Namaste!
Miegoti nebenorėjome, nes traukinyje puikiai pailsėjome. Turbūt daugiausiai tą naktį ir išmiegojome, todėl pasidėjome daiktus viešbutyje, nusiprausėme ir vėl į trasą. Kadangi Delyje dar nedaug buvome aplankę, ši diena buvo skirta atrasti sostinę.
Vairuotojas mūsų jau laukė sutartu laiku. Pirma stotelė - Qutb Minar. Įėjimas į teritoriją - 250 rupijų (3,29 Eur). Turime praeiti standartinę patikrą. Praėjau ir supypsėjau, kadangi prižiūrėtojas buvo vyras, jis manęs patikrinti negalėjo, todėl praleido :)
Kutubo Minaretas - įvairių epochų istorijos paminklų kompleksas Delyje, 1993 m. įtrauktas į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Tai pasaulyje aukščiausiais plytų mūro minaretas. Jo aukštis - 72,5 m., turi 379 laiptelius, tačiau šiuo metu jais nebegalima užlipti, dėl per didelio skaičiaus savižudybių šioje vietoje.
Šalia yra keli kiti istoriniai statiniai bei jų liekanos, sudarantys Kutubo Minareto kompleksą, į kurį įeina Alai-Minar minaretas, Geležinė kolona, Quwwat-ul-Islam mečetė, sultono Iltutmišo mauzoliejus, Alai-Darwaza vartai. Kompleksą statė kelios kartos Delio sultonato valdovų.
Be įprasto tikslo - kviesti tikinčiuosius maldai į mečetę Quwwat-ul-Islam (pastatytą 1198 m.), minaretas dar buvo naudojamas ir kaip apžvalgos bokštas ginant miestą, ir kaip pergalių simbolis, parodant islamo galią. Gražu ir tikrai pamatyti verta!
Pasikultūrinus nusprendėme važiuoti į odos turgų, nupirkti broliui striukę. Kadangi, tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, praleidau tą laiką slampinėdama aplink.
Po pavykusio apsipirkimo mūsų komanda vėl pasidalino į dvi grupeles. Vieni pasiliko turguje, kiti išėjo tyrinėti miesto toliau. Su mūsų vairuotoju jau buvome išsiskyrę, todėl patraukėme ieškoti Tuk Tuk'o. O jų čia vos vienas kitas, todėl jų siūloma kaina buvo smarkiai padidinta. Perėjom gatvę, priėjom prie vairuotojo, pasakėm kur reikia, šiek tiek pasiderėjom, jam netiko, tada privažiavo kitas vairuotojas su Tuk Tuk'u pasakėm jam ir tada pajutęs konkurenciją pirmasis nusileido iki tiek kiek mes norėjome. Dar parodėme savo lapuke, kad mums reikia čia. Sako, gerai, gerai, sėskit. Pavažiavom šiek tiek ir sustojom. Vairuotojas atsistojo, pajunginėjo kažką. Atsirado indiška muzika. Padidino garsą. Važiuoja jis visas išsišiepęs, linguoja pagal taktą, linksma ir mums. Pakolkas. Sankryža išsišakoja, reikia kažkur sukti, jis atsisuka į brolį ir klausia kur važiuoti. Na galvojam, juokauja, tikrina, ar žinom kur važiuoti :)) o mes su navigacija. Pasakėm kur sukti. Vėl privažiuojam sankryžą, jis vėl klausia. Ir kai trečią kart paklausė, supratom, kad jis tikrai nežino kur mus veža. Tada paprašėm jo sustoti ir išleisti mus metro stotyje, tačiau jis važiavo toliau :)) Ir kai griežčiau pasakėm, jis sustojo prie sankryžos ir pasikvietė vietinį, kad paverstų mums, pasirodo, jis nei skaito, nei kalba angliškai. Vietiniui pasakėm, kad norim, jog jis mus nuvežtų iki metro stotelės. Vairuotojas spyriojosi, tačiau išleido mus ten. Sumokėjome tiek, kiek rodė matuoklis ir išėjome į metro. Nusipirkome žetonėlį ir dar kelias stoteles pavažiavome iki tikslo. O mūsų tikslas buvo - Lotus temple.
