Indija. 6 diena (2014-11-20) Allappuzha (Alleppey)

Namaste!

Rytas prasidėjo anksčiau nei bet kada. Mūsų lėktuvas išskrenda 05:55, todėl 4 val. ryte jau turėjome pajudėti iš viešbučio. Kas pamiegojo 3 val., kas visai nemiegojo. Susidėjome paskutinius daiktus į kuprines. Pasiėmėme vieną lagaminą „ant visų“ registruotam bagažui, o likusius lagaminus vėl palikome pasaugoti viešbutyje. Vairuotojas vėlavo mūsų paimti apie 20 min., bet viskas gerai, viską spėjome. :)

Atvežė mus iki Indira Gandhi oro uosto trečio terminalo ir išsiskiriame su vairuotoju. Ir kelionės dalis be mūsų pagalbininkų indų prasideda! Oro uoste standartiškai, atiduodame registruotą bagažą, pasiimame įlaipinimo bilietus. Ant kiekvieno (registruoto ir rankinio) bagažo reikia užsidėti po informacinį lapelį ant kurio vėliau  praėjus patikrą uždeda antspaudą. Ir ant bilieto uždeda antspaudą, kad ir tave patikrino. Susirandame savus vartus ir laukiame. Laukti reikėjo neilgai. Pastebėjimas apie oro uostą - visur išklota kiliminė danga. Ir nors žmonių pro ten praeina tūkstančiais, kilimai atrodo švarūs. Kvietimas į lėktuvą buvo kiek kitoks nei pas mus. Pagal eilės numerius. Patekome į pirmą srautą, todėl laukti reikėjo dar mažiau. Patikrina įlaipinimo bilietus, ar yra antspaudas ant rankinio bagažo ir esi pasiruošęs sėsti į lėktuvą. Skrendame į Koči miestą su AirIndia oro linijomis. Skrydžio trukmė - 3 val. 5 min. Skrydžio metu gavome vegetariškus pusryčius su pasirinktinai kavą ar arbatą. Stebėjom stiuardeses ir jų darbą. Tikrai nepalyginsi su mūsiškėmis. Atrodo, kad jos ten dirbtų patį nekenčiamiausią darbą, vaikšto susiraukusios, nepatenkintos. Čia gal dėl to, kad buvo tikrai labai ankstus rytas? :)) o ir lėktuvas ne pats įspūdingiausias (dar likusios peleninės šonuose, iš tų laikų, kai dar būdavo leistina lėktuvo viduje rūkyti), baisu buvo skristi ir tikrai daug laimės buvo, kai saugiai nusileidome.  Už bilietus sumokėjome po 319 Lt žmogui, o atstumas nuo Delio iki Kočio - 2100 km. (čia beveik kaip nuo Vilniaus iki Barselonos (Ispanija)), ir juos pirkome dar kai buvome Lietuvoje. Žinojome tikslią datą ir pagal ją žiūrėjome, kuris skrydis yra mums tinkamiausias.

Atskridome kiek po 9 val. ryto, išlipome iš lėktuvo ir iškart mus pasitiko karščio banga. Sulaukėme savo bagažo ir keliaujame ieškoti taksi vairuotojo, kurį buvome užsisakę iš anksto. Ilgai ieškoti nereikėjo, mus pasitiko besišypsantis vyrukas su brolio vardo iškaba, kuris po keleto minučių privažiavo su savo automobiliu. Šios dienos tikslas - nuvykti iki Alapūzos miestelio paplaukioti su namu-laivu. Kadangi daug laiko neturėjome, išskubėjome iki tikslo, neaplankę Kočio miesto. Iki Alapūzos - 60 km atstumas, patikrinę internete, šį atstumą turėtume įveikti per 1 val. Pagal planą viską turėtume spėti, nes laivas užsakytas 11:30. Tačiau, paklausus vairuotojo, kiek tiksliai mes užtruksime kelionėje, jis ramiai atsako, apie 3 val. :)) kamščiai, Kočio metro linijos tiesimas ir tas įprastas indiškas chaosas gatvėse daro savo... Ką daryti, ką daryti, kaip spėti laiku iki laivo. Pasakius vairuotojui apie mūsų problemą, sako: no problem, čia mano pažįstami, jie tikrai jūsų palauks. Šaunu! Kai planuosite nuvažiavimo laiką, padauginkite mažiausiai iš dviejų. Už taksi sumokėjome - 2700 rupijų (120 Lt, 6-iems už 60 km). Atvežė mus iki namų-laivų terminalo ir iš kart pasitiko mus kitas žmogus atsakingas už laivų nuomą. Ėjome ėjome basi per laivus, kol galiausiai pasiekėme savąjį. Supažindina mus su įgula, į kurią įeina - kapitonas, virėjas ir pagalbinis darbininkas, aprodo mūsų kambarius ir mes jau išplaukiam. Taigi, prasideda kitokios atostogos, kai ramiai, niekur neskubant tiesiog ilsimės.

Šiek tiek apie laivą: jis visas priklauso mums bent 20 val. Pirmame laivo aukšte kapitono pakyla, šalia stalas kur mes valgysime, 2 kambariai ir virtuvėlė, antrame aukšte - terasa. Žodžiu, rojus ant vandens. Laivas su visai patogumais: dušas, tualetas, kondicionierius ir net plačiaekranis televizorius su DVD grotuvu.  Terasoje mūsų jau laukia paruoštas kokosas. Įsitaisome patogiai ir mėgaujamės gėrimu su nuostabiais vaizdais.

Taip atrodo namas-laivas

Plaukiame kanalais su daugybe kitų laivų

Kapitonas

Esame informuoti, kad plauksime ne ilgiau kaip iki 17 val., nakčiai sustosime kaimelyje, nes žvejai išmeta tinklus žuvims gaudyti ir plaukti nebėra leidžiama. Ryte išplauksime apie 8 val. ir  9 val. mūsų kelionė baigsis ten kur ją ir pradėjome. Už laivą sumokėjome 12000 rupijų (540 Lt), įskaičiuota nakvynė, pietūs, pavakariai, vakarienė ir pusryčiai, ir plaukiojimas.

Po valandėlės plaukimo sustojome vietinėje parduotuvėje, laivo virtuvės šefas mums nupirko pietums ką tik pagautos žuvies. Plaukdami stebime ryžių laukus, kokoso plantacijas.

Tolumoje matosi ryžių laukai

Paruošus pietus sustojame pavalgyti. Čia turbūt sustojome, kad ne taip suptų.

Pietūs

Vėl stalas lūžta nuo maisto. Viskas skanu, viską reikia paragauti. Žuvis, daržovės, ryžiai, padažiukai. Mmm! Aišku, viskas pakankamai aštru. 

Pavalę išplaukėme toliau pro kaimelius, stebime gyvenimą ir relaksuojame. Kai kada pašviečia saulyte, pasideginame. Čia turbūt kiekvieną minutę gali padaryti po vis skirtingą nuotrauką. Gražu!

Prieš vakaro sustojimą dar pasiūlo išgerti kavos ar arbatos. Jų vietinė masala arbata ir apkepti bananai su kuminais, labai vykęs desertas prieš vakarienę. 

Sustojus laivui, išeiname pasivaikščioti po kaimelį. Visi vietiniai gyventojai mus pasitinka su šypsenomis, sveikinasi, kalbina, naudojasi proga, nes ne kasdien mato tokius užklydėlius. Ir dar baltus.

