Šiaurės Venecija. Paskutinė diena

Sveiki,

Paskutinis atostogų rytas dažniausiai būna liūdniausias. Nori tu to ar nenori, vis tiek turi pradėti galvoti apie grįžimą į realybę.

Šį rytą taip pat kėlėmės apie 8 val. tačiau pusryčiai buvo numatyti valanda vėliau nei kad buvo vakar – nuo 8 val. taigi daug nevėlavusios susiruošusios pakilome į viršų. Ir net gi gavome staliuką prie lango! Tobula. Sėdim, mėgaujamės kiekvienu kąsniu ir nuostabiais vaizdais pro langą. Besėdėdamos sulaukėme įplaukimo iš jūros į kanalą. Matėme kelis drąsuolius stovinčius ant pačio molo krašto. Adrenalinas garantuotas. Tik kaži ar grįš sausi. Gerai, kad vasara, nebaisu sušlapti.

Pavalgiusios dar pakilome į viršutinį denį pakviepuoti grynu oru, tačiau pradėjus lynoti turėjome grįžti į laivo vidų. Nusileidusios žemyn, pasiėmėme visus savo daiktus, atsisveikinome su savo 2080 kajute ir pakilusios į 5 denį nuėjome laukti prie išėjimo. Žmonių jau buvo nemažai. Kvėpuoti nėra kuo, bet neilgai trukus durys atsidarė. Kaip ir žadėjo, atplaukėme į Rygą šiek tiek prieš 11 val. Išlipus iš laivo sulaukėme visos komandos ir iškeliavome link autobuso. Paskutinį kartą pamojavome Isabellei, ir nuvažiavome.

Mūsų šios dienos tikslas – Rundalės pilis. Kelionė iki jos tikrai neprailgo, nes tik įsėdus į autobusą užmigome. Šioje pilyje man teko lankytis, tačiau tai buvo prieš keletą metų ir atnaujinti žinias buvo visai naudinga. Savo tikslą pasiekėme apie 13 val. Kol nupirko mūsų gidė bilietus (9 Eur), kol sulaukėme vietinės gidės, atėjo 14 val. užsidėjome vienkartinius apavus ant savo batų (kad tik nesubraižytume iš senovės likusių grindų) ir patraukėme pažinti pilį. Kaip ir Stokholmo rotušėje, čia vietinė gidė taip pat pasakojo rusų kalba. Tačiau mūsų gidė viską vertė ir dar papasakodavo daugiau. Tad likome patenkintos. Rundalės rūmų ansamblis, dar kitaip vadinamas Baltijos Versaliu, dėl savo didingumo ir puošnumo. Barokinius rūmus suprojektavo tas pats italų kilmės architektas B. Rastrelli, kurio kūriniu – Ermitažo rūmais Sankt Peterburge – didžiuojasi Rusija. Pilyje yra 138 kambariai: puošnios Baltoji ir Auksinė salės, valgomasis, hercogo E. J. Birono apartamentai, hercogienės miegamasis, modernus tų laikų hercogienės tualetas, virtuvė su atvirais židiniais, didžiuliais žalvariniais puodais, iešmais, ant kurių kepdavo veršiukus. Dėl laiko stokos, ne visus kambarius apžiūrėjome, tačiau kiek pamatėme paliko neišdildomą įspūdį. Su grupe išsiskyrėme prie parko. Buvo paskirtas laisvas laikas ir vieta kur turime susitikti.

 Mes patraukėme pažinti parko teritoriją. Lauke esantis parkas taip pat sužavėjo didybe. Labirintai, rožynai. Žolė ir viskas aplinkui taip gražiai sutvarkyta ir prižiūrėta, o plotai sunkiai suvokiami. Viduryje parko esančioje kavinėje atsisėdome pailsėti. Kadangi saulė šildė, o mes buvome ištroškusios, užsisakėme alaus. Pakėlėme taures už puikias atostogas ir nužygiavome link autobuso. Per dieną nieko daug nenuveikėme, bet nuvažiavome nemažai kilometrų. Pirmoji mus paliko Miglė, ji savo kelionę baigė dar Panevėžyje, mat jai taip buvo patogiau. O mes su Gintare į Vilnių važiavome su apytuščiu autobusu. Tik apie 21 val. buvome Vilniuje. Vėl prie Forum Palace aikštelės išlipome ir atsisveikinusios patraukėme skirtingais keliais. Kadangi oras buvo labai geras, pasirinkau namo ėjimą pėsčiomis.

Šiandien sekmadienis, bet rytoj čia šventė – Žolinės, todėl labai sėkmingai galėsime išnaudoti laisvą dieną poilsiui.

Manau kelionė pavyko puikiai. Džiaugiuosi, kad nesutrikome paskutinę minutę ir pasinaudojome puikia galimybe pažinti Švedijos sostinę.

Taip ir nesėdim vietoje.

Neužilgo laukia kita kelionė. Vėl gi į Rygą. Bet apie ją mano brolis – Viktoras.

Iki kitų susirašymų,

Inga

Skaityti plačiau

Stokholmas

Hallå,

Turiu prisipažinti, šis rytas buvo pats sunkiausias mūsų kelionėje. Sunkiausias, nes mažai miegojome. Sunkiausias, nes naktį labai labai supo. Sunkiausias, nes vakar naktį buvo labai linksma. Sunkiausias, nes kai prabundi, nematai koks oras už lango, nes lango tu neturi. Sunkiausias, nes neturi gryno oro. Bet nieko, išgyvenome. Atsikėlėme, nusiprausėme, apsirengėme ir tikėjomės, kad lauke nelyja. Kilome apie 8 val. ryte, kad spėtume ir pavalgyti. Laivas į Stokholmą atplaukia apie 11 val. Susiruošusios, pakilome į 10 denį papusryčiauti. Prie įėjimo parodome savo vardinę kortelę, ją nuskenavus įleidžia į patalpą. Apėjome ratuką susipažinimui, ką galėsime valgyti. Išsirinkusios maistą, sunkiai radome vietos atsisėsti. Geriausios vietos jau buvo išrinktos, nes mes atėjome kiek vėliau. Tačiau draugiški lietuviai pasiūlė prisėsti šalia. Taip ir padarėme. Pasirodo lietuvių grupelių šiame laive tikrai nemažai. Kas su kelionių agentūromis, kas pavieniui. Bet pažįstama tartis buvo girdima dažnai.

Pusryčiai laive tikrai neblogi. Galima rinktis iš gausybės variantų. Kiaušinienės, mėsytės, sūriai, salotos, sausi pusryčiai, jogurtai. Išsirinks kiekvienas. Ir žinoma didžiausias dėmesys buvo skiriamas lašišai. Nuostabaus skonio žuvis neliko nepastebėta ir mūsų. Valgyk kiek nori. Dažniausiai tas pasakymas, nekelia didelio džiaugsmo skrandžiui. Nes ir valgai tada be soties. O kai jau prisivalgai, tiek, kad sunku pajudėti. Prisimeni, kad desertas liko neparagautas. Na, bet deserto skrandukas, turbūt pas kiekvieną yra atskiras. Tad ėjome paragauti ir jo. Sausainiai, keksiukai. Ko tik širdis geidžia.

Sočios ir laimingos užkilome į viršutinį denį pasimėgauti ramybe. Ir laukėme kada atplauksime.  Kaip ir išplaukimas iš Rygos, taip ir įplaukimas į Stokholmą užtrunka. Kanalai ilgi. Atrodo, kad jau tuoj tuoj pasieksime krantą, tačiau kelionė užtrunka. Kadangi visus reikiamus daiktus jau buvome pasiėmusios su savimi, galėjome pasimėgauti grynu oru. Atėjus reikiamai valandai, nusileidome  į 5 denį, pro kurį turėjome išeiti iš laivo. Žmonės jau laukė prie išėjimo. Atsistojome į eilę ir mes. Laivui sustojus, vyksta pritvirtinimo darbai. Tik tuomet yra atidaromos durys ir išleidžiami keliautojai. Vieniems tai jau paskutinė stotelė, kitiems, tuo tarpu ir mums, tai tik pradžia. Su laivu trumpam atsisveikiname, grįšime čia tuoj, po maždaug 6 val. Išėjus iš terminalo mūsų jau laukė gidė – Dalia. Susirenka visa komanda ir keliaujame prie jau atvažiavusio autobuso. Kadangi diena yra visa suplanuota, už viską yra sumokėta, tereikia sėdėti ir mėgautis vaizdais pro langą. Stokholmas mus pasitiko saule. Gidė minėjo, tai retas reiškinys, todėl mes esame vieni iš laimingųjų. Valio! Kiekvienas miestas įgauta savito šarmo, kai saulė pašviečia. Vaizdai pro langą džiugina, toks jausmas, kad grįžau į jau lankytas vietas – Kopenhaga, Amsterdamas. Šie miestai turi daug ką bendro. Namų struktūra, upės, sportiški, laimingi žmonės. Ech. Toks jausmas, kaip namuose.

