Indija. 12, 13, 14 diena (2014-11-26/27/28) New Delhi

Namaste!

Miegoti nebenorėjome, nes traukinyje puikiai pailsėjome. Turbūt daugiausiai tą naktį ir išmiegojome, todėl pasidėjome daiktus viešbutyje, nusiprausėme ir vėl į trasą. Kadangi Delyje dar nedaug buvome aplankę, ši diena buvo skirta atrasti sostinę.

Vairuotojas mūsų jau laukė sutartu laiku. Pirma stotelė - Qutb Minar. Įėjimas į teritoriją - 250 rupijų (3,29 Eur). Turime praeiti standartinę patikrą. Praėjau ir supypsėjau, kadangi prižiūrėtojas buvo vyras, jis manęs patikrinti negalėjo, todėl praleido :)

Kutubo Minaretas - įvairių epochų istorijos paminklų kompleksas Delyje, 1993 m. įtrauktas į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Tai pasaulyje aukščiausiais plytų mūro minaretas. Jo aukštis - 72,5 m., turi 379 laiptelius, tačiau šiuo metu jais nebegalima užlipti, dėl per didelio skaičiaus savižudybių šioje vietoje.

Kutubo Minaretas (žmonės šalia jo, kaip skruzdeliukai)

Šalia yra keli kiti istoriniai statiniai bei jų liekanos, sudarantys Kutubo Minareto kompleksą, į kurį įeina Alai-Minar minaretas, Geležinė kolona, Quwwat-ul-Islam mečetė, sultono Iltutmišo mauzoliejus, Alai-Darwaza vartai. Kompleksą statė kelios kartos Delio sultonato valdovų.

Be įprasto tikslo - kviesti tikinčiuosius maldai į mečetę Quwwat-ul-Islam (pastatytą 1198 m.), minaretas dar buvo naudojamas ir kaip apžvalgos bokštas ginant miestą, ir kaip pergalių simbolis, parodant islamo galią. Gražu ir tikrai pamatyti verta!

Viktoras su „klasiokais“

Pasikultūrinus nusprendėme važiuoti į odos turgų, nupirkti broliui striukę. Kadangi, tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, praleidau tą laiką slampinėdama aplink.

Po pavykusio apsipirkimo mūsų komanda vėl pasidalino į dvi grupeles. Vieni pasiliko turguje, kiti išėjo tyrinėti miesto toliau. Su mūsų vairuotoju jau buvome išsiskyrę, todėl patraukėme ieškoti Tuk Tuk'o. O jų čia vos vienas kitas, todėl jų siūloma kaina buvo smarkiai padidinta. Perėjom gatvę, priėjom prie vairuotojo, pasakėm kur reikia, šiek tiek pasiderėjom, jam netiko, tada privažiavo kitas vairuotojas su Tuk Tuk'u pasakėm jam ir tada pajutęs konkurenciją pirmasis nusileido iki tiek kiek mes norėjome. Dar parodėme savo lapuke, kad mums reikia čia. Sako, gerai, gerai, sėskit. Pavažiavom šiek tiek ir sustojom. Vairuotojas atsistojo, pajunginėjo kažką. Atsirado indiška muzika. Padidino garsą. Važiuoja jis visas išsišiepęs, linguoja pagal taktą, linksma ir mums. Pakolkas. Sankryža išsišakoja, reikia kažkur sukti, jis atsisuka į brolį ir klausia kur važiuoti. Na galvojam, juokauja, tikrina, ar žinom kur važiuoti :)) o mes su navigacija. Pasakėm kur sukti. Vėl privažiuojam sankryžą, jis vėl klausia. Ir kai trečią kart paklausė, supratom, kad jis tikrai nežino kur mus veža. Tada paprašėm jo sustoti ir išleisti mus metro stotyje, tačiau jis važiavo toliau :)) Ir kai griežčiau pasakėm, jis sustojo prie sankryžos ir pasikvietė vietinį, kad paverstų mums, pasirodo, jis nei skaito, nei kalba angliškai. Vietiniui pasakėm, kad norim, jog jis mus nuvežtų iki metro stotelės. Vairuotojas spyriojosi, tačiau išleido mus ten. Sumokėjome tiek, kiek rodė matuoklis ir išėjome į metro. Nusipirkome žetonėlį ir dar kelias stoteles pavažiavome iki tikslo. O mūsų tikslas buvo - Lotus temple.

Lotoso šventykla, įsikūrusi Kalkaji regione, į pietus nuo Delio, yra laikoma Indijos subkontinento "Motina Bažnyčia". Lotoso struktūros šventovės statybos truko šešis metus ir visuomenei ji duris atvėrė 1986 m. Šiandien ji tapo lankomiausia Delio vieta, perteikianti taikos, ramybės ir harmonijos dvasią. Joje gali melstis visų religijų žmonės. Lotosas - nacionalinis Indijos simbolis.

Kita stotelė - Humayun's Tomb . Kadangi Viktoras jau yra čia buvęs ir nenorėjo eiti antrą kart, mes išėjome su Gintare. Įėjimas taip pat - 250 rupijų (net ir bilietai tokie pat!). Humayun kapavietė - tai persiško stiliaus statinys, apsuptas simetriškai suplanuotų Mogolų sodų. Pagal jį buvo pastatytas garsusis Tadžmahalas.

Imperatoriaus Humayun žmonos mauzoliejaus statyba truko aštuonis metus ir buvo baigta 1565 m.
Apėjome teritoriją, susiradome brolį, pasigavome Tuk Tuk'ą, kuris mus nuvežė iki metro, o su metro grįžome į viešbutį. Taip ir baigėsi mūsų pirma kelionės dalis. Prasideda kelionės dalis be nuotraukų :)

Pasidėjome visus daiktus. Visus. Su savimi pasiėmėme tik pinigus. Ir iškeliavome į dar vieną šventyklą. Taip padarėm dėl to, kad į šią šventyklą nieko negalima įsinešti. Visiškai nieko. Šalia jos, žinoma, yra daiktų saugyklos, tačiau prieš vakarą ten būna milžiniškos eilės, o mes ir taip galvojom ar spėsim iki uždarymo ar ne. Keista, kartu ir labai gera, eiti visiškai be jokių daiktų į šventyklą. Atvykstame kaip tik laiku, likus 10-15 min. iki paskutinio žmogaus įleidimo. Į Akshardham šventyklą įėjimas nemokamas. 2005 m. iš rausvo smiltainio ir balto marmuro pastatyta Akšardam šventykla yra architektūros stebuklas, atskleidžiantis tradicines orisanu, gujarati, mogulu ir Radžastano architektūros įtaką. Šventykloje yra 2000 išraižytų dievybių, kupolų ir piliorių. Šio didžiausio Indijoje šventyklų komplekso statyba užtruko 5 metus.

Nuostabą kelia tai, kad šventykla visa pastatyta iš akmens, nenaudojant geležies ir plieno. Sijos, naudojamos atramai, yra taip pat akmeninės. Šventyklos aukštis toks pat, kaip 10 aukštų pastatas, ir kiekvienas jos centimetras yra kruopščiai išraižytas.

Kadangi šito grožio negalima įamžinti pačiam (į teritoriją negalima neštis jokio elektroninio prietaiso, tik pinigus), visos nuotraukos sudėtos jų puslapyje. Ši šventykla gauna aukščiausius mano įvertinimus, nes tikrai buvau apšalusi iš grožio.

Apžiūrėję šventyklą, išėjome žiūrėti šviesos ir fontanų šou. Pasakojo istoriją apie svarbiausius Indijos dievus, apie jų valdomą dangų, vandenį, ugnį.