Gyventojai ruošiasi nakčiai. Iš salos parsitempia ožkelę namo

Vietinė maršrutinių laivų stotelė (kaip pas mus autobusų stotelė)

Ruošia tinklus žuviai

Gyvenimas verda. Visi ruošiasi vakarui. Tvarkosi, gena gyvulius namo. Gaudo vakarienę. Kaimelyje pastebime, gyvena įvairių kastų žmonės. Prie prabangių namų stovi vandenyje išmirkusios lūšnelės. Nors buvo labai įdomu tyrinėti naują aplinką, tačiau ilgai vaikščioti negalėjome, nes nežinojome kada tiksliai sutems. Kaip ir sakiau, saulė čia leidžiasi labai staigiai. O miestelis nežinomas ir mes be prožektorių. Grįžę į laivą, randame jį paruoštą vakarui. Nuleisti tinklai nuo uodų, kurių čia buvo tikrai daug. Susėdus prie vakarienės stalo, įsijungiame pažiūrėti indišką filmą. O man jie visi smagūs, nors ir žanras ne komedija.

Vakarienė

Uodų tikrai daug. Kaži kaip būtų jei visai nebūtų tų tinklelių per visą laivą. Išsipurškiame stipriausiomis priemonėmis, lyg ir padeda. Kambaryje sutikome ir vietinių gyventojų - salamandrų.

Salamandra

Pirmą kart pamačius, buvo šiek tiek baisoka. Po to pripranti. Kaip ir su voriukais (nuotraukoje slepiasi šešėlyje).

Ir viskas. Dieną užbaigėme su UNO kortomis. Ir visi išėjome miegoti. Ai, dar naktį tolumoje buvo prasidėjusi audra su žaibais, bet iki mūsų atėjo tik lietus.

Ryte turėjome planų atsikelti su saule, tačiau saulei taip ir nepasirodžius, nuėjau miegoti toliau. 

Kilę prieš 8 val. ryto, pavalgėme lengvus pusryčius: omletas, blyneliai su kokosu, ananasas. Ir plaukiame atgal į krantą.

Viskas. Baigėsi mūsų nuostabi kelionė po Alapūzos kanalus. 

Per šiandien: 2100 km oru, 85 km nuo oro uosto iki namų-valčių uosto, 25 km vandeniu, iš viso 2210 km.

Kitame įrašė mūsų kelionės iki Kovalam įspūdžiai :)

Iki,

Inga

Skaityti plačiau

Indija. 5 diena (2014-11-19) Agra

Hello, my friend!

Į Agrą, į Agrą, mes šiandien lekiame į Agrą! :)) Kuo šitas miestas ypatingas? Ogi tuo, kad ten stovi vienas iš pasaulio stebuklų - Tadžmahalas!

Iš vakaro prieš kelionę, draugiškai nubalsavome, kad turime išvykti 06:30, nes rytiniai kamščiai Delyje, žmonių spūstys prie Tadžmahalo nežavėjo nei vieno. Su Gintare atsikėlėme 05:30, turbūt vėl miegojome ne daugiau 5 val. Bet man patinka.

Kadangi Aušra ir Viktoras jau yra buvę Agroje, mes važiavome keturiese, o jie liko Delyje aplankyti savo  pažįstamų iš mokymo centro Aptech. Vairuotojas mus pasitiko sutartu laiku. Dar prieš tai viešbučio darbuotojas į kambarį atnešė pusryčius, kad kelionės metu neišalktume. Išvažiuojame iš Delio labai greitai, kažkokiu tai būdu aplenkėme visus kamščius. O gal jų net nebuvo? Nors skamba keistai :)) Kelias iš Delio į Agrą labai geras, važiuojame autostrada, bent po 2 juostas kiekvienoje pusėje. Kelyje važiuojame beveik vieni, kažkur dingo visi žmonės. Gal jų mažai šiame kelyje, nes kelias mokamas? Liksiu turbūt nesužinojusi..

Kelionė neprailgo, važiavome kažkur apie 3 val. į vieną pusę, palyginus su pirmos dienos kelionėmis, kurios truko po 8 val., atvykome labai labai greitai. Buvome sustoję pailsėti, nes vairuotojas dar iš po vakar ilgos kelionės buvo pavargęs.

Važiavimo ypatumai 

Vos tik pasiekus stovėjimo aikštelę prie Tadžmahalo prie mūsų pristojo labai daug prekeivių ir vairuotojų, kurie siūlė mus nuvežti iki mauzoliejaus. Jaučiamės saugūs, nes kartu su mumis keliauja mūsų vairuotojas , kuris įkyrius prekiautojus nuveja kuo toliau. Vis gi, kažkuriam prasitarus, kad jis nori pasiimti transporto priemonę, prasidėjo pasiūlymai ir derybos. Viena per maža, kita, per sena ir daug nusidėvėjusi, kita, bloga kaina ir galiausiai išsirinko tinkamiausią variantą. Taigi, apie 900 metrų, mes, penki žmonės su motorine karieta nuvažiavome už 20 rupijų (0,89 Lt).

Praėjome oro uosto tipo patikrą, kuri atskira tiek vyrams, tiek moterims (eilės vėl beveik nebuvo). Ir mes jau teritorijoje. Vaizdas aišku, neapsakomas žodžiais. Tiek kartų matyta paveiksliukuose, filmuose ir mes čia, šalia tos didingos tvirtovės, kuri įsikūrusi ant Jamunos upės kranto - Tadžmahalo.

Tadžmahalą 1631-1654 m. (23 metus) statė apie 2000 žmonių. Tai vienas žinomiausių Indijos simbolių. Mauzoliejus, imperatoriaus Shah Jahan pastatytas mirus jo mylimai antrajai žmonai Mumtaz Mahal, kuri gimdydama jam keturioliktą (14) vaiką mirė. Puikios proporcijos ir ideali simetrija - pradedant mauzoliejų įrėminančiais minaretais, įspūdingais fasadais ir baigiant smulkiais gėlių motyvais. Mauzoliejaus kupolas - sudarytas iš vidinio ir išorinio. Jo aukštis - kaip 10 aukštų namo, sveria jis 30000 tonų ir baisiausia, kad jis neparemtas jokiomis kolonomis. Keturi minaretai (jų aukštis siekia apie 41m.) pastatyti šiek tiek pasvirę į išorę, kad jeigu griūtų - nekliudytų pačio mauzoliejaus.

Pasivaikščioję po parką aplinka Tadžmahalą, nusiaviame batus į patenkame į vidų. Sustojusios prie kapo, dar paklausome vietinio gido. Imperatoriaus sarkofagas greta jo mylimosios yra vienintelis nesimetriškas dalykas mauzoliejuje. 1983 m. Tadž Mahalas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 

Apibėgome teritoriją per 1,5 val. Išeidami, suvokėme, kad dar nesusimokėjome. Pagalvojau, gal čia naujoviškai, ateini, pažiūri, viską pamatai ką nori ir išeidamas turi susimokėti. Paklausę vairuotojo, kodėl mes dar nemokėjome, jis tik pasakė, kad mums labai pasisekė ir nusišypsojo. Nesupratome. Paėjus kiek toliau jis parodė į iškabintą skelbimą, kuriame teigiama, kad visą šią savaitę, pradedant nuo šiandien, yra Kultūros paveldo dienos (Indian Heritage Week) ir įėjimas į tokius objektus visoje Indijoje bus nemokamas. Bet ir suplanuok tu man taip! Sutaupėme po 750 rupijų (apie 34 Lt).