Stokholmas – Švedijos sostinė, pastatyta ant 14 salų. Ne veltui miestas vadinamas Šiaurės Venecija. Miestas įkurtas XIII amžiuje saloje, ties kuria Melareno ežeras susijungia su Baltijos jūra. Čia buvo pastatyta pirmoji tvirtovė, vadinta Trijų Karūnų pilimi ir Didžioji katedra, o vandenyje aplink salą buvo pastatyta daugybė polių, nuo kurių miestas ir gavo savo pavadinimą (išvertus iš švedų kalbos Stockholm – polių sala). Dabar ši sala – Gamla Stan – Stokholmo senamiestis, o miestas išsiplėtęs į daugybę salų aplink. Bet pradėjome mes ne nuo senamiesčio.

Išlipome šalia vieno iš žymiausio Švedijos pastato – miesto Rotušės. Kadangi į šią teritoriją bet kas patekti negali, gavome lipdukus, kuriuos turėjome užsiklijuoti, kaip atpažinimo ženklą, kad einame su jų vietiniu gidu. Mūsų grupę didžioji dauguma sudarė vyresni žmonės, tad buvo užsakyta gidė, kuri kalbėjo rusiškai. Tačiau mūsų gidė Dalia, pasisiūlė išversti tiems, kas nesupranta rusiškai. Pradžioje bandžiau klausytis rusiškai, tačiau, kai pasakoja tau sava kalba, yra kur kas paprasčiau, todėl prisijungiau prie tos komandos, kuri nesupranta rusiškai. Trumpai apie rotušę, tai savivaldybės pastatas esantis rytiniame Kungsholmen salos pakraštyje. Kasmet rotušės Mėlynojoje salėje vyksta prestižinis Nobelio premijos banketas. Šioje salėje yra ir didžiausi Švedijoje vargonai, kurios sudaro apie 10 tūkst. vamzdžių.

Mėlynoji salė

Rotušės Auksinėje salėje galima išvysti didžiulę šalies istorijos monumentus vaizduojančią mozaiką, kurią sudaro per 18 mln. auksinių detalių, o jų svoris siekia apie 10 kg.

Auksinė salė

Pastatas turi apie 106 m. aukščio „Didįjį bokštą“ į kurį veda 365 pakopų laiptai, o bokšto viršų puošia trys paauksuotos karūnos.    
Prie išėjimo iš Rotušės yra galimybė pažvelgti  į indus iš kurių valgoma per banketą. 

Ypatingieji indai

Išėjusios iš rotušės pastato prie autobuso neskubame, nes vidinis kiemelis toks gražus, kad jame reikia praleisti šiek tiek laiko. Tačiau laiko daug neturime, tad visi keliaujame link autobuso. Važiuojame link kito ne mažiau svarbaus objekto – miesto katedros. Privažiuoti prie jos autobusu nėra paprasta, todėl privažiavus kiek galima arčiau, esame paleidžiami eiti pėsčiomis. Labai gerai, nes prasivaikščioti reikia. Juo labiau, kad oras tą daryti leidžia.

Prie miesto Rotušės

Didžiojoje katedroje daugybę amžių karūnuojami Švedijos karaliai ir vyksta karališkosios šeimos vestuvių ceremonijos. Joje pamatėme 1489 m. sukurtą medinę Šv. Jurgio ir Drakono skulptūrą, bei paveikslą, kuriame nutapytas XV a. Stokholmas (tai pirmasis miesto atvaizdas). 

Stokholmo katedros viduje

Išėjus iš katedros užsukome trumpam žvilgtelėti į Karališkųjų rūmų apsaugos paradą, kuris vyko visai čia pat, Karališkų rūmų kieme. Žmonių buvo tiek daug, kad sunku buvo ką įžvelgti. Ilgai neužsibuvome. Tačiau buvome informuoti, kad turint daugiau laiko yra galimybė nemokamai stebėti šį paradą net 40 min. Tik reikia iš anksto pasitikslinti dienas, kuriomis vyksta šis paradas. Girdėjome, kad Karaliaus dieną (Balandžio 30 d.) paradas yra kur kas įspūdingesnis – jame dalyvauja ir arkliai ir dar daugiau kareivių. Tačiau įspūdį paliko ir šis nedidukas šou.

Parado dalis

Turbūt kiekvienas miestas turi tą būtiną aplankyti objektą mieste. Vakar buvome Rygoje prie Brėmeno muzikantų, šį kart užsukome visai netoli prie Karališkųjų rūmų įsitaisiusį žmogeliuką. Tikslaus jo pavadinimo nepasakysiu, tačiau jį paglosčius yra tikimybė grįžti vėl į Stokholmą. Paglostėme ir mes. Visgi gražus miestas ir per mažai mes jo pamatėme šią dieną. Tiksliau tas kelias valandas.

 

Siaurais keliukais vingiuojant priėjome labiausiai žavingą Stokholmo aikštę. Tai aikštė pačioje senamiesčio širdyje. Nuo ankstyvųjų viduramžių ji buvo pagrindinė susitikimų vieta, vykdavo turgūs, kurių metu aikštė tapdavo šurmuliuojančia bei pilna veiklos. Šiandien aikštę supa gražūs XVII ir XVIII amžiuje statyti pastatai. Vakarinė aikštės pusė yra neabejotinai gražiausia, primenantį vaizdą , kuris dominavo XVII amžiaus Švedijos imperijos klestėjimo laikotarpiu. Šiaurinėje aikštės pusėje senuosiuose Biržos rūmuose yra įsikūręs Nobelio muziejus. Būtent šiame pastate yra renkami laureatai. 

Praėjus labiausiai fotografuojamą Stokholmo gatvę, atsiduriame šalia paskutinio mūsų lankomo objekto senamiestyje – siauriausios miesto gatvės. Kadangi žmonių srautas nemažas, o gatvelė tikrai siaura, tenka šiek tiek palaukti.  Nusileidus ja (o ji pakankamai ilga), turime trumpą pertraukėlę. T.y. laiko sau. Gidė išvardina net pasiūlymus, kad tik nereikėtų galvoti: šalia yra maisto prekių parduotuvė, galite užsukti nusipirkti kavos (turbūt žinote, kad švedai pasaulyje pirmauja pagal išgertos kavos kiekį, todėl kava turėtų būti tikrai gera), galite nusipirkti ledų šalia esančioje kavinukėje, arba tiesiog kur nors netoli pasivaikščioti. Laiko turime apie 20 min. Užsukome į parduotuvę nusipirkti lauktuvių. Tačiau nieko tokio kitokio nepamačius, nieko nenupirkau. O be to atliekamų kronų per daug neturėjome, tad lauktuvių pirkimus palikome laive. Kadangi niekur toli eiti nebesinorėjo, pasilikome toje aikštėje, kurioje išsiskyrėme. Suvalgius savo turimus užkandukus, išbandėme aikštėje siūlomus paragauti sulčių gėrimus su alijošiumi. Laiko buvo daug, veikti nelabai buvo ko, tad stovėjome ir ragavome visus iš eilės. Išsirinkome geriausius. Bet nepirkome :)

Susirinkome visi sutartu laiku ir žygiavome link autobuso. Šį kart važiavome į paskutinįjį mūsų šios dienos tikslą – Vasos muziejų.Iš išorės pastatas niekuo neišsiskiria, tačiau įėjus į vidų, pasidaro aišku, kodėl tai vienas iš populiariausių muziejų Švedijoje. Gidė Dalia mums trumpai papasakoja šio muziejaus istoriją ir leidžia patiems viską ištyrinėti.Šis muziejus atidarytas 1990 m. Djurgardeno saloje esantis Vasa muziejus buvo pastatytas specialiai virš rekonstruoto XVII a. laivo, kuris buvo iškeltas iš jūros dugno. Raižiniais išpuoštas karališkasis laivas Vasa nuskendo savo pirmosios kelionės metu nenuplaukęs nė kelių kilometrų 1628m., mat laivo vidus buvo grūste prigrūstas ginkluotės. Galingiausiame to meto karo laive buvo net 64 patrankos. 69 metrų ilgio, 12 m pločio, 14 metrų aukščio be burių Stokholmo legenda yra didžiausias ir geriausiai išsilaikęs tokio tipo laivas pasaulyje – 95% eksponuojamo laivo dalių yra originalios. Tad jei kada nors turėsite galimybę pamatyti šią didybę, net nedvejokite. Tikrai verta. 

Vasos laivas

Ir viskas, trumpa, bet vertinga pažintis su Švedijos sostine baigėsi. Sėdome į autobusą ir išvykome link savosios Isabelės. Šį kart laivas išplaukia 17:00. Vėluoti negalime. Tačiau vairuotojai turintys ne mažą patirtį pristato mus laiku. Vėl viskas kaip ir Rygoje. Atvykstame prie laivo, išlipame, patys nueiname į terminalą, pasižymime bilietus ir jau esame laive. Kadangi šiandien valgėme tik pusryčius, iš kart patraukėme į kavinukę. Laive yra du pasirinkimai pavalgyti. Na tiksliau trys. Trečias, jei tu turi pats įsidėjęs maisto. Na, bet mes kadangi norėjome kažko šilto, turėjome dvi galimybes. Eiti ten, kur susimokėjus gali valgyti kiek nori, arba mokėti už maisto svorį. 100 g apie 3 Eur. Pasirinkome pastarąjį. Nes pirmasis variantas kainuotų apie 30 Eur. Užkilome į 7 denį, kadangi laivas dar nebuvo išplaukęs ir žmonės dar tik lipo į laivą, galėjome ramiai pavalgyti. Išsirinkome dienos sriubos (4,80 Eur) ir kepsniukus su daržovėmis. Sakyčiau buvo valgoma. Bet kartoti turbūt nekartočiau. Pasisotinus užkilome į viršutinį denį atsisveikinti su Stokholmu. Graži ir turininga diena. Įsipatoginusios pradėjome snūduriuoti (juk miegojome ne daugiau nei 4 val.), tačiau labai norėjome pažiūrėti kaip išplaukiame į jūrą.