Vietiniai vaikai, sėdėję šalia nepraleido progos mus pašnekinti. Kol galiausiai atėjęs mokyklos direktorius turėjo juos apraminti. :)

Vakarui atėjus, reikėjo pavalgyti, o šalia šventyklos yra įsikūrusi valgykla. Brolis jau buvo patikrinęs ją, todėl baimės valgyti čia nebuvo. Užsisakai prie langelio, sumoki, duoda tau čekį, nueini prie pažymėto skaičiaus langelio ir pasiimi tai ką užsisakei. Keista sistema. Bet maistas tikrai skanus. Ir daugelis vietinių čia valgo. O ir vietiniams keista, kai čia užsuka turistai. Viena moteriškė net pakalbino, iš kur mes, ar patinka indiškas maistas. Ne dažnai su moterimi tekdavo pakalbėti Indijoje.

Su metro grįžome į viešbutį. Visi susirinkome aptarti dienos įspūdžių, atėjo Kartikas. Jam papasakojome apie Indijos pietus. Nepastebėjome, kaip greit atėjo naktis, o mes dar planavome aplankyti nors vieną Indijos klubą, pasišokti. Paskambino vairuotojui, išvažiavom, bet dirbančių klubų jau neberadom (buvo gal pusę pirmos nakties), todėl teko grįžti atgal ir eiti miegoti.

Sekančia dieną buvo taip: pusryčiai, turgus, pietūs, turgus, turgus, masažai, turgus, turgus, turgus. Susidėjome daiktus ir miegot.

Per dvi dienas Delyje pavyko nukeliauti apie 70 km. Miestas tikrai didelis, ir atstumai tarp objektų nemaži.

Skrydis į Lietuvą ankstyvas. 5 val. pajudėjome iš viešbučio. Atvykome į oro uostą, atsisveikinome su mus vežusiu vairuotoju, Kartiku ir ėjome į vidų. Atidavėme lagaminus, patikrino apsauga ir sėdėjome prie vartų ir laukėme savo eilės įlipti į lėktuvą. Įlaipina pagal eilės numerį.

Įsėdom. Lėktuvas šį kartą prastesnis, nes nebuvo individualaus ekrano kiekvienam, bet keli ekranai salone, kad pasirinkę tam tikrą garso kanalą keleiviai filmą galėtų žiūrėti. Vietas buvom iš anksto pasirinkę prieš lipimą, tik neatsispausdinome įlaipinimo kortelių, nes reikėjo suvesti labai daug asmeninių duomenų, o patogios galimybės suvesti duomenų neturėjom. Kaip galiausiai supratom, kad vietas tikrai labai netinkamas pasirinkom. Kai atėjo maisto dalinimo eilė, mūsų pasirinktos vietos pasirodė esančios per patį dalinimo vidurį, o dalina iš vieno ir iš kito krašto ir mums liko tik vienas maisto pasirinkimas: vegetariškas maistas. Neblogai irgi buvo, bet kiti nevalgė.

Kai skridome, per langą matėme Himalus. Gaila, kad neturėjom asmeninių ekranų, nes būtume galėje stebėti vaizdą iš lėktuvo apačios. Pavalgę, šiek tiek pamiegojome ir po daugiau nei 6 valandų (skrydis iš Delio į Stambulą trunka ilgiau nei iš Stambulo į Delį, priežasties nežinau) nusileidome Stambule.

Himalajai

Stambule persėdimui turėjome apie 1 valandą ir dar prieš skrydį buvom susidėlioję planą chuliganą: lėktuvas pavėluoja atskristi į Stambulą, tada mes gauname viešbutį ir dar dvi naktis praleidžiame Stambule, nes kitas skrydis į Vilnių - tik sekmadienį, šeštadieniais iš Stambulo į Vilnių lėktuvai neskraido. Planas pasirodė per daug geras, kad būtų tikras, todėl jis mums neišdegė. Nors lėktuvas iš Delio vėlavo pakilti 30 min. (tada širdyje atsirado vilties žiburėlis), bet jis nusileido Stambule šiek tiek anksčiau nei turėjo, ir mes turėjom suspėti persėsti.

Išlipome oro uoste, ėjome ėjome, buvom dar kartą saugos patikrinti, viskas tvarkoje ir jau atsidūrę tikrojoje oro uosto teritorijoje ieškojome savo vartų ir sparčiu žingsniu ėjome iki jų, nes, pasirodo, jie buvo visai kitame gale. Kai jau atėjome prie vartų, pamatėme užrašą: „Last call“ - į lėktuvą į Vilnių suspėjome!

Kitaip nei lėktuve iš Vilniaus į Stambulą, ir iš Delio į Stambulą, šitame lėktuve jau turėjom nuosavus ekranus ir galėjome žiūrėti naujausius filmus, klausytis muzikos arba tiesiog stebėti kelionės planą. Ir maistą gavome tokį, kokį užsisakėme. Šviežią, skanų ir jo tikrai užteko. Netrukus nusileidome Vilniuje. Ir mūsų kelionė baigėsi. Sėkmingai sulaukėme savo lagaminų, praėjome pro muitinės patikrą ir išėjome iš oro uostų. 15 dienų kelionė baigta!

Kelionės tikslas įvykdytas!

Mūsų šios kelionės tikslas - įveikti per 15 dienų 20 000 km, skaičiuojant juos nuo pakilimo Vilniaus iki Vilniaus. Ir iš tikrųjų, per visą kelionės laiką nukeliavome šiek tiek daugiau nei 20 000 km! Valio - tikslas pasiektas! Ir viskas buvo pagal planą (girdėjome gandų, kad Indijoje niekada nebūna taip, kaip suplanuoji :)). Matuoti atstumus mums padėjo Endomondo programėlė ir išmanusis telefonas. Keliavome maždaug tokius atstumus:

• 2014-11-14 - 6505 km
• 2014-11-15 - 55 km
• 2014-11-16 - 290 km
• 2014-11-17 - 320 km
• 2014-11-18 - 385 km
• 2014-11-19 - 445 km
• 2014-11-20 - 2210 km
• 2014-11-21 - 190 km
• 2014-11-22 - 100 km
• 2014-11-23 - 170 km
• 2014-11-24 - 20 km
• 2014-11-25 - 2710 km
• 2014-11-26 - 40 km
• 2014-11-27 - 30 km
• 2014-11-28 - 6530 km

Iš viso - 20 000 km!

Ačiū visiems už kompaniją! Buvo nepamirštamos atostogos :)

Iki greitai!
Nesėdinti vietoje,
Inga

Skaityti plačiau

Indija. 11 diena (2014-11-25) Mumbai

Namaste!

Šios dienos tikslas pasiekti Mumbajų ir iš jo nuvykti į Delį.

