kai praėjo turistų grupelė, jie paliko pravirus vartus. Mes galvojam, kad vienuolyne yra zona, kurią galima lankyti neišleidus pinigų, tai mes pro tuos vartelius praėjom. Bet kai truputį paėjom, supratom, kad jau esam mokamoj zonoj ir kad bet kada gali paprašyti mūsų parodyti bilietą ir paprašyti susimokėti, o mes tam nebuvom pasiruošę. ;)

Bellapais vienuolyno siena

Augmenija netoli Bellapais vienuolyno

Bet kai užėjom, supratom, dėl ko tą vienuolyną lankyti verta. Ten labai graži aplinka, ir viduje matosi tokios arkos, kurias mes irgi nusifotografavom, ir kurios yra parinktos ant naujausio Lonely Planet gido viršelio! Tai bent! Šiaurinio Kipro Bellapais vienuolynas ant visos Kipro salos turizmo informacijos gido!

Bellapais vienuolyno dalis

Bellapais vienuolyno dalis kur mums pavyko nemokamai pasižiūrėti ;)

Lonely Planet viršelis

Truputį neramiai pasivaikščiojom po teritoriją ir greit šovėm iš jos. :))) Kad tik nepagautų. ;) Laiko dar turėjom, tai išėję iš vienuolyno teritorijos galvojom, ką čia dar galėtume nuveikti. Per daug galvoti nereikėjo, nes vienuolynas yra labai lankomas objektas, ir prie jo buvo nuorodų į kitus objektus. Mus sudomino Bellapais malūnas. Iki jo atstumas nebuvo didelis, tai nusprendėm jį aplankyti. Ėjom ėjom keliuku, jau panašu pasidarė, kad įveikėm reikiamą atstumą, bet seno malūno nepamatėm. Pamatėm tik kavinukę, kuri manomai yra toje vietoje, kur anksčiau buvo malūnas.

Likę nesupratę grįžom atgal iki vienuolyno ir nusprendėm šiek tiek save pasilepinti ir atsigaivinti šviežiai spaustų granatų sultimis. Pasiėmėm po stiklinę, davė dar šviežiai papjaustyto apelsino. Tai nebuvo grynos granatų sultys, bet maišytos su kažkokiomis kitomis, greičiausiai apelsinų. Tą apelsino skiltelę, kurią davė, tai labai skaniai suvalgėm. Skanios buvo ir sultys. Iš viso pardavėjui palikom 12 lirų (3,40€).

Link St. Hilarion pilies

Begerdami sultis žygiavom iki automobilio, jis stovėjo prie pat. Apžiūrėję Bellapais vienuolyną iš išorės ir truputį pamatę jo iš vidaus tęsėm savo kelionę. Į navigaciją susivedėm "St. Hilarion Castle" ir pradėjom važiuoti. Tik navigacija kažkaip pradėjo labai grybauti, nes nusiuntė mus visiškai važiuoti per laukus. Galvojom, kad užsigliučino, bet pavažiavus kiek toliau, vis tiek siūlė apsisukti ir važiuoti per laukus. Nors mums atrodė, kad ten kelias iki pastato, bet navigacija buvo išsispyrusi ir liepė važiuoti per tą keliuką. Nuvaživom, supratom, kad tikrai nepravažiuosim, spjovėm į ją ir nusprendėm važiuoti iki miesto, gal susitvarkys.

Ir tikrai, mieste ji susitvarkė ir pradėjo tinkamai rodyti kaip mums nusigauti iki St. Hilarion pilies. Kilom kilom į kalną, ir bekylant mums pasirodė tokia kaip karinė zona ir ne vienas uniformuotas kariškis. Truputį pasidarė nejauku, todėl kai tik atsirado galimybė pasiparkuoti automobilį, iš karto ja ir pasinaudojom. Stovėjimo aikštelė buvo prie pat to komplekso. Bevažiuodami matėm bokštą, iki kurio manėm mums reikia nueiti, ir buvom užtikrinti, kad arčiau privažiuoti negalim.