Grįžti taip pat neketinome eiti pėsti iki mašinos, todėl mūsų vairuotojas nusprendė padaryti dar didesnę atrakciją mums - išrinko kupranugarį su karieta :)) nežinau, kaip dar kitaip ją pavadinti.. Dar gavome pasiūlymą užlipti atsisėsti ant pačio kupranugario, tačiau atsisakėme, nes buvome netinkamai apsirengę. Tiesą pasakius gaila, man tų kupranugarių.

Dėl laiko stokos Agros forto nusprendėme nelankyti. Tik pravažiavome šalia jo. Užteks mums ir Raudonojo forto Delyje. Dienos planas įvykdytas. Grįžtame atgal į sostinę. 15:30 jau buvome savo viešbutyje. Kadangi Aušra su Viktoru dar net nebuvo įvykdę savo dienos planų, nes mokymo centre nebuvo ką lankyti, mes išėjome prigulti. Atsikėlusios užkandome užpilamų makaronų, kuriuos buvome įsidėjusios iš Lietuvos (jie labai praverčia kelionėse, kai užeina bado akimirkos, ir galvojome, kad turėtume ką valgyti, jei vietinio maisto negalėsim valgyti). 

Sulaukę visų, pasiskirstėme pagal poreikius į dvi grupeles, vieni išėjo apsiprekinti drabužių, kiti - tyrinėti miesto. Turbūt klausimų nekyla į kurią grupelę patekau aš :)) Džiaugiuosi, kad kartu su Gintare, dar važiavo ir brolis, Delyje naktį moterims nepatartina vaikščioti vienoms. Na, buvo nelabai naktis, bet kai 18 val. jau tamsu, geriau nerizikuoti. Su metro nuvykome į senąjį Delį, ten įsikūręs Raudonasis fortas. Žmonių gatvėse nėra labai daug, bet gyvenimas verda. Visi skuba, lekia. Vos spėji ir pati suktis.

Autorikšas senajame Delyje pakeičia rikšos

Į fortą įėjimas taip pat būtų buvęs nemokamai (dėl kultūros paveldo dienų), bet kaip tik pataikėme ant šviesų šou, todėl sumokėję po 60 rupijų (2,70 Lt), praėję patikrą, patekome į forto teritoriją.

Šou buvo susijęs su forto istorija. Raudonasis fortas - XVII a. Mogolų tvirtovė. Po žmonos Mumtaz Mahal (Tadžmahalo istorijos tęsinys) mirties imperatoriaus Shah Jahan perkėlė sostinę iš Agros į naują miestą Šachdžachanabadą - būsimąjį Delį ir čia pastatė Raudonąjį fortą, kaip asmeninę imperatorišką rezidenciją. Statybos vyko 10 metų nuo 1638 iki 1648 m. Sienų plotis iki 360 metrų, aukštis įvairuoja nuo 18 iki 33 metrų.

Raudonasis fortas

Pasikultūrine išėjome ieškoti kur pavalgyti. Ilgai galvoti nereikėjo, vakarienei pasirinkome - KFC :)) Net ir čia maistas aštrus! Gerai, gerai, čia tik į naudą, kad užmušti nereikalingas bacilas. Coca cola taip pat gelbėja situaciją. Nėra nieko, ko nepadėtų suvirškinti šis gėrimas. Ir viskas. Diena greitai baigėsi. Grįžome į viešbutį, susidėjome daiktus ir ryt labai labai anksti skrendame į Indijos pietus. 

Per dieną nukeliavome - 445 km.

Iki greito,

Inga

Skaityti plačiau

Indija. 4 diena (2014-11-18) Shimla

Namaste!

Šią dieną buvome daug susiplanavę pamatyti, todėl vėl teko anksti keltis. Bet tam ir keliauji, kad pamatytum, o ne gulėtum lovoje. Tiesa? Jei pamiegame bent 5 val. tai jau daug :))
Dar vienas VAU! buvo tada, kai pravėriau užuolaidas ir pamačiau kur mes gyvename.

Ryto vaizdas iš mūsų balkono

Saulė kilo, ritosi per kalnus. Pasakiška! Pusryčius pavalgėme viešbutyje, nors jie nebuvo įskaičiuoti į kainą, mes turėjome savo likusios lietuviškos dešrytės ir duonos. Vairuotojus palikę ilsėtis, mes išsiruošėme, kaip dabar pagalvoju, į dienos žygį. Tinkamas sprendimas buvo ryte pasirinkti kopimą į kalną prie skulptūros, o tik po to vaikščioti po likusį miestą. Miestas dar tik bunda, visi tvarkosi, ruošia parduotuves, pasijunti, kaip ne Indijoje (tai vienas švariausių man matytų miestų Indijoje). Tėvai / seneliai veda vaikus į mokyklą. Vaikai visi vaikšto su uniformomis. Beždžionės taip pat nori pasirodyti, šokinėja nuo vieno stogo prie kito. Bando sumedžioti kokį gardesnį kąsnelį.

Rodyklių kur reikia eiti prie skulptūros nėra, todėl Kartikas prie kiekvieno posūkio vis paklausia vietinių ar tinkame linkme einame. Kuo aukščiau į kalną, tuo sunkiau kilti, slėgis mažėja, oras retėja, kartu su juo ir jėgos. Iš viso reikėjo įkopti 1,5 km. Pusiaukelėje pamatome kioskelį su suvenyrais. Vyriškis nuoširdžiai siūlo išsinuomoti lazdas su kuriomis reikės atbaidyti beždžiones. Pradžioje atrodė juokinga. Tai negi jos taip puls mus? Paprašė po 10 rupijų už vieną, pasiėmėm dvi.

Va, kaip gražiai sėdi ir neatrodo agresyviai 

Pasirodo, lazdos tikrai buvo reikalingos. Jos puola. Sudauži su lazdele per žemę, jos išsigąsta ir pabėga. Bet taip gavosi, kad Andrius su Martyna šiek tiek atsiliko ir jau beveik užkopus į kalną ant Andriaus viena iš šitų gražuolių užšoko. Užšoko ant pečių iš nugaros ir atėmusi akinius pabėgo. Būtų buvę nieko, jei tai būtų nuo saulės akiniai. Bet Andrius be akinių beveik nemato. Toli ji nepabėgo, todėl Kartikas pasakęs prižiūrėtojui, akinius išsaugojo. Įvyko derybos, jis jai maisto, o ji jam akinius. Andrius turės prisiminimą su beždžionės dantų žymėmis, nes apkramtė akinių kojeles, visą kitą buvo sveika. Po šio įvykio visi visus daiktus, rankinukus, pasislėpė kiek giliau, kad jokių pagundų pulti vėl nebūtų.

Jakhu šventykla yra pastatyta 2455 metrai virš jūros lygio. Ši kalva yra aukščiausia viršūnė nuo kurios atsiveria puiki miesto panorama ir Himalajai. Vietiniai gyventojai prie vartų turi galimybę paskambinti varpeliu sėkmei.

33 metrų aukščio statula Dievui Hanuman (Beždžionės Dievas) pastatyta 2591 metrai virš jūros lygio. Tai viena iš aukščiausiai pastatytų statulų pasaulyje, kuri net lenkia Rio de Žaneire (Brazilija) pastatytą skulptūrą.