Susikrovėme paskutinius daiktus, kas dar spėjo paskutinį kartą išsimaudyti jūroje, sumokėjome už viešbutį (grynais), atidavėme raktus ir atsisveikinę su Kovalam keliaujame su mūsų vairuotoju Suresh į Trivandrum oro uostą. Atstumas nėra tolimas - 19 km. Susimokame už kelionę, atsisveikiname su vairuotoju, kaip su geru draugu, išdalina savo vizitines ir sakė skambinti, kai reikės pavežti arba šiaip norėsit pasikalbėti :))

Lėktuvas kyla 10 val. ryte. Šį kart skrendame su Air India Express, didelio skirtumo tarp Air India ir šios nepastebėjome, bet Air India Express yra mažų kainų oro linijos (kaip Ryanair). Oro uoste standartiškai sustiprinta patikra. Pirma nunešame atskirai patikrinti registruoto bagažo, tik tada duoda įlaipinimo bilietus. Praėjus visas patikras esame palydėti į atskirą prabangią laukimo salę. Bet mes iš ten nieko nepirkome, tik patogiai sėdėjome ant minkštų krėslų. Nesuprasi, iš kur jų tas gerumas. Kadangi ryte viešbutyje batono valgyti nebesinorėjo, oro uoste nusipirkome pyragaičius su daržovėmis. Paskelbė mūsų skrydį, tačiau šį kartą į lėktuvą įsėdame vieni iš paskutiniųjų. Taip jau buvo paskirstytos sėdėjimo vietos. Skrydis truko - 2 val. 20 min. (1250 km., beveik kaip nuo Vilniaus iki Amsterdamo). Už bilietus nusipirkę iš anksto sumokėjome po 47,81 Eur (165Lt).

Iš tikrųjų, tai mes buvom suplanavę iš Trivandrumo skristi žymiai anksčiau (beveik 3 valandom anksčiau), 7 valandą ryte, bet kai jau buvom nusipirkę bilietus, parašė iš oro linijų, kad pasikeitė skrydžio laikas ir dabar išskrydimo laikas yra 10 val. ryto. Iš vienos pusės - gerai, nereikėjo vidury nakties keltis, bet iš kitos - blogai, nes mes buvom suplanavę tas 6 valandas praleisti Mumbajuje, o dabar liko tik 3 valandos. Kaip perskaitysit vėliau, Mumbajuje mums trijų valandų pamatyti miesto įžymybių nepakako.

Skridome, skridome ir atvykome mes į vieną iš gražiausių man matytų oro uostų. Tiksliau, naujai pastatytą oro uosto 2 terminalą Mumbajuje (Chhatrapati Shivaji International Airport - Terminal 2). Čia tikras muziejus, kai gali praleisti valandų valandas ir laikas kažkur dingsta.. Meno kūriniai ant sienų, gigantiški fontanai. Žodžių trūksta. Gaila, kad kelionė į Delį ne iš čia. Praleistume daugiau laiko, o dabar sulaukiame savo registruoto bagažo ir keliaujame metro stotelės link. Tuk tuk'ų vairuotojai bando iki paskutinio įtikinti, kad metro stotelė labai toli, bet mums 1 km nėra tolimas atstumas, todėl su žemėlapiu bandome surasti kelią. Pirmą kartą Indijoje supratau ką reiškia karštis. Einame gatve, prakaitas bėga visur, kvėpuoti nėra kuo, o dar tų mašinų kelyje begalės. Ir nuovargis pasijuto greičiau. Tiek nedaug ėjome, bet atrodė kaip amžinybę.

Su metro nuvykome iki miesto traukinių stoties (Andheri). Už metro žetonėlį sumokėjome po 10 rupijų (0,13 Eur). Nors namuose buvome susiplanavę pamatyti keletą objektų pačiame Mumbajuje, dėl laiko stokos ir buvusios situacijos keliuose, nusprendėme atsisakyti šio plano. Geriau nerizikuoti, nes bilietai į Delį buvo nupirkti pasitelkus dideles pajėgas. Todėl, tik atvykus į stotį, nusipirkome miesto traukinio bilietą į centrinę Mumbajaus traukinių stotį. Bilietas kainavo po 10 rupijų (0,13 Eur).

Ir tada pasismaginome. Susiradome iš kokio kelio išvažiuoja mūsų miesto traukinys, atsistojame ir stebime situaciją. Manau esat matę kokį indišką filmą ir ten tikrai turėjo būti viena scena su traukiniu, kai išlipa ir sulipa beprotiškai daug žmonių. Toks didžiulis srautas. Na tai va, atvažiuoja traukinys, o mes visi stebime :)) šalia stovėjęs vietinis vyras, mus perspėja nelipti į tą traukinį, atvažiuos tuoj kitas ir jis bus tuštesnis. Klausom. Stovim laukiam. Atvažiuoja kitas, matom, ne mūsų. Tas pats vyrukas mums šią informaciją patvirtino. Kitas bus jūsų, pasako jis ir jau nepaleidžia mūsų iš akių. Prižiūri :) Atvažiuoja mūsiškis. Didžiulis srautas žmonių išlipa. O mes jau pasiruošę kuprines į priekį. Ir tada daug stengtis įlipti į traukinį nereikia. Tave tiesiog įstumia didžiulis srautas. Apsižvalgome ar visus įstūmė, taip ir mes jau važiuojame. Durų ir langų čia nėra, todėl vėjelis maloniai gaivina.

Miesto traukinys

Turėjome važiuoti apie 40 min., tačiau pasirodo, įsėdome į greitąjį traukinį. Ir gerai, kad vietiniai iš karto išsiklausinėja kur turime mes išlipti. Pasakė broliui, o po to išlipęs vyrukas ir mums perdavė per kitus vietinius (nes mes sėdėjome šiek tiek toliau. Taip, sėdėjome, nes vietiniai sugalvojo pabūti geranoriški ir mums leido atsisėsti). Kelionė truko ne ilgiau 20 min.

Šiek tiek Mumbajaus išėjus iš traukinių stoties

Kadangi nusprendėme nebelankyti lankomų objektų iki traukinio turėjome apie 3 val. laisvo laiko. O valgyti jau norisi.. skrydžio metu valgyti gavome labai nedaug, todėl skrandis jau reikalavo aukų :) Arčiausiai buvusi KFC puikiai tiko. Tik valgėme ne kavinėje, nes didžioji dalis mūsų grupės buvo likusi saugoti visų daiktų traukinių stotyje, o traukinių stotyje, pasidėję maistą ant lagamino ir kaip vietiniai susėdę aplink jį.

Pietūs traukinių stotyje

Bevalgant atvažiavo ir mūsų lauktas traukinys. Kaip jau sakiau, pirmos klasės bilietus buvo labai sunku nusipirkti. Mūsų pagalbininkas Kartikas bandė juos pirkti internetu, bet vis nepavyko, todėl nuvyko į stotį ir atstovėjęs didžiulę eilę grįžo su šešiais bilietais. Ir pirko juos maždaug du mėnesius prieš kelionę (nes anksčiausiai galima juos nusipirkti prieš 60 dienų, o mes nusipirkti iš Lietuvos negalėjome, ir iš viso traukinyje buvo 12 pirmos klasės bilietų, iš kurių mums reikėjo šešių). Neįsivaizduoju ką reiktų daryti, jei tų bilietų reiktų čia ir dabar. Turbūt žemesnėse klasėse laisvų bilietų būna. Bet kai kelionė trunka 17 val... Na, džiaugiuosi, kad gavome tinkamus bilietus.
Ant kiekvieno vagono iškabinti sąrašai su keleivių duomenimis ir vietomis. Mums, merginoms buvo vienas kupe, o vaikinus išskirstė po atskirus kupe. Bet vėliau prižiūrėtojai kažką pertvarkė ir abu vaikinus paliko viename kupe (jų buvo dvivietis kupe).

Tik spėjome įsikurti į kupe atėjo prižiūrėtojas su šuniu, patikrinti ar neturime ko nelegalaus. O mes kaip šunų mylėtojai, pradėjome jį glostyti. Draugiškas buvo prižiūrėtojas, leido pasidžiaugti.

