Namaste!
Rytas prasidėjo ne taip kaip planavome! Na va, pagaliau ir nukrypimas nuo plano. Na juk negali viskas būti tiksliai kaip suplanuota :D
Dar iki šiol nesuvokiu, kaip taip įvyko, bet visa 6 žmonių grupė sugebėjo pramiegoti! Iš vakaro nusprendėme, kad 6 val. ryte pajudame iš viešbučio į Rišikešą. Bet viskas įvyko taip:
6 val. ryte, skambutis į mūsų duris. Nieko. Mes miegam. Antras skambutis, Gintarė atidaro duris. Stovi Viktoras - pramiegojot! Greitai ruošiamės ir varom. Susimėtėm paskutinius daiktus, atsirinkome šilčiausius drabužius ir lekiam. Nei dušas, nei kava. Mes pramiegojom! Išlekiam iš kambario su visais daiktais. Pradžioj pagalvojau, kad mes tik dvi pramiegojom. Pasirodo ne, visi! Viktoro kažkoks vidinis laikrodukas pasirodo nemiegojo ir jis pats prabudo be 5 min. šešios.
Po 15 min., jau buvom visi pasiruošę išvykai. Lagaminus palikome pasaugoti viešbutyje. Iš tikrųjų tai nieko keisto, kad pramiegojome, nes miegoti nuėjome pusę dviejų nakties (Lietuvoje tuo metu vienuolikta valanda vakaro), o keltis reikėjo bent pusę 6 (Lietuvoje tuo metu 2 valandos nakties, pats įmigis). ;) Dar buvom nepripratę prie vietinio laiko.
Kuprinėse reikalingiausi daiktai dviem dienoms. Pasiėmėme pusryčius, kuriuos paruošė viešbutis ir į kelią. Mūsų jau laukė du tie patys automobiliai, su kuriais atvažiavome iš oro uosto. Prie mūsų kelionės prisijungė Kartikas ir jo draugas Adžid. Kelionė laukia ilga. Pagal google.maps 230 km kelionė turėtų trukti apie 5 val., tačiau ji truko ne mažiau nei 8 val. Kalnų keliukais neprivažinėsi greitai. Vaizdai už lango nuostabūs, kuo toliau nuo Delio, tuo įdomiau. Pravažiuojame daug kaimelių, o ten gyvenimas verda.
Gatvėse visas jų gyvenimas, jie ten ir valgo, ir miega, ir kerpasi, ir siūna, ir plauna, ir dirba. Tik spėk žiūrėti. Kas užmato mus - pamojuoja, nusišypso. Smagu praskaidrinti dieną ir jiems. Vairuotojams pavargus, sustojame pailsėti, pavalgyti, o mes išnaudojame minutėlę ir pagaliau nusiprausiame.
Ir galiausiai mes čia, Rišikeše, dar kitaip jis vadinamas tarpduriu į Himalajus arba pasaulio jogų sostine. Rišikešas - miestas, kuriame mėsos patiekalai yra uždrausti, o alkoholio taip pat negalima gauti (bent jau oficialiai). Miestas mus pasitinka malonia šiluma ir nuostabia gamta su kalnais. Atvykstame prie Lakshman Jhula - nuostabaus grožio tilto, kuris pastatytas - 1929 m. Einant juo, pajuntame, kaip siūbuojame, tiltas nėra trumpas. Tai šiokia tokia atrakcija buvo. Žmonių ant tilto daug, kas eina pėsčiomis, kas dar sugeba važiuoti motoroleriu, bet visi telpa. Be to, šiame mieste gyvena, nei daug, nei mažai apie 4 mln. gyventojų. Visi Indijos didesni miestas turi bent po 1 mln. gyventojų. Tai vienas čia niekada nepasijusi :))
Būnant ant tilto mums Kartikas pasiūlė pamaitinti žuvų. Neprieštaravom: nusiperki iš ten vietinių vaikų parduodamo maistelio ir meti į Gangą. Bet kai maistas pasiekia upę iš to pilkšvo / žalsvo drumzlino vandens pasimato didžiulės žuvys. Gal metro ar net pusantro! Ir, kaip sakė Kartikas, jos ten užauga dar didesnės, nes jas žvejoti upėje yra draudžiama.
