Shalom!
Kai iš vakaro pasivaikščiojom po Senąją Jeruzalę supratom, kad tikrai geriau ją pažinti galima tik su gidu. Kai buvom Tel Avive mums pasakė, kad Jeruzalėje taip pat yra nemokami gidai ir pasiūlė jais pasinaudoti. Nieko nelaukę iš pačio ryto nuskubėjome prie jau pažįstamų Jaffa vartų, nuo kurių turėjo prasidėti ekskursija.
Atėjus laikui gidas mus surinko į vieną grupę, padarę bendrą nuotrauką ir pradėjo pasakoti.
Pripasakojo ir parodė daug visokiausių dalykų:
Po ekskursijos, kuri baigėsi prie Vatikano pastato gidas priminė, kad dirba tik už arbatpinigius, gavo 20₪ iš mūsų. :) Po ekskursijos išlėkėme toliau - į Palestinos miestą Ramallah susitikti su grupioku, su kuriuo kartu studijavome Indijoje.
Kadangi mums dar reikėjo grynųjų pinigų, tai tuo pačiu ieškodami tinkamos autobusų stoties ieškojom ir normalaus bankomato, nes gatvėje esančiais kažkaip nėra labai saugu naudotis (bent jau mums taip pasirodė). Galiausiai priėjom pašto skyrių, į kurį užėjom ir ten radom bankomatą. Jau baigiant išsiimti pinigus ekrane atsirado pranešimas: pinigų išėmimas jums kainuos 5₪, kurie bus pridėti prie sumos - kito varianto neturėjom.
Pasiėmę pinigų tęsėme autobuso paiešką. Grįžome iki Damasko vartų ir ten jau paklausėm vietinio stoties prižiūrėtojo (o jų ten turi kiekviena stotis) ir jis mums nurodė eiti ne į dešinę nuo Damasko vartų, o statmenai jiems gatve ir tada pasukti į dešinę ir rasime stotį. Taip ir padarėm. Nuėjom iki sankryžos, pasukom, tada vėl pasukom ir šiek tiek paėję radome stotį, iš kurios autobusai važiuoja Ramallaho kryptimi. Atėję į 18 autobuso aikštelę jo ten neradom, bet išgirdom šaukiantį stoties prižiūrėtoją, kuris pakvietė mus į 18-tą autobusą. Įsėdom, sumokėjom po 7,30₪ už autobusą ir išvykome.
Nors žinojom, kad atstumas nuo Jeruzalės iki Ramallaho yra nedidelis (15-20 km), bet autobusas važiavo ilgai: apie 1,5 valandos, nes stojo kiekvienoje stotelėje. O svarbiausia, kad kiekvienoje stotelėje kažkas atsitikdavo: arba kažkas įlipdavo, arba kažkas išlipdavo. Įdomiausia buvo važiuoti netoli Izraelio - Palestinos pasienio, kai 10-15 minučių važiavome šalia aukštos sienos ir galiausiai privažiavome sienos kirtimo liniją, šalia kurios buvo didžiulis raudonas ženklas: "Jei esi žydas, kirsdamas sieną pasirašai mirties nuosprendį. Niekas neperspės, neinformuos - gali imti ir nušauti." (kažkas panašaus :)). Bet kas įdomiausia mums, kad nebuvo jokios pasienio kontrolės, pravažiavome be sustojimo. Aš savo draugui vežiau dovanų - midaus gėrimo rinkinuką, ir nežinojom mes, ar bus galima jį prasivežti, tai jau buvome sugalvoję istoriją, ką sakyti, jei klaustų ko mes jį vežame. Bet kai niekas nieko netikrino, tai ramiai ir pravažiavome.
Galiausiai atvažiavome į Ramallaho autobusų stotį, aš paskambinau savo grupiokui ir po kiek laiko jis atvažiavo ir mus pasiėmė.
Miestas buvo pilnas mašinų, ir kaip priežastį mano grupiokas iš Indijos įvardino... spėkit iš trijų kartų... sniegą! Sakė, kad ne pagrindiniai keliai yra užsnigti ir visi važiuoja per centrą. Turėjom laiko iš lėto susipažinti su Ramallaho centru. Iš centro nuvažiavome iki kavinės, kur išgėrėm kavos, suvalgėm sūrio pyragą. :) Po to jis nuvežė pasigrožėti Ramallaho panorama iš aukščiau ir net nuvežė į tą vietą, kur nuo kalno matosi Jeruzalė - ir žinokit ji tikrai labai netoli. Kadangi Palestinoje yra nemažai krikščionių, tai miestas taip pat turi ir savo Kalėdinę eglę (tiesa iš dirbtinių eglišakių) iki kurios irgi buvome nuvažiavę.