Vaizdai plaukiant

Įsijungus maps.me navigaciją paaiškėjo, kad galo nėra, ir turbūt užmigtume ten belaukiant, tad nusprendėme eiti pamiegoti į savo lovas. Šią nakt juk ir vėl krepšinis. O jo praleisti nevalia. Miegoti vėl neleido linksmybių radijas. Tačiau atsikėlusios jautėmės kur kas geriau. Jei ne tas didžiulis siūbavimas, būtų buvę dar geriau. Šią nakt Baltija šėlo. Sunku buvo vaikščioti po žemutinius denius. Užkilome į viršų pažiūrėti į audrą. Galingos bangos gąsdino. Tačiau dingti neturėjome kur. Lygiai 1 val. nakties prasidėjo krepšinio varžybos Lietuva  - Ispanija. Palaikymo komanda didžiulė. Visi nekviesti susirinkome 7 denyje prie televizorių. Pradžia buvo kiek nesklandi, nes buvo įjungtas ne tas kanalas, bet po kelių minučių viskas išsisprendė. Ir visi kartu galėjome sirgti už savus. Tik deja, pralaimėjome. Ir nemažu skirtumu – 50 taškų (109-59).

Visi liūdni, bet dėkingi savo komandai, išsiskirstėme miegoti. Ir vėl vėlyva naktis. Ryt laukia paskutinė mūsų kelionės diena.

Iki,

Inga

Skaityti plačiau

Šiaurės Venecija

Sveiki,

Darbo dienai pasibaigus, prasidėjo atostogos!

Daiktų sąrašą ką įsidėti jau buvome pasidariusios per pietus, todėl beliko grįžti namo ir viską įvykdyti. Dar pakeliui užsukau į Lidl - nusipirkti kelionei užkandžių , į vaistinę – vaistų nuo supimo. Pastarąjį rekomendavo mama, nes jai jau teko išbandyti šią kelionę. Ir tikrai rekomenduoju vaistų nuo supimo turėti (aš pirkau imbiero pagrindu pagamintus vaistus, labai veiksmingi).

Kaip jau rašiau prieš tai, daiktai į festivalį jau buvo sudėti, kadangi vakar grįžusi nieko nebedariau, šiandien teko viską išpakuoti ir persipakuoti į kitą kelionę. Gerai, kelionė trumpa, tik 3 dienos. Daug daiktų imti nereikia. Svarbiausia – kronas jau turime. Kelios suknelės, higienos reikmenys ir patogi apranga pačiai kelionei. Viskas ko reikia. Pasiruošusi kelionei!

Autobusas iš Forum Palace aikštelės pajuda 5 val. ryto. Jau pajuda 5 val. ryto! Taigi atsikėliau šiek tiek po 3. Kai pagalvoju, vos prieš kelias dienas, tik tada baigėsi krepšinis.. Supratau, kad miego bus mažai šį savaitgalį. Na, bet Karklėj jo taip pat nebūdavo per daug. Kadangi tokiu laiku viešasis transportas nevažiuoja, nusprendžiau eiti pėsčiomis. Tai užtruko apie 30 min. Autobusas su visais keleiviais jau laukė sutartoje vietoje. Įlipus į autobusą paaiškėjo, kad dvi merginos turės sėdėti pačiame autobuso gale, o viena turės sėdėti viduryje. Burtai lėmė - Gintarė turėjo sėdėti viena. Tačiau autobusui pajudėjus, supratome, kad didžioji dauguma keleivių įlips tik Kaune, todėl visos trys sėdėdamos gale galėjome stebėti krepšinio transliaciją iš Rio. Šią nakt, gal tiksliau šį ryt Lietuva žaidė su Argentina. Bandėme tvardyti savo emocijas žiūrėdamos, bet turbūt žmonės buvę priekyje mūsų miegoti nebegalėjo. Sunku ir būtų miegoti, kai varžybos buvo tokios gražios. Privažiavus Kauną, mes laimėjome 8 taškais (81-73).

Įsišvietusi saulė prablaškė visus miegus. Važiuojame į Panevėžį. Autobusas pilnėja. Sustojame kavos ir tualeto pertraukėlei kavinėje 19 kilometras. Gidė prieš tai informavo, apie dienos planus ir galimybę gauti karšto vandens autobuse. Tačiau niekas prieš tai neinformavo, kad reikia patiems pasiimti kavos ar arbatos. Kitos kelionės agentūros su kuriomis teko keliauti, pasirūpindavo viskuo. Na, bet čia tik mažas akmenukas. Geriau, keliauti be agentūrų, bet kai turi tokia situaciją, kaip mūsų, neturi kito kelio :)

 Trumpas sustojimas Latvijoje, Bauskės miestelyje įlipa dar du žmonės ir keliaujame toliau į mūsų šios dienos tikslą – Rygą.

Rygoje, kaip ir daugelyje šalių šį savaitgalį švenčiama Žolinė, todėl eismas labai didžiulis. Kai kurios centro gatvės yra uždarytos. Užtrunkame, kol privažiuojame laivų terminalą. Vaizdai pro langą jau matyti ne vieną kartą. Tačiau pasakojamos istorijos leidžia pažvelgti į pastatus kitomis akimis.

Laivų terminale visi draugiškai nueiname į tualetus, o gidė tuo tarpu nuperka bilietus į laivą. Susirinkus atgal į autobusą, gauname tolimesnius nurodymus. Pasiimame tik būtiniausius daiktus ir keliaujame pažinti Rygos senamiestį.

Rygos senamiestis nuo laivų terminalo nutolęs gal per 1,5 km. Tai jį pasiekėme per 20 min ir apie 13 val. prie Rygos pilies prasidėjo ekskursija.

Rygos senamiesčio architektūra šiek tiek skiriasi nuo Vilniaus. Akivaizdu, kad prie šio miesto veido kūrimo prisidėjo skirtingos tautos. Nuo pat šio miesto įkūrimo 1201 m. didelę įtaką jame turėjo vokiečiai. Istorijos eigoje Ryga priklausė ir Abiejų Tautų Respublikai, švedams, buvo įėjusi ir į Rusijos imperijos sudėtį. Tad kiekvienas iš šių periodų miestą keitė ir formavo, dėl to miestas tapo tikrai išskirtinis, - pradėjo savo istoriją gidė.

Kalbant apie šalia esančią pilį, ji buvo pradėta statyti dar 1330 m. Dėl dažnų karų ji kelis kartus buvo apgriauta ir vėl atstatyta. Nuo 1330 iki 1562 m. Rygos pilyje buvo įsikūrusi Livonijos ordino magistro rezidencija. Iširus Livonijos ordinui pilyje buvo įkurdintos lenkų, rusų ir švedų institucijos. 1922m. Rygos pilyje buvo įkurta Latvijos Prezidento rezidencija. Sovietų okupacijos metais pilį naudojo pionieriai, o pati pilis buvo vadinama Pionierių pilimi. 1991 m. Latvijai atgavus nepriklausomybę pilyje vėl buvo įkurta Prezidento rezidencija, kurią iki šiol saugo pareigūnai. Kaip ir prie mūsų Prezidentūros, čia taip pat tam tikru laiku galima stebėti sargybos pasikeitimo ceremoniją.

Neilgai trukus, partraukėme toliau tyrinėti senamiestį. Gatvelės siauros, ir didžioji dauguma grįstos akmenimis. Kaip ir pas mus Pilies gatvėje. Bėda vaikščioti su aukštakulniais. :)

Priėjus Tris brolius, mus pasitiko gatvės muzikantai. Išgirdę pažįstamą tartį jie nusprendė mus pradžiuginti ir pradėjo groti Lietuvos himną. Didžiąją dalį mūsų grupės moterų taip sužavėjo jų pastangos, tad jos negailėdamos atsidėkojo monetomis. Pasiekę ko norėjo, jie nustojo groti ir mūsų gidė Dalia galėjo tęsti pasakojimą.  Laikoma, kad tai seniausias Rygos gyvenamųjų namų kvartalas. Baltasis brolis – pats vyriausias, pastatytas penkioliktame amžiuje. Prie jo yra ir kiemo lopinėlis, ir suolelis poilsiui, nes tais laikais savininkas galėjo tai leisti. Tačiau gyvenama buvo tik pirmame aukšte, o visi kiti skirti amatininkų dirbtuvėms ir sandėliams.  Geltonasis brolis – maždaug 250 m. jaunesnis. Jame gyvenama buvo jau dviejuose aukštuose. Žaliasis – dar maždaug pusamžiu jaunesnis už geltonąjį ir jau visas skirtas gyvenamajam plotui. Manoma, kad latviai šiems namams pavadinimą pasiskolino iš estų, kurie Taline turi Tris seseris. Dabar broliuose veikia Architektūros muziejus ir Paminklų apsaugos centras.

