Namaste!
Iš vakaro daug planų šiai dienai neturėjome. Tik susitarėme prieš pusryčius nueiti pagaliau išsimaudyti. Vakar kažkaip net nebuvo jokių minčių išsimaudyti jūroje. Alkis ir nuovargis turbūt padarė savo :)) O nakčiai atėjus atrodė ir jūra turėtų būti šalta.. Ech tas įprotis iš Baltijos :)
Kadangi pusryčiai nuo 8 val. Atsikėlėme dar prieš 7 val. Susirinkome visus norinčius išsimaudyti ir iškeliavome. Labai gera atgaiva ryte. Jūra šilta, bangos nemažos.
Pusryčiams gavome batono! Daug batono! Tiek daug, kad galėjai valgyt kiek norėjai :)) Ant stalo atnešė paskrudinto forminio batono, džemo, sviesto ir viskas! Na, dar pirmą dieną gavome po kažkokį blyną. Antrą dieną net ir blyno nebebuvo. Po to dar pasiūlė labai labai saldžios kavos ar arbatos. Tarp kavos ir arbatos didelio skirtumo nėra, skonis - saldu (labai). Bet nereikia norėti visas dienas valgyti labai labai skaniai. Reikia ir tokio maisto, kad suprastum, kaip prieš tai viskas buvo skanu :) Ir taip kasdien ryte būdavo „bulkų balius“...
Kadangi didelių planų šiai dienai neturėjome, o Viktoras atsisakė savo gido paslaugų, reikėjo kažką galvoti likusiems. Aš, Gintarė ir Aušra nusprendėme išbandyti laimę pasišnekėti su viešbučio valdytoju (nes jis vienintelis galėjo rišliau kalbėti angliškai), gal jis ką patars nuveikti gero.
Ilgai kalbėjomės kol viską išsiaiškinome. Atsižvelgus į mūsų laisvų dienų skaičių buvo du pasiūlymai: vykti į laukinių gyvūnų rezervatą ir į piečiausią Indijos tašką (mes taip ir buvom numatę patys). Kadangi, jau buvo apie 11 val. ryto, į piečiausią tašką buvo per vėlu vykti. Suderinus transporto klausimą (paklusus apie galimybę išsinuomoti motorolerį, jis labai aiškiai pasakė ne, tik ne jūs, moterys), nusprendėme pasitarti su likusiais. Kas buvo išėję maudytis, kas šiaip poilsiavo. Praėjo laiko, kol visus sugaudėme. Buvo variantas vykti iki Trivandrumo miesto ir iš ten autobusu pasiekti laukinių gyvūnų rezervatą (Neyyar Wildlife Sanctuary) arba pasiimti taksi ir visiems be problemų nuvykti iki tikslo. Paskaičiavus, kad pigiau tikrai nesigaus, o ir vairuotojas mūsų visur lauks, užsisakėme taksi. Viešbučio valdytojas viskuo pasirūpino ir už pusvalandžio mes jau vėl kelyje. Už 8 vietų taksi sumokėjome 1800 rupijų (81 Lt). Į vieną pusę gavosi apie 26 km. Vairuotojas Suresh apie 6 val. visur važinėjo kartu. Tikrai labai rekomenduoju šį žmogų, išsilavinęs, daug pasakojo apie Indiją, jei reikės taksi Kovalame kontaktų - praneškit.
Laukinių gyvūnų draustinyje gyvena daugiau nei 100 įvairių rūšių faunos: Azijos drambliai, tigrai, leopardai, liūtai, karališka kobra, vėžliai. Taip pat pravažiavome krokodilų veisimo centrą, kuriam vadovavo pats Styvas Irvinas.
Pirma stotelė - dramblių reabilitacijos centras. Už įėjimą susimokėjome po 100 rupijų (4,50 Lt). Ir dar po 250 rupijų (11 Lt) už pajodinėjimą su drambliu (vietiniai gyventojai moka per pus mažiau). Tiksliau 45 metų dramble, mat jos ištvermingesnės darbui.
Smagu buvo iš taip arti susidurti su tokiu milžinišku gyvūnu. Šeriai ilgi, glostyti nėra malonu :) bet pabandyti verta.
Šis reabilitacijos centras įsikūręs Neyyar vandens rezervuaro pakraštyje. Apsuptame drėgnų lapuočių miške (kuris užima 56 hektarus) drambliai jaučiasi kaip namuose.
Visiems pajodinėjus, dar gavome pasiūlymą dramblę pašerti. Sumokėjome 10 rupijų (0,45 Lt) ir ji gavo kelias palmės šakas. Pasimėgaudama maistu grįžo į savo namus.
Toliau - trumpa ekskursija aplink centrą. Dramblių daug, visi skirtingo amžiaus ir visi turi skirtingas istorijas, kaip atsirado šiame centre. Žinoma daug emocijų buvo pamačius pačius mažiausius drambliukus. Vos 1 metų mažyliai yra atskirti nuo lankytojų, kad nepasigautų neaiškių virusų.