Praėjus tiltą pasidarėme grupės nuotrauką. Dar Lietuvoje visi užsisakėme vienodas maikutes su mūsų planuojamu nukeliauti žemėlapiu. Tai kelionės metu labai padėjo. Pasiklysti, ar nežinai į kurią pusę važiuojam, ar kiek kilometrų liko nuvažiuoti, atsisukti pas kaimyną ir pasižiūri. Paprasta, nereikia ieškoti žemėlapio.
Rytas prasidėjo ne taip kaip planavome! Na va, pagaliau ir nukrypimas nuo plano. Na juk negali viskas būti tiksliai kaip suplanuota :D
Dar iki šiol nesuvokiu, kaip taip įvyko, bet visa 6 žmonių grupė sugebėjo pramiegoti! Iš vakaro nusprendėme, kad 6 val. ryte pajudame iš viešbučio į Rišikešą. Bet viskas įvyko taip:
6 val. ryte, skambutis į mūsų duris. Nieko. Mes miegam. Antras skambutis, Gintarė atidaro duris. Stovi Viktoras - pramiegojot! Greitai ruošiamės ir varom. Susimėtėm paskutinius daiktus, atsirinkome šilčiausius drabužius ir lekiam. Nei dušas, nei kava. Mes pramiegojom! Išlekiam iš kambario su visais daiktais. Pradžioj pagalvojau, kad mes tik dvi pramiegojom. Pasirodo ne, visi! Viktoro kažkoks vidinis laikrodukas pasirodo nemiegojo ir jis pats prabudo be 5 min. šešios.
Po 15 min., jau buvom visi pasiruošę išvykai. Lagaminus palikome pasaugoti viešbutyje. Iš tikrųjų tai nieko keisto, kad pramiegojome, nes miegoti nuėjome pusę dviejų nakties (Lietuvoje tuo metu vienuolikta valanda vakaro), o keltis reikėjo bent pusę 6 (Lietuvoje tuo metu 2 valandos nakties, pats įmigis). ;) Dar buvom nepripratę prie vietinio laiko.
Kuprinėse reikalingiausi daiktai dviem dienoms. Pasiėmėme pusryčius, kuriuos paruošė viešbutis ir į kelią. Mūsų jau laukė du tie patys automobiliai, su kuriais atvažiavome iš oro uosto. Prie mūsų kelionės prisijungė Kartikas ir jo draugas Adžid. Kelionė laukia ilga. Pagal google.maps 230 km kelionė turėtų trukti apie 5 val., tačiau ji truko ne mažiau nei 8 val. Kalnų keliukais neprivažinėsi greitai. Vaizdai už lango nuostabūs, kuo toliau nuo Delio, tuo įdomiau. Pravažiuojame daug kaimelių, o ten gyvenimas verda.
Dantis valytis rekomenduojama tik su vandeniu iš buteliukų (ir dar tuos buteliukus rekomenduojama perkant patikrinti, ar neatsukti, ir neįpiltas vanduo iš krano). Po savaitės įpranti taip ir nebe atrodo keista :) Visur ir visada naudojame ir dezinfekcinį skystį. Prieš kiekvieną valgį ir po jo. Grįžus į Lietuvą labai keista buvo nebesinaudoti juo. :) Taip ir norėjosi prieš maistą trauktis dezinfekcines servetėles, arba skystį.
Važiavome mes šalia Gango kanalų, ten yra įrengti keliai, tiksliau keliukai, nes keliu nelabai galima pavadinti - po vieną oficialią juostą kiekvienoje pusėje. Įdomu buvo tai, kad teko pravažiuoti pro kelias vietas, kur kanalai yra kelių aukštų, t.y. viršuje teka gangas, o apačioje yra kitos upės / kanalo vaga. Panašiai kaip būtų koks greitkelis: viršuje teka viena upė, o apačioje statmenai - kita. Sunku nupasakoti. :) :) Gango upės tėkmę labai stipriai reguliuoja vandens srautą nukreipdami į vieną arba į kitą regioną. Taip daro tam, kad visiems užtektų vandens drėkinimui.