Rygos senamiestyje gausu bažnyčių. Pasakojama, kad statydami savo bažnyčią anglikonai ne tik statybines medžiagas vežė iš Anglijos, bet net ir smėlį, kurį supylė po bažnyčia. Tokiu būdu buvo norima parodyti, kad bažnyčia visais atžvilgiais yra Didžiosios Britanijos karūnos nuosavybė. Visai netoli Trijų Brolių yra įsikūrusi Šv. Jokūbo bažnyčia, pro kurią praėjus gidė trumpam stabteli ir džiaugsmingai praneša – esate laimingi. Mat sklando legenda, kad būtent šioje bažnyčioje yra varpas, kuris skamba tik tada, kai pro šalį eina neištikima moteris.  

Džiaugsmingai einame toliau, kita stotelė – Švedijos vartai. Jie pastatyti septynioliktojo amžiaus pabaigoje ir iki šių dienų išliko tokie, kokie buvo pastatyti. Legendų Rygoje sklando daug, tad ir ši istorinė vieta neliko pamiršta. Švedų kariuomenei būnant Rygoje latvių merginoms buvo draudžiama bendrauti su kareiviais. Tačiau du nauji žmonės įsimylėjo vienas kitą. Aišku, apie jų jausmus sužinojo aplinkiniai ir mylimieji buvo išskirti. Jie buvo įmūryti į vartų skirtingas puses. Teigiama, kad ir dabar einant per šiuos vartus galima išgirsti merginą sakant: „bet aš vis tiek tave myliu“.

Kadangi Švedijos vartai buvo pagrindinai miestelio vartai, šalia jų Aludarių gatvėje buvo įsikūręs budelis – miestelio sargas. Budelis buvo paveldima profesija, todėl niekas nenorėjo tekėti už jų.

Beje, visos Rygos senamiesčio gatvelės buvo pavadintos, tų laikų amato pavadinimu. Tarkim Aludarių gatvėje, visi gamino ir degustavo alų.

Praėjus pro Švedų vartus išlindome prie Jokūbo kareivinių. Kaip ir sako pavadinimas, pastatas nuo pat pastatymo buvo naudojamas armijos reikalams. Dabar čia įsikūrusios kavinės, restoranai, biurai, o viršutiniame aukšte – butai. Dar įdomus faktas tas, kad patys Rygos miesto gyventojai vengia gyventi miesto centre, dėl per didelio turistų skaičiaus po langais, todėl didžioji dauguma butų yra apgyvendinti atvykėlių. Pas mus dar kažkodėl visi stengiasi gyventi centre, o vėliau skundžiasi, kad per daug renginių, triukšmas :) mokykitės iš broliukų latvių.

Rygos senamiestis nėra didelis, todėl kiek paėjėjus, priėjome kitą lankytiną objektą – Parako bokštą, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Latvijos karo muziejus. Parako bokštas yra išlikusi Rygos gynybinių įtvirtinimų dalis. Bokštas pastatytas XIV a. Jo pavadinimas atsirado XVII a., kai jame buvo pradėtas laikyti parakas.

Diena šilta, nors visą savaitgalį pranašavo lietų, debesys lyg ir pradėjo kauptis, bet taip ir nepratrūko. Džiugu, nes skėčius buvome palikusios autobuse. Lauko kavinės traukia prisėsti, atsipūsti, tačiau dar liko pusė  ekskursijos.

Dar vienas į akis krentantis pastatas Rygoje – Katės namas. Jis pastatytas 1910m. Dar viena legenda. Ji pasakoja, kad tuo metu gyveno labai turtingas latvių pirklys, kuris nepriklausė jokiai pirklių gildijai, nes vokiečiai į savąsias latvio priimti nenorėjo. Taigi jis centre priešais vienos gildijos namus nusipirko žemės gabalą ir pasistatė namus, kurie savo aukščiu pralenkė gildijos pastatą – šis tuo metu buvo laikomas aukščiausiu Rygoje. Negana to, pirklys ant namo stogo užsodino kates, kurios savo uodegas buvo atsukusios į gildijos namus. Vokiečiai pasijuto įžeisti ir padavė latvių pirklį į teismą, bet šis pareiškė, kad negali įsakyti savo gyvūnams, kaip jie turėtų sėdėti. Galiausiai užsispyręs latvis buvo priimtas į vokiečių gildiją, o katės į jų pastatą atsuko ne uodegas, bet snukučius. Tad konfliktas buvo išspręstas diplomatiškai.

Einant pakeliui į Šv. Petro bažnyčią gidė trumpam sustoja ir sako, pažvelkite pro namų plyšį, kadangi žmonių srautas tikrai didžiulis, šalia jo neisime. Kadangi, prie jo esu buvusi ne kartą, nusivilti neteko. O pro plyšį pamatėme aukštai iškilusį Laisvės paminklą. Tai nepriklausomybės simbolis. Jis pastatytas dar 1931-1935 m. Laisvės statula – motina Latvija- laiko tris žvaigždes, kurios simbolizuoja Kurzeme, Vidzeme ir Latgale. Keisčiausia, kad per sovietinę okupaciją paminklas ir toliau liko stovėti. Pasakojama, kad paminklo nugriauti neleido Vera Muhina. Teigiama, kas ji sugebėjo įtikinti sovietinius vadus, jog paminklas simbolizuoja Rusiją, laikančią tris Baltijos valstybes. 2001 m. paminklas buvo rekonstruotas ir dabar šalia jo visada stovi garbės sargyba.

Pagaliau prieiname ir Šv. Petro bažnyčią, jos pastebėti yra neįmanoma, kadangi jos gotikinis bokštas yra aukščiausiai iškilęs virš visų bažnyčių. Šv. Petro bažnyčia pradėta statyti XIII a. pradžioje. Įdomu, kad iš pradžių ši bažnyčia buvo prekybininkų maldos namai ir susirinkimų vieta. Šiuo metu yra galimybė pakilti į 72m. bokšte esančią apžvalgos aikštelę. Kaina – 9 Eur. Tačiau gidė to daryti nerekomendavo, nes yra vietų kur kelia dar aukščiau už mažesnę kainą. O be to ir laisvo laiko nebuvo, tad šia galimybe nepasinaudojome.

Visai netoli bažnyčios yra skulptūra, kurią turbūt visi turi aplankyti. Tai Brėmeno muzikantai. Nereikia keliauti į Brėmeno miestą Vokietijoje, kad pasigrožėtumėte keturių drąsių gyvūnėlių skulptūromis. Jos visos į dangų žvelgia būtent čia – asilas, šuo, katė ir gaidys. Teigiama, kad palietus bent vieną iš šių personažų, išsipildo noras. Asilo snukutis, esantis žemiausiai, nuglostytas labiausiai. Sugalvojome po norą ir mes. Manau, jau išsipildė :) Pabandykit ir jūs.

Bevaikštant po senamiestį akis užkliūna ir už puošnių rūmų, kurie įvardijami „Juodagalvių riterių namais“. Trumpam sustojame. Gotikinio stiliaus namas buvo pastatytas XIV a. Juodagalvių riterių brolijai priklausė nevedę užsienio pirkliai, kurie pasižymėjo smagiu būdu. Jų pavadinimas kilo nuo to, jog brolijos įkūrėjas buvo juodaodis. Jo atvaizdas iki šiol ir puošia rūmų sieną.

Ir pagaliau paskutinė stotelė – miesto katedra. Istorija pradedama vėl nuo legendos. Kai vaikščiosite miesto senamiesčiu nepamirškite pakelti akis aukščiau, virš miesto pastatų. Rygoje yra keturios bažnyčios (Domo katedra, Šv. Petro, Šv. Jono ir Šv. Jokūbo) ant kurių bokštų viršūnių yra iškeltas ne kryžius, bet gaidys. Jis buvo laikomas budrumo ir apsaugos nuo blogųjų jėgų simboliu. Be kita ko, gaidys turėjo ir praktinę paskirtį, t.y. tarnavo kaip vėtrungė. Kažkada ant Domo katedros užkelto gaidžio viena pusė buvo auksinė, kita – juoda. Jei į miestą atsisukdavo juodoji, tai reikšdavo, kad miestiečiams nereikia skubėti prie Dauguvos upės į darbą, nes oras nepalankus ir dėl to laivai neatplauks.

