Milanas - 2 diena

Sveiki,

Kadangi pagal prognozę šiandien visą dieną turėjo lyti, tai keltis neskubėjome. Nors ir buvome rezervavę nemokamą ekskursiją po Milaną, bet sutarėme su organizatoriais, kad perkelsime kitai dienai. Jie neprieštaravo, nors perspėjo, kad gali būti labai daug žmonių.

Miegojosi labai gerai. Greičiausiai dėl to, kad ten visi butai tuose namuose naudojasi žaliuzėmis. Vakare girdisi jos, kai būna nuleidžiamos (kiemas nedidelis ir labai gerai jame aidi), o ryte girdisi, kai visi keliasi ir užuolaidas pakelia, kad įleistų dienos šviesos. Žaliuzės naudojamos ir dieną - kad nepatektų karštis. Kai žaliuzės nuleistos, tai šviesa beveik nepatenka į vidų. O vasarą dar su šviesa patektų ir šiluma, todėl toks sprendimas tokioje karštoje šalyje kaip Italija manau yra visai logiškas - kad neužkaistų kambarys, žaliuzės yra nuleidžiamos. Vakare, prieš einant miegot, nors ir ne visiškai aklinai, bet žaliuzes nusileidome ir mes.

Fone matosi nuleistos žaliuzės

Girdėjome ne tik kaip kaimynai kilnoja žaliuzes, bet ir tai, kad sinoptikų prognozės išsipildė ir kartas nuo karto girdėjosi stiprus lietus.

Atsikėlėme, pasigaminome pusryčius - nieko ypatingo, sumuštiniai su sūriu ir pomidorais, arbata - ir bevalgydami galvojome, ką veikti. Lietus po truputį rimo, ir nusprendėme nesėdėti vietoje ir aplankyti kelias vietas, kurių, kaip manėme, nemokamos ekskursijos metu neaplankysime. Pirma iš jų - kaulų bažnyčia.

Pusryčiai virtuvėje!

Išėjome iš namų, sėdome ant dviračių ir jau beveik pažįstamu keliu judėjome link centro. Kaulų bažnyčia, arba kitaip ji vadinama koplyčia San Bernardino alle Ossa bažnyčioje, žemėlapyje pažymėta netoli Milano katedros - taip, viskas ten sukasi apie Milano katedrą - bet tiksliai kur pasukti mes nežinojome. Važiavome žiūrėdami į žemėlapį, karts nuo karto mus nupurkšdavo trumpas lietutis, ir pasukome vienoje gatvėje, pagal žemėlapį mums pasirodė, kad tai tinkama gatvė. Gatvė buvo tinkama, tik vėliau pasukome ne ten, bet privažiavome bažnyčią - bet tai nebuvo ta, kurios ieškojome. Į vidų nėjome, bet prisiparkavome dviračius ir išėjome bažnyčios ieškoti pėstute.

Einant pėstute yra lengviau stebėti žemėlapį, kur esame, ir paprasčiau rasti ieškomą objektą. O ir daugiau matosi. Beeidami pamatėme, kad dviračių takas, kuriuo važiavome, turi labai kvailą ženklą. Eina dviračių takas, tada iš karto ženklas, kad dviračių takas pasibaigė ir dviračiams važiuoti draudžiama, o po kelių metrų - vėl pažymėta, kad tai dviračių takas. O pažymėta dėl to, kad tie keli metrai yra autobusų sustojimų vieta! Keistai pasirodė toks žymėjimas mieste, kuriame labai didelė tolerancija dviračiams ir yra gerai išvystyta infrastruktūra.

Ženklas, kad baigiasi dviračių takas

San Bernardino alle Ossa

Ilgai netrukę, radome aikštę, kurioje buvo dvi bažnyčios. Viena iš jų - ta, kurios mes ieškom. O kad bus kita - nežinojome. Prie vienos bažnyčios sėdėjo kažkoks keistas senis, o prie kitos - nieko nebuvo. Norėdami išvengti to senio, ėjome į kitą bažnyčią. Užėjome. Jaučiasi, kad bažnyčia sena, viduje viskas sena, bet gražu. Tik kaulų altoriaus nepamatėme.

Pirmoji bažnyčia. Kaulų neradom.