Išlipom iš automobilio ir pradėjom eiti. Ėjom keliuku, link to bokšto, bet kaip vėliau supratom, kad tas bokštas nėra tai, ko mes iš tiesų ieškom. Mums reikėjo eiti dar toliau. Beeinant sutikom ne vieną kariškių automobilį važiuojantį nuo kalno, ir keistai į mus žiūrinčius. Pagalvojom, kad įprasta, ir nuėjom toliau. Ėjom ėjom, matėm ne vieną grąžų vaizdą, vis pasifotografuodavom. Nes kuo aukščiau pakyli, tuo gražesnė panorama atsiveria. Pakeliui matėm ne vieną aikštelę, kuri tikrai buvo panaši į karinių pratybų vietą. Panašu, kad ten treniruojasi turkiškojo Kipro kariškai.

Einant keliu nuo aikštelės iki Šv. Ilarijono pilies

Nuotraukos viduryje maždaug matosi aikštelė, kur mes palikom automobilį, kairėję - karinių mokymų bazė

Prie jūros matos Kirenija su savo baltais stogais, ir dešiniau - Kirenijos uostas

Kai jau pamatėm savo tikrąjį kelionės tikslą - St. Hilarion pilį kalne, pilni jėgų paspartinom žingsnį. Ir kai jau buvom prie pat, pamatėm didelį stendą, kuris buvo atsuktas į pilies pusę, suprask važiuojantiems iš pilies. Tekstas ant jo skambėjo taip: "jūs įvažiuojat į karinių pratybų zoną, dėl to važiuokite greitai, nesustokite, nefotografuokite". Nu jo... mes viską darėm, ką draudžia šitas stendas... Ir dar karinėje zonoje.. Iš tikrųjų, tai buvau pastebėjęs panašią lentelę ir kalno papėdėje, kai važiavom automobiliu, bet per daug dėmesio nekreipiau. Pagalvojau, kad jei tai svarbu, pakartos. Bet nepakartojo... Ir mes ėjom lėtai, karts nuo karto sustodavom, ir tikrai ne vieną kadrą tame atstume padarėm...

Šv. Ilariono pilis

Šv. Ilariono pilis (taip taip! atrodo lyg tai būtų kalnas!)

St. Hilarion pilis

Po užrašo perskaitymo, buvo truputėlį baisu pasidarę. Bet sisiukas baimės nebijo, ir skelbė antro lygio pavojų, dėl to skubėjom eiti iki pilies. Ten prie įėjimo buvo tualetai, tai į juos ir nuskubėjom. Kaina - 2 liros žmogui. Bet pavojų reikėjo malšinti, todėl net negalvojom, ar čia daug ir nuėjom.

Jau ramūs po to ėjom link įėjimo. Pamatėm, kad prie pat pilies yra puiki automobilių stovėjimo aikštelė. Ir pasirodė, kad ji nemokama, tai be reikalo palikom automobilį toje aikštelėje prie karininkų zonos. Na, bet ne visi žino. Nuėjom prie įėjom, užėjom į vidų ir nusipirkom 4 bilietus. Vieno bilieto kaina, kaip ir Salamis, kaip ir Bellapais, 9 liros vienam žmogui. Originalių bilietų neturėjo, tai davė vieną bilietą už 9 liras, o kitus - po 5 liras. Matyt kitokių nebeturėjo. Mums tiks ir taip. ;)

Bilietas ir bukletas į Šv. Ilariono pilį

Ta pilis, kai mes pirmą kartą pamatėm, atrodė labai nedidelė. Atrodė, kad ant kalno stovi keli pastatai, jie puikiai įsipaišo į kalną ir neatkrepia dėmesio visiškai. Bet kai gavom informaciją apie pilį, supratom, kad pilies teritorija yra milžiniška. Tuo įsitikinom vaikščiodami po ją.