Po to jis nusivežė mus pas save į namus, kurie stovi ant kalno ir matosi nerealus vaizdas pro langą. Grupioko žmona pagamino mums lazanijos, ryžių su vištiena, pats grupiokas dar nupirko mums vietinio namų gamybos vyno (iš po prekystalio, nes butelis buvo be banderolės). Taip pat parodė savo mažąjį stebuklą - dukrytę, kuriai tuo metu buvo tik apie savaitę! Nors ir buvo šalta (pas juos namuose nėra centrinio šildymo), bet jie tikrai mus šiltai priėmė, jautėmės kaip namie. Aš jam padovanojau midaus rinkinuką, o jis man padovanojo nuo sienos nukabintą istorinės Palestinos teritorijos kontūrą (kuris buvo iki 1917-ųjų metų), kuris apima ne tik dabartinę Palestinos teritoriją, bet ir Izraelį. Supratau, kad Palestina jiems širdyse bus visada tokia, kokia ir 1917-aisiais, o žydai bus visiški svetimšaliai...
Papietavę, išgėrę jų kavos, susipažinę su šeima - žmonos mama ir broliu - jau sutemus išvykome į miestą. Pakeliui sustojome dar vienoje vietoje, nuo kurios matėsi net pats Tel Avivas! Tai pat užsukome ir į desertų parduotuvėlę, kur suvalgėme saldėsį su sūriu - tikrai labai saldu buvo, bet man patiko. Po to nuvažiavome į vietinę kavinę, kur išgėrėme vietinio alaus (Golden), jų vietinės anyžinės degtinės Arak (jie grynos negeria, tik skiestą). Jiems įprasta, kad ant stalo prie gėrimų jie turi užkandžių (riešutų, agurkų ir morkų pjaustytų lazdelėmis, kaip Turkijoje), kuriuos duoda kavinėje. Ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad Lietuvoje patalpų viduje yra draudžiama rūkyti, nes Palestinoje visose viešose patalpose, kuriose buvome, viduje žmonės rūkė...
Po tikrai įdomaus pusdienio palestinietis grupiokas mus nuvežė iki pasienio, kur praėję pasų ir bagažo patikrinimą pasigavome autobusą, sumokėjome 6,6₪ už bilietą (nes ne nuo centrinės stoties važiavome, o tik nuo pasienio) grįžome į Jeruzalę.
Tramvajaus bėgiais grįžome iki viešbučio ir po ilgos dienos nuėjome miegoti...
Nueita: 7,23 km
Išleista: 47,8 ₪
Dar prieš išskrendant iš Vilniaus planavome vykti prie Negyvosios jūros, bet vėl, dėl tos pačios priežasties - sniego, jūrą atidėjome kitam kartui, todėl nusprendėme paskutinę dieną aplankyti Betliejų ir judėti link oro uosto, nes dėl sniego nežinojome ar viskas bus sklandžiai. :)
Liko dar vienas įrašas apie Izraelį,
InVi
Kai iš vakaro pasivaikščiojom po Senąją Jeruzalę supratom, kad tikrai geriau ją pažinti galima tik su gidu. Kai buvom Tel Avive mums pasakė, kad Jeruzalėje taip pat yra nemokami gidai ir pasiūlė jais pasinaudoti. Nieko nelaukę iš pačio ryto nuskubėjome prie jau pažįstamų Jaffa vartų, nuo kurių turėjo prasidėti ekskursija.
Senoji Jeruzalė
Ten rinkosi ne tik į nemokamą ekskursiją, bet ir "Holy City Tour", kuris mokamas. Nors ir labai įdomiai Holy City Tour skambėjo (bet kainavo 80₪), tačiau pirmam kartui pasirinkome nemokamą turą.Atėjus laikui gidas mus surinko į vieną grupę, padarę bendrą nuotrauką ir pradėjo pasakoti.