Prie Domo katedros

Taip ir baigėsi mūsų pusantros valandos ekskursija po mažąjį Rygos senamiestį. Dar pusantros valandos turėjome laisvo laiko. Tad nesvarsčius patraukėme ieškoti kur prisėsti pavalgyti. Ieškoti daug nereikėjo, nes pačioje Domo katedros aikštėje yra įsikūrusi tinklinė Charlie kavinė. Kadangi maistas žinomas, išlaidauti daug nesinorėjo, o ir skrandis reikalavo aukų, užsukome. Prisėdus dar labiau apsidžiaugėme, nes spėjome užsisakyti dienos pietų (šiandien juk penktadienis!).  Jie, kaip žinoma, yra dar pigesni. Sriuba ir karštas patiekalas – 3,99 Eur. Valio! Sriuba kelionės metu visada yra mano nr. 1. Skrandis džiaugiasi kartu su manimi. Visą laisvą laiką praleidome kavinėje, o po to žinodamos kur yra autobusas, nužingsniavome link jo. Susitikome visi autobuse 16:15. Vėluojančių nebuvo, visi žino, jei neateisi laiku, laivas išplauks be tavęs. Susirinkę visus daiktus, kuriuos buvome palikę autobuse, gavome bilietus į kruizą Riga-Stokholm-Riga. Gavome instrukcijas. Patys turime patekti į laivą, įsikurti kajutėse ir 17 val. susitinkame 7 denyje, dėl papildomos informacijos. Laivų terminalas nėra didelis. Pirmame aukšte - bilietų kasos, antrame aukšte – įėjimo varteliai. Nuskenuojame gautą bilietą ir tadaaa. Mes jau prie perėjimo į laivą. Beje gavome ne tik bilietą į laivą, bet ir 50% nuolaidų kortelę pirmam bokalui alaus ar sidro. Nepasinaudojom.

Praėjus tuneliuką, mus pasitinka aptarnaujantis personalas ir laivas Isabelle. Pasisveikina ir linki gražios kelionės. Laivo stiuardesai. Gražu :) tik be uniformų.

Įėjus į laivą atsiduriame penktame denyje. Mes gyvensime antrame, pačiame smagiausiame, kur plaukiant girdisi banginių garsai. Ai ne, gal ne banginių :D gal labiau mašinistų, kurie triūsia, kad laivas plauktų toliau. Na, bet leiskit pafantazuoti. Blogiau nuo to niekam nebus. Jei pamenat filmą Titanikas (kas galėtų pamiršti), tai antrame denyje gyveno visi fainiausi. Džiaugėmės ir mes tuo. Kadangi tai pirma tokia mūsų kelionė, bus ką atrasti.

Į kitus denius galima nusileisti liftu (jų yra net keli) arba laiptais. Pasirinkome liftą. Nusileidus, susirandame reikiamą numerį ir sekame lenteles. Jei seki informaciją, painu nebūna. Radus kambariuką, jį atsirakiname kortele. Viena kortelė, vienam žmogui. Visos kortelės vardinės.

Kambariukas miniatiūrinis, bet jame viskas ko reikia. Keturios atsilekiančios lovos (mes trys gavome keturvietį kambariuką, valio valio valio!), staliukas,  veidrodis ir atskira patalpa su tualetu ir dušu.

Mes su Migle, nežinodamos į kur veliamės, pasirinkome lovas antrame aukšte. Juk čia laivas, kuris plaukia per Baltijos jūrą, yra didelė tikimybė, kad sups. Bet ne, reikia išbandyti, juk ne dažnai miegi antrame aukšte. :)

Pasidėjome daiktus ir išėjome pasikeisti dar Švediškų kronų, nes pasirodo, kai gidė pradėjo vardinti lankytinus objektus ir kainas, per mažai pasikeitėme. Nieko. Kaina buvo palanki keitimui. Susirinkome visi septintame denyje. Atidavėme gidei pinigus už lankytinus objektus Švedijoje. Ir išsiskirstėme kas kur. Žinoma, reikėjo atsisveikinti su Ryga, todėl pakilusios į  11 denį įsikūrėme patogiai. Laivas pajudėjo 17:30.

Viršutiniame denyje išplaukiant iš Rygos

Išplaukimas iš Rygos kanalų į atvirą jūrą užtrunka. Tad šiek tiek pasigrožėjusios gamta, nusprendėme eiti numigti. Juk kilome šiandien 3 nakties! Pietų miegą (6 val. vakaro!) trukdė radijėlė, kuri nuolat pranešdavo apie vakaro linksmybes. Išjungti jos nepavyko. Tad kas 15 min. vis prabusdavome. Ir galiausiai nusprendėme pakilti iš lovų. Nusiprausėme, užkandome savo turimų užkandukų ir išėjome tyrinėti laivą. Laivas didžiulis. Prieš kelionę net neįsivaizdavau, kad čia vyksta visas gyvenimas. Parduotuvės, keityklos, barai, restoranai, šokių aikštelė, vyksta loterijos, karaokė. Liūdna nebūna. Nebuvo ir mums, nes išėjome pasišokti. Bešokant sulaukėme vidurnakčio, o tai reiškia 13 d. O Rugpjūčio 13 d. pas mus visada šventė - Miglės gimtadienis. Išėjusios į lauką leisti gimtadienio balionų su svajonėmis, sutikome broliukus latvius, su kuriais lietuviškai sudainavome Miglei „Su gimimo diena“ dainelę. Buvo smagu. Pasikalbėjus su dainorėliais išsiaiškinome, kad esame denio kaimynai. Ir sutapk tu man taip. Jaunimas taip pat keliavo laivu pirmą kartą.

Laikas prabėgo nepastebėtai, todėl suvokusios, kad rytoj laukia ilga diena Stokholme, nusprendėme eiti numigti bent kiek.

Ilga ir turininga diena praėjo linksmai,

Ryt jau būsim Švedijoje.

Iki greito,

Inga

Skaityti plačiau

Kaip nesutrikti, kai visi planai žlunga paskutinę minutę

Sveiki,

gali tu planuoti kiek nori, o bus taip kaip turi būti. Su merginomis, Migle ir Gintare, jau kelinti metai turėjome gražią vasaros tradiciją vykti į vasaros išlydėtuvių festivalį Karklėje. Kelios dienos prieš šiųmetinį festivalį susirinkusios aptarėme festivalio meniu, svarbiausius daiktus, kuriuos turime nusipirkti ir įsidėti. Planavimai daug neužtruko, nes turėjome patirties. Viskas lyg ir ėjosi sklandžiai. Pamenu, tai buvo trečiadienis po darbų. Kadangi išvykti jau turėjome kitą ketvirtadienį , turėjome dar kiek daugiau nei savaitę viskam susidėlioti.  Laisvasis savaitgalis man buvo puiki proga susitvarkyti spintą, susidėlioti daiktus, kuriuos vešiuosi į festivalį ir po to juos galėsiu lengva ranka išmesti. Viskas lyg ir pagal planą. Tai buvo turbūt labiausiai šių metų laukiamos atostogos, nes prieš tai ilsėjausi tik Kovo mėn. Barselonoje.

Keturios dienos prie mūsų šaltosios Baltijos jūros atrodė jau ranka pasiekiamos. Daiktai sukrauti, bilietai atspausdinti, namelio šeimininkai jau laukia mūsų. Kadangi planavome išvykti ketvirtadienio vakare, antradienį vakare nusprendėme visos susiskambinti ir apsipirkti maisto iš elektroninės parduotuvės Barbora (taip jau darėme praeitais metai, ir labai buvome patenkintos. Nereikia niekur eiti, nieko tempti. Ir patogiai pristatyta norimu laiku). Pietaudama atsidariusi festivalio puslapį išsirinkau norimas išgirsti grupes. Pagalvojau, bus puiki proga vakare pasitarti kur norėsime eiti visos drauge. Grupių sąrašas džiugino. Ir lengvai galima buvo pasiplanuoti, norint spėti pamatyti viską. Ech, bus smagu, pagalvojau. Šeštadienio naktį stebėsime Olimpines krepšinio varžybas su Ispanija. Jūra, bangos, krepšinis, nuostabūs žmonės aplink, ech.

Ir žinia po žinios, per visus galimus kanalus skelbiama, kad Karklės festivalis yra nukeliamas į kitus metus. Pirma mintis, kad kažkas labai negražiai pajuokavo. Na žinot, kažkas susipyko, nepasidalino ir parašė negražiai. Visko būna. Kol nebus oficialaus rašto, tol nepatikėsiu.  Neilgai trukus, į darbo pabaigą gaunu laišką į el. pašto dėžutę su laiško pavadinimu: Septintasis Karklės festivalis nukeliamas į kitus metus. Ir tada ilgas ilgas laiškas. Apie tai, kaip kas ir kodėl. Esmė tokia, kad dėl esamos finansinės padėties, jie nebegali surengti tokio festivalio, kokie buvo ankstesni. Nors visoms užsienio žvaigždėms honorarai jau sumokėti. Kaip rašė laiške, visi norintys atgauti pinigus, galės tą padaryti artimiausiu metu. Po kelių dienų patikslino dieną. Rugpjūčio 18 turėjo būti skelbiama informacija apie pinigų grąžinimą. Atėjus tai dienai, jau net nebe laiške, o Facebook Karklės puslapyje, paprašė būti kantriems, nes jie dar neturi sprendimo. Smagiausia frazė turbūt buvo: „...kol gyvuos mūsų įmonė, tol įvairiais būdais spręsime jūsų bilietų panaudojimo, kompensavimo galimybes.“ Taškas. Kol gyvuos mūsų įmonė. Linkiu daug ir gražių tolimesnių metų. Ir tikrai su didele viltimi laukiu savo 45 Eur.

Liūdna. Kadangi su merginomis vakare buvome susitarusius susiskambinti dėl pirkinių, susitarimą vykdėme, bet nebe dėl pirkinių, o dėl klausimo: ką darom?