Šv. Ilariono pilies žemėlapis

Šventojo Ilariono pilis (taip skambėtų lietuviškai) yra viena iš pagrindinių Kipro pilių, turinti įspūdingą architektūrą. Ši pilis (kaip ir nemažai kitų) buvo pastatyta kalnuose, kad vietinius galėtų apginti nuo puldinėjančių arabų. Pilis turėjo išskirtinį sodą, kuriame net ir karščiausiomis dienomis būdavo vėsu. Pilis liko tuščia 1489 metais, kai salą užėmė Venecijiečiai. Pilis sudaryta iš trijų pagrindinių sekcijų, kurios yra skirtinguose aukščiuose: pirmoji - kariams ir darbininkams, antroji turėjo bažnyčią ir kitas patalpas, trečioji - vidinis sodas, karališkieji kambariai ir dar visokių patalpų. Didžiausias aukštis 732 metrai virš jūros lygio (aukščiausiems lietuviškiems kalnams, tokiems kaip Juozapinės, Aukštojas ir Kruopynės (visi apie 290 m.) reiktų slėptis tyliai kamputyje). ;)

Jei kada teko matyt pasaką „Snieguolė ir 7 nykštukai“, tai ten vaizduojamos pilies bokštai yra labai panašūs į Šv. Ilariono pilies Kipre. Manoma, kad būtent ši pilis įkvėpė Snieguolės kūrėjus bokštus panaudoti animacijoje. Kaip parašyta pilies lankstinuke, mistiniai pilies vaizdai įkvėpė ne vieną kūrėją.

Na, kaip iš tikrųjų buvo mes nesužinosim, bet reikėjo pradėti žygį po Šv. Ilarijono pilį. Palipom laipteliais truputėlį, ir tada mums atsivėrė labai graži panorama. Tarp dviejų kalnų buvo tarpas, per kurį matėsi visa Kirenija. Galėjom įžiūrėti Kirenijos uostą, senamiestį ir dar kartą suprasti, kad mūsų pirminė nuomonė apie Kirenijos miestą buvo labai labai klaidinga, nes iš viršaus pamatėm labai labai daug namų. Pasidarėm nuotraukėlę ir lipom dar aukščiau.

Prasideda mūsų ekskursija po Šv. Ilariono pilį (tolumoje - Kirenija)

Nors turėjom pilies žemėlapį (jis kartu su lankstinuku), bet buvo labai sunku įsivaizduoti, kokio dydžio ta pilis yra. Tuo labiau, kad tas žemėlapis plokštumoje išpaišytas, o tu viską matai kalnuose. Na, bet bandėm juo vadovautis ir ėjom toliau nurodytu taku. Praėjom vieną iš bokštų, toliau cisterną ir tada žemėlapyje buvo pažymėtos arklidės (tvartas), kuriose dabar yra įrengta ekspozicijų salė. Bet tikriausiai dėl to, kad buvo ne sezonas, šita salė buvo uždaryta. Aišku, mes nebūtume mes, kad neišlandžiotume visur, tai pamatę nedidelį bokštą su galimybe po juo įlįsti, mes ten užlipom. Pasižiūrėjom per nedidelį langelį, nieko gero nepamatėm ir tęsėm savo kelionę.

Po truputį pasimato pilies pastatai (nuo pirmos sekcijos)

Tada atėjom iki antrosios sekcijos, kur praleidom daugiau laiko, ir kur buvo žymiai daugiau ko pamatyti. Pradėjom pro visai smagius vartus į antrąją sekciją. Tada pakeliui eidami pasiekėm labai gražią, tik aišku ne visiškai išlikusią Bizantijos laikotarpio bažnyčią. Toliau nesupratom, ką rodo žemėlapis dėl skirtingų aukščių, tai su pakeleiviais išsiskyrėm ir truputį paklaidžiojom. Matėm didžiulę salė, virtuvę, sandėliuką vyno ir kitų alkoholinių gėrimų laikymui, tamsiuosius kambariukus, kambarius, kur miegodavo karaliai, su labai labai gražiu vaizdu į pakrantę, dirbtuves ir barakus. Prisižiūrėjom labai gražių vaizdų. Praėję per barakų vidų užbaigėm antrąją sekciją didžiule cisterna, kuri įrengta šiauriniame kalno šlaite.