Sėdime, laukiame kada pajudėsime. Bet kupe durys dar ilgai neužsidarė. Šiame traukinyje kiekvienas turi savo darbą ir tik tą darbą jis darys. Labai gera idėja. Visi turi ką veikti. Vienas atnešė vandens, kitas laikraščių, kitas žurnalų, kitas sulčių, dar kitas ištraukė stalus, kitas paklausė ar norėtume kavos ar arbatos, ir dar kitas atnešė tą arbatą su užkandžiais.

Mes buvome ką tik pavalgę, bet ne gi atsisakysi užkandžių prie arbatos?

Ir taip pajudėjome mes Delio link. Mumbajus kiek kitoks. Dangoraižiai ir čia pat esantys lūšnynai niekam nebado akių. Visi gyvena savo gyvenimą ir tiek. Kelionė ilga, tačiau kaip ir buvo kalnuose, ji įdomi, nes pravažiuojant gali stebėti vietinių gyvenimą. Mumbajus - didžiausias Indijos miestas, vienas iš didžiausių pasaulio miestų, todėl gali pamatyti visko. Gaila, kad neužteko laiko daugiau jį pažinti. Palieku tai kitam kartui.

Neilgai trukus sulaukėme ir vakarienės. Sriuba, užkandžiams kepsniukai ir pagrindinis patiekalas. Buvo galimybė rinktis tarp indiškos vištienos ir europietiškos.

Indiška vištiena

Ir galiausiai, kai jau galvojom, kad tuoj sprogsim nuo maisto, atnešė dar ledų :) Apsivalgymo atostogos tęsiasi. Be to prašėm neaštriai, bet gavosi kaip visada.. Todėl labai pravertė tas jų jogurtėlis aštrumui sumažinti savo organizme. Bet maistas čia labai skanus!

Atėjo prižiūrėtojai, viską sutvarkė, dar prieš miegą ir grindis iššlavė. Pasiklojome lovas, pažaidėme UNO, užsirakinome kajutę ir labanaktis.

Ryte prabudome prieš 7 val. Bent jau aš miegojau puikiai, net nesijautė, kad važiuočiau traukiniu. O patalynė buvo švari ir šilta. Kadangi dušu ten taip ir nepasinaudojome, apsiprausėme kriauklėje, susitvarkėme ir laukėme pusryčių. Pusryčiams vėl gausiai maisto: bananai, sausi pusryčiai su pienu ir dar didžiulė porcija omleto. Ir be abejo kava su sausainukais :))

Užpildėme atsiliepimo formą ir laukiame paskutinės stotelės - Delis. Jį pasiekėme 08:35. Ir tik atidarius duris, pripuolė prie mūsų nešikai - vienodai apsirengę ir šaukia: Porter, Porter. Mes iš pradžių nesupratome ką jie šaukia, ir ko jie nori, bet paskui pagalvojom, kad čia dažnai turbūt pirmos klasės keleiviai tokius užsisako. Bet mums jų paslaugų nereikėjo, nes buvome tik su kuprinėmis (ir vienu lagaminu). Nešikų paslaugos yra griežtai reglamentuotos, jų tarifai yra surašyti ant lentų daugelyje traukinių stoties vietų. Už traukinio bilietą pirma klase, kuriame buvo įskaičiuotas maistas, visas aptarnavimas ir nakvynė sumokėjome po 60,53 Eur (210Lt). Atstumas apie 1400 km. Beveik tiek pat kiek skridome iš Trivandrumo į Mumbajų.

Ir mūsų visų džiaugsmui gauname informaciją, kad stotyje mus pasitiks mūsų vairuotojas. Neilgai trukus sulaukiame savo besišypsančio žmogaus. Sveiki atvykę! Ir mes jau keliaujame į savo viešbutį su tuo pačiu autobusiuku, kuriuo važinėjome po kalnus.

Dar kelios dienos ir mūsų atostogos baigsis.

Kitame įraše - Delio turas ir naktinio klubo paieškos.

Nuo vakar ryto iki viešbučio Delyje pasiekimo įveikėme: iki oro uosto 20 km, skrydis 1250 km, Mumbajuje 25 km, traukinys 1400 km, 15 km Delyje. Iš viso 2710 km.

Iki greito,
Inga

Skaityti plačiau

Indija. 10 diena (2014-11-24) Kovalam

Sveiki,

rytas prasidėjo su jūros ošimu. Ech, tas garsas, kai banga atsimuša į uolas. Atrodo audra lauke, bet tai tik mažos bangelės. Guli lovoje ir nesinori keltis.. Pajuokavau :)) šiandien turi šviesti saulė!

Bet pakilus iš lovos ji dar nešvietė.. Pavalgius pusryčius (batoną!), ji dar nešvietė. Kur ta mūsų užsakyta saulė? Tada sugalvojome aplankyti Vizhinjam švyturį. Taip jau būna, kas yra arčiausiausiai, aplankome vėliausiai. Keturi ištvermingiausi mažais suktais laipteliais pakilome į 36 metrų aukštį. Šis švyturys pradėjo veikti 1972 m.

Panorama iš švyturio (šioje įlankėlėje mes maudydavomės)

Ir mūsų visų džiaugsmui viršuje pamatėme saulę!! Reikėjo kopti taip aukštai, kad prisišaukti saulę bent pusdieniui. Viršuje gražu, bet ilgai neužsibūname. Juk saulė išlindo!

Maudymukai, rankšluostis ir raktai, viskas ko reikia šiai dienai. Na dar ir pinigų šiek tiek pasiėmėm, nes gultų irgi reikia. Vieno gulto nuoma visai dienai 100 rupijų (4,50 Lt). Juokinga kaina, ar ne? :))
Nors dar ne sezonas pas juos, saulė kaitri (sezono metu saulė dar kaitresnė). Bangos didžiulės, įlipi į jūrą iki kelių ir bangai atplaukus, būni visas šlapias. Atsigaivini jūroje ir vėl ant saulės. Ir taip pusę dienos. Po to vakare buvom visi bordiniai :D kur protas.. kaip saulės nematę! Na, bet lapkričio mėnesio nėra įprasta degintis, ir nepamiršti pasitepti apsaugos nuo saulės spindulių priemonės.

Kaip Palanga, be karštų čeburekų, taip Kovalamas turbūt, be kokoso aliejaus ir šviežiai pjaustytų vaisių, būtų keistas. Vaikšto tos moterytės kas 15 min. ir siūlo, klausia, ar nepersigalvojai. Aišku, tie vaisiai neaišku, kiek plauti ir kaip paruošti, o atrodo tiktai skaniai, todėl nusprendėm patikrinti savo restoranėlyje, gal turi ko nors panašaus. Turi! Ir dar geriau, su ledais ant viršaus. Oj, kaip skaniai mes atsigaivinome! Porcija 150 rupijų (6,77 Lt)

Mangas, papaja, apelsinai, kriaušės, ir ledai ant viršaus

Po kokių 3 val. saulė dingo, pradėjo lynoti, todėl susikrovėm daiktus ir į viešbutį. Ačiū saulei už tiek! Pasiskaičiavę, kad nebeturime grynų pinigų, išėjome ieškoti bankomato. O jo aplinkui nėra, teko imti Tuk Tuk'ą. Suderėjom kainą, keturiese kažkaip susėdom į vieną ir važiuojam. Pirmas sustojimas - bankomatas neveikia, kitas sustojimas - išsiimame pinigus. Čia taip įdomiai, įkiši kortelę, ją iš kart ištrauki, tada bankomate pasirodo tavo kortelės duomenys su tavo vardu ir pavarde, tada pasirenki kokių paslaugų nori ir išduoda pinigus. Daugelis bankomatų neišduoda daugiau kaip 10000 rupijų (451 Lt). Bet gal čia toks sutapimas mums būdavo.