Lotoso šventykla, įsikūrusi Kalkaji regione, į pietus nuo Delio, yra laikoma Indijos subkontinento "Motina Bažnyčia". Lotoso struktūros šventovės statybos truko šešis metus ir visuomenei ji duris atvėrė 1986 m. Šiandien ji tapo lankomiausia Delio vieta, perteikianti taikos, ramybės ir harmonijos dvasią. Joje gali melstis visų religijų žmonės. Lotosas - nacionalinis Indijos simbolis.
Kita stotelė - Humayun's Tomb . Kadangi Viktoras jau yra čia buvęs ir nenorėjo eiti antrą kart, mes išėjome su Gintare. Įėjimas taip pat - 250 rupijų (net ir bilietai tokie pat!). Humayun kapavietė - tai persiško stiliaus statinys, apsuptas simetriškai suplanuotų Mogolų sodų. Pagal jį buvo pastatytas garsusis Tadžmahalas.
Imperatoriaus Humayun žmonos mauzoliejaus statyba truko aštuonis metus ir buvo baigta 1565 m.
Apėjome teritoriją, susiradome brolį, pasigavome Tuk Tuk'ą, kuris mus nuvežė iki metro, o su metro grįžome į viešbutį. Taip ir baigėsi mūsų pirma kelionės dalis. Prasideda kelionės dalis be nuotraukų :)
Pasidėjome visus daiktus. Visus. Su savimi pasiėmėme tik pinigus. Ir iškeliavome į dar vieną šventyklą. Taip padarėm dėl to, kad į šią šventyklą nieko negalima įsinešti. Visiškai nieko. Šalia jos, žinoma, yra daiktų saugyklos, tačiau prieš vakarą ten būna milžiniškos eilės, o mes ir taip galvojom ar spėsim iki uždarymo ar ne. Keista, kartu ir labai gera, eiti visiškai be jokių daiktų į šventyklą. Atvykstame kaip tik laiku, likus 10-15 min. iki paskutinio žmogaus įleidimo. Į Akshardham šventyklą įėjimas nemokamas. 2005 m. iš rausvo smiltainio ir balto marmuro pastatyta Akšardam šventykla yra architektūros stebuklas, atskleidžiantis tradicines orisanu, gujarati, mogulu ir Radžastano architektūros įtaką. Šventykloje yra 2000 išraižytų dievybių, kupolų ir piliorių. Šio didžiausio Indijoje šventyklų komplekso statyba užtruko 5 metus.
Nuostabą kelia tai, kad šventykla visa pastatyta iš akmens, nenaudojant geležies ir plieno. Sijos, naudojamos atramai, yra taip pat akmeninės. Šventyklos aukštis toks pat, kaip 10 aukštų pastatas, ir kiekvienas jos centimetras yra kruopščiai išraižytas.
Kadangi šito grožio negalima įamžinti pačiam (į teritoriją negalima neštis jokio elektroninio prietaiso, tik pinigus), visos nuotraukos sudėtos jų puslapyje. Ši šventykla gauna aukščiausius mano įvertinimus, nes tikrai buvau apšalusi iš grožio.
Apžiūrėję šventyklą, išėjome žiūrėti šviesos ir fontanų šou. Pasakojo istoriją apie svarbiausius Indijos dievus, apie jų valdomą dangų, vandenį, ugnį.