Įėjimas į antrąją sekciją

Pirmos sekcijos vaizdas nuo antros sekcijos

Bizantijos laikų bažnyčioje

Prie antrosios sekcijos Karališkųjų apartamentų

Nuotraukos apačioje matosi vandens cisterna ir vaizdas nuo jos

Toliau lipom pakankamai stačiais laiptais iki trečiosios sekcijos. Tada pasikeitė šiek tiek aplinka. Visai kitaip atrodė uolienos, skyrėsi ir medžiai. Nekeista, gi lipom vis aukščiau ir aukščiau. Kai jau atrodė, kad laiptų per daug, priėjom kryžkelę - vienas kelias vedė į princo Džono bokštą, o kitas, į trečiąją pilies sekciją. Kadngi princo Džono bokštas buvo tik vienas objektas, tai pasirinkome kitą kelią, kur galėtume pamatyti daugiau objektų.

Pakeliui į trečią sekciją

Trečiosios sekcijos pradžioje vėl turėjom galimybę patogiai apžvelgti apylinkes, supratom, kad tikrai esam žymiai aukščiau nei buvom. O po to patekom į labai gražią teritoriją, kurioje buvo įvairių gražių medžių, krūmų. Čia matyt tas vidinis sodas, apie kurį rašiau anksčiau. Toje teritorijoje taip pat buvo virtuvė, dar viena cisterna ir papildomos patalpos. O tikriausiai gražiausia vieta, iki kurios mes nuėjom, tai buvo karališkieji apartamentai. Nors ten pūtė vėjas, ir jau buvo pradėję darytis vėsu, bet ten norėjosi būti. Prisifotografavom prie labai gražių langų (kai kur tie langai pavaizduoti kaip išskirtinis Šv. Ilarijono akcentas). Pro tuos langus (aišku ir ten kur jų nėra, kur matosi viskas kiaurai), pasimatė kita pakrantė, kurios mes dar nebuvom matę. Ir ką jūs galvojat! Ten irgi pilna namų ir gyvenimo. ;) Truputį pasijutom karaliais.

Vaizdas nuo trečios sekcijos pradžios į Kireniją (namai mažėja)

Vidinis sodas trečiojoje sekcijoje

Karališkuosiuose apartamentuose

Vaizdas į kitą pusę nei Kirenija 

Ir liko aplankyti dar vieną dalyką - aukščiausią šios pilies tašką. Reikėjo truputį grįžti, ir netoli įėjimo prie trečiosios sekcijos (jau sekcijos viduje) susirasti keliuką. Keliuką radom ir praėję pro nedidelį bokštelį užlipom iki aukščiausios vietos. O nuo ten, nuostabūs vaizdai. Matėsi viskas 360 laipsnių. Labai gražu. Vienoje pusėje kalnai, kitoje - jūra. Matėsi gyvenvietės, atrodė, kad ranka gali pasiekti dangų, o saulės per debesis apšviečiami ruožai taip pat kūrė labai gerą vaizdą.

Nuo aukščiausios Šv. Ilarijaus pilies vietos

Apžvalgos aikštelė aukščiausioje vietoje žyminti esamą aukštį virš jūros lygio

Pilni įspūdžių ir įvertinę šią pilį tik puikiai (ne veltui ir TripAdvisor ją labai rekomenduoja aplankyti) judėjom į apačią. Šv. Jono bokštą palikom kitam kartui. ;)