Kadangi iki iš vakar suplanuotos vakarienės laiko turėjome dar laisvo laiko, paprašėme vairuotojo mus nuvežti iki žaliosios mečetės, kurią matėme iš švyturio.

Iš pradžių jis mus nuvežė visai ne tą vietą, į kitą paplūdimį. Bet paskui jam pasakėm, kad norim prie žvejų kaimelio, kuris yra prie žalios mečetės ir pagaliau jis nuvežė mus ten, kur mes norėjom. Šitą mečetę matėme nuo savo viešbučio stogo, norėjosi ją aplankyti.

Mečetė Vizhinjam Juma Masjid įsikūrusi prie žvejų kaimelio. Vietiniai musulmonai nedraugiškai mus pasitiko ir išvarė mus kuo toliau nuo jų šventyklos. Mes apėjome aplink, pasižiūrėjome į parplaukiančius laivus (o jų ten labai labai daug) ir paprašėme vairuotojo, kad parvežtų mus atgal į viešbutį.

Už visą mūsų pasivažinėjimą sumokėjome - 200 rupijų (9,10 Lt), už visus 4 žmones. :) Pasisekė. ;)

Ir atėjo mūsų paskutinis vakaras prie jūros. Taip, atostogos eina į pabaigą. Vaikštome promenada, visi siūlo užsukti pas jų į barelius atsigaivinti ar užkąsti (mat vakarienei dar anksti, nes žvejai dar neparplaukę į krantą). Daugelis vietinių galvoja, kad mes rusai, todėl be problemų pradeda šnekinti mus rusiškai. Ko tik nepadarysi dėl pinigų. O atostogaujantys rusai čia tikrai jų daug palieka..

Praeiname ir pro mūsų restoranėlį, padavėjas pažiūri į laikrodį, jūs ankstyvi, sako jis :)) būsime 19 val. kaip ir susitarėme, nuraminame jį ir einame toliau. Lauktuvių pirkimo metas. Jei yra galimybė geriau čia nieko nepirkti, nes kurortinėmis kainomis gali permokėti trigubai. Taip ir padarėm. Palikom visą pirkimą Delyje, nupirkome tik smulkmenų.

Šio vakaro specialus patiekalas - ką tik pagautas tunas. Padavėjas pasistengė, sustūmė stalus geriausioje vietoje, jausmas, jog valgai paplūdimyje ant jūros kranto. Dar dienos metu, kai valgėme vaisius su ledais, Aušra buvo nuvesta į virtuvę, kurioje jai parodė mūsų vakarienę. Išsirinkome du tunus trims žmonėms. Vienas buvo apie 0,5 kg, kitas - 0,7 kg.

Mums dviems vienas tunas

Buvo labai labai skanuu! Ir labai daug! Daug pagyrų per tas keturias dienas išgirdo iš mūsų padavėjas. Ir dar klientų jam prikvietėm. Eina žmonės, klausia, kaip maistas, o mes tik su geriausiais atsiliepimais. Juk nemeluosi :)

Vakarą užbaigėme su daiktų pakavimu. Ryt ryte skrendame į Mumbajų!!

Šiandien nuėjome ir pasivažinėjome labai nedaug, apie 20 km.

Iki,
Inga

Skaityti plačiau

Indija. 9 diena (2014-11-23) Kovalam (Kanyakumari)

Namaste!

Rytas ankstyvas, džiaugėmės, kad išsirinkome tinkamą dieną kelionei, nes kaip vėliau sužinojome Kovalame visą dieną buvo apsiniaukę ir net lyjo (čia sezonas prasideda tik nuo gruodžio mėnesio).
Pusryčiams - „bulkų balius“! :)) ir mes jau pasiruošę. Vairuotojas labai punktualus. Buvome perspėti, kad indams su laiko planavimu sunkiai sekasi, tačiau mes su tuo nesusidūrėme.

Nuo mūsų viešbučio iki piečiausio Indijos taško (Kanjakumari) - 81 km, turėjo užtrukti 1 val. 41 min., bet mes važiavome apie 3 val. Su tais Indijos keliais nepriplanuosi daug. Kadangi buvo sekmadienis, visuose kaimeliuose žmonės dideliu srautu ėjo į bažnyčią ir iš jos. Religingi gyventojai. Stebino, kad buvo nemažai bažnyčių, aišku ir kitų maldos namų. Važiuojame, stebime. Gamta ir vaizdai labai skiriasi nuo šiaurinės Indijos, todėl vėl viskas įdomu ir nauja. Lotoso laukai, ryžių laukai, o ir žmonės čia kiek kitokie.

Važiuoja keturiese (rožinės kepurės bumbulas matosi prie mamos galvos) 

Lotoso laukai

Neilgai trukus, mes jau vietoje. Vairuotojas mus palydi iki bilietų kasos ir mes išsiskiriame. Susiskambinsim, kai baigsit, sako jis. Plauksime iki uolos, ant kurios yra pastatytas memorialas ir šventykla. Žmonių daug, eilėje pralaukiame tikrai ilgai. O dar visi stumdosi, kad būtų greičiau. Vietiniams puiki proga apžiūrėti iš arčiau atvykėlius (mus). Šviesus žmogus vos vienas kitas, turbūt per tolimas taškas. Praeiname pro patikrą, pasirašome knygoje (iš kur esame, kiek žmonių, mobiliako numerį) ir jau galime pirkti bilietus. Yra dviejų rūšių bilietai: vienas paprastas (34 rupijos, 1,54 Lt), kitas su specialiomis privilegijomis (169 rupijos, 7,64 Lt). Daug nesiaiškinom, ką reiškia tos specialios privilegijos (nors pagalvojom, kad mums įprastai reiks pirkti "privilegijuotą" bilietą, nes mes gi balti), mums pardavė ir pigesnį. Keistai, nėra išskirta vietinių ir turistų bilietų.

Kanyjakumari krantas, žvejų valtys, bažnyčia ir mūsų keltas

Atsistojome į eiles, vyrų ir moterų skirtingos, užsidėjome gelbėjimosi liemenes, susėdome į keltą ir plaukiame. Susėdome po šešis žmonės eilėse. Telpi, netelpi, vis tiek turi slinktis, kol susės po šešis žmones :)

Keltas nuplukdė mus prie memorialo Svarniui Vivekananadai. Memorialas yra maždaug 500 metrų nuo kranto. Atstumas nėra didelis, tačiau bangų supimą spėjome pajusti :)) Šis memorialas suprojektuotas panaudojant visus Indijos architektūros stilius, pastatytas 1970 m. Vivekanandai atminti. Jo viduje - šventykla ir knygynas, kuriame daugybė mąstytojo knygų ir kitos dvasinės literatūros.  Vietiniai turi specialius ritualus, kuriuo atlieka atvykę čia.

Memorialas Svarniui Vivekanandai

Piečiausias taškas dar britų laikais buvo vadinamas Cape Comorin. Čia susijungia trys vandens telkiniai - Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir Bengalijos įlanka. Galima pamatyti vandens spalvų skirtumus, tankių skirtumą ir jų susimaišymą. Žavu! Vietiniai nepraleidžia progos nusifotografuoti.

O buvo ir taip..

Gintarei sugalvojus, nuėjome nusifotografuoti su drambliu :)) bet gavosi kiek kitaip. Vietiniai nusifotografavimo su mumis prie dramblio. Ir visi norėjo turėti savo nuotrauką su šviesiaode, šviesiaplauke užsieniete. Plaukdami keltu atgal pastebėjome, kad kiekvienas vyras savo telefone turi bent po vieną mūsų nuotrauką.