Vietiniai vaikai, sėdėję šalia nepraleido progos mus pašnekinti. Kol galiausiai atėjęs mokyklos direktorius turėjo juos apraminti. :)
Vakarui atėjus, reikėjo pavalgyti, o šalia šventyklos yra įsikūrusi valgykla. Brolis jau buvo patikrinęs ją, todėl baimės valgyti čia nebuvo. Užsisakai prie langelio, sumoki, duoda tau čekį, nueini prie pažymėto skaičiaus langelio ir pasiimi tai ką užsisakei. Keista sistema. Bet maistas tikrai skanus. Ir daugelis vietinių čia valgo. O ir vietiniams keista, kai čia užsuka turistai. Viena moteriškė net pakalbino, iš kur mes, ar patinka indiškas maistas. Ne dažnai su moterimi tekdavo pakalbėti Indijoje.
Su metro grįžome į viešbutį. Visi susirinkome aptarti dienos įspūdžių, atėjo Kartikas. Jam papasakojome apie Indijos pietus. Nepastebėjome, kaip greit atėjo naktis, o mes dar planavome aplankyti nors vieną Indijos klubą, pasišokti. Paskambino vairuotojui, išvažiavom, bet dirbančių klubų jau neberadom (buvo gal pusę pirmos nakties), todėl teko grįžti atgal ir eiti miegoti.
Sekančia dieną buvo taip: pusryčiai, turgus, pietūs, turgus, turgus, masažai, turgus, turgus, turgus. Susidėjome daiktus ir miegot.
Per dvi dienas Delyje pavyko nukeliauti apie 70 km. Miestas tikrai didelis, ir atstumai tarp objektų nemaži.
Skrydis į Lietuvą ankstyvas. 5 val. pajudėjome iš viešbučio. Atvykome į oro uostą, atsisveikinome su mus vežusiu vairuotoju, Kartiku ir ėjome į vidų. Atidavėme lagaminus, patikrino apsauga ir sėdėjome prie vartų ir laukėme savo eilės įlipti į lėktuvą. Įlaipina pagal eilės numerį.
Įsėdom. Lėktuvas šį kartą prastesnis, nes nebuvo individualaus ekrano kiekvienam, bet keli ekranai salone, kad pasirinkę tam tikrą garso kanalą keleiviai filmą galėtų žiūrėti. Vietas buvom iš anksto pasirinkę prieš lipimą, tik neatsispausdinome įlaipinimo kortelių, nes reikėjo suvesti labai daug asmeninių duomenų, o patogios galimybės suvesti duomenų neturėjom. Kaip galiausiai supratom, kad vietas tikrai labai netinkamas pasirinkom. Kai atėjo maisto dalinimo eilė, mūsų pasirinktos vietos pasirodė esančios per patį dalinimo vidurį, o dalina iš vieno ir iš kito krašto ir mums liko tik vienas maisto pasirinkimas: vegetariškas maistas. Neblogai irgi buvo, bet kiti nevalgė.
Kai skridome, per langą matėme Himalus. Gaila, kad neturėjom asmeninių ekranų, nes būtume galėje stebėti vaizdą iš lėktuvo apačios. Pavalgę, šiek tiek pamiegojome ir po daugiau nei 6 valandų (skrydis iš Delio į Stambulą trunka ilgiau nei iš Stambulo į Delį, priežasties nežinau) nusileidome Stambule.
Stambule persėdimui turėjome apie 1 valandą ir dar prieš skrydį buvom susidėlioję planą chuliganą: lėktuvas pavėluoja atskristi į Stambulą, tada mes gauname viešbutį ir dar dvi naktis praleidžiame Stambule, nes kitas skrydis į Vilnių - tik sekmadienį, šeštadieniais iš Stambulo į Vilnių lėktuvai neskraido. Planas pasirodė per daug geras, kad būtų tikras, todėl jis mums neišdegė. Nors lėktuvas iš Delio vėlavo pakilti 30 min. (tada širdyje atsirado vilties žiburėlis), bet jis nusileido Stambule šiek tiek anksčiau nei turėjo, ir mes turėjom suspėti persėsti.