Kelias link automobilio

Lipant žemyn mus vis neramino kulkosvaidžių garsas. Jis visiškai neįprastas Lietuvoje, dėl to ir ten jis mums skambėjo labai neįprastai. Bet kiti žmonės visai ramiai į tuos garsus reagavo. :) Tuo labiau, kad praeidami nuo automobilio matėm ne vieną treniruočių aikštelę, tai manėm, kad iš tų aikštelių kyla garsai, o ne iš kur kitur. :))

Girdėdami garsus bijojom, kas čia mūsų laukia, tuo labiau, kad tik užlipę pamatėm užrašą, kad važiuoti galima tik nesustojus ir jokiu būdu nefotografuoti. Prisigalvojom visokių scenarijų, kas galėtų mums atsitikti, bet kito pasirinkimo neturėjom. Kaip atėjom, taip ir iki automobilio turėjom grįžti. Ir pradėjom eiti.

Ėjom ėjom. Atrodė viskas gerai, bet artėjant prie vienos treniruočių aikštelės į kelią išvažiavo karinis sunkvežimis. Nu, galvojom, kad šiaip sau, galvojom nuvažiuos toliau ir panašiai, bet neee. Jie laukė mūsų. Priėjom prie jų. Automobilyje jie buvo dviese. Vienas iš jų, turkas, sako "no running". Mes galvojam, nu OK, nebėgsim. Klausiam ar galim eit toliau. "no running, only car". Kai pakartojo kelis kartus, supratom, kad bėgimą jis įvardino kaip ėjimą, ir kad mums ten eiti negalima. Na, kaip ir ženklas rašė.

Supratom, kad jie mums eiti neleis. Reikėjo galvoti ką daryti. Kadangi jie buvo su automobiliu, tai pirma mintis mums buvo, kad jie mus paima ir nuveža iki automobilio. Atstumas nedidelis, apie 1 km. Jie pasitarė vienas su kitu, ir nusprendė nerizikuoti savo reputacija, ir nevežti mūsų. Kai jie suprato, kad mes supratom, ir kad jie daugiau negalės niekuo padėti, išvažiavo. Likom mes ant kelio vieni, be galimybės eiti toliau...

Kitas variantas, bandyti stabdyti pravažiuojančius automobilius. Jų ten turėtų būti nemažai, nes tas objektas yra gana dažnai lankomas. Automobilių ant kalno ir mes matėm nemažai. Laukiam. Pravažiavo vienas automobilis, autobusiukas. Stabdom jį. Greičiausiai pagalvojo, kad mums kažkas negerai, kad stabdom ir nuvažiavo toliau. O gal turėjo vokiečių turistus, kuriems kitų žmonių kompanija nepriimtina. Tuo labiau, kad mes keturiese. Galvojom, kad gal reikia pradėti mojuoti pinigais... kad sustotų. O gal žmonės tiesiog nenorėjo nesklandumų ir perskaitė ir paisė ženklo nurodymų...

Palaukėm dar šiek tiek, ir tada pamatėm atvažiuojantį dar vieną automobilį. Geltoną Nissan Juke. Kėlėm ranką ir vuolia! Sustojo! Vairavo moteriškė, tai jai paaiškinom visą situaciją, kad negalim toliau eiti, kad vyksta pratybos. Ji sako, pabandykit tilpti. Važiavo ji ne viena, su dviem vaikais. Trumpai pagalvojom, kad vienu reisu važiuoja du, o kitu - kiti du, bet neaišku kada tai įvyktų. Tai pabandėm sutilpti visi 4 į nedidelį automobiliuką. Gavosi 5 gale ir 2 priekyje. Vaikai buvo visiškai prispausti prie durelių, mes trise rėmėmės vienas į kitą, o priekyje sėdėjo dviese. Gerai, kad ilgai nereikėjo važiuoti.

Bevažiuojant paklausė mūsų, iš kur mes esam, ir kodėl čia taip nutiko. Po to paklausė, kur mus paleisti. Mes sakom, va va čia. Ji sako, "I thought this is military only" (galvojau, kad tai tik karininkams skirta). Mes pasakėm, kad galvojom truputį kitaip, ir kad pilis bus žymiai arčiau. Gaila, kad neturėjom kokio lietuviško suvenyro, būtume tikrai už išgelbėjimą davę... O dabar, labai labai padėkojom, ir palinkėjom gero kelio.