O kai galvoje vien liūdnos mintys, sunku sugalvoti ką darom. Mieste pasilikti nesinorėjo. Juo labiau, kad aš ir Gintarė penktadienio dieną buvome pasiėmusios atostogas. O Miglė atostogavo jau nuo pirmadienio ir tai turėjo būti jos atostogų vinis.  (Vinis buvo, bet tiesiai į paširdžius).

Turėjome 1,5 val. pokalbį telefonu. Svarstėme visas gimusias idėjas tuo metu. Juokas juokais, bet Karklė turbūt mus nubaudė, už neįvykdytus praeitų metų pažadus. :) 

Variantų buvo įvairių:

važiuoti vis tiek į Karklę, nes buvome užsisakiusius namelį ir noras pabūti prie jūros niekur nedingo, bet šį variantą greitai atmėtėme, nes pranašavo lietų iš šaltą orą.

Likti mieste - mieste buvo paliktos likimo valiai dvejos vestuvės, kuriose taip ir nepavyko sudalyvauti, nes festivalis buvo suplanuotas anksčiau, o apie nedalyvavimą jau buvo pranešta.

Važiuoti po Lietuvą (Panemunės pilys ir visi kiti grožiai), bet šį variantą taip pat atmėtėme dėl numatomo blogo oro.

Skirstytis kas kur sau, bet tai irgi nežavėjo nei vienos.

Ir ilgiausiai buvo svarstoma idėja buvo, skrydis į Kiprą. Lėktuvo bilietų kainos nežavėjo (pirmyn-atgal 200 Eur). Bet kai pagalvoji, kad skrydis už 2 dienų, variantas neblogas. Dienos idealiai atitinka pagal mūsų turimas laisvas dienas. Ir ten šilta, nelyja. Sudėjus visus už ir prieš, visos bendrai nusprendėme nepasinaudoti tuo variantu.  Gal kitais metais J kai paskelbs, kad ir tie turimi bilietai į Karklės festivalį nebegalioja.

Baigėme pokalbį taip ir nepriėjus bendros išvados, ką darom? Prižadėjom susiskambinti rytoj. Gal iš ryto gims naujų idėjų?

Kadangi šią naktį (1 val. mūsų laiku) turėjo rodyti Olimpines krepšinio varžybas Lietuva – Nigerija, pasilikau pas brolį pasisvečiuoti. Ir ėjome visi drauge stebėti varžybų į Siemens areną. Galvojome būsime vos keli lunatikai. Bet pasirodo buvo tokių nemažai. Gražu. Visur aplink tik geltona, žalia, raudona. Palaikymas begalinis.  Laimėjome 9 taškais (89-80). Mes už Lietuvą!

Varžybos baigėsi prieš 3. Tad miego nebuvo per daug šią naktį. Darbe dar vis kirbėjo mintis, apie galimus variantus. Nepaleidau galimybės kur nors skristi. Bet dienų buvo likę dar mažiau. Todėl arba kainos dar didesnės arba jau visai nebėra vietos lėktuvuose. Paskutinių minučių skrydžių pasiūlymai taip pat neviliojo, nes dažniausiai siūlydavo 7 dienas, kurių mes neturėjome. Ir Makalius neturėjo ko pasiūlyti, nors atrodo, kad jo galimybės beribės.

Ir tada mintis, bet kodėl skrydžiai, gal pabandom, kažką naujo. Atveriu Novaturo paskutinės minutės pasiūlymus. Ir ten jau laukia mūsų pasiūlymas: Kruizas po Šiaurės Veneciją. Likusios 4 vietos. Akys sužimba. Informuoju merginas, apie savo paskutinį pasiūlymą. Ir gaunu abiejų pritarimą. Perkam! Nei viena nėra bandžiusi kruizo. Bus nauja atrakcija. Labai daug apie pasiūlymą nesigilindamos, nusipirkome. Išvykimas penktadienį! T.y. pusantros dienos pasiruošti tam.

Miglė, mūsų grupelės šios kelionės vadovė, po kelių akimirkų į el. pašto dėžutę gavo bilietus, sutartį ir sąskaitą už kelionę. O po pietų asmeniškai visiems buvo išsiųsta SMS su papildoma informacija: kelintą val. išvykstame, iš kur, su kokiu autobusu ir kas mus lydės.  Viskas aišku. Tačiau po kelių akimirkų į pašto dėžutę dar gauname Keliautojo atmintinę. Jame: ypatingai svarbi informacija, daiktai, kuriuos rekomenduoja įsidėti ir pinigai. Taip, pinigai yra nepatogumas. Nes vykstame į Švediją. Pripratome visur atsiskaityti Eurais, o čia reikia galvoti, kiek ko planuoji išleisti. Lankomų objektų kainos surašytos, tačiau nežinome kiek turėsime laisvo laiko ir kiek pinigų gali prireikti savoms išlaidoms. Na, bet išsisukome. Paskyrėme Miglę būti atsakinga už kronas. Pasikeitėme kiekviena po 30 Eur. Galvojom užteks J

Po darbų nuėjau nusipirkau kuprinę (nes senoji, kuri su manimi ištvėrė apie 10 metų, tiesiog nebeatlaikė) ir tiesiai į lovą. Daiktus susikrausiu rytoj.

Taip ir nesėdim vietoje,

Inga

Skaityti plačiau

Milanas - ką nuveikti Bergame?

Čiao!

Va ir paskutinis įrašas! Kam tik pasakėm, kad važiuojam į Milaną, visi rekomendavo aplankyti Bergamą. Bergamo it is! Kadangi kelionės planą jau buvom susidėlioję dar būdami Lietuvoje, tai šios dienos įvykiai turėjo atrodyti taip: anksti ryte atsikeliam, įsėdam į traukinį ir važiuojam iki Bergamo miestelio, ten pasivaikštom po senamiestį, tada sėdam į miesto autobusą ir nuvykstam iki oro uosto. Šitokia mūsų kelionė išeina brangiau, nes traukinys ir miesto autobusas kainuoja 5,50 € + 2,30 €, o tiesioginis autobusas iš Milano iki oro uosto - 5€. Bet kadangi labai norėjom pamatyti, tai tokį planą pasirinkom.

Kadangi vakar anksti nuėjome miegot, tai šį paskutinį mūsų kelionės rytą atsikėlėm anksti ir gerai pamiegoję. Paskutinis dušas, po truputį dėliojomės daiktus ir pasidarėm pusryčius - kiaušinienė su skrebučiais. Viską suvalgėm, apsižiūrėjom ar tikrai nieko nepalikom. Ant stalo palikom 2€ monetą, ant kurios parašyta "AČIŪ", kaip padėkos ženklą, susirinkom daiktus, užrakinom namus ir išėjom. Raktą buvom sutarę, kad įmesim į tam tikro numerio pašto dėžutę. Taip ir padarėm. Pamojavom savo mielam butui, susiradom prie išėjimo pašto dėžutę, įmetėm raktus ir išėjom.

Išėjom link metro, nes laiko nebuvo daug, o šitos transporto priemonės Milane dar nebuvom išbandę. Iki Brento metro stotelės nuo namų visai netoli - apie 600 m. Nuėjom iki metro, nusileidom į požemį (jis nėra labai gilus). Ten susiradome bilietų pardavimo automatus ir nusipirkome du bilietus po 1,50€. Tada susiradome tinkamą kryptį, kadangi neturėjom laiko klysti, ir įsėdę į metro traukinį išvykome iš Brenta stoties. Metro traukinys sudarytas iš atskirų vagonų, nėra sujungtas į vieną (kaip pvz. Delyje). Nėra ir labai naujas, ir labai tvarkingas, bet funkciją įvykdė ir po maždaug 10-12 minučių pasiekėm centrinę Milano traukinių stotį (metro stotis - Centrale).

Išlipom iš metro traukinio, sekėm nuorodomis ir išlindom visai prie pat Centrinės Milano traukinių stoties. Ir tada buvo "wow!". Iš karto pasijautė stoties didybė. Tikrai jaučiasi, kad tai didelio miesto pagrindinė stotis. Kiek pastebėjau, tai pietuose centrinės stotys yra galutinės ir toliau traukiniai tiesiai nebevažiuoja, ties ten baigiasi bėgiai. Taip yra ir su šita stotimi, čia bėgiai baigiasi ir čia bėgiai prasideda. ;) Visai kitaip yra Lietuvoje. Kad ir Vilniuje, galima iš Kauno nuvažiuoti į Naująją Vilnią tiesiai per Vilnių, o jei tai būtų Milane, tai traukinys turėtų užsukti į Milaną, tada pasikeistų vagonų išdėstymo tvarka, nes traukinys turėtų važiuoti atgal. Gal ir gerai, tada nereikia žinoti, ar traukinys nuo čia pradeda kelią, ar tik užsuka išlaipinti ir įlaipinti keleivius. ;)

Centrinė Milano traukinių stotis

Kaip jau rašiau, traukinio Milanas-Bergamo bilietus pirkome dar būdami Lietuvoje. Pirkimo procesas nebuvo sudėtingas - nuėjom į Italijos geležinkelių svetainę (www.trenitalia.it), ten pasirinkome anglų kalbą, nurodėme datą, pradžios ir pabaigos miestą. Tada gavome sąrašą važiuojančių traukinių (važiuoja pakankamai dažnai, maždaug kas pusvalandį), išsirinkome mums labiausiai tinkantį, nurodėme, kad perkame du bilietus, įrašėme keleivių vardus ir pavardes, nurodėme, kad mokėsime kreditine kortele, ir viskas! El. paštu gavome du bilietus. Buvo parašyta, kad juos turime atsispausdinti, taip ir padarėme. O kai jau atvykome į stotį, supratome kodėl.

