2015-01-04

Indija. 7 diena (2014-11-21) Kovalam

Namaste!

Šios dienos tikslas - Kovalam. Tai kurortinis miestelis prie Arabijos jūros, kuriame auga anakardžio riešutai (kitaip dar vadinami Indijos riešutai). Kovalamas laikomas Pietų rojumi, jo pavadinimas reiškia - kokosų palmės.

Bet viskas nuo pradžių. Išlipę iš mūsų laivo - namo patraukėme ieškoti, kaip nusigauti iki Alapūzos traukinių stoties. Jau iš vakaro laivus prižiūrintis vyrukas, informavo mus, kad ši kelionė (apie 5 km) turėtų kainuoti ne daugiau 100 rupijų (4,47 Lt). Todėl gavus pasiūlymą vykti už nurodytą kainą net nesiderėjome. Gal čia jų bendras susitarimas, kad pasipelnyti iš turistų. Bet kaina tikrai nėra didelė. Reikia leisti uždirbti ir jiems. Susėdę po tris į tuk tuk'ą, traukinių stotį pasiekėme prieš 11 val. ryto.

Dar prieš atvykdami į stotį SMS žinutės pagalba, brolis sužinojo, kad mūsų traukinys vėluoja apie 2 val. (tokią paslaugą teigia jų geležinkeliai), bet geriau nuvykti patiems į stotį ir patikrinti ar ši informacija teisinga. Informacija pasitvirtino. Informacijos centre pasakė, nėra jokių šansų, jog traukinys atvyks anksčiau (nereikia tikėtis, kad jis atvyks laiku, kai traukinys nuo pirminio savo taško važiuoja jau trečia para). Todėl nusprendėme tinkamai išnaudoti laiką ir nueiti prie jūūros, kuri yra vos už 1 km. Tuk tuk'o vairuotojai bandė mus įtikinti, kad tai labai tolimas atstumas, bet mes žinodami, kad tai netoli, mandagiai atsisakydavome jų paslaugų.
Saulės nebuvo, bet oras ir jūra buvo šilta. Eiti maudytis nesinorėjo, nes nebuvo likę daug laiko. Bet dauguma iš mūsų spėjome sušlapti iki pusės :)) bangos čia apgaulingos, nesuprasi, kada sušlapins tave.. Taip ir įsėdome drėgni į traukinį..

Prieš atvykstant traukiniui išsiaiškinome, kad jis atvyksta į pirmą kelią, bet vagono sustojimo vietos išsiaiškinti nepavyko, nes niekur nebuvo tokios informacijos. Todėl buvome visi įdarbinti stebėti mūsų vagono numerį ir šaukti, kai pamatysim. Pasirodo mūsų vagonas buvo vienas iš pirmųjų, o traukinio galo net nesimatė. Pamatėm savo vagoną, šaukėm, susirinkom visus savo daiktus ir bėgom. Bėgom taip, kad net smagu dabar prisiminti, o tada atrodė, bėk Inga, bėk kol gali, nes tavęs niekas nelauks. Traukinys stotyje sustoja ne daugiau nei 3 min. ir niekas nieko nelaukia. Nespėjai, pats kaltas. Ir taip dėmesio netrūko Indijoje, bet tada tie paskatinantys vietinių žvilgsniai, padėjo pasijusti, kaip bėgimo žvaigždėms... :)) Spėjome. Ir net įlipome į savo vagoną.
Vagone daug žmonių. Dar reikia susirasti savo vietas, nurodytas ant bilieto. Vos spėjame atgauti kvapą, visi linksmi. Vietos buvo kiek išmėtytos, o mes norėjome visi sėdėti vienoje krūvoje. Vietiniai supranta, susiprastina ir leidžia mums įsikurti. Kontrolierius patikrina bilietus ir mes jau pakeliui link savo tikslo. Šalia sėdėjęs vyrukas išklausinėja standartinių klausimų, gerai, kad turime maikutę, ant kurios galima parodyti savo maršrutą. Atgavus kvapą įsikuriame pažaisti UNO. Kelionė iki Kočuveli traukinių stoties truko apie 3 val. (147km). Kelionės kaina žmogui - 540 rupijų (apie 24 Lt). Bilietus buvome rezervavę iš anksto (traukinių bilietus reikia pirkti labai iš anksto). Važiuojame plackarto tipo vagone.
Trečiosios klasės vagonai
Geležikeliai Indijoje ne tik transporto priemonė, bet ir gyvenimo būdas. Stulbinantis skaičius - 18 milijonų žmonių kiekvieną dieną keliauja traukiniais daugiau nei 9 tūkstančiais numatytų maršrutų. Indijoje traukinių vagonai skirstomi į mažiausiai 4 klases: Pirmosios klasės miegamasis kupė, panašus, kaip Lietuvoje, 4 lovos, dvi antrame aukšte, dvi pirmame ir kajutė uždaroma durimis (važiavome iš Mumbajaus į Delį, apie tai vėliau). Antros klasės miegamasis kupė, panašus į pirmos klasės vagoną, tačiau vietoj durų yra užtraukiamos užuolaidos. Trečios klasės miegamasis vagonas, panašus į plackart vagonus, ir lovų skaičius dažniausiai siekia po tris, trijų aukštų lovas, po tris kupė šonuose ir tris vietas vagono šonuose (važiavome iš Alapūzos iki Kočuvelio). Be to, dar yra Sleeper klasės vagonų, vietoje langų - grotos, o vietoj patogių minkštų suolų - mediniai. Taigi, dar liko pabandyti dviejų klasių vagonus :)) Kitam kartui.