Ji milžiniška!

Ant kalno beždžionių karaliauja dar daugiau, jų visur aplink pilna. Daro jos ką nori, turbūt jas čia vietiniai ir maitina. Visa laimė, kad turime naujus draugus - šunis. Iš pradžių vienas, po to prisijungė dar keletą šunų. Jie atbaidė beždžiones ir padėjo mums nulipti tam tikrą kelio atkarpą.

Kupini įspūdžių patraukėme toliau. Kadangi ryte negėrėme kavos. nes visos kavinės dar buvo uždarytos, nusprendėme paieškoti po kalno. O čia visi neskuba pradėti dirbti. Prieš 10 val. ryto dar viskas uždaryta. Todėl teko dar pavaikščioti po miestą. Aplankėme XIX a. rotušę, teatrą.

Kristaus bažnyčia dieną 

Eidamas gatve, kartais pasimiršti, kad esi Indijoje.

Pastatai dar britų statybos

Pagaliau radę vietos, kur galima nusipirkti kavos, ją išgėrę ir atgavę jėgas nusprendėme nueiti prie Vicekaraliaus rūmų. Miesto informacijos lentoje, buvo pažymėta, kad šis maršrutas bus 2,5 km į vieną pusę. Atrodo nedaug, bet atrodo ėjome amžinybę :)) Eidami tikslo link pamatėme daug gražių pastatų, aišku ir nuostabios gamtos. Ir pagaliau, mes radome, tai ko ieškojome.

Vicekaraliaus rūmai

Šie rūmai pradėti statyti dar 1880, ir baigti - 1888 m. Indijos vicekaralius John Lawrence sumanė vasaromis šalies sostinę perkelti iš Kalkutos į Šimlą. Nuo XIX a. pab. vasaros karščių metu į Šimlą persikeldavo vicekaralius, vyriausybė, karinė vadovybė. Rūmų viduje daugybė salių: konferencijų, darbo, poilsio, pokylių salė. Kartikas mums užsakė ekskursiją, todėl visas šitas sales su daugybe nuotraukų ir senovinių daiktų mes matėme. Labai patiko didysis holas. Šis pastatas turi unikalią gaisro gesinimo sistemą: vandens talpyklos yra sumontuotos ant stogo, ir apačioje yra didžiulis vaško sluoksnis, kad kažkam degant, išlydžius vašką vanduo automatiškai užgesins gaisro šaltinį.  Šiuo metu, tai yra Indijos pažangiųjų studijų institutas.

Kadangi buvome išvargę po dienos pasivaikščiojimo nutarėme išsikviesti vairuotojus. Jie atvažiavo, tačiau be savų automobilių :)) nes jie buvo užstatyti kažkokios kitos mašinos aikštelėje. Išsikvietė taksi ir po 6 žmones (4 vietų automobilyje) išvažiavome į viešbutį. Visi tilpome ir važiavome taip apie 4 km. Niekas ten nebaudžia dėl to, kiek telpi, tiek ir važiuok. Iš viešbučio turėjome išsiregistruoti 12 val., tačiau kiek vėlavome grįžti, tai paskubomis susidėjome paskutinius daiktus, ir išvykome (atsirado automobilio vairuotoja, kuri mus užstatė). O išvykome mes ieškoti kur pavalgyti. Iš 3 sustojimo, išsirinkome restoranėlį su labai gražia terasa.

Vėl indiškas maistas! Maistas pradedamas gaminti tik mums užsisakius, todėl virtuvės šefas neturėdamas visų reikiamų produktų apsirengia ir kažkur išlekia. :)) Kiek palaukus sulaukiame ir maisto. Jis labai skanus, bet ir labai aštrus. 3 diena, o aš niekaip nepriprantu prie aštrumo. Prašėme neaštriai, bet gavosi kaip visada. Po kiekvieno maisto be dezinfekcinio skysčio dar rekomenduojama išgerti vietinio romo Old Monk. Patikrinta. Labai gerai suveikia viskas. Mes taip ir darėm, ir skrandžiai nepyko. ;)

Ir toliau į kelionę. Kita stotelė - New Delhi. Numatomas kelionės laikas apie 8 val. Išjudėjome apie puse 4. Įveikus puse atstumo pagaliau baigėsi kalnų kalias. Pagalvojom, kai pasieksim lygumas galėsime šiek tiek numigti, bet ne, įvažiavome į greitkelį ir tada laikykis :D Mašina rieda kiek įmanoma greitai, apie miegojimą nėra net kalbos.. Linksma. Nauji keliai, nauji vaizdai. Virš 100 km/h greitis. Važiuojant automobiliu niekad liūdna nebuvo. Dar sustojame trumpam į Pizza Hut pavalgyti picų. Į viešbutį grįžome turbūt jau buvo po 12 val.

Šiam vakarui plane dar buvome numatę kelionę po Delį, bet ai, gal tiek to šiam vakarui :))

Nei daug, nei mažai - 385 km iš viso per šią dieną.

O ryt į Agrą!!

Nekantraujanti,
Inga

Skaityti plačiau

Indija. 3 diena (2014-11-17) Shimla

Namaste!

Ir štai, išaušo tas rytas, kurio tikrai ilgai nepamiršiu. Pravėriau palapinės duris laikrodžiui rodant 06:30 ir netekau amo. Gangas, kalnai, tekanti saulė. Buvo taip beprotiškai gražu, kad net sunku nupasakoti žodžiais. Dar iki šiol tas vaizdas stovi prieš akis.

Kol visi kiti miegojo, mes su Gintare nusiprausėme su mums pašildytu vandeniu. Ir ėjome tyrinėti tos nuostabios gamtos, kai naktį net nesuvokėme kur mus čia atplukdė. 

Saulėtekis prie Gango

Čia ta vieta, kai gali valandų valandas sėdėti ir nieko neveikti. Norėčiau grįžti kada čia. O dar ir raftingas pilnai liko neišbandytas..

Sulaukėme kol visi atsikels ir buvome pakviesti valgyti pusryčių. Nors pusryčiai buvo užsakyti 07:30, bet juos pradėjome valgyti tik apie 8 ryto, nes virtuvės šefas nespėjo paruošti. Su laiko planavimu daugeliui indų sekasi sunkiai. Bet mes su dideliais rūpesčiais nesusidūrėme. Susipakavome daiktus, pasigrožėjome gamta (gal kiek per trumpai) ir patraukėme toliau į kelią. Šį kartą nusprendė, kad plaukti visiems kiek pavojinga, nes srovė dar labiau suintensyvėjo, todėl pasidalinome į dvi grupeles ir persikėlėme per Gangą į kitą pusę. Dieną tas nuplauktas atstumas neatrodė toks didelis, kaip kad buvo naktį. Kelios minutės ir mes jau kitame krante. Vėl kopiame į statų kalną prie savo automobilių. 

Mūsų stovyklavietė iš viršaus

Be to, didžioji dalis stovyklavietės teritorijos per liūčių sezoną būna užlieta vandens (maždaug iki palapinių). Tokių stovyklaviečių palei Gangą yra labai daug. Važiuojant iš Rišikešo prasideda užrašai "Camping" ir pan., kurie nurodo, kur yra viena ar kita stovyklavimo vieta, o ir pačiame mieste pilna agentūrų, kurios priima užsakymams. Tai pakankamai populiari pramoga tarp vietinių indų, nes gali atsiriboti nuo indiško triukšmo ir pabūti su gamta.