Išėjome. Reikėjo eiti ten, kur sėdėjo keistas senis. Priėjome, jis kažką itališkai pasakė, bet parodė ranka, kur eiti. O sėdėjo jis ten ne šiaip sau - turėjo padėtą skrybėlaitę, į kurią buvo įmestas vienas euras - suprask, gauna pinigus už parodymą, kur eiti. :) Mes pačiedyjom, nedavėm. :) Iš pradžių nežinojom, kad ten yra tik koplyčia, galvojom, kad tai yra visa bažnyčia. Įėję į vidų ir pamatę pagrindinį altorių, nematėme nieko panašaus į tai, ką matėme internete. Bet po kiek laiko mus pasitiko bažnyčios darbuotojas (gal sargas) ir pasakė, kad eiti reikia ten - jis žinojo, ko mes ten atėjom. Matyt nieko kito ten žmonės ir neina. Nuėjome, jis mandagiai paprašė įmesti po 1€ nuo žmogaus į aukų dėžutę, paklausė kokia kalba kalbame, ir tada įdavė informacinį lapelį, kur aprašyta šitos koplyčios kilmė ir kiti įdomus dalykai, susiję su bažnyčia. Ir griežtai pasakė: "foto - ok, flash - no". ;) Aiškiau negali būti - fotografuoti galima tik be blykstės.

Kaulų koplyča

Taip atrodo viena iš sienų koplyčios viduje

Kaulai ir kaukolės sudėti tiesiog po grotelėmis

Sakyčiau, kad kaulų koplyčia vienas iš objektų, kuriuos privalu aplankyti Milane. Įspūdis - labai didelis. Nors tai šiek tiek didesnė nei 2 kvadratinių metrų patalpa, bet matyti tiek daug kaukolių ir kaulų vienoje vietoje buvo tikrai įdomu. Iš kur ten kaulai? Koplyčios vietoje buvo laidojami vargingi žmonės iš šalia buvusios Brolo ligoninės, bet tik tie, kurie mirė natūralia mirtimi. Tie kaulai buvo vėliau panaudoti koplyčios sienų dekoravimui. Dauguma ten esančių kaukolių ir kaulų yra būtent tokie, bet yra atskira vieta kelioms kaukolėms, kurios yra prieš altorių, ir kurių mirtis buvo arba smurtinė, arba jiems buvo nukirstos galvos dėl vagysčių, apgavysčių arba smurto.

Kaukolės nusikaltėlių

Koplyčios skliautas

Įėjimas į bažnyčią, kurioje yra koplyčia (kairėje)

Aplankę San Bernardino alle Ossa nepraleidome progos aplankyti Milano katedrą. Šį kartą buvome arčiau jos. Jos grožis nepasikeitęs. Vis dar įspūdingai atrodė. Matėm prie jos įėjimo eilę, bet nusprendėm į vidų dar neiti, nes kitą dieną buvom suplanavę ekskursiją, kurios metu tikėjomės sužinoti kokių nors patarimų, kaip paprasčiau, geriau ir pigiau į Katedrą patekti. ;) Šiek tiek pasivaikščiojom aplink, pabuvom aikštėje ir tada nužygiavom iki Zaros parduotuvės. Ko ten? Kai mano sesuo buvo Ispanijoje, ji Zaroje pirkosi kvepalus (na, tualetinį vandenį) ir bandė Zara Lietuva parduotuvėse ieškotis kvepalų, bet apie jokius kvepalus Lietuvos pardavėjos nieko nebuvo girdėjusios. Todėl paprašė, kad kai mes važiuosim kažkur, jai iš Zara parduotuvės nupirkti kvepalų. ;) Tą ir turėjome padaryti. Ir padarėme. ;) Užėję į Zara kvepalus radome be problemų, ir pasirinkimas tikrai nemažas. ;) Gal ateis laikas kai ir Lietuvoje Zara pradės prekiauti kvepalais. O Milane, mados sostinėje, Zara parduotuvė įsikūrusi visai netoli Katedros, dėl to toli eiti nereikėjo ir viskas buvo pakeliui. ;)

Milano katedra fone

San Siro

Apsipirkę toliau pasižiūrėjom, ką dar galėtume aplankyti. Sąraše buvo San Siro stadionas. Dviračiais tolokai... Bet kadangi nieko kito taip greit nesugalvojom, tai sėdom ant dviračių ir po truputį judėjom link stadiono. Mūsų tikslas buvo nemokėti papildomai, tai po 20-25 minučių važiavimo dviračiu pradėdavom ieškotis stotelės, kurioje galėtume pasikeisti dviračius.

Kadangi mieste važiavome pirmą kartą, tai viskas atrodė keistai ir vis galvodavom ar tikrai gerai judam. Bet karts nuo karto pasižiūrėdavom žemėlapyje - kelias, kuriuo važiavome buvom pakankamai tiesus, dėl to kažkokių didelių problemų nekilo, tik karts nuo karto reikėjo nepražiopsoti sankryžų, kuriose reikėjo padaryti posūkius. Kelias buvo įvairus, buvo ir akmens grindinio. Bet buvo ir asfalto ir netgi atskirų dviračių takų - jie įrengti visiškai atskirai nuo automobilių važiuojamosios dalies ir pėsčiųjų tako, taip pat dviejose kelio pusėse, kad galėtų vieni važiuoti į vieną pusę, kiti į kitą vieni kitiems netrukdydami.