Atvykus į Kočuveli traukinių stotį, mus pasitiko labai daug Tuk Tuk'o vairuotojų. Panašus atvejis buvo Gruzijoje. Visi kovoja už tave. Pradžioje bandė mus apgauti su kilometrais, bet kai pasakėme , kiek tiksliai reikės važiuoti, kalba pasikeitė į kainą. Pirma kaina, antra kaina ir kai jau pasakai, kad nevažiuosi, nes tikrai per brangu, trečia būna galutinė kaina. Nuo 750 rupijų nusiderėjome iki 600   (apie 27 Lt) už du Tuk Tuk'us. Atstumas - 19 km. Vienas vairuotojas iki kelionės pabaigos buvo įsitikinęs, kad kainą suderėjome iki 650 rupijų. Bet mes tarėmės kitaip, todėl ir sumokėjome sumą galutinio susitarimo. Ir viskas, mes jau Santhigiri Ayurveda Heritage viešbutyje. Mus visus pavargusius ir išalkusius pasitinka viešbučio šeimininkas. Užpildome tikrai išsamią atvykimo formą (turbūt vienintelė forma, kurią pildėme Indijos viešbutyje). Paliekame pasus, kad jie pabaigtų užsipildyti. Ir esame nuvedami į kambarius. Trys kambariai su vaizdu į Arabijos jūrą. Ir čia mes praleisime keturias naktis. NUOSTABU! Ir tik po 170 Lt už keturias naktis žmogui. Viešbutis šiek tiek ant kalniuko, todėl vieta buvo ramesnė, prie pat švyturio, o paplūdimys ne toliau nei 200 m.
Pro viešbučio langą
Išsirinkti šį viešbutį buvo turbūt sunkiau nei Šimloje. Variantų tikrai daug, o gyventi norisi kuo arčiau jūros už normalią kainą ir normalias sąlygas. Ieškojome labai daug, skaitėme daug atsiliepimų.  Buvome užsisakę keletą kitų variantų, bet teko atšaukti, nes pasirodo, sistema leidžia užsakyti, nors jau vietų seniai nebėra laisvų. Vakare ėjome Kovalam promenada ir dauguma viešbučių pavadinimų buvo matyti (nes rinkomės iš tikrai labai labai daug variantų)... :))

Pirmasis vakaras prie jūros. Kovalam mus pasitiko nuostabiu saulėlydžiu. Bet kadangi beprotiškai norėjome valgyti, negalėjome daug juo pasidžiaugti.
Vizhinjam švyturys 
Ilgai ieškoti kur pavalgyti nebegalėjome, todėl peržvelgę restoranų meniu sustojome viduryje bulvaro. Vienbalsiai nusprendėme, kad šio vakaro patiekalas - ką tik pagauta žuvis. O ir pasiūlymų pilna. Kaip išsiaiškinome vėliau, išsirinkome geriausią restoraną Kovalame.
Kingfish
Užsisakiau Kingfish žuvies su sviesto ir česnako padažu, daržovėmis ir ryžiais. Patiekalas kainavo 500 rupijų (22 Lt). Labai labai skanu. Mmm!

Kadangi šio miestelio valdžia labai kovoja su alkoholizmu, čia jo taip paprastai nenusipirksi. Restorano meniu alaus net nėra. Paklausus padavėjo ar jo iš vis turi, pašnibždomis atsako teigiamai. Atneša alaus, įpila į stiklinę, o tą stiklinę dar įdeda į puodelį, o likusį alų pastato po stalu, kad niekas kitas nepamatytų. Alaus kaina 170 rupijų (7.60 Lt) už 0,65 l.
Sotūs ir laimingi išėjome toliau patyrinėti bulvarą. Dar ir romo (virškinimui) reikėjo nusipirkti. O su stipriaisiais gėrimais čia dar sunkiau. Yra tik viena parduotuvėle visame mieste. Ir gan tolokai - 4 km nuo mūsų viešbučio. Tuk tuk'o vairuotojai įsigudrinę čia, už 4 km pirmyn-atgal, nori 300 rupijų (14 Lt). Tariamės ką daryti ir iš kažkur atsiranda rusiškai kalbantis vaikinas. Mato, stovim mes pasimetę, klausia jis, gal reikia pagalbos? Mes paklausėm jo, kiek turėtumėm sumokėti iki parduotuvės, pasakė, kad jie čia norės daug, bet jis gali mums padėti pats. Kažkuris vienas gali važiuoti su jo motociklu ir nusipirkti ko reikia. Pasiuntėm brolį. Tuk tuk'o vairuotojai buvo įsiutę ir sakė įskųs jį policijai, nes jis žlugdo jų verslą. Nereikia plėšikauti, ir verslas nežlugs. ;)

Visi grįžome į viešbutį. O tada ėjome grožėtis terasos vaizdais. Taip ir baigėsi mūsų vakaras.

Šiandien nukeliavome - 5 km vandeniu, 5 km tuk-tuk'u Allapey iki traukinių stoties, 5 km pėsčiomis belaukiant traukinio, 145 km traukiniu, 20 km, tuk-tuk'u iki Kovalam ir viešbučio, 5 km pasivaikščioti vakare prieš maistą, ir 5 km iki vine shop. Iš viso: 190 km.

Iki greito,
Inga

1 komentaras :

  1. Nežinau, man Jūsų kelionė tobula žiūrint mano akimis. Gal ir nieko, kai vagonuose vietoj langų grotos. Tikiuosi nukeliausiu ir aš pamatyti visą tai.

    AtsakytiPanaikinti