Atitrūkusios nuo drąsuolių, plaukiame visi iki kitos uolos, tačiau joje nebeišlipame. Joje pastatyta 40,6 metrų aukščio skulptūra šventuoju laikomam tamilų poetui Thiruvalluvar, kuris parašė etikos veikalą "Thirukkral".  Šį akmenį kalė daugiau kaip 5000 skulptorių. Skulptūra iškelta ant 11,5 metrų postamento ir sveria ji apie 7000 tonų. Jo viduje yra laiptai, kuriais pakilus galima prisiliesti prie milžiniškų poeto pėdų. Thiruvalluvar skulptūrą pastatė 2000 m., tačiau 2004 m. ji buvo apgadinta cunamio.

Indijos Laisvės statula - 40,5 metro aukščio skulptūra šventuoju laikomam tamilų poetui Thiruvalluvar

Grįžę į krantą pavalgėme netoliese buvusiame restorane ir važiavome atgal. Pakeliui užsukome į Padmanabhapuram medinius rūmus. Kadangi jau buvo paskutinės minutės iki darbo laiko pabaigos, nusprendėme jos vidaus nebelankyti. Manoma, kad rūmai buvo pastatyti apie 1601 m.

Padmanabhapuram rūmai

Grįždami namo (į Kovalam) turėjome vieną bendrą norą - kad rytoj šviestų saulė. Tai vienintelė ir paskutinė diena, kai galime pasišildyti savo kauliukus. O kaip grįši iš Indijos neįdegęs :))

Suresh dar nuvežė mus į geriausią apylinkėse prieskonių parduotuvę. Parduotuvėje mus labai šiltai sutiko visa šeimyna. Apšokinėjo, aprodė viską, apdalino dovanomis ir išleido laimingus. Nors ir mes juos palikome laimingus. Pirkom daug, kad niekam nepritrūktų :)) bet vis tiek gaunasi per mažai..

Grįžome į Kovalam jau sutemus. Vakarienei tradiciškai žuvis su jų kepama duonele su česnakais ir sviestu - Butter Garlic Naan. Kadangi restoranėlis ir jų padavėjas jau patapo savi (po pirmo vakaro jau atsiminė, ką valgėm prieš tai), tai pavakarianiavus paskutiniam vakarui Kovalame (kuris bus rytoj) iš anksto užsisakėme išskirtinius patiekalus. Ir pasakėm, kad ateisim rytoj 19 val. No problem. Labai lauksim, dar ir stalą rezervuosim geriausioje vietoje :)

Už dienos taksi paslaugas sumokėjome - 4000 INR.
Dienos įveiktas atstumas 170 km

Iki greito,
Iga

Skaityti plačiau

Indija. 8 diena (2014-11-22) Kovalam (Neyyar Wildlife Sanctuary)

Namaste!

Iš vakaro daug planų šiai dienai neturėjome. Tik susitarėme prieš pusryčius nueiti pagaliau išsimaudyti. Vakar kažkaip net nebuvo jokių minčių išsimaudyti jūroje. Alkis ir nuovargis turbūt padarė savo :)) O nakčiai atėjus atrodė ir jūra turėtų būti šalta.. Ech tas įprotis iš Baltijos :)

Kadangi pusryčiai nuo 8 val. Atsikėlėme dar prieš 7 val. Susirinkome visus norinčius išsimaudyti ir iškeliavome. Labai gera atgaiva ryte. Jūra šilta, bangos nemažos.

Pusryčiams gavome batono! Daug batono! Tiek daug, kad galėjai valgyt kiek norėjai :)) Ant stalo atnešė paskrudinto forminio batono, džemo, sviesto ir viskas! Na, dar pirmą dieną gavome po kažkokį blyną. Antrą dieną net ir blyno nebebuvo. Po to dar pasiūlė labai labai saldžios kavos ar arbatos. Tarp kavos ir arbatos didelio skirtumo nėra, skonis - saldu (labai). Bet nereikia norėti visas dienas valgyti labai labai skaniai. Reikia ir tokio maisto, kad suprastum, kaip prieš tai viskas buvo skanu :) Ir taip kasdien ryte būdavo „bulkų balius“...

Kadangi didelių planų šiai dienai neturėjome, o Viktoras atsisakė savo gido paslaugų, reikėjo kažką galvoti likusiems. Aš, Gintarė ir Aušra nusprendėme išbandyti laimę pasišnekėti su viešbučio valdytoju (nes jis vienintelis galėjo rišliau kalbėti angliškai), gal jis ką patars nuveikti gero.
Ilgai kalbėjomės kol viską išsiaiškinome. Atsižvelgus į mūsų laisvų dienų skaičių buvo du pasiūlymai: vykti į laukinių gyvūnų rezervatą ir į piečiausią Indijos tašką (mes taip ir buvom numatę patys). Kadangi, jau buvo apie 11 val. ryto, į piečiausią tašką buvo per vėlu vykti. Suderinus transporto klausimą (paklusus apie galimybę išsinuomoti motorolerį, jis labai aiškiai pasakė ne, tik ne jūs, moterys), nusprendėme pasitarti su likusiais. Kas buvo išėję maudytis, kas šiaip poilsiavo. Praėjo laiko, kol visus sugaudėme. Buvo variantas vykti iki Trivandrumo miesto ir iš ten autobusu pasiekti laukinių gyvūnų rezervatą (Neyyar Wildlife Sanctuary) arba pasiimti taksi ir visiems be problemų nuvykti iki tikslo. Paskaičiavus, kad pigiau tikrai nesigaus, o ir vairuotojas mūsų visur lauks, užsisakėme taksi. Viešbučio valdytojas viskuo pasirūpino ir už pusvalandžio mes jau vėl kelyje. Už 8 vietų taksi sumokėjome 1800 rupijų (81 Lt). Į vieną pusę gavosi apie 26 km. Vairuotojas Suresh apie 6 val. visur važinėjo kartu. Tikrai labai rekomenduoju šį žmogų, išsilavinęs, daug pasakojo apie Indiją, jei reikės taksi Kovalame kontaktų - praneškit.

Laukinių gyvūnų draustinyje gyvena daugiau nei 100 įvairių rūšių faunos: Azijos drambliai, tigrai, leopardai, liūtai, karališka kobra, vėžliai. Taip pat pravažiavome krokodilų veisimo centrą, kuriam vadovavo pats Styvas Irvinas.

Pirma stotelė - dramblių reabilitacijos centras. Už įėjimą susimokėjome po 100 rupijų (4,50 Lt). Ir dar po 250 rupijų (11 Lt) už pajodinėjimą su drambliu (vietiniai gyventojai moka per pus mažiau). Tiksliau 45 metų dramble, mat jos ištvermingesnės darbui.

Smagu buvo iš taip arti susidurti su tokiu milžinišku gyvūnu. Šeriai ilgi, glostyti nėra malonu :) bet pabandyti verta.

Šis reabilitacijos centras įsikūręs Neyyar vandens rezervuaro pakraštyje. Apsuptame drėgnų lapuočių miške (kuris užima 56 hektarus) drambliai jaučiasi kaip namuose.

Visiems pajodinėjus, dar gavome pasiūlymą dramblę pašerti. Sumokėjome 10 rupijų (0,45 Lt) ir ji gavo kelias palmės šakas. Pasimėgaudama maistu grįžo į savo namus.