Pavažiavome ir po 25 minučių jau radome kitą stotelę, kurioje pasidėjome dviratį. Ir turėjome 5 minutes palaukti, kol galėsime pasiimti vėl. Tiksliai 5 minutes. Vilniuje tas laikas šiek tiek kitaip veikia, nėra labai tiksliai 5 minutės. Vilniuje rašo, kad kitą dviratį galima pasiimti praėjus iki penkių minučių, kartais ir kelių minučių užtenka. :) Apsižiūrėjome, kur reikės važiuoti toliau, nes nebuvo labai aišku ir po penkių minučių pasiėmę dviračius pajudėjome. Stadionas nebuvo labai toli.

Prie žiedo pasukome link stadiono ir šiek tiek pavažiavę pradėjome matyti stadiono stogą. Didžiulį stadiono stogą. Labai didelio stadiono didelį stogą. Dar pavažiavome ir stadionas vis artėjo, vis didėjo. Galiausiai privažiavome prie stadiono. Dydis jo tikrai įspūdingas. Stadionas pastatytas 1926 metais ir yra dviejų futbolo klubų namai (Milano „Milan“ ir Milan „Internazionale“). Stadiono talpa 80 000 žiūrovų. Taip! Čia klaidos nėra! Jame tiek telpa žmonių, kai vyksta futbolo varžybos. Palyginimui, „Žalgirio“ arenoje Kaune koncerto metu (t.y. kai aikštelė gali būti užima žiūrovų) telpa tik 20 000 žmonių - keturis kartus mažiau (beje, San Siro rekordas - 229 000 žmonių vieno koncerto metu)! Iš lauko matyti, kiek daug ten laiptinių, perėjimų, kavinių ir tualetų. Pasijutome labai labai maži.

Stadiono stogas

Pasijutome labai labai maži (nuotraukoje nesijaučia stadiono gigantiškumo ;) )

Prie stadiono vyko nemažai darbų, nes kaip rodė iškabos, kitą savaitgalį šiame stadione vyks UEFA Čempionų lygos 2016 finalas. Ir tikriausiai paruošti viską, kad 80 000 žiūrovų ir visi kiti, kurie negavo bilietų ir galėtų stebėti internetu ir per TV ekranus - užtrunka. ;) Važinėjo sunkvežimiai, kurie vežiojo daug visokių rakandų. Tai vienas svarbiausių futbolo renginių, todėl viskas turėjo įvykti sklandžiai. Paskutinės nakties neužtektų.. :)

Gerai, kad turėjome dviračius, tai galėjome apvažiuoti aplink stadioną. Nes jei reiktų eiti, tai tikrai labai ilgai būtume užtrukę. Žinojome, kad ten taip pat yra San Siro stadiono muziejus. Bet kadangi buvom pasiėmę dviračius ir futbolu per daug nesidomime (net nežinojome, kad Čempionų lygos finalas vyksta :D), tai nusprendėme sutaupyti po 17€ ir į vidų neiti. ;)

Stadionas iš kiek kitos pusės

Dar pabuvę stadiono teritorijoje nusprendėme paskubėti ir pasistatyti dviračius, kol nepradėjo laikas. Kai važiavome atgal, prie pat San Siro stadiono matėme didžiulę arklio skulptūrą, kuri žymėjo ten esančio didelio hipodromo teritoriją. Prie jo nesustojome, bet tikriausiai būtų smagu pasižiūrėti žirgų lenktynes. Informacijos apie jį internete nėra daug.

Truputį lynojo lietutis ir mes skubėjome prie dviračių stotelės, kur galėtume palikti  dviračius. Mynėme kiek išgalėjome. Teoriškai turėjome spėti, bet iš tikrųjų pavėlavome keliasdešimt sekundžių. Kai pamatėme išrašą supratome, kad sistema neleidžia vėluoti nei minutės. ;) Turi grįžti tiksliai 30:00, jei nori nemokėti. Bet nuskaitė mums nedaug - po 0,50€, tik jei būtume žinoję tiksliai, tai būtume neskubėję ir per tą pusvalandį grįžę iki centro. ;) Važiavome iki pirmos mums žinomos stotelės.