Važiavome mes šalia Gango kanalų, ten yra įrengti keliai, tiksliau keliukai, nes keliu nelabai galima pavadinti - po vieną oficialią juostą kiekvienoje pusėje. Įdomu buvo tai, kad teko pravažiuoti pro kelias vietas, kur kanalai yra kelių aukštų, t.y. viršuje teka gangas, o apačioje yra kitos upės / kanalo vaga. Panašiai kaip būtų koks greitkelis: viršuje teka viena upė, o apačioje statmenai - kita. Sunku nupasakoti. :) :) Gango upės tėkmę labai stipriai reguliuoja vandens srautą nukreipdami į vieną arba į kitą regioną. Taip daro tam, kad visiems užtektų vandens drėkinimui.
Tai palei Gango kanalą taip ir važiavome. Beveik pasiekus paskirties tašką buvo dar viena stotelė prie didžiulės Šivos skulptūros Haridvar mieste. Šis miestas yra laikomas vienas iš septynių švenčiausių hinduistų miestų.
 |
| Skulptūros dydį galima palyginti su šalia stovinčiu žmogumi. Ji milžiniška! |
Būnant ant tilto mums Kartikas pasiūlė pamaitinti žuvų. Neprieštaravom: nusiperki iš ten vietinių vaikų parduodamo maistelio ir meti į Gangą. Bet kai maistas pasiekia upę iš to pilkšvo / žalsvo drumzlino vandens pasimato didžiulės žuvys. Gal metro ar net pusantro! Ir, kaip sakė Kartikas, jos ten užauga dar didesnės, nes jas žvejoti upėje yra draudžiama.
 |
| Kairėje tiltas. Pro tiltą teka Gango upė |
Gatvėse pilna beždžionių. Reikia labai saugoti savo daiktus ir nežiūrėti joms į akis, nes jos tada puola. Atrodo švelnūs, mieli padarėliai, bet taip nėra. Tikrai. Vietiniai į jas žiūri kaip mes į benamius šunis.
Aplankėme šventyklą - Tera Manzil. Nusiavėm batus, užėjom į vidų ir ėjome ėjome ratais, kol galiausiai pasekėme aukščiausią jos tašką. Eidami ratu matėme labai daug dievų. Kaip sakė Kartikas, ten yra beveik visi pagrindiniai Dievai, ir prie kiekvieno Dievo yra bent po vieną varpą. Tas varpas reikalingas tam, kad atėjus melstis Dievas būtų pažadintas ir galėtu su žmogumi bendrauti. Nuo šventyklos viršaus matėsi visas miestas. Gražu!
Išalkę sustojome pavalgyti. Pagaliau tikro indiško maisto! Kadangi mūsų vakarienė laukė kitoje vietoje, buvome informuoti, kad sustojome tik užkąsti. Užsisakėme visi po sriubą (paprašėme, kad padarytų neaštrią) ir dar šiek tiek užkandžių. Viskas buvo vegetariška. Paragavus sriubą, supratau, kad išsivalys visa mano nosis :D nepratus aš valgyti aštriai, todėl organizmas ir reaguoja atitinkamai. Tai jei paprašius jie padarė neaštrią, tai kokia yra aštri? Ir kai pradėjo nešti tuos užkandžius, galo nebuvo.. Pilnas stalas maisto ir visko reikia paragauti, nes labai skaniai atrodo (ne tik atrodė skaniai, bet ir buvo labai skanu). Tai taip prisiragavome, kad buvome sotūs nuo užkandžių. O tuoj laukia vakarienė.
Privalgę išskubėjome iki Neergarh Waterfall krioklių, kol dar buvo šviesu. Turėjome labai mažai laiko, nes temstant ten pasirodo gyvatės, o buvo likusi nepilnai valanda. Užkopėme 1,5 km tikrai greitai, nors keliukas buvo labai status. Mankšta po sočių pietų tikrai buvo į naudą.