Stotyje švieslentėse susiradome savo traukinio numerį ir prie traukinio numerio buvo nurodyti vartai, pro kuriuos reikėjo eiti į vidų. Ir buvo ne kaip oro uoste vartai, o tiesiog kaip durys sienoje, pro kurias reikia įeiti. Tebūnie. Susiradome savo D vartus, ir pro juos įėjome. Tada patikrino mūsų bilietus, parodėme asmens dokumentus, viskas sutapo. Ir mus dar įleido į stotį. Jei mama norėtų išlydėti savo sūnų važiuojantį iš Milano į Romą mokytis, tai vargu ar tai galėtų padaryti. Reiktų atsisveikinti dar prieš vartus. ;)

Kai bilietus patikrino, dar turėjom apie 15 minučių pasiblaškyti po stotį ir sulaukti kol atvažiuos mūsų traukinys. Matėme labai gražių traukinių, kurie tikriausiai yra skirti ilgoms kelionėms. Taip svajojom, kad tokiu traukiniu važiuotume. Ir ne už ilgo, po kelių minučių į nurodytą kelią, iš kurio turi išvažiuoti mūsų traukinys, atvyksta senas sukriošęs traukinukas. Nu jooo, pagalvojom. Ekonominis bilietas, ne ekspresas, antra klasė, atstumas nedidelis, tai nereikėjo norėti labai gero traukinio. Bet šitas iš išorės atrodė tikrai labai prastai.

Naujasis Italijos traukinys

Senasis traukinys - juo ir važiavome

Kad pirmesni pasiektumėme Bergamo, ėjome iki traukinio priekio ir tada įlipome į vagoną. Kadangi bilietas ekonominis, tai vietų nurodyta nebuvo. O viduje visai neblogai - oda trauktos, patogios, mėlynos sėdynės su porankiais. Atsisėdom ir laukėm kol traukinys pradės važiuoti. Traukinys nebuvo pilnas, buvo vos tik keli keleiviai.

Senuko traukinio vidus.

Netrukus mūsų senukas pajudėjo. Ir pradėjom važiuoti šiaurinės Italijos geležinkelio bėgiais. Sėdėjom patogiai, žmonių nebuvo, tai galėjom ir pamiegoti. Po kiek laiko nuo pradėjimo važiuoti prie mūsų priėjo kontrolierius, pasižiūrėjo į bilietus, nieko nesakė, ir nuėjo toliau. Matyt viskas buvo tvarkoje (kitaip ir negalėjo būti ;)). Kelionė truko apie 45 minutes ir per tą laiką dar spėjom šiek tiek numigti. ;) Važiuojant pro langus matėme laukus, šiltnamius...

Bergamo

Išlipę iš traukinio sekdami nuorodomis nesunkiai radome išėjimą į miestą. Mūsų pagrindinis tikslas buvo aplankyti Bergamo senamiestį. Ir tam tikslui turėjome apie tris valandas. Nieko nelaukę netoli stoties susiradome stendą, kuriame buvo miesto žemėlapis ir jame pažiūrėjome kryptį, kuria turime judėti. Visų pirma mums reikėjo pasiekti Bergamo funikulierių, kuris mus išleistų pačiame senamiestyje. O funikulierius (vienas iš dviejų, esančių Bergame) buvo einant tiesiai pagrindine gatve ir pabaigoje šiek tiek nusukti dešinėn.

Bergamo traukinių stotis

Atstumas iki funikulieriaus nuo stoties tikrai nedidelis todėl nieko nelaukę pradėjome eiti pėsčiomis. Praėjome skverelį, kuriame buvo paminklas Alpėms. Tiek prie traukinių stoties, tiek ir prie šito skvero, tiek ir kitur mieste yra nemažai fontanų. Kai taip karšta ten būna, tai fontanai šiek tiek atgaivina orą. Toliau žengėm šaligatviu ir priėjom didelę bažnyčią, kuri turi Santa Maria Immacolata delle Grazie pavadinimą. Į vidų nėjom, nes skubėjom iki funikulieriaus, bet iš išorės atrodo didelė ir įsimaišiusi visiškai tarp kitų pastatų. Praėjom nemažai senovinių pastatų. Vienas iš jų - bokštas Torre dei Caduti prie Banca Popolaire di Bergamo, kuriame yra laikrodis.

Paminklas Alpėms

Santa Maria Immacolata delle Grazie

Torre dei Cadutti

Žygiavome toliau. Praėję San Marco viešbutį vis labiau artėjome prie funikulieriaus. Priėjome žiedą, judėjome dešinėn ir po maždaug 100 metrų jį radome! Radome ne tik funikulierių, bet ir nemažą žmonių būrį, kurie laukė gražiai sustoję į eilę. O eilė buvo įsilaipinti į funikulierių. ;) Pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti pasiekus "Funicolore Citta Alta" (nes Bergame yra du) tai nusipirkti bilietus. Funikulierius priklauso miesto transporto sistemai ir yra pirmoje zonoje, todėl du bilietai kainavo 2,60€. Jo galiojimo laikas, 75 minutės. Nusipirkę stojome į eilę.

Žmonės laukia prie funikulieriaus

Atvažiavo pirmas vagonėlis. Žmonės po vieną ėjo prie vartelių, pasižymėjo bilietuką (nuo šito pasižymėjimo pradeda galiot) ir tada ten esantis skaičių ekranas pradėjo rodyti pasižymėjusių žmonių kiekį. Pamatėm, kad į vieną vagonėlį telpa 50 žmonių, nes kai buvo pasiektas šitas skaičius, varteliai daugiau nebepraleido. Į pirmą vagonėlį mes nespėjome, bet ne už ilgo atvažiavo kitas. Pasirodo jie veikia nepriklausomai vienas nuo kito (kitur vagonėliai traukia vienas kitą ir tik kai vagonėlių konduktoriai susitaria, kad jau gali važiuoti, tada tik važiuoja).

Labai greit atvažiavo ir antras vagonėlis, į kurį mes lengvai tilpom. Nereikėjo persiskirti - vienas būtų nr. 50, kitas - 51 ir nepraeina. ;) Ir pradėjom kilti. Į labai labai statų kalną. Ir užkilom labai greit. ;) Tai kaip ir atrakcija tiems, kas nėra važiavę tokiu reikalu. O be to važiuojant Bergame galima pamatyti tikrai gražius atsiveriančius vaizdus kai funikulierius kyla. Gaila, kad taip trumpai.

Funikulieriaus bėgiai

Beveik pačiame viršuje

Bergamo senamiestis

Tik išlipę ir išėję iš funikulieriaus stoties iš karto atsidūrėm Bergamo senamiestyje. Tai ant kalno esanti gyvenvietė. Iš karto mus pasitiko senoviniai pastatai ir siauros gatvės. Apžiūrėjome miesto žemėlapį. Kadangi turėjome rekomendaciją būtinai pasikelti į kurį nors iš Bergamo bokštų, tai skubėjome iki centrinės aikštės, kurioje ir tikėjomės tai padaryti.

Toli eiti nereikėjo ir Vecchia aikštė greitai pasimatė. Tik nesupratome kas ten vyksta! Stovėjo greitosios pagalbos automobilis, nemažai kur aptverta tvora, yra ir televizijų furgonėliai, iškabinėta visokių vėliavų, vaikšto pareigūnai. Taip ir nesupratom, kas ten buvo.. Praėjome pro juos ir priėjome prie Bergamo senamiesčio bokšto. O ten prie įėjimo užrašas "šiandien dirbsime popiet". Supratom, kad tai gali būti susiję su tuo, kas vyksta Bergamo senamiestyje ir kad bokštas dėl saugumo greičiausiai yra uždarytas. Šiaip pasikelti į jį kainuotų 3€. :)

Centrinė Bergamo senamiesčio aikštė ir bokštas

Prie pat to bokšto yra įsikūrę irgi kiti lankomi Bergamo senamiesčio objektai. Vienas iš jų - Basilica di Santa Maria Maggiore yra Nr. 2 TripAdvisor sąraše (pirmas - pats senamiestis). Nieko nelaukę nuskubėjome ten. Užėjome ir ten pamatėme labai daug žmonių, bet dauguma - ekskursijose, o ne meldėsi. Viduje labai gražūs gobelenai, ir labai gražūs spalvingi skliautai. Apėjome aplink bažnyčią, pamatėme altorius. Dar šiek tiek pabuvome ir išėjome. Bažnyčia buvo gera vieta atsigaivinti - ten šiek tiek vėsiau nei lauke (o lauke tikrai karšta).