Grįžimas

Pastatę dviračius turėjome palaukti 5 minutes ir tada jau galėjome važiuoti vėl. Keliai buvo žinomi, tai netiksliai pasiekėm centrą. Ir ten palikome dviračius. Nusprendėme senamiesčio gatvėmis nebelaužyti dviračių (nes ten akmenimis grįstas kelias) ir pasivaikščioti. Pasiėmėm žemėlapį ir judėjom... link Katedros! 

Pasukom į gatvelę, sustojom prie bažnytėlės, kurios šonas buvo susprogdintas, bet liko įspūdingos grindys, kurios buvo uždengtos ir kurioms buvo renkamos lėšos. Po to dar paėjom į priekį ir pamatėm šiuolaikinį pastatą. Sugalvojom pasižiūrėti, kas jo viduje dedasi. Ir ten pamatėme didžiulę baltą skulptūrą, kuri vaizduoja vidurinį žmogaus rankos pirštą! Šiuolaikinis menas! :D Apie šitą pirštą dar parašysiu kitame įraše, nes jį aplankėme ir kitą dieną vykusios ekskursijos metu. ;) 

Uždengtos išsprogdinto kupolo grindys

Vidurinis pirštas

Ėjom toliau. Ėjom, ėjom ir kažkaip mums pasirodė, kad neartėjam prie Katedros. Gal blogai žemėlapyje ką nors nužiūrėjom, nes paskui supratom, kad einam visai ne ten kur reikia ir galiausiai apėję ratą grįžom iki tos mažytės gatvės, nuo kurios ir pradėjom eiti - pradėjo rodytis tos pačios parduotuvėlės, tik iš to ir supratome. Na, dėl to reikėjo tiksliau pasižiūrėti į žemėlapį ir tiksliai laikytis krypties. ;) Ir, aišku, judėti link Katedros, nes nuo ten kelią namo žinojome tiksliai.

Paėję radome ne pačią Katedrą, o vėliavų gatvę - ji jau mums irgi pažįstama, tai žinojome, kur toliau eiti. Dar šiek tiek paėjome pėstute, kad išvengtume akmenuoto kelio ir ne už ilgo pasiėmėme dviračius ir važiavome į namų pusę.

Kai jau artėjome prie namų, nusprendėme, kad reikia nuvažiuoti į prekybos centrą nusipirkti produktų šiandienos vakarienei. O šiandienos vakarienei buvom sumąstę pasigaminti makaronai su Bolonijos padažu, gi esame Italijoje, makaronų šalyje! Žinojome, kad dviračių stotelė yra netoli parduotuvės, į kurią planavome eiti (šį kartą į Conad, ne į Lidl). Nuvažiavome iki stotelės, palikome dviračius ir nuėjome iki parduotuvės. Ten nusipirkome faršo, makaronų, česnako, svogūno, konservuotų pomidorų, dar pasiėmėm paruoštos sriubos (tetrapakas skystos skriubos, kurią reikia tik pašildyti) ir panašaus šampanizuoto vyno, kokio netyčia nusipirkome Lidl.

Apsipirkę išėjome iš parduotuvės ir supratome, kad pamiršome nusipirkti sūrio. Gerai, kad pakeliui į namus buvo dar viena parduotuvė Carrefour, į kurią užsukome. Ji pakankamai didelė ir ten visai kitokia klientų aptarnavimo sistema. Dar neteko tokios matyti. Principas tas, visi stovi bendroje eilėje ir kai jau esi pirmas eilėje lauki, kol ekrane užsižiba kasos numeris, ir tik tada eini prie konkrečios kasos. Gal taip ir efektyviau, nors iš pirmo žvilgsnio nepasirodė.

Grįžę namo, puolėm gamintis maisto, nes jau seniai kažką valgėm. Visų pirma pasišildėm Minestrone, tradicinę itališką sriubą. Labai greitai viskas truko. Nieko nelaukę ją sukapojome, skrandis jau reikalavo aukų. Na, o po to pradėjome gaminti antrą patiekalą - kepti faršą, virti makaronus. Kepant faršą labai daug skysčio (kaip Lietuvoje) nebuvo.. Buvau jau įpratęs, kad atsiranda daug vandens ir reiks ilgai laukti kol išgaruos, bet laukti nereikėjo, viskas (buvo kepami ir svogūnai, ir galiausiai - pomidorai) labai greit iškepė. Ir sėdom valgyti itališkos vakarienės - makaronai su faršo padažu, salotomis, ir taure vyno. Buvo labai labai skanu!

Minestrone

Vakarienė

Taip lietinga diena praėjo - rytoj pagal prognozes - saulė! Tikėkimės taip ir bus!
Viktoras