- senoji Jeruzalė yra padalinta į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų, kodėl armėnų? nes ne viskas logiškai Jeruzalėje yra paaiškinama :)) beje, visi kvartalai pereinami iš vieno į kitą ir nėra jokių sienų, gali net nepajusti, kad įėjai į naują kvartalą, nebent pastebėsi, kad šiek tiek pasikeitė aplinka (pas krikščionius pvz. kryžių yra)
- iki Raudų sienos nuėjom kirsdami per mažas gatveles žymiai greičiau nei iš vakaro
- papasakojo apie labai seną Jeruzalės dalį, kuri buvo valdant egiptiečiams
- pačią Raudų sieną pamatėm iš apžvalgos aikštelės (iš vakaro matėm iš arčiau), nuo ten taip pat atsivėrė vaizdas į daugelį senosios Jeruzalės pastatų, matėsi Uolos kupolas ir Alyvų kalnas (apie jį taip pat yra teminė ekskursija), kuri yra ypatinga vieta ir be to ten yra palaidota nemažai žydų kaulų ir kapai yra atsukti į Uolos kupolą, kad kai įvyks prisikėlimas, jie būtų pasiruošę eiti link kupolo
- dar nuėjom iki Šventojo kapo bažnyčios, kuri yra įdomi tuo, kad ten skirtingos krikščionių bendruomenės turi savo tam tikrą vietą bažnyčioje ir svarbiausia tai, kad jei bažnyčios ar šalia jos norima ką nors pakeisti (kad ir savo dalyje), privaloma gauti visų bendruomenių sutikimą. Taip jau ir stovi ji nepakitusi jau daug amžių :)
Jeruzalė - Ramallah
Iš tikrųjų tiksliai nežinojom iš kurios stoties važiuoti. Žinojom tik tiek, kad ne iš centrinės, į kurią buvom atvažiavę iš Tel Avivo. Žinojom, kad autobuso numeris turi būti 18 ir kad jis važiuoja iš kažkur netoli Damasko vartų (vienų iš Senosios Jeruzalės vartų). Nuėjom prie Damasko vartų, ten esančiose stotelėse niekur nematėm, kad 18 autobusas važiuotų, tada ėjom nuo Damasko vartų į dešinę ir priėjom dar vieną stotį, ten apžiūrėjom autobusus ir niekur neradom mums tinkamo 18 numerio!Kadangi mums dar reikėjo grynųjų pinigų, tai tuo pačiu ieškodami tinkamos autobusų stoties ieškojom ir normalaus bankomato, nes gatvėje esančiais kažkaip nėra labai saugu naudotis (bent jau mums taip pasirodė). Galiausiai priėjom pašto skyrių, į kurį užėjom ir ten radom bankomatą. Jau baigiant išsiimti pinigus ekrane atsirado pranešimas: pinigų išėmimas jums kainuos 5₪, kurie bus pridėti prie sumos - kito varianto neturėjom.
Pasiėmę pinigų tęsėme autobuso paiešką. Grįžome iki Damasko vartų ir ten jau paklausėm vietinio stoties prižiūrėtojo (o jų ten turi kiekviena stotis) ir jis mums nurodė eiti ne į dešinę nuo Damasko vartų, o statmenai jiems gatve ir tada pasukti į dešinę ir rasime stotį. Taip ir padarėm. Nuėjom iki sankryžos, pasukom, tada vėl pasukom ir šiek tiek paėję radome stotį, iš kurios autobusai važiuoja Ramallaho kryptimi. Atėję į 18 autobuso aikštelę jo ten neradom, bet išgirdom šaukiantį stoties prižiūrėtoją, kuris pakvietė mus į 18-tą autobusą. Įsėdom, sumokėjom po 7,30₪ už autobusą ir išvykome.
Nors žinojom, kad atstumas nuo Jeruzalės iki Ramallaho yra nedidelis (15-20 km), bet autobusas važiavo ilgai: apie 1,5 valandos, nes stojo kiekvienoje stotelėje. O svarbiausia, kad kiekvienoje stotelėje kažkas atsitikdavo: arba kažkas įlipdavo, arba kažkas išlipdavo. Įdomiausia buvo važiuoti netoli Izraelio - Palestinos pasienio, kai 10-15 minučių važiavome šalia aukštos sienos ir galiausiai privažiavome sienos kirtimo liniją, šalia kurios buvo didžiulis raudonas ženklas: "Jei esi žydas, kirsdamas sieną pasirašai mirties nuosprendį. Niekas neperspės, neinformuos - gali imti ir nušauti." (kažkas panašaus :)). Bet kas įdomiausia mums, kad nebuvo jokios pasienio kontrolės, pravažiavome be sustojimo. Aš savo draugui vežiau dovanų - midaus gėrimo rinkinuką, ir nežinojom mes, ar bus galima jį prasivežti, tai jau buvome sugalvoję istoriją, ką sakyti, jei klaustų ko mes jį vežame. Bet kai niekas nieko netikrino, tai ramiai ir pravažiavome.