Išlipome oro uoste, ėjome ėjome, buvom dar kartą saugos patikrinti, viskas tvarkoje ir jau atsidūrę tikrojoje oro uosto teritorijoje ieškojome savo vartų ir sparčiu žingsniu ėjome iki jų, nes, pasirodo, jie buvo visai kitame gale. Kai jau atėjome prie vartų, pamatėme užrašą: „Last call“ - į lėktuvą į Vilnių suspėjome!
Kitaip nei lėktuve iš Vilniaus į Stambulą, ir iš Delio į Stambulą, šitame lėktuve jau turėjom nuosavus ekranus ir galėjome žiūrėti naujausius filmus, klausytis muzikos arba tiesiog stebėti kelionės planą. Ir maistą gavome tokį, kokį užsisakėme. Šviežią, skanų ir jo tikrai užteko. Netrukus nusileidome Vilniuje. Ir mūsų kelionė baigėsi. Sėkmingai sulaukėme savo lagaminų, praėjome pro muitinės patikrą ir išėjome iš oro uostų. 15 dienų kelionė baigta!
Ačiū visiems už kompaniją! Buvo nepamirštamos atostogos :)
Iki greitai!
Nesėdinti vietoje,
Inga
Miegoti nebenorėjome, nes traukinyje puikiai pailsėjome. Turbūt daugiausiai tą naktį ir išmiegojome, todėl pasidėjome daiktus viešbutyje, nusiprausėme ir vėl į trasą. Kadangi Delyje dar nedaug buvome aplankę, ši diena buvo skirta atrasti sostinę.
Vairuotojas mūsų jau laukė sutartu laiku. Pirma stotelė - Qutb Minar. Įėjimas į teritoriją - 250 rupijų (3,29 Eur). Turime praeiti standartinę patikrą. Praėjau ir supypsėjau, kadangi prižiūrėtojas buvo vyras, jis manęs patikrinti negalėjo, todėl praleido :)
Kutubo Minaretas - įvairių epochų istorijos paminklų kompleksas Delyje, 1993 m. įtrauktas į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Tai pasaulyje aukščiausiais plytų mūro minaretas. Jo aukštis - 72,5 m., turi 379 laiptelius, tačiau šiuo metu jais nebegalima užlipti, dėl per didelio skaičiaus savižudybių šioje vietoje.
 |
| Kutubo Minaretas (žmonės šalia jo, kaip skruzdeliukai) |
 |
| Viktoras su „klasiokais“ |
Kita stotelė - Humayun's Tomb . Kadangi Viktoras jau yra čia buvęs ir nenorėjo eiti antrą kart, mes išėjome su Gintare. Įėjimas taip pat - 250 rupijų (net ir bilietai tokie pat!). Humayun kapavietė - tai persiško stiliaus statinys, apsuptas simetriškai suplanuotų Mogolų sodų. Pagal jį buvo pastatytas garsusis Tadžmahalas.
Apėjome teritoriją, susiradome brolį, pasigavome Tuk Tuk'ą, kuris mus nuvežė iki metro, o su metro grįžome į viešbutį. Taip ir baigėsi mūsų pirma kelionės dalis. Prasideda kelionės dalis be nuotraukų :)
Pasidėjome visus daiktus. Visus. Su savimi pasiėmėme tik pinigus. Ir iškeliavome į dar vieną šventyklą. Taip padarėm dėl to, kad į šią šventyklą nieko negalima įsinešti. Visiškai nieko. Šalia jos, žinoma, yra daiktų saugyklos, tačiau prieš vakarą ten būna milžiniškos eilės, o mes ir taip galvojom ar spėsim iki uždarymo ar ne. Keista, kartu ir labai gera, eiti visiškai be jokių daiktų į šventyklą. Atvykstame kaip tik laiku, likus 10-15 min. iki paskutinio žmogaus įleidimo. Į Akshardham šventyklą įėjimas nemokamas. 2005 m. iš rausvo smiltainio ir balto marmuro pastatyta Akšardam šventykla yra architektūros stebuklas, atskleidžiantis tradicines orisanu, gujarati, mogulu ir Radžastano architektūros įtaką. Šventykloje yra 2000 išraižytų dievybių, kupolų ir piliorių. Šio didžiausio Indijoje šventyklų komplekso statyba užtruko 5 metus.