Toks vat mūsų didžiausias įvykis, kuris tikrai įsimins ilgam. :))

Sienos kirtimas

Sėdom į automobilį ir lėkėm kuo toliau iš tos vietos. ;) Bevažiuodami atsisukom atgal ir pasižiūrėjom, kad tikrai apačioje buvo toks ženklas, kuriame parašyta, kad sustoti ir fotografuoti draudžiama... Ech.. Kokie mes nusikaltėliai...

Judėjom link sostinės. Nes netoli jos buvo sienos kirtimo punktas. Kadangi pasiskaičiavom ir pamatėm, kad dar turim apie 20 lirų likutį, tai reikėjo kiek išeis daugiau išleisti. Jau artėjant prie sienos kirtimo punkto, sustojom parduotuvėlėje ir pasižiūrėjom ką gero už tokią sumą galim nusipirkti. Nieko gero neradom, tai pasiėmėm, kas išeina - sūrio ir dar kažką užkąsti.

Važiavom važiavom ir priartėjom prie turkiškojo Kipro ir Kipro Respublikos sienos kirtimo punkto. Automobilių beveik nebuvo ir priartėjom prie pasų kontrolės. Net neišlipdami iš automobilio, padavėm pasus pasienietei. Ji net neatsivertusi pasų pasižiūrėjo tik viršelius visų keturių, juos mums atidavė ir viskas. Matyt matė, kad automobilis, kuriuo mes atvažiavom buvo nuomotas, ir kad registruotas Kipro Respublikoje ir dėl to pasų patikrinimo procedūra buvo per daug supaprastinta. Aišku, galėjo pasižiūrėti į nuotraukas, bet nieko.

Pravažiavę sieną ieškojom Limasolio krypties, nes šalia jo mes turėjom nusipirkę nakvynę. Kad būtų paprasčiau, pasitelkėm navigaciją. Važiavom beveik per miestą, nes kelias, kuriuo mus nukreipė ėjo šalia Kipro Respublikos sostinės. Bevažiuodami turėjom padaryti dar vieną darbą - užsipilti degalų. Jau buvom nemažą atstumą įveikę, dėl to reikėjo pasipildyti benzino. ;) Ten degalinės nėra taip aiškiai atskirtos, kaip pas mus. Jos gali būti kokiame nedideliame kiemelyje, gali būti visai nepastebimos. Bet važiavom ir žvilgčiojom, kur galėtume užsipilti degalų. Įveikę nemažą atstumą radom. Įsipylėm truputį daugiau nei 32 litrus 95 benzino už 38,00 €. Tada dar Paulius truputį pavažiavo, ir kai išvažiavom į greitkelį, mes pasikeitėm. Atėjo mano laikas vairuoti.

Anemos apartments

Autostrada važiuoti labai paprasta. Spaudi gazą ir viskas. Atstumas iki mūsų kitos nakvynės vietos nebuvo didelis, apie 80 km. Ir po 1,5 valandos  buvom jau prie Anemos apartamentų. Tai vieta, kurioje artimiausias tris naktis miegosim. Atvažiavom labai patogiai, niekur nereikėjo klaidžioti, namai, kuriuose gyvensim prie pat greitkelio, buvo net keista, kad mes jau čia!

Kai ieškojom vietos, kur apsistoti Limasolyje, daug kriterijų neturėjom. Svarbiausias buvo kaina ir atsiliepimai apie vietą. Ar tai bus miesto centras, ar kur nors tolėliau nuo centro mums buvo nesvarbu. Iš nemažai visokiausių variantų radom visai neblogą variantą booking.com svetainėje. 7 km nuo miesto centro ne viešbutis, bet kaip aparatamentų namas, kuriame daug butų ir visi nuomojami kažkuriam laikui (ne pastoviai gyvenami). Mums tiko.