Šios dienos tikslas - Šimla. Pasak mūsų vairuotojo, 274 km turėtume įveikti per 10 val. Taip taip, ilga kelionė mašinoje, tačiau kylant aukščiau į kalnus, tie vaizdai užliūliuoja ir prarandi laiko suvokimą.

Ir taip didžiąją kelionės dalį

Kylant pastebime, kaip sumažėjo automobilių srautas. Keista stebėti pustuščius kelius ir tą nechaotišką važiavimą, kaip kad Delio gatvėmis. Tačiau vis tiek pravažiuojantieji pypsina atkreipdami į save dėmesį, nes labai daug posūkių. Gali neturėti šoninių veidrodėlių, bet be garsinio signalo toli nenuvažiuosi. Be to, kurio automobilio didesni gabaritai, to ir yra pirmumo teisė keliuose.

Mūsų vairuotojas važiavo tikrai ekstremaliai. Kelias siauras, po vieną juostą į kiekvieną pusę. O jis lenkia, gazuoja. Vietomis net ir padangos pacypdavo. O iš paskos važiuojantys kiti sakė, kad net ir dugnu lietė kelią. Po to net pasiskambinom vieni kitiems, pasiklaust kaip laikomės. :D

Važiavom važiavom, ir kai jau visi galvojome, kad atvykome į Šimlą (nes visi kalnų miestai daug maž visi panašūs), vairuotojas mus nuramino ir pasakė, kad liko dar bent 2 val. kelio. Pradėjo temti ir į Šimlą atvykome jau visiškai sutemus.

Šimla - miestas šiaurės vakarų Indijoje, Himalajų pašlaitėje. Britų Indijos laikais (1864 m.) Šimla buvo kolonijos vasaros sostinė, mat pietuose jiems būdavo per karšta. Miestas įsikūręs 2397 metrai virš jūros lygio.

Viešbutį išsirinkti buvo gan keblu, nes nei karto nebuvome susidūrė su kalnų miesteliais, o ir pasiūlymų labai labai daug. Didžiausią dėmesį skyrėm į keliautojų vertinimus, atstumą iki lankomiausių objektų ir žinoma, kaina. Ar sakiau, kad rinkomės tikrai iš daug variantų? :)) Bet galutinis rezultatas nenuvylė. Išsirinkome - Hotel White, gyvenome dviejuose Deluxe kambariuose su balkonu po tris. Kambario kaina - 1800 rupijų už parą (apie 78Lt). Kartikas su draugu Adžid ir vairuotoju Anil taip pat užsisakė tame pačiame viešbutyje kambarį. Sunkiai sekėsi mums rasti tą viešbutį, bet paklausėm vietinių. O jie mielai padeda, susirenka visi krūvoje ir svarsto, kaip mums padėti. Viešbutis jaukus, tačiau vos tik įėjus į kambarį supratome, kad reikės šildytuvų. Nuoma parai 200 rupijų (apie 10 Lt, už elektrą). Viešbučio darbuotojai perspėjo, dėl miesto vagilių - beždžionių, kurios įsigudrinusios gali paimti bet ką.

Vaizdas iš mūsų kambario balkono

Palikome šildytis kambarius, o patys išėjome valgyti vakarienės. Viešbučio vieta tikrai labai gera, šalia miesto centrinės aikštės, Mall road, kiti objektai.

1857 m. neogotikinė anglikonų Kristaus bažnyčia

Miestas turi ir savų taisyklių - viešuose vietose draudžiama rūkyti. Bauda - 200 rupijų (apie 10Lt). Draudžiama ir šiukšlinti, labai daug yra šiukšlinių. Vietiniai tikrai stengiasi išlaikyti savo miestą švarų.

Paėjėję Mall Road'u radome itališką restoranėlį, kuriame ir apsistojome. Maisto buvo daug, bet nepasakyčiau, kad buvo labai skanu. Sotūs ir laimingi, nusprendėme, kad šiai dienai įspūdžių pakaks, todėl pasivaikščiodami grįžome atgal į viešbutį.

Ryt susipažinimas su Šimla ir kelionė atgal namo - į Delį,

Per šią dieną įveikėme - 320 km.

Iki,
Inga

Skaityti plačiau

Indija. 2 diena (2014-11-16) Rishikesh

Namaste!

Rytas prasidėjo ne taip kaip planavome! Na va, pagaliau ir nukrypimas nuo plano. Na juk negali viskas būti tiksliai kaip suplanuota :D

Dar iki šiol nesuvokiu, kaip taip įvyko, bet visa 6 žmonių grupė sugebėjo pramiegoti! Iš vakaro nusprendėme, kad 6 val. ryte pajudame iš viešbučio į Rišikešą. Bet viskas įvyko taip:
6 val. ryte, skambutis į mūsų duris. Nieko. Mes miegam. Antras skambutis, Gintarė atidaro duris. Stovi Viktoras - pramiegojot! Greitai ruošiamės ir varom. Susimėtėm paskutinius daiktus, atsirinkome šilčiausius drabužius ir lekiam. Nei dušas, nei kava. Mes pramiegojom! Išlekiam iš kambario su visais daiktais. Pradžioj pagalvojau, kad mes tik dvi pramiegojom. Pasirodo ne, visi! Viktoro kažkoks vidinis laikrodukas pasirodo nemiegojo ir jis pats prabudo be 5 min. šešios.
Po 15 min., jau buvom visi pasiruošę išvykai. Lagaminus palikome pasaugoti viešbutyje. Iš tikrųjų tai nieko keisto, kad pramiegojome, nes miegoti nuėjome pusę dviejų nakties (Lietuvoje tuo metu vienuolikta valanda vakaro), o keltis reikėjo bent pusę 6 (Lietuvoje tuo metu 2 valandos nakties, pats įmigis). ;) Dar buvom nepripratę prie vietinio laiko.

Kuprinėse reikalingiausi daiktai dviem dienoms. Pasiėmėme pusryčius, kuriuos paruošė viešbutis ir į kelią. Mūsų jau laukė du tie patys automobiliai, su kuriais atvažiavome iš oro uosto. Prie mūsų kelionės prisijungė Kartikas ir jo draugas Adžid. Kelionė laukia ilga. Pagal google.maps 230 km kelionė turėtų trukti apie 5 val., tačiau ji truko ne mažiau nei 8 val. Kalnų keliukais neprivažinėsi greitai. Vaizdai už lango nuostabūs, kuo toliau nuo Delio, tuo įdomiau. Pravažiuojame daug kaimelių, o ten gyvenimas verda.

Gatvėse visas jų gyvenimas, jie ten ir valgo, ir miega, ir kerpasi, ir siūna, ir plauna, ir dirba. Tik spėk žiūrėti. Kas užmato mus -  pamojuoja, nusišypso. Smagu praskaidrinti dieną ir jiems. Vairuotojams pavargus, sustojame pailsėti, pavalgyti, o mes išnaudojame minutėlę ir pagaliau nusiprausiame.

Dantis valytis rekomenduojama tik su vandeniu iš buteliukų (ir dar tuos buteliukus rekomenduojama perkant patikrinti, ar neatsukti, ir neįpiltas vanduo iš krano). Po savaitės įpranti taip ir nebe atrodo keista :) Visur ir visada naudojame ir dezinfekcinį skystį. Prieš kiekvieną valgį ir po jo. Grįžus į Lietuvą labai keista buvo nebesinaudoti juo. :) Taip ir norėjosi prieš maistą trauktis dezinfekcines servetėles, arba skystį.