Toliau - trumpa ekskursija aplink centrą. Dramblių daug, visi skirtingo amžiaus ir visi turi skirtingas istorijas, kaip atsirado šiame centre. Žinoma daug emocijų buvo pamačius pačius mažiausius drambliukus. Vos 1 metų mažyliai yra atskirti nuo lankytojų, kad nepasigautų neaiškių virusų.

Mažylis Rana

Šis mažylis buvo rastas įstrigęs į vielinę tvorą kažkur prie Kasaragod apylinkių ir atvežtas čia gydytis.

Antra stotelė - krokodilų parkas. Šis reabilitacijos ir tyrinėjimų parkas įsikūręs 1977 m. ir jame vidutiniškai būna apgyvendinta po 44 sužalotus krokodilus. Krokodilų skaičius labai svyruoja, nes išgydytus krokodilus prižiūrėtojai iš kart paleidžia į laisvę t.y. išplukdo į šalia esančią Neyyar upę ar ežerą prie esančios užtvankos. Įėjimo kaina - 20 rupijų (beveik 1Lt).

Trečia stotelė - liūtų sala. Šalia krokodilų parko įsikūręs ofisas, siūlo keliones į liūtų salą. Kad jau taip arti esame, reikia išbandyti ir šią pramogą (nors mano svajonėse buvo tik drambliai). Iki ten nusigauti yra dvi galimybės: laivelis arba autobusas. Pasirinkome pastarąjį, buvo šiek tiek pigiau (350 laivu, 200 autobus), o ir su laiveliu jau buvom prisiplaukioję po Alapūzos kanalus. Susėdame į autobusą, palaukiame kitų turistų ir lekiame, 20 min. kelionėje ir mes jau šalia salos. Nors autobusas atrodo pakankamai saugus (grotos ant langų), tačiau esame paprašyti persėsti į kitą autobusą su tankesnėmis grotomis ant langų ir stogo. Vau! Bus smagu :)) Mane dar atskiria nuo visos grupės ir pasodina pačiame autobuso priekyje, kad geresnės nuotraukos būtų. Įvažiuojame į tuneliuką, vartai už mūsų užsidaro ir atsidaro vartai iš priekio, įvažiavome į salą, jaučiame, kad ten gyvenantys gyvūnai gali būti ne tokie mieli. Važiuojame važiuojame ir sustojame miško vidury. O ten, guli vienas didžiulis katinas ir viena katytė. Gyvena jie čia laivą gyvenimą. Labai didelė teritorija (sala) aptverta didžiule tvora, kad katukai nepabėgtų.

Ir iš kažkur pasirodo dar viena katytė ir pradeda riaumoti. Tas riaumojimas man turbūt ilgai nepasimirš. Tokia galinga jėga, pereina garsas per visą kūną. Riaumoja visi trys kačiukai, toks įspūdingas riaumojimas iš kūno vidaus. Koncertas įskaičiuotas į kainą:

Ir paskutinė stotelė šiame rezervate - Neyyar užtvanka. Ši užtvanka atidaryta - 1958 m. Kas nepatingėjo, dar užlipo iki apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai.

Prisirinkę begalės įspūdžių grįžtame atgal namo. Pakeliui dar sustojame nusipirkti bananų. Raudonų bananų. Tik čia, Keraloje, jų galima nusipirkti. Skanu! Be to, bananus galima pirkti ir gatvėje, nes jų žievė tokia stora, kad sulaiko visus nešvarumus ir vaisius lieka neužkrėstas.
Paklausus Suresh, kuo šie raudonieji bananai ypatingi jiems, jis paminėjo, kad jie juos valgo tik per ypatingas šventes t.y. vestuves. O mums kadangi, kiekviena diena kaip šventė, tai ir valgėm kiek tilpo :))

Vakarienei vėl pasirinkau žuvį. Sunku atsisakyti, kai taip gardžiai atrodo ką tik pagauta žuvis. Ir tokios šviežios niekur kitur negausi... Kiti išsirinko jūros gėrybių rinkinį.

Žuvys prie restorano įėjimo

Jūros gėrybių rinkinys trims (viskas patiekiama kopūstų lapuose)

Rytojaus planai aiškūs, važiuojame į piečiausią Indijos tašką. Apsvarsčius finansinius klausimus vėl pasirinkome vykti su vairuotoju Suresh, susitarėme susitikti 7 val. ryte prie viešbučio.

Dienos beveik 94 km automobiliu, 6 km pasivaikščioti, iš viso apie 100 km.

Alvida!
Inga

Skaityti plačiau

Indija. 7 diena (2014-11-21) Kovalam

Namaste!

Šios dienos tikslas - Kovalam. Tai kurortinis miestelis prie Arabijos jūros, kuriame auga anakardžio riešutai (kitaip dar vadinami Indijos riešutai). Kovalamas laikomas Pietų rojumi, jo pavadinimas reiškia - kokosų palmės.

Bet viskas nuo pradžių. Išlipę iš mūsų laivo - namo patraukėme ieškoti, kaip nusigauti iki Alapūzos traukinių stoties. Jau iš vakaro laivus prižiūrintis vyrukas, informavo mus, kad ši kelionė (apie 5 km) turėtų kainuoti ne daugiau 100 rupijų (4,47 Lt). Todėl gavus pasiūlymą vykti už nurodytą kainą net nesiderėjome. Gal čia jų bendras susitarimas, kad pasipelnyti iš turistų. Bet kaina tikrai nėra didelė. Reikia leisti uždirbti ir jiems. Susėdę po tris į tuk tuk'ą, traukinių stotį pasiekėme prieš 11 val. ryto.

Dar prieš atvykdami į stotį SMS žinutės pagalba, brolis sužinojo, kad mūsų traukinys vėluoja apie 2 val. (tokią paslaugą teigia jų geležinkeliai), bet geriau nuvykti patiems į stotį ir patikrinti ar ši informacija teisinga. Informacija pasitvirtino. Informacijos centre pasakė, nėra jokių šansų, jog traukinys atvyks anksčiau (nereikia tikėtis, kad jis atvyks laiku, kai traukinys nuo pirminio savo taško važiuoja jau trečia para). Todėl nusprendėme tinkamai išnaudoti laiką ir nueiti prie jūūros, kuri yra vos už 1 km. Tuk tuk'o vairuotojai bandė mus įtikinti, kad tai labai tolimas atstumas, bet mes žinodami, kad tai netoli, mandagiai atsisakydavome jų paslaugų.

Saulės nebuvo, bet oras ir jūra buvo šilta. Eiti maudytis nesinorėjo, nes nebuvo likę daug laiko. Bet dauguma iš mūsų spėjome sušlapti iki pusės :)) bangos čia apgaulingos, nesuprasi, kada sušlapins tave.. Taip ir įsėdome drėgni į traukinį..

Prieš atvykstant traukiniui išsiaiškinome, kad jis atvyksta į pirmą kelią, bet vagono sustojimo vietos išsiaiškinti nepavyko, nes niekur nebuvo tokios informacijos. Todėl buvome visi įdarbinti stebėti mūsų vagono numerį ir šaukti, kai pamatysim. Pasirodo mūsų vagonas buvo vienas iš pirmųjų, o traukinio galo net nesimatė. Pamatėm savo vagoną, šaukėm, susirinkom visus savo daiktus ir bėgom. Bėgom taip, kad net smagu dabar prisiminti, o tada atrodė, bėk Inga, bėk kol gali, nes tavęs niekas nelauks. Traukinys stotyje sustoja ne daugiau nei 3 min. ir niekas nieko nelaukia. Nespėjai, pats kaltas. Ir taip dėmesio netrūko Indijoje, bet tada tie paskatinantys vietinių žvilgsniai, padėjo pasijusti, kaip bėgimo žvaigždėms... :)) Spėjome. Ir net įlipome į savo vagoną.