Nuostabą kelia tai, kad šventykla visa pastatyta iš akmens, nenaudojant geležies ir plieno. Sijos, naudojamos atramai, yra taip pat akmeninės. Šventyklos aukštis toks pat, kaip 10 aukštų pastatas, ir kiekvienas jos centimetras yra kruopščiai išraižytas.
Kadangi šito grožio negalima įamžinti pačiam (į teritoriją negalima neštis jokio elektroninio prietaiso, tik pinigus), visos nuotraukos sudėtos jų puslapyje. Ši šventykla gauna aukščiausius mano įvertinimus, nes tikrai buvau apšalusi iš grožio.
Apžiūrėję šventyklą, išėjome žiūrėti šviesos ir fontanų šou. Pasakojo istoriją apie svarbiausius Indijos dievus, apie jų valdomą dangų, vandenį, ugnį.
Vietiniai vaikai, sėdėję šalia nepraleido progos mus pašnekinti. Kol galiausiai atėjęs mokyklos direktorius turėjo juos apraminti. :)
Vakarui atėjus, reikėjo pavalgyti, o šalia šventyklos yra įsikūrusi valgykla. Brolis jau buvo patikrinęs ją, todėl baimės valgyti čia nebuvo. Užsisakai prie langelio, sumoki, duoda tau čekį, nueini prie pažymėto skaičiaus langelio ir pasiimi tai ką užsisakei. Keista sistema. Bet maistas tikrai skanus. Ir daugelis vietinių čia valgo. O ir vietiniams keista, kai čia užsuka turistai. Viena moteriškė net pakalbino, iš kur mes, ar patinka indiškas maistas. Ne dažnai su moterimi tekdavo pakalbėti Indijoje.
Su metro grįžome į viešbutį. Visi susirinkome aptarti dienos įspūdžių, atėjo Kartikas. Jam papasakojome apie Indijos pietus. Nepastebėjome, kaip greit atėjo naktis, o mes dar planavome aplankyti nors vieną Indijos klubą, pasišokti. Paskambino vairuotojui, išvažiavom, bet dirbančių klubų jau neberadom (buvo gal pusę pirmos nakties), todėl teko grįžti atgal ir eiti miegoti.
Sekančia dieną buvo taip: pusryčiai, turgus, pietūs, turgus, turgus, masažai, turgus, turgus, turgus. Susidėjome daiktus ir miegot.
Per dvi dienas Delyje pavyko nukeliauti apie 70 km. Miestas tikrai didelis, ir atstumai tarp objektų nemaži.
Skrydis į Lietuvą ankstyvas. 5 val. pajudėjome iš viešbučio. Atvykome į oro uostą, atsisveikinome su mus vežusiu vairuotoju, Kartiku ir ėjome į vidų. Atidavėme lagaminus, patikrino apsauga ir sėdėjome prie vartų ir laukėme savo eilės įlipti į lėktuvą. Įlaipina pagal eilės numerį.
Įsėdom. Lėktuvas šį kartą prastesnis, nes nebuvo individualaus ekrano kiekvienam, bet keli ekranai salone, kad pasirinkę tam tikrą garso kanalą keleiviai filmą galėtų žiūrėti. Vietas buvom iš anksto pasirinkę prieš lipimą, tik neatsispausdinome įlaipinimo kortelių, nes reikėjo suvesti labai daug asmeninių duomenų, o patogios galimybės suvesti duomenų neturėjom. Kaip galiausiai supratom, kad vietas tikrai labai netinkamas pasirinkom. Kai atėjo maisto dalinimo eilė, mūsų pasirinktos vietos pasirodė esančios per patį dalinimo vidurį, o dalina iš vieno ir iš kito krašto ir mums liko tik vienas maisto pasirinkimas: vegetariškas maistas. Neblogai irgi buvo, bet kiti nevalgė.