Važiavome mes šalia Gango kanalų, ten yra įrengti keliai, tiksliau keliukai, nes keliu nelabai galima pavadinti - po vieną oficialią juostą kiekvienoje pusėje. Įdomu buvo tai, kad teko pravažiuoti pro kelias vietas, kur kanalai yra kelių aukštų, t.y. viršuje teka gangas, o apačioje yra kitos upės / kanalo vaga. Panašiai kaip būtų koks greitkelis: viršuje teka viena upė, o apačioje statmenai - kita. Sunku nupasakoti. :) :) Gango upės tėkmę labai stipriai reguliuoja vandens srautą nukreipdami į vieną arba į kitą regioną. Taip daro tam, kad visiems užtektų vandens drėkinimui.

Tai palei Gango kanalą taip ir važiavome. Beveik pasiekus paskirties tašką buvo dar viena stotelė prie didžiulės Šivos skulptūros Haridvar mieste. Šis miestas yra laikomas vienas iš septynių švenčiausių hinduistų miestų.

Skulptūros dydį galima palyginti su šalia stovinčiu žmogumi. Ji milžiniška!

Ir galiausiai mes čia, Rišikeše, dar kitaip jis vadinamas tarpduriu į Himalajus arba pasaulio jogų sostine. Rišikešas - miestas, kuriame mėsos patiekalai yra uždrausti, o alkoholio taip pat negalima gauti (bent jau oficialiai). Miestas mus pasitinka malonia šiluma ir nuostabia gamta su kalnais. Atvykstame prie Lakshman Jhula - nuostabaus grožio tilto, kuris pastatytas - 1929 m. Einant juo, pajuntame, kaip siūbuojame, tiltas nėra trumpas. Tai šiokia tokia atrakcija buvo. Žmonių ant tilto daug, kas eina pėsčiomis, kas dar sugeba važiuoti motoroleriu, bet visi telpa. Be to, šiame mieste gyvena, nei daug, nei mažai apie 4 mln. gyventojų. Visi Indijos didesni miestas turi bent po 1 mln. gyventojų. Tai vienas čia niekada nepasijusi :))

Būnant ant tilto mums Kartikas pasiūlė pamaitinti žuvų. Neprieštaravom: nusiperki iš ten vietinių vaikų parduodamo maistelio ir meti į Gangą. Bet kai maistas pasiekia upę iš to pilkšvo / žalsvo drumzlino vandens pasimato didžiulės žuvys. Gal metro ar net pusantro! Ir, kaip sakė Kartikas, jos ten užauga dar didesnės, nes jas žvejoti upėje yra draudžiama.

Kairėje tiltas. Pro tiltą teka Gango upė

Praėjus tiltą pasidarėme grupės nuotrauką. Dar Lietuvoje visi užsisakėme vienodas maikutes su mūsų planuojamu nukeliauti žemėlapiu. Tai kelionės metu labai padėjo. Pasiklysti, ar nežinai į kurią pusę važiuojam, ar kiek kilometrų liko nuvažiuoti, atsisukti pas kaimyną ir pasižiūri. Paprasta, nereikia ieškoti žemėlapio.

Gatvėse pilna beždžionių. Reikia labai saugoti savo daiktus ir nežiūrėti joms į akis, nes jos tada puola. Atrodo švelnūs, mieli padarėliai, bet taip nėra. Tikrai. Vietiniai į jas žiūri kaip mes į benamius šunis. 

Aplankėme šventyklą - Tera Manzil. Nusiavėm batus, užėjom į vidų ir ėjome ėjome ratais, kol galiausiai pasekėme aukščiausią jos tašką. Eidami ratu matėme labai daug dievų. Kaip sakė Kartikas, ten yra beveik visi pagrindiniai Dievai, ir prie kiekvieno Dievo yra bent po vieną varpą. Tas varpas reikalingas tam, kad atėjus melstis Dievas būtų pažadintas ir galėtu su žmogumi bendrauti. Nuo šventyklos viršaus matėsi visas miestas. Gražu!

Išalkę sustojome pavalgyti. Pagaliau tikro indiško maisto! Kadangi mūsų vakarienė laukė kitoje vietoje, buvome informuoti, kad sustojome tik užkąsti. Užsisakėme visi po sriubą (paprašėme, kad padarytų neaštrią) ir dar šiek tiek užkandžių. Viskas buvo vegetariška. Paragavus sriubą, supratau, kad išsivalys visa mano nosis :D nepratus aš valgyti aštriai, todėl organizmas ir reaguoja atitinkamai. Tai jei paprašius jie padarė neaštrią, tai kokia yra aštri? Ir kai pradėjo nešti tuos užkandžius, galo nebuvo.. Pilnas stalas maisto ir visko reikia paragauti, nes labai skaniai atrodo (ne tik atrodė skaniai, bet ir buvo labai skanu). Tai taip prisiragavome, kad buvome sotūs nuo užkandžių. O tuoj laukia vakarienė. 

Privalgę išskubėjome iki Neergarh Waterfall krioklių, kol dar buvo šviesu. Turėjome labai mažai laiko, nes temstant ten pasirodo gyvatės, o buvo likusi nepilnai valanda. Užkopėme 1,5 km tikrai greitai, nors keliukas buvo labai status. Mankšta po sočių pietų tikrai buvo į naudą. 

Pasigrožėję kriokliais nulipome žemyn ir važiavome link savo šios dienos nakvynės vietos. Ir vakaro smagiausia dalis prasidėjo. Iš anksto buvome suplanavę, kad naktį praleisime palapinėse. Tik palapinės čia ne tokios kaip pas mus, su lovomis ir visais patogumais. Bet ne tas smagiausia :) Nuvažiavome iki reikiamos vietos. Ant kalno sustojo mūsų autobusiukas ir vairuotojas sako: čia! Mes susižvalgėme, nieko labai nepamatėme. Pasiėmėme visi savo kuprines, sulaukėme visų keliaujančių. Buvo naktis. Nieko nesimato, nebent kas pašviečia su žibintuvėliu. Ir patraukėme peškom kalnų keliuku žemyn link upės. Upė srauni. Šniokščia. Sustojome prie upės, nelabai kas naktį matosi, bet suprantame, kad plauksime. Susižvalgėme visi, keli džiaugsmo šūksniai: Mes plauksime į kitą upės krantą!! Laimės būtų buvę dar daugiau, nes jau dieną sakiau, kad noriu pabandyti raftingą, jei nebūtumėm su visais savo svarbiausias daiktais (sausi rūbai, fotikas, dokumentai, pinigai ir t.t.) ir nebūtų šalta (mes su striukėmis, kelnėmis ir kedais). 

Užsidedame gelbėjimosi liemenes ir sėdame į valtį. Pirmos einame Aušra, Gintarė ir aš ir visos prisemiame batus valtyje. Žodžiu, pašventinome kojas Gango upėje. Gangas šaltas, bet mūsų nuotaikų nesugadina :D Dar perspėjame kitus, kad nusimautų batus, nors jie bus sausi. Visi 13 ar 14 sulipame į pripučiamą guminę valtį ir bandome išplaukti. Sekasi sunkiai. Ačiū, kad paklausėte :)) Svoris, srovė ir vienas vairuotojas, buvo tikrai nelengva. Bet jam pavyko! 