Vagone daug žmonių. Dar reikia susirasti savo vietas, nurodytas ant bilieto. Vos spėjame atgauti kvapą, visi linksmi. Vietos buvo kiek išmėtytos, o mes norėjome visi sėdėti vienoje krūvoje. Vietiniai supranta, susiprastina ir leidžia mums įsikurti. Kontrolierius patikrina bilietus ir mes jau pakeliui link savo tikslo. Šalia sėdėjęs vyrukas išklausinėja standartinių klausimų, gerai, kad turime maikutę, ant kurios galima parodyti savo maršrutą. Atgavus kvapą įsikuriame pažaisti UNO. Kelionė iki Kočuveli traukinių stoties truko apie 3 val. (147km). Kelionės kaina žmogui - 540 rupijų (apie 24 Lt). Bilietus buvome rezervavę iš anksto (traukinių bilietus reikia pirkti labai iš anksto). Važiuojame plackarto tipo vagone.

Trečiosios klasės vagonai

Geležikeliai Indijoje ne tik transporto priemonė, bet ir gyvenimo būdas. Stulbinantis skaičius - 18 milijonų žmonių kiekvieną dieną keliauja traukiniais daugiau nei 9 tūkstančiais numatytų maršrutų. Indijoje traukinių vagonai skirstomi į mažiausiai 4 klases: Pirmosios klasės miegamasis kupė, panašus, kaip Lietuvoje, 4 lovos, dvi antrame aukšte, dvi pirmame ir kajutė uždaroma durimis (važiavome iš Mumbajaus į Delį, apie tai vėliau). Antros klasės miegamasis kupė, panašus į pirmos klasės vagoną, tačiau vietoj durų yra užtraukiamos užuolaidos. Trečios klasės miegamasis vagonas, panašus į plackart vagonus, ir lovų skaičius dažniausiai siekia po tris, trijų aukštų lovas, po tris kupė šonuose ir tris vietas vagono šonuose (važiavome iš Alapūzos iki Kočuvelio). Be to, dar yra Sleeper klasės vagonų, vietoje langų - grotos, o vietoj patogių minkštų suolų - mediniai. Taigi, dar liko pabandyti dviejų klasių vagonus :)) Kitam kartui.

Atvykus į Kočuveli traukinių stotį, mus pasitiko labai daug Tuk Tuk'o vairuotojų. Panašus atvejis buvo Gruzijoje. Visi kovoja už tave. Pradžioje bandė mus apgauti su kilometrais, bet kai pasakėme , kiek tiksliai reikės važiuoti, kalba pasikeitė į kainą. Pirma kaina, antra kaina ir kai jau pasakai, kad nevažiuosi, nes tikrai per brangu, trečia būna galutinė kaina. Nuo 750 rupijų nusiderėjome iki 600   (apie 27 Lt) už du Tuk Tuk'us. Atstumas - 19 km. Vienas vairuotojas iki kelionės pabaigos buvo įsitikinęs, kad kainą suderėjome iki 650 rupijų. Bet mes tarėmės kitaip, todėl ir sumokėjome sumą galutinio susitarimo. Ir viskas, mes jau Santhigiri Ayurveda Heritage viešbutyje. Mus visus pavargusius ir išalkusius pasitinka viešbučio šeimininkas. Užpildome tikrai išsamią atvykimo formą (turbūt vienintelė forma, kurią pildėme Indijos viešbutyje). Paliekame pasus, kad jie pabaigtų užsipildyti. Ir esame nuvedami į kambarius. Trys kambariai su vaizdu į Arabijos jūrą. Ir čia mes praleisime keturias naktis. NUOSTABU! Ir tik po 170 Lt už keturias naktis žmogui. Viešbutis šiek tiek ant kalniuko, todėl vieta buvo ramesnė, prie pat švyturio, o paplūdimys ne toliau nei 200 m.

Pro viešbučio langą

Išsirinkti šį viešbutį buvo turbūt sunkiau nei Šimloje. Variantų tikrai daug, o gyventi norisi kuo arčiau jūros už normalią kainą ir normalias sąlygas. Ieškojome labai daug, skaitėme daug atsiliepimų.  Buvome užsisakę keletą kitų variantų, bet teko atšaukti, nes pasirodo, sistema leidžia užsakyti, nors jau vietų seniai nebėra laisvų. Vakare ėjome Kovalam promenada ir dauguma viešbučių pavadinimų buvo matyti (nes rinkomės iš tikrai labai labai daug variantų)... :))

Pirmasis vakaras prie jūros. Kovalam mus pasitiko nuostabiu saulėlydžiu. Bet kadangi beprotiškai norėjome valgyti, negalėjome daug juo pasidžiaugti.

Vizhinjam švyturys 

Ilgai ieškoti kur pavalgyti nebegalėjome, todėl peržvelgę restoranų meniu sustojome viduryje bulvaro. Vienbalsiai nusprendėme, kad šio vakaro patiekalas - ką tik pagauta žuvis. O ir pasiūlymų pilna. Kaip išsiaiškinome vėliau, išsirinkome geriausią restoraną Kovalame.

Kingfish

Užsisakiau Kingfish žuvies su sviesto ir česnako padažu, daržovėmis ir ryžiais. Patiekalas kainavo 500 rupijų (22 Lt). Labai labai skanu. Mmm!

Kadangi šio miestelio valdžia labai kovoja su alkoholizmu, čia jo taip paprastai nenusipirksi. Restorano meniu alaus net nėra. Paklausus padavėjo ar jo iš vis turi, pašnibždomis atsako teigiamai. Atneša alaus, įpila į stiklinę, o tą stiklinę dar įdeda į puodelį, o likusį alų pastato po stalu, kad niekas kitas nepamatytų. Alaus kaina 170 rupijų (7.60 Lt) už 0,65 l.

Sotūs ir laimingi išėjome toliau patyrinėti bulvarą. Dar ir romo (virškinimui) reikėjo nusipirkti. O su stipriaisiais gėrimais čia dar sunkiau. Yra tik viena parduotuvėle visame mieste. Ir gan tolokai - 4 km nuo mūsų viešbučio. Tuk tuk'o vairuotojai įsigudrinę čia, už 4 km pirmyn-atgal, nori 300 rupijų (14 Lt). Tariamės ką daryti ir iš kažkur atsiranda rusiškai kalbantis vaikinas. Mato, stovim mes pasimetę, klausia jis, gal reikia pagalbos? Mes paklausėm jo, kiek turėtumėm sumokėti iki parduotuvės, pasakė, kad jie čia norės daug, bet jis gali mums padėti pats. Kažkuris vienas gali važiuoti su jo motociklu ir nusipirkti ko reikia. Pasiuntėm brolį. Tuk tuk'o vairuotojai buvo įsiutę ir sakė įskųs jį policijai, nes jis žlugdo jų verslą. Nereikia plėšikauti, ir verslas nežlugs. ;)

Visi grįžome į viešbutį. O tada ėjome grožėtis terasos vaizdais. Taip ir baigėsi mūsų vakaras.

Šiandien nukeliavome - 5 km vandeniu, 5 km tuk-tuk'u Allapey iki traukinių stoties, 5 km pėsčiomis belaukiant traukinio, 145 km traukiniu, 20 km, tuk-tuk'u iki Kovalam ir viešbučio, 5 km pasivaikščioti vakare prieš maistą, ir 5 km iki vine shop. Iš viso: 190 km.

Iki greito,
Inga

Skaityti plačiau