Pasigrožėję kriokliais nulipome žemyn ir važiavome link savo šios dienos nakvynės vietos. Ir vakaro smagiausia dalis prasidėjo. Iš anksto buvome suplanavę, kad naktį praleisime palapinėse. Tik palapinės čia ne tokios kaip pas mus, su lovomis ir visais patogumais. Bet ne tas smagiausia :) Nuvažiavome iki reikiamos vietos. Ant kalno sustojo mūsų autobusiukas ir vairuotojas sako: čia! Mes susižvalgėme, nieko labai nepamatėme. Pasiėmėme visi savo kuprines, sulaukėme visų keliaujančių. Buvo naktis. Nieko nesimato, nebent kas pašviečia su žibintuvėliu. Ir patraukėme peškom kalnų keliuku žemyn link upės. Upė srauni. Šniokščia. Sustojome prie upės, nelabai kas naktį matosi, bet suprantame, kad plauksime. Susižvalgėme visi, keli džiaugsmo šūksniai: Mes plauksime į kitą upės krantą!! Laimės būtų buvę dar daugiau, nes jau dieną sakiau, kad noriu pabandyti raftingą, jei nebūtumėm su visais savo svarbiausias daiktais (sausi rūbai, fotikas, dokumentai, pinigai ir t.t.) ir nebūtų šalta (mes su striukėmis, kelnėmis ir kedais).
Užsidedame gelbėjimosi liemenes ir sėdame į valtį. Pirmos einame Aušra, Gintarė ir aš ir visos prisemiame batus valtyje. Žodžiu, pašventinome kojas Gango upėje. Gangas šaltas, bet mūsų nuotaikų nesugadina :D Dar perspėjame kitus, kad nusimautų batus, nors jie bus sausi. Visi 13 ar 14 sulipame į pripučiamą guminę valtį ir bandome išplaukti. Sekasi sunkiai. Ačiū, kad paklausėte :)) Svoris, srovė ir vienas vairuotojas, buvo tikrai nelengva. Bet jam pavyko!
Pagaliau išplaukėme, tikrai, gerai, kad tai įvyko naktį, nebuvo taip baisu. Beplaukiant vidury upės, irklas pagauna vandens ir aptaško mums su Gintare nugaras.. Matyt kojų pašventinti neužteko, jei viską šventinti tai viską. Gerai, kad kuprines persidėjome į priekį... Ir galiausiai mes šalia kranto, tik nėra taip paprasta prisišvartuoti, kai tokia srovė. Iš 3 karto intensyvaus bandymo, vis gi pavyko. Ir mes jau kitame krante. Maloniai nustebina didžiulis laužas ir mums paruošta vieta chilinimui. Išsirenkame palapines, pasidedame daiktus ir einame mėgautis gamta. Dar prieš tai pasidžiauname batus prie laužo. Aišku, kiti batai liko Delyje, tai vaikščiojom basomis po šaltą smėlį. Bet vaizdai atperka viską.
Sėdime prie laužo, užkandžiaujame, bendraujame. Paragavom keptų žemės riešutų paruoštų su svogūnais, dviejų rūšių vištienos, kažką panašaus į traškučius. Begurkšnojant vietinį Kingfisherį, besiklausant upės šniokštimo ir laužo traškėjimo atėjo vėlyvas vakaras. Jau galvojom, kad eisim miegoti, bet Kartikas sako: vakarienė paruošta. Ir vėl valgyt :)) ar nesakiau, kad čia apsivalgymo atostogos? Valgėm šiek tiek kitaip paruoštą vištieną, įvairūs žirnių dalykai, padažai, ryšiai, vietinė duona. Viskas taip skanu. O ir visko reikia paragauti. Taip ir baigėsi mūsų diena.
Grįžę į palapines pamatėme, kaip reiks miegoti: ant normalaus dydžio lovų padėta fanera, ant jos neplonas užklotas, pagalvė ir dar vienas užklotas ant viršaus. Nebuvo labai minkšta, bet pamiegoti pavyko. Miegojom apsirengę su rūbais, nes kitaip būtų labai šalta.
Ryt vėl anksti keliamės ir kilsime dar aukščiau į kalnus.
Per šią dieną nukeliavome: 290 km
Iki,
Inga
0 komentarai (-ų) :
Rašyti komentarą