Pagaliau išplaukėme, tikrai, gerai, kad tai įvyko naktį, nebuvo taip baisu. Beplaukiant vidury upės, irklas pagauna vandens ir aptaško mums su Gintare nugaras.. Matyt kojų pašventinti neužteko, jei viską šventinti tai viską. Gerai, kad kuprines persidėjome į priekį... Ir galiausiai mes šalia kranto, tik nėra taip paprasta prisišvartuoti, kai tokia srovė. Iš 3 karto intensyvaus bandymo, vis gi pavyko. Ir mes jau kitame krante. Maloniai nustebina didžiulis laužas ir mums paruošta vieta chilinimui. Išsirenkame palapines, pasidedame daiktus ir einame mėgautis gamta. Dar prieš tai pasidžiauname batus prie laužo. Aišku, kiti batai liko Delyje, tai vaikščiojom basomis po šaltą smėlį. Bet vaizdai atperka viską.

Sėdime prie laužo, užkandžiaujame, bendraujame. Paragavom keptų žemės riešutų paruoštų su svogūnais, dviejų rūšių vištienos, kažką panašaus į traškučius. Begurkšnojant vietinį Kingfisherį, besiklausant upės šniokštimo ir laužo traškėjimo atėjo vėlyvas vakaras. Jau galvojom, kad eisim miegoti, bet Kartikas sako: vakarienė paruošta. Ir vėl valgyt :)) ar nesakiau, kad čia apsivalgymo atostogos? Valgėm šiek tiek kitaip paruoštą vištieną, įvairūs žirnių dalykai, padažai, ryšiai, vietinė duona. Viskas taip skanu. O ir visko reikia paragauti. Taip ir baigėsi mūsų diena. 

Grįžę į palapines pamatėme, kaip reiks miegoti: ant normalaus dydžio lovų padėta fanera, ant jos neplonas užklotas, pagalvė ir dar vienas užklotas ant viršaus. Nebuvo labai minkšta, bet pamiegoti pavyko. Miegojom apsirengę su rūbais, nes kitaip būtų labai šalta.

Ryt vėl anksti keliamės ir kilsime dar aukščiau į kalnus. 

Per šią dieną nukeliavome: 290 km

Iki,

Inga

Skaityti plačiau

Indija. 1 diena (2014-11-14) New Delhi

Namaste!

Taip, šie pasakojimai jau grįžus. Patogiai įsitaisome ir leidžiamės į kelionę dar sykį. Apibendrintai apie kelionę galiu pasakyti, kad šioje kelionėje kiekvieną dieną būdavo vis kažkoks naujas VAU!

Bet viskas nuo pradžių.

Skrydžio laikas numatytas 15:00. Visa komanda susitinkame 13:00 Vilniaus oro uoste. Skrendame šešių žmonių kompanija: Viktoras, Gintarė, Andrius, Martyna, Aušra ir aš – Inga.

Susiskirstėme paskutines lauktuves, susipakavome lagaminus su juosta (20Lt) ir pridavėme registruotą bagažą, gavome įlaipinimo bilietus abiems skrydžiams. Bagažą registravome tiesiai į Delį. Vietas buvome rezervavę 24 val. prieš skrydį (Turkish Airlines anksčiau neleidžia), gi maloniau sėdėti visiems vienoje krūvoje. Praėję patikrą buvome laisvi, nusipirkome Coca-Cola ir dar kai ko prie jos, ir belaukdami skrydžio įsidėjom nuotaikos.

Lėktuvas atskristi į Vilnių vėlavo apie 5 min., todėl ir išskridome šiek tiek vėliau. Sėdėjome dvejose eilėse po tris. Gavau vietą prie lango, bet vis tiek nieko nesimatė, nes jau temo ir buvo didelis rūkas. Tik pakilome išdalino maisto meniu (net meniu!). Galima buvo rinktis karštą patiekalą iš jautienos ir vištienos. Maistas super skanus! Aukščiausi mano įvertinimai ir dar pagalvoji kokiame aukštyje tai valgai! Ant padėklo buvo: lašišos užkandėlė su bulvėmis, vanduo, jautienos kepsneliai su kažkokia koše ir daržovėmis, lydytas sūrelis, karšta bandelė, sviestas ir galiausiai desertas – sūrio pyrago gabalėlis. Be to, galėjome pasirinkti ką norime atsigerti: viskis, džinas, degtinė, romas, vynai, dviejų rūšių alus, 4 rūšių sultys, lengvieji gėrimai (kola, airanas, mineralinis vanduo, gazuotas gėrimas), kava ir arbata. Turkish Airlines ekonominė klasė...

Visi sotūs ir laimingi net nepastebėjome kaip atskridome. Skrydžio trukmė – 2:25 min. Skrydžio metu rodė filmuką apie Maču Pikču. Ką gali žinoti, kur nuves kita kelionė? O ten gamta tikrai unikali ir verta aplankyti.

Nusileidome Stambulo oro uoste. Darbuotojai iš karto mus nukreipė tinkama linkme skrydžiams su persėdimais. Laukti reikėjo kiek daugiau nei 1 val. Bet ji kažkodėl prailgo. Laukimo salėje buvo beproto daug žmonių, salė mažai vėdinama (301-312 vartai), todėl išsiruošėme ieškoti gaivesnio kampelio. Paskelbus mūsų skrydį atsistojome greta laukiančiųjų skrydžiui į Delį. Europiečių vos vienas kitas (buvo nemažai ir lietuviškai kalbančių), todėl mūsų grupelė išsiskirstė. Patikrina mūsų pasus ir vizas ir mes susėdę į autobusą keliaujame į lėktuvą.

Lėktuve vėl standartiškai, susėdame, pakylame ir išdalina maisto meniu. Tik lėktuvas didesnis, po dvi vietas prie langų ir keturios vietos per vidurį. Pasirinkome variantą sėdėti po du žmones trimis eilėmis prie lango. Dar ant kėdės kiekvienas radome po pleduką, pagalvę ir ausines (ausinės buvo ir skrydžiui Vilnius-Stambulas). Turime kiekvienas po ekranėlį, kuriame galima žiūrėti filmus, klausytis muzikos ar net įsijungus lėktuvo kamerą stebėti kaip kylame ar leidžiamės (jei pasiseka, aišku, ekranėlis gali ir neveikti ;)). Pavalgyti šį kartą galėjome išsirinkti tarp vištienos ir vegetariško patiekalo. Tiesą pasakius, labai sunku ištverti iš eilės du skrydžius su Turkish Airlines, nes maisto duoda daug, o atsisakyti nesinori...
 

Skrydžio metu matėsi labai apšviesta Indijos ir Pakistano siena. Šita nuotrauka daryta iš kosmoso, sienos apšvietimas matosi iš kosmoso!