Kai atvažiavom prie to namo, įvažiavom į aikštelę ir jau norėjom skambinti šeimininkui, kai pamatėm, kad kažkoks panašus į šeimininką (iš elgesio) stovi lauke. Paklausėm, ar jis mus įleis į butą. Ir jis pasakė, kad taip. Su kažkuo susiskambino, pasitikslino ir tada liepė eiti kartu. Nuvedė mus į mūsų trijų dienų butą. Butas labai tvarkingas. Jame du miegamieji, vonios kambarys su tualetu, atskira virtuvė, didžiulė svetainė, labai didelė terasa su vaizdu į Viduržemio jūrą. Virtuvėje viskas ko reikia maisto gamybai ir valgymui, šaldytuvas, taip pat skalbimo mašina. Žodžiu, geresnės vietos gyventi prie Limasolio tikriausiai būtų nepavykę rasti. Tuo labiau, kad už 3 naktis mes sumokėjom 126 € (apie 10€ nakčiai, žmogui). Kaip už tokius apartamentus, tai pigiau grybo (Palangoj brangiau gali kainuoti :)))). Beje, pro mūsų langą matėsi Mediterranean viešbutis, kuriame pasižiūrėjom, kad kainos prasideda nuo 110€ naktis už vieną kambarį. Ir taip, tikriausiai, gautum ne vaizdą į jūrą, o vaizdą į gatvę, kuri mus ir skyrė. Mes gyvenom žymiai geriau ir žymiai prabangiau.

Mūsų butas Anemos apratments komplekse

Mūsų svetainė

Mūsų trijų dienų virtuvėlė

Išsamiai apžiūrėjom butą ir išėjom apsižiūrėti aplink kur vakarieniauti. Gal netoli rasim kokią kavinukę. Išėjom į Limasolio (miesto) pusę. Ėjom gatve, kuri eina visai netoli jūros. Netoli paėjus radom vieną kavinukę, kuri siūlė pavalgyti vakarienę už 13,90€. Ėjom toliau, o kuo arčiau miesto, tuo viskas buvo brangiau. Meniu ten visur iškabinta lauke, tai galima prieš sėdant įsivertinti, ar pajėgsim susimokėti. Aplankėm 3-5 kavinukes. Lyg ir išsirinkom, kad vakarieniausim prie mūsų namų esančioje kavinėje, bet dar buvo kiek per anksti, todėl turėjom laiko išgerti Kipro Respublikos alaus - Keo. Vienoje vietoje buvo nurodyta akcija - 2,20€ už bokalą. Atsisėdom, paragavom, patiko. Alus panašus į „Švyturio Extra“. :)

Populiariausias alus Kipro Respublikoje - Keo

Ir sulaukėm vakarienės laiko. Neskubėdami grįžom iki beveik savo apartamentų į kavinukę. Ten vadinasi „Set Menu“ ir gali pasirinkti iš sriubos, dar kelių variantų pirmo patiekalo, ir tada antras patiekalas. Labai sočiai neskambėjo (kaip meze, mmm), bet atrodė, kad turėtų užtekti. Suvalgėm maistą, paragavom dar vienos rūšies kiprietiško alaus „Leon“. Ir jau pilnais skrandžiais galėjom ramiai eiti namo. Išleidom 67,60€. Gerai, kad ne litais, nes už keturių asmenų vakarienę su alumi atrodytų tikrai labai daug. ;)

Pajūriu

Jau pradėjo temti. Skubėjom namo, nes tik saulei nusileidus iš karto pasidaro vėsu - gi beveik žiema. ;) Grįžom namo, apsirengėm šilčiau ir kadangi iš balkono matėm jūrą, tai nusprendėm nueiti iki paplūdimio pasivaikščioti. Tikėjomės, kad kirsim kur nors kampą ir iš karto išlysim prie jūros. Bet ne, mūsų pradinis spėjimas nebuvo teisingas. Tie viešbučiai, kurie užima pirmąją eilę prie jūros (o jų ten daug, ir nemažai garsių vardų), reik manyti turi savo uždarus paplūdimius ir mums, paprastiems žmonėms, jie nepasiekiami. Nusprendėm paėjėti truputį takeliu tolyn nuo Limasolio (nes ieškant valgymo vietos joks praėjimas neužkliuvo), ir ne už ilgo radom nedidelį takelį link jūros. Jis buvo labai mažas, netyčia jį radom. 