Kai skridome, per langą matėme Himalus. Gaila, kad neturėjom asmeninių ekranų, nes būtume galėje stebėti vaizdą iš lėktuvo apačios. Pavalgę, šiek tiek pamiegojome ir po daugiau nei 6 valandų (skrydis iš Delio į Stambulą trunka ilgiau nei iš Stambulo į Delį, priežasties nežinau) nusileidome Stambule.
 |
| Himalajai |
Stambule persėdimui turėjome apie 1 valandą ir dar prieš skrydį buvom susidėlioję planą chuliganą: lėktuvas pavėluoja atskristi į Stambulą, tada mes gauname viešbutį ir dar dvi naktis praleidžiame Stambule, nes kitas skrydis į Vilnių - tik sekmadienį, šeštadieniais iš Stambulo į Vilnių lėktuvai neskraido. Planas pasirodė per daug geras, kad būtų tikras, todėl jis mums neišdegė. Nors lėktuvas iš Delio vėlavo pakilti 30 min. (tada širdyje atsirado vilties žiburėlis), bet jis nusileido Stambule šiek tiek anksčiau nei turėjo, ir mes turėjom suspėti persėsti.
Išlipome oro uoste, ėjome ėjome, buvom dar kartą saugos patikrinti, viskas tvarkoje ir jau atsidūrę tikrojoje oro uosto teritorijoje ieškojome savo vartų ir sparčiu žingsniu ėjome iki jų, nes, pasirodo, jie buvo visai kitame gale. Kai jau atėjome prie vartų, pamatėme užrašą: „Last call“ - į lėktuvą į Vilnių suspėjome!
Kitaip nei lėktuve iš Vilniaus į Stambulą, ir iš Delio į Stambulą, šitame lėktuve jau turėjom nuosavus ekranus ir galėjome žiūrėti naujausius filmus, klausytis muzikos arba tiesiog stebėti kelionės planą. Ir maistą gavome tokį, kokį užsisakėme. Šviežią, skanų ir jo tikrai užteko. Netrukus nusileidome Vilniuje. Ir mūsų kelionė baigėsi. Sėkmingai sulaukėme savo lagaminų, praėjome pro muitinės patikrą ir išėjome iš oro uostų. 15 dienų kelionė baigta!
Kelionės tikslas įvykdytas!
Mūsų šios kelionės tikslas - įveikti per 15 dienų 20 000 km, skaičiuojant juos nuo pakilimo Vilniaus iki Vilniaus. Ir iš tikrųjų, per visą kelionės laiką nukeliavome šiek tiek daugiau nei 20 000 km! Valio - tikslas pasiektas! Ir viskas buvo pagal planą (girdėjome gandų, kad Indijoje niekada nebūna taip, kaip suplanuoji :)). Matuoti atstumus mums padėjo Endomondo programėlė ir išmanusis telefonas. Keliavome maždaug tokius atstumus:- 2014-11-14 - 6505 km
- 2014-11-15 - 55 km
- 2014-11-16 - 290 km
- 2014-11-17 - 320 km
- 2014-11-18 - 385 km
- 2014-11-19 - 445 km
- 2014-11-20 - 2210 km
- 2014-11-21 - 190 km
- 2014-11-22 - 100 km
- 2014-11-23 - 170 km
- 2014-11-24 - 20 km
- 2014-11-25 - 2710 km
- 2014-11-26 - 40 km
- 2014-11-27 - 30 km
- 2014-11-28 - 6530 km
Ačiū visiems už kompaniją! Buvo nepamirštamos atostogos :)
Iki greitai!
Nesėdinti vietoje,
Inga
0 komentarai (-ų) :
Rašyti komentarą