Skrydis truko 5 val 55 min. Laikas taip pat neprailgo. Skridome naktį, todėl buvo labai tinkamas laikas ir nusnausti. Atskridome į Delį labai anksti, vietos laiku buvo - 04:20 (Lietuvos, beveik trys valandos ryto). Susirinkome bagažus (visa laimė jie visi atvyko) ir patraukėme link išėjimo. Oro uoste mus pasitikti turėjo pasitikti brolio pažįstamas iš Indijos – Kartikas. Kadangi buvo labai ankstyvas rytas, spėjome, kad jis pramigo ir turėjome palaukti apie 1 val. Bet bent brolis laiką išnaudojo tinkamai – prasidėjo jo šlovės valandos, nes tik atskridus pradėjo fotografuotis su vietiniais vaikais. :)

Saulė jau buvo pradėjusi tekėti. Čia, Indijoje, saulė kyla ir leidžiasi labai greitai. Ir maždaug visada apie 6 val. Sulaukę Kartiko susėdome visi į du automobilius. Vienas autobusiukas, kita – lengvoji mašina. Lagaminai buvo užkrauti ant autobusiuko stogo ir niekaip neužtvirtinti. :) Nepamėtėm nei vieno. Važiuojant į viešbutį mašinoje buvo tyla, visi tyrinėjo naują aplinką. Atvykus į viešbutį atlikome formalumus, o kol juos baigs, mus palydėjo pavalgyti pusryčių į viešbučio restoraną, nors jie mums dar net nepriklausė. Pagal specialų užsakymą virtuvės šefas iškepė kiekvienam po omletą. Išgėrę kavos išėjome įsikurti į kambarius. Taip jau gavosi, kad viešbutis tuo metu turėjo tik du dviviečius kambarius , o kitas turėjo atlaisvėti tik po 10 val. todėl Aušra ir Viktoras nusprendė palaukti, kol atlaisvės kambarys. O mes su Gintare nusprendėme prigulti anksčiau. 12 val. susitarėme susitikti viešbučio hole.

Dienos tikslas - apžiūrėti šiek tiek miesto, apsiprasti prie miestelėnų ir laiko skirtumo, kuris yra 3,5 val. Sutartu laiku mūsų jau laukė mūsų vairuotojas. Pajudėjome link Indijos vartų, Prezidentūros, Parlamento rūmų ir aplink. Trumpam sustojome prie Indijos vartų.

Graži aplinka, daug vietinių žmonių ir prekiautojų. Žmonių norinčių nusifotografuoti su mumis taip pat netrūksta, bet brolis patarė, kad prie tokių žinomų vietų, vietiniai tiesiog pelnosi iš turistų (paprašo nusifotografuoti kartu ir paskui prašo pinigų), todėl geriau vengti to. Taip pat buvo ir moteriškė, kuri prisega (atseit) nemokamai Indijos vėliavėlę, ir po to prašo pinigų.

Kita stotelė - Birda Mandir induizmo šventykla, tai viena didžiausių Delio šventyklų pastatyta 1939 m. Birda Mandir šventyklos saugykloje turėjome palikti ne tik batus, bet ir visus rankinukus, įskaitant telefonus ir fotoaparatus. Į šventyklą įėjimas nemokamas.

Toliau pajudėjome prie Sikų šventyklos – Gurudwara Bangla Sahib. Atvykę į vietą paleidome vairuotoją ir nusprendėme grįžti į viešbutį savarankiškai.

Kiekvienas įeinantis į sikų šventyklą turi užsidengti galvą ir nusiauti batus. Prieš įeidami į maldų salę žmonės nusiprausia. Teko ir mums praeiti pro mažą baseinėlį, kad būtų bent kojos švarios. Viduje visi sėdasi ant grindų, išklotų kilimais. Nors moterys ir vyrai paprastai sėdi atskirai, maldos metu į moteris visada buvo žiūrima kaip į lygias.

Halsos bendrijos sikai išsiskiria penkiais atributais, kurie vadinami penkiomis k, nes taip prasideda jų pandžabiški pavadinimai:
1.keš, arba nekerpami plaukai. Tuo parodoma, kad kaip galima mažiau kišdamiesi į savo prigimtį žmonės paklūsta Dievo valiai. Kad su ilgais plaukais atrodytų tvarkingai, vyrai nešioja turbanus.
2.kanga, arba medinės šukos, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai būtų švarūs ir nesusivėlę;
3.kara, arba plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę, plienas – jėgą. Nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas kardas. Apyrankė byloja, kad kovoti reikia tik už Dievą;
4.kačera, arba tam tikri ligi kelių ilgumo apatiniai rūbai. Jie simbolizuoja švarą ir kuklumą;
5.kirpan, arba trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti tiesą ir išsiaiškinti, kas yra teisus. Šiandien vietoj kirpano nešiojamos simboliškos kirpaną primenančios sagės.

Populiariausias kelionėje

Aplankę didžiąją dalį dienos planų, pasijutome išalkę todėl pasukome Rajiv Chowk (Connought Place) link. Tai bene didžiausia metro stotis, pačioje centrinėje miesto dalyje. Pakeliui sustojome pažiūrėti į didžiausią Indijos vėliavą, kuri pastatyta Delio centriniame parke.

Metro stotyje savos taisyklės. Kadangi čia saugumas labai turi didelę reikšmę, tik įėjus į stotį, reikia praeiti patikrinimą, beveik tokį kaip oro uoste. Atiduodi daiktus patikrai, o pats (vyrai ir moterys turi atskiras eiles, ir kaip bebūtų keista, moterų eilės niekad nebūdavo) eini papildomam patikrinimui (moterys turėdavo eiti į būdelę su užuolaidomis,o vyrai patikrinami paprastai). Moteris visada tikrindavo moterys ir vyrus vyrai. Išimčių būti negali. Praėjus patikrą reikia nusipirkti kelionės žetonėlį. Pasakai iki kokios stoties nori nuvykti ir jie jį pažymi. Nuo Radjiv Chowk iki Green park (kuri yra netoli mūsų viešbučio) stoties kainuoja 15 rupijų t.y. apie 0,66 Lt. Informacijos tikrai pakankamai, nėra ko nesuprasti. Prie vartelių pažymi savo žetonėlį, o kelionei pasibaigus, žetonėlį įmeti į vartelius. Ir viskas. 

Be to, moterys turi savo atskirus vagonus. Tikrai apsimoka su jais važiuoti, nes žmonių skaičius ženkliai skiriasi.

Atvykę geltonąja linija iki Green park stotelės išlipome. Visi alkani nusprendėme šį vakarą nerizikuoti su indišku maistu, todėl užsukome į Pizza Hut. Norėjome užsisakyti rinkinuką su sriuba ir pica, bet virtuvės šefas turbūt patingėjo virti šešias skirtingas sriubas, todėl pasakė, kad kažko neturi, ir negali mums jų paruošti. Todėl teko pakeisti užsakymą, užsisakėme kelias skirtingas picas su gaiviaisiais gėrimais. Pirmam vakarui buvo pats tas. Į viešbutį grįžome jau sutemus. Susipakavome daiktus rytojaus kelionei į kalnus. Ir susirinkome visi vakariniam pasišnekučiavimui. Atėjo Kartikas, atnešė daug vaisių, pasikeitėme pinigus (visą dieną išbuvome be vietinės valiutos, buvome atsivežę Eurus). Mes jam įteikėme lauktuves iš Lietuvos. 

Žalieji apelsinai, kriaušės, persimonai, granatos ir papaja

Pirmą kartą valgiau nedžiovintą papają. Buvo labai skanu!

Tai tiek įvyko per šią ilgą dieną. Rytojaus įvykiai kitame įraše. O ryt į kalnus!

Nuo penktadienio pusiaudienio iki šeštadienio vakaro nukeliavom iš viso: 6558 km.

Iki kito karto,

Inga

Skaityti plačiau