Basilica di Santa Maria Maggiore

Bazilikos viduje

Bazilikos skliautas

Išėję į laukę pastebėjome, kad žmonės dar išeidinėja iš kitos patalpos. Ogi pasirodo, jie išeina iš Bergamo katedros (#5 TripAdvisor). Aišku, ji ne tokia milžiniška kaip Milano katedra ir visiškai kitokia nei Basilica di Santa Maria Maggiore. Viduje ji balta, su paauksuotomis detalėmis. Visai smagu buvo pamatyti. Be to, dar užėjome į atskirą navą, kuri yra visiškai kitokia nei visos bažnyčios interjeras.

Bergamo katedros viduje

Bergamo katedros išorė

Išėję iš katedros ėjome vėl iki miesto aikštės, prie kurios pamatėme užrašą: Universita degli studio di Bergamo. Kaip mums sakė, kad Bergame yra vienas seniausių universitetų (nežinau ar tai tiesa). Į vidų nėjome. Po to nusprendėme pasiekti kitą miesto senamiesčio dalį, nes ten buvo dar vienas funikulierius. Bet juo keltis neketinome, tik pamatyti norėjome. Tik kai jau norėjome eiti pagrindine (centrine) gatve pamatėme ten ji yra uždaryta. Ir vėl tikriausiai dėl to tos greitosios ir visi kiti dalykai vyko. :) Ir tada pamatėme atžygiuojančią didžiulę bandą žmonių. Aišku buvo viena - nepraeisim.

Bergamo universitetas

Centrinėje Bergamo aikštėje daug žmonių

Teko pasirinkti kitą maršrutą. Lipome akmenuotu takeliu žemyn. Po to pasukome į kairę ir dar ėjome. Priėjome akligatvį ir kažkokią Seminariją. Tada grįžome šiek tiek atgal ir vėl pasukome. Reikėjo lipti į viršų. Paėjome  šiek tiek ir pamatėme gatvės pavadinimą, kuriuo einam: Via Del Vagine. :) Manau vertimo nereikia (o tai ir reiškia). Priežasties kodėl gatvė taip vadinasi, nežinom. :) 

Gatvės pavadinimas

Paėję gatve pamatėme, kad šiek tiek nuskus pasirodys graži panorama. Nieko nelaukę ten nuskubėjome ir, aišku, pasidarėme kelias nuotraukas. Tada grįžome, apžiūrėjome kelis senovinius pastatus ir ėjome toliau. Priėjome Archeologijos muziejų. Tada po jo bokštu praėjome, sutikome kelis pareigūnus (jie irgi panašu, kad rūpinosi saugumu) ir praėję pro dar vieną tunelį atsidūrėme kitoje Bergamo senamiesčio pusėje. Mažas tas senamiestis, bet įdomus tuo, kad yra ant kalvos.

Archeologijos muziejaus bokštas

Kitoje Bergamo senamiesčio pusėje yra parkas

Po truputį jau ruošėmės eiti atgal, bet nusprendėme pasirinkti kitą kelią, o ne tą, kuriuo atėjome. Centrine gatve eiti nenorėjome, nes tikėjomės, kad ir vėl ji bus uždaryta, todėl vėl pasukome į dešinę ir ėjome visai kita gatve. Kai jau gatvė buvo besibaigianti atsivėrė labai gražus pačio miesto vaizdas iš viršaus. Masino ten nueiti, bet visų pirma nuėjome iki labai gražiai sutvarkyto Seminarijos kiemo. Nu tikrai labai labai gražu ten. Į vidų nėjom, nes bijojom būti išvaryti, tai tik apsižiūrėjome ir ėjome atgal, iki panoramos vaizdo. Panorama iš tiesų įspūdinga. Jaučiasi, kad Bergamo senamiestis yra  įsikūręs aukštai.

Netikėtai atrasta panorama

Viena iš Seminarijų Bergame

Panorama

Pasigrožėję vaizdu žygiavome toliau. Ėjome tarp pakankamai aukštų pastatų akmenuota gatve. Po to pamatėme, kad nemažai žmonių išsuka iš tokio praėjimo. Pagalvojom, kad ir mums ten reikia nueiti. Nuėjome, ir pamatėme kad per vartelius žmonės žiūri į Templetto Santa Croce ir tą pačią bažnyčią, į kurią mes ėjome pirmiausiai iš kitos pusės. :) Gražu, tik kai ten buvom, nesurišau, kad ten ta pati bažnyčia. Tik rašydamas šį tekstą ir žiūrėdamas į žemėlapį tai pastebėjau. Galvojom, kad paėjus pėsčiųjų taku dar prieisim kažką gražaus, bet gražus buvo tik pats takas. ;) Juo ir grįžome į apačią.

Bažnyčia iš kitos pusės

Tada ėjome toliau, ir priėjome Bergamo katedrą - irgi iš kitos pusės. Ten yra buvo visokiausių vartelių, bet mus praeiti netrukdė. Taip pat matėm kelis automobilius - supratom, kad ten labai svarbus asmuo važiuoja viename iš jų, nes buvo labai daug apsaugos. Gal dėl to ir užtverta.. Dar priėjome prie vieno Bergamo universiteto pastato. Ir šiek tiek paklaidžioję grįžome iki mūsų jau pažįstamos vietos - funikulieriaus.

Bergamo universiteto pastatas

Dar viena panorama

Buvom nusižiūrėję, kada važiuoja mūsų autobusas į oro uostą, ir bandėm į jį pataikyti. Laiko dar šiek tiek turėjom, todėl atsisėdome prie funikulieriaus pastato ir išsitraukę sumuštinių, kuriuos buvome pasidarę dar Milane, pavalgėme. Po to dar suspėjome nubėgti iki kioskelio ir nusipirkti atviručių, pašto ženklų, juos užrašyti ir išsiųsti.

Atvirutės

Po to skubėjome į funikulierių, nes nežinojome, kada tiksliai jis važiuos. Nusipirkome trijų zonų bilietą po 2,30€ (iš viso 4,60€) ir kai atėjome prie funikulieriaus, vienas jau buvo pasiruošęs išvažiuoti. Mes laiko dar turėjome, todėl į jį nesėdome. Stebėjome, kas vyksta viduje. O viduje žmonės, belaukdami funikulieriaus, atsisėda prie pianino ir groja. Mieste matėme kelis viešose vietose esančius pianinus, ir prie jų gali bet kas atsisėsti ir groti. :) Visai smagu klausytis pianino garsų.

Pianinas groti bet kam

Truputį palaukus atvažiavo mūsų funikulierius. Pasižymėjome  bilietą ir į jį įsėdome. Funikulierius dar pastovėjo, palaukėme kitų keleivių ir pajudėjo. Kelionė iki apačios truko labai trumpai. Išlipome. Mūsų autobusas iki oro uosto turėjo važiuoti iš ten pat - nereikėjo niekur eiti. Buvom pasižiūrėję, kad pakankamai turėtume laiko oro uoste, jei kas nors atsitiktų. Gerai, kad taip padarėme, nes autobusas vėlavo atvažiuoti. Ir vėlavo pakankamai daug - apie 20-30 minučių, tiksliai nepamenam, nes kai lauki laikas gerokai prailgsta. Jau galvojom ir kitokius variantus, bet mums pasisekė, ir autobusas vis dėlto atvažiavo. Mes buvom ne vieni tokie, kurie laukė, tai žinojome, kad autobusas turi pasirodyti. Pasirodė, įsėdome, ir važiavome iki oro uosto.

Kelionė iki oro uosto ilgai netruko. Išleido mus prie pat išvykimo salės. Viduje išgėrėme savo turėtą vandenį gertuvėje, nuėjome į tualetą ir jau buvom pasiruošę praeiti saugomo patikrą. Jokių nesklandumų nebuvo ir pakankamai greitai patekome į saugią vidinę oro uosto zoną. Ten spėjome dar užeiti į kelias parduotuves, pamatyti kainas ir apsisukus išeiti. Bet mus nustebino vienas dalykas - oro uoste kavos puodelį galima nusipirkti už 1,30€! Įsivaizduokit tokią kainą! Nerealu!

Pro Bergamo oro uosto langą matosi Orio Centre prekybos centras

Oro uosto laukimo salė šiek tiek panaši į Kutaisi oro uostą. Ten pro didelius vitrininius langus matosi kalnai. Labai gražiai atrodo. Padarę visus reikalus, turėjome dar šiek tiek laiko atsipūsti. Dar pasivaikščiojom po parduotuves, galvojom kažkuo susigundysim, bet taip nieko ir nenusipirkom. O kai sugalvojom nupirkti lauktuvių (tam tikrų konkrečių), jų tiesiog ten nebuvo. :)

Po kiek laiko nusileido lėktuvas iš Vilniaus ir jau žmonės pradėjo būriuotis eilėje prie įlaipinimo vartų. Mes dar ramiai sėdėjome, nes turėjome savo konkrečią sėdėjimo vietą, todėl prasmės laukti eilėje nebuvo. Bet jai sumažėjus eilėn stojome ir mes. Palaukėm, patikrino mūsų bilietą, ir ėjome jau link lėktuvo. Sėkmingai radome savo sėdėjimo vietą ir ne už ilgo - pakilome! Valio!

Kelios dienos Milane ir Bergamo aplankymas buvo tikrai smagus. ;) Ir Bergamas, kaip miestas paliko tikrai labai gerą įspūdį.

Nesėdėkit vietoje!
Viktoras

Skaityti plačiau