Šis mažylis buvo rastas įstrigęs į vielinę tvorą kažkur prie Kasaragod apylinkių ir atvežtas čia gydytis.
Antra stotelė - krokodilų parkas. Šis reabilitacijos ir tyrinėjimų parkas įsikūręs 1977 m. ir jame vidutiniškai būna apgyvendinta po 44 sužalotus krokodilus. Krokodilų skaičius labai svyruoja, nes išgydytus krokodilus prižiūrėtojai iš kart paleidžia į laisvę t.y. išplukdo į šalia esančią Neyyar upę ar ežerą prie esančios užtvankos. Įėjimo kaina - 20 rupijų (beveik 1Lt).
Trečia stotelė - liūtų sala. Šalia krokodilų parko įsikūręs ofisas, siūlo keliones į liūtų salą. Kad jau taip arti esame, reikia išbandyti ir šią pramogą (nors mano svajonėse buvo tik drambliai). Iki ten nusigauti yra dvi galimybės: laivelis arba autobusas. Pasirinkome pastarąjį, buvo šiek tiek pigiau (350 laivu, 200 autobus), o ir su laiveliu jau buvom prisiplaukioję po Alapūzos kanalus. Susėdame į autobusą, palaukiame kitų turistų ir lekiame, 20 min. kelionėje ir mes jau šalia salos. Nors autobusas atrodo pakankamai saugus (grotos ant langų), tačiau esame paprašyti persėsti į kitą autobusą su tankesnėmis grotomis ant langų ir stogo. Vau! Bus smagu :)) Mane dar atskiria nuo visos grupės ir pasodina pačiame autobuso priekyje, kad geresnės nuotraukos būtų. Įvažiuojame į tuneliuką, vartai už mūsų užsidaro ir atsidaro vartai iš priekio, įvažiavome į salą, jaučiame, kad ten gyvenantys gyvūnai gali būti ne tokie mieli. Važiuojame važiuojame ir sustojame miško vidury. O ten, guli vienas didžiulis katinas ir viena katytė. Gyvena jie čia laivą gyvenimą. Labai didelė teritorija (sala) aptverta didžiule tvora, kad katukai nepabėgtų.
Ir iš kažkur pasirodo dar viena katytė ir pradeda riaumoti. Tas riaumojimas man turbūt ilgai nepasimirš. Tokia galinga jėga, pereina garsas per visą kūną. Riaumoja visi trys kačiukai, toks įspūdingas riaumojimas iš kūno vidaus. Koncertas įskaičiuotas į kainą:
Ir paskutinė stotelė šiame rezervate - Neyyar užtvanka. Ši užtvanka atidaryta - 1958 m. Kas nepatingėjo, dar užlipo iki apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai.
Prisirinkę begalės įspūdžių grįžtame atgal namo. Pakeliui dar sustojame nusipirkti bananų. Raudonų bananų. Tik čia, Keraloje, jų galima nusipirkti. Skanu! Be to, bananus galima pirkti ir gatvėje, nes jų žievė tokia stora, kad sulaiko visus nešvarumus ir vaisius lieka neužkrėstas.
Paklausus Suresh, kuo šie raudonieji bananai ypatingi jiems, jis paminėjo, kad jie juos valgo tik per ypatingas šventes t.y. vestuves. O mums kadangi, kiekviena diena kaip šventė, tai ir valgėm kiek tilpo :))
Vakarienei vėl pasirinkau žuvį. Sunku atsisakyti, kai taip gardžiai atrodo ką tik pagauta žuvis. Ir tokios šviežios niekur kitur negausi... Kiti išsirinko jūros gėrybių rinkinį.
Rytojaus planai aiškūs, važiuojame į piečiausią Indijos tašką. Apsvarsčius finansinius klausimus vėl pasirinkome vykti su vairuotoju Suresh, susitarėme susitikti 7 val. ryte prie viešbučio.
Dienos beveik 94 km automobiliu, 6 km pasivaikščioti, iš viso apie 100 km.
Alvida!
Inga
Iš vakaro daug planų šiai dienai neturėjome. Tik susitarėme prieš pusryčius nueiti pagaliau išsimaudyti. Vakar kažkaip net nebuvo jokių minčių išsimaudyti jūroje. Alkis ir nuovargis turbūt padarė savo :)) O nakčiai atėjus atrodė ir jūra turėtų būti šalta.. Ech tas įprotis iš Baltijos :)
Kadangi pusryčiai nuo 8 val. Atsikėlėme dar prieš 7 val. Susirinkome visus norinčius išsimaudyti ir iškeliavome. Labai gera atgaiva ryte. Jūra šilta, bangos nemažos.
Pusryčiams gavome batono! Daug batono! Tiek daug, kad galėjai valgyt kiek norėjai :)) Ant stalo atnešė paskrudinto forminio batono, džemo, sviesto ir viskas! Na, dar pirmą dieną gavome po kažkokį blyną. Antrą dieną net ir blyno nebebuvo. Po to dar pasiūlė labai labai saldžios kavos ar arbatos. Tarp kavos ir arbatos didelio skirtumo nėra, skonis - saldu (labai). Bet nereikia norėti visas dienas valgyti labai labai skaniai. Reikia ir tokio maisto, kad suprastum, kaip prieš tai viskas buvo skanu :) Ir taip kasdien ryte būdavo „bulkų balius“...