Ir va, išlindom prie Viduržemio jūros! Paplūdimys neatrodė labai didelis, bet buvo pakankamai tvarkingas, kiek mes matėm naktį. Nei vienos nuotraukos nepasidarėm, bet užtat juo mėgavomės. Labai gerai praleidom laiką bevaikščiodami. Pradėjom eiti palei pakrantę einančiu pėsčiųjų ir dviračių taku. Takas labai geras ir mes juo tikrai ilgai ėjom. Stebėjom kaip keičiasi pakrantė skirtingose vietose. Ji vis kitaip atrodė. 

Po to, kai jau atrodė, kad priėjom kelio pabaigą, pamatėm tiltuką einantį palei pakrantę tolyn. Kodėl gi ne! Vienoje tilto pusėje krantas (status šlaitas), o kitoje - jūra. Po tiltu jaučiasi ošianti jūra. Kai kur nuo didelių akmenų ji mus šventindavo savo purslais. Ėjom vis tolyn ir tolyn. Ir priėjom kažką panašaus į molą. Ten radom kelis žvejus. Pasižiūrėjom, kad tas tiltas eina dar toliau, ir kad jau buvom nuėję pakankamai nemažai, nusprendėm eiti atgal. Šiek tiek pagreitinom žingsnį, nes buvom pakankamai toli nuėję.

Beeidami išgirdom kniauksintį kačiuką. Pasižiūrėjom į apačią ir jį ten pamatėm. Po to pamatėm, kad tilto lygmenyje trainiojasi ir kačiuko mama. Norėjom mes ją nuleisti iki apačios, bet palikom taip, kaip ir radom, tikėdamiesi, kad viską jie susitvarkys. 

Kai baigėsi tiltas pamatėm tunelį einantį link gatvės. Ir buvo užrašas, kad ten yra kažkokios iškasenos. Turėdami laiko nusprendėm pasižiūrėti, kas ten per iškasenos. Pradėjom tunelį, pamatėm kelis apšviestus objektus, kurie buvo už tvoros. Dieną, gal ir būtume galėję iki jų nueiti, bet dabar buvo vakaras, tai pamatėm tik labai gražia šviesa apšviestus objektus. Po to grįžom atgal prie paplūdimio ir ėjom atgal namo. 

Žiūrėdami vakarienės pasiūlymus kavinėse, pasižiūrėdavom nuo kada pradeda duoti pusryčius. Anksčiausiai vienoje vietoje buvo - nuo 10 val. ryto. Kadangi mūsų mintis buvo keliauti kai dar šviesu, tai taip vėlai pusryčiauti negalėjom. Saulė gi kyla apie 7 val. ryto, tai neprarandant dienos reikėjo mums nusipirkti produktų, iš kurių ryte galėtume pasigaminti pusryčius. Gi galimybę gamintis turėjom! Prie pat namų radom nedidelę krautuvę, ten nusipirkom kiaušinių, pomidorų, dešrelių. duonos, kavos. Dar ir prausimosi priemonės pasiėmėm, nes bute jų nebuvo. Ir viskas. Laikas grįžti namo, ir po dar vienos ilgos dienos pilnos įspūdžių eiti miegoti. ;)

Visi šios dienos tikslai įvykdyti, o rytoj į vakarų Kiprą! Ne, tai ne atskira Respublika, tai tiesiog Kirpo Respublikos dalis. ;)
V!