Galiausiai atvažiavome į Ramallaho autobusų stotį, aš paskambinau savo grupiokui ir po kiek laiko jis atvažiavo ir mus pasiėmė.
Ramallah
Miestas buvo pilnas mašinų, ir kaip priežastį mano grupiokas iš Indijos įvardino... spėkit iš trijų kartų... sniegą! Sakė, kad ne pagrindiniai keliai yra užsnigti ir visi važiuoja per centrą. Turėjom laiko iš lėto susipažinti su Ramallaho centru. Iš centro nuvažiavome iki kavinės, kur išgėrėm kavos, suvalgėm sūrio pyragą. :) Po to jis nuvežė pasigrožėti Ramallaho panorama iš aukščiau ir net nuvežė į tą vietą, kur nuo kalno matosi Jeruzalė - ir žinokit ji tikrai labai netoli. Kadangi Palestinoje yra nemažai krikščionių, tai miestas taip pat turi ir savo Kalėdinę eglę (tiesa iš dirbtinių eglišakių) iki kurios irgi buvome nuvažiavę. Po to jis nusivežė mus pas save į namus, kurie stovi ant kalno ir matosi nerealus vaizdas pro langą. Grupioko žmona pagamino mums lazanijos, ryžių su vištiena, pats grupiokas dar nupirko mums vietinio namų gamybos vyno (iš po prekystalio, nes butelis buvo be banderolės). Taip pat parodė savo mažąjį stebuklą - dukrytę, kuriai tuo metu buvo tik apie savaitę! Nors ir buvo šalta (pas juos namuose nėra centrinio šildymo), bet jie tikrai mus šiltai priėmė, jautėmės kaip namie. Aš jam padovanojau midaus rinkinuką, o jis man padovanojo nuo sienos nukabintą istorinės Palestinos teritorijos kontūrą (kuris buvo iki 1917-ųjų metų), kuris apima ne tik dabartinę Palestinos teritoriją, bet ir Izraelį. Supratau, kad Palestina jiems širdyse bus visada tokia, kokia ir 1917-aisiais, o žydai bus visiški svetimšaliai...Papietavę, išgėrę jų kavos, susipažinę su šeima - žmonos mama ir broliu - jau sutemus išvykome į miestą. Pakeliui sustojome dar vienoje vietoje, nuo kurios matėsi net pats Tel Avivas! Tai pat užsukome ir į desertų parduotuvėlę, kur suvalgėme saldėsį su sūriu - tikrai labai saldu buvo, bet man patiko. Po to nuvažiavome į vietinę kavinę, kur išgėrėme vietinio alaus (Golden), jų vietinės anyžinės degtinės Arak (jie grynos negeria, tik skiestą). Jiems įprasta, kad ant stalo prie gėrimų jie turi užkandžių (riešutų, agurkų ir morkų pjaustytų lazdelėmis, kaip Turkijoje), kuriuos duoda kavinėje. Ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad Lietuvoje patalpų viduje yra draudžiama rūkyti, nes Palestinoje visose viešose patalpose, kuriose buvome, viduje žmonės rūkė...Po tikrai įdomaus pusdienio palestinietis grupiokas mus nuvežė iki pasienio, kur praėję pasų ir bagažo patikrinimą pasigavome autobusą, sumokėjome 6,6₪ už bilietą (nes ne nuo centrinės stoties važiavome, o tik nuo pasienio) grįžome į Jeruzalę.
Siena tarp Palestinos ir Izraelio (Video)
Nueita: 7,23 km
Išleista: 47,8 ₪
Dar prieš išskrendant iš Vilniaus planavome vykti prie Negyvosios jūros, bet vėl, dėl tos pačios priežasties - sniego, jūrą atidėjome kitam kartui, todėl nusprendėme paskutinę dieną aplankyti Betliejų ir judėti link oro uosto, nes dėl sniego nežinojome ar viskas bus sklandžiai. :)
Liko dar vienas įrašas apie Izraelį,
InVi
0 komentarai (-ų) :
Rašyti komentarą