Kadangi didelių planų šiai dienai neturėjome, o Viktoras atsisakė savo gido paslaugų, reikėjo kažką galvoti likusiems. Aš, Gintarė ir Aušra nusprendėme išbandyti laimę pasišnekėti su viešbučio valdytoju (nes jis vienintelis galėjo rišliau kalbėti angliškai), gal jis ką patars nuveikti gero.
Ilgai kalbėjomės kol viską išsiaiškinome. Atsižvelgus į mūsų laisvų dienų skaičių buvo du pasiūlymai: vykti į laukinių gyvūnų rezervatą ir į piečiausią Indijos tašką (mes taip ir buvom numatę patys). Kadangi, jau buvo apie 11 val. ryto, į piečiausią tašką buvo per vėlu vykti. Suderinus transporto klausimą (paklusus apie galimybę išsinuomoti motorolerį, jis labai aiškiai pasakė ne, tik ne jūs, moterys), nusprendėme pasitarti su likusiais. Kas buvo išėję maudytis, kas šiaip poilsiavo. Praėjo laiko, kol visus sugaudėme. Buvo variantas vykti iki Trivandrumo miesto ir iš ten autobusu pasiekti laukinių gyvūnų rezervatą (Neyyar Wildlife Sanctuary) arba pasiimti taksi ir visiems be problemų nuvykti iki tikslo. Paskaičiavus, kad pigiau tikrai nesigaus, o ir vairuotojas mūsų visur lauks, užsisakėme taksi. Viešbučio valdytojas viskuo pasirūpino ir už pusvalandžio mes jau vėl kelyje. Už 8 vietų taksi sumokėjome 1800 rupijų (81 Lt). Į vieną pusę gavosi apie 26 km. Vairuotojas Suresh apie 6 val. visur važinėjo kartu. Tikrai labai rekomenduoju šį žmogų, išsilavinęs, daug pasakojo apie Indiją, jei reikės taksi Kovalame kontaktų - praneškit.
Laukinių gyvūnų draustinyje gyvena daugiau nei 100 įvairių rūšių faunos: Azijos drambliai, tigrai, leopardai, liūtai, karališka kobra, vėžliai. Taip pat pravažiavome krokodilų veisimo centrą, kuriam vadovavo pats Styvas Irvinas.
Pirma stotelė - dramblių reabilitacijos centras. Už įėjimą susimokėjome po 100 rupijų (4,50 Lt). Ir dar po 250 rupijų (11 Lt) už pajodinėjimą su drambliu (vietiniai gyventojai moka per pus mažiau). Tiksliau 45 metų dramble, mat jos ištvermingesnės darbui.
Smagu buvo iš taip arti susidurti su tokiu milžinišku gyvūnu. Šeriai ilgi, glostyti nėra malonu :) bet pabandyti verta.
Šis reabilitacijos centras įsikūręs Neyyar vandens rezervuaro pakraštyje. Apsuptame drėgnų lapuočių miške (kuris užima 56 hektarus) drambliai jaučiasi kaip namuose.
Visiems pajodinėjus, dar gavome pasiūlymą dramblę pašerti. Sumokėjome 10 rupijų (0,45 Lt) ir ji gavo kelias palmės šakas. Pasimėgaudama maistu grįžo į savo namus.
 |
| Mažylis Rana |
Antra stotelė - krokodilų parkas. Šis reabilitacijos ir tyrinėjimų parkas įsikūręs 1977 m. ir jame vidutiniškai būna apgyvendinta po 44 sužalotus krokodilus. Krokodilų skaičius labai svyruoja, nes išgydytus krokodilus prižiūrėtojai iš kart paleidžia į laisvę t.y. išplukdo į šalia esančią Neyyar upę ar ežerą prie esančios užtvankos. Įėjimo kaina - 20 rupijų (beveik 1Lt).
Paklausus Suresh, kuo šie raudonieji bananai ypatingi jiems, jis paminėjo, kad jie juos valgo tik per ypatingas šventes t.y. vestuves. O mums kadangi, kiekviena diena kaip šventė, tai ir valgėm kiek tilpo :))Vakarienei vėl pasirinkau žuvį. Sunku atsisakyti, kai taip gardžiai atrodo ką tik pagauta žuvis. Ir tokios šviežios niekur kitur negausi... Kiti išsirinko jūros gėrybių rinkinį.
 |
| Žuvys prie restorano įėjimo |
 |
| Jūros gėrybių rinkinys trims (viskas patiekiama kopūstų lapuose) |
Dienos beveik 94 km automobiliu, 6 km pasivaikščioti, iš viso apie 100 km.
Alvida!
Inga
0 komentarai (-ų) :
Rašyti komentarą