Milanas - 1 diena

Sveiki!

Kaip jau supratot iš praėjusio įrašo, šį kartą mes trumpam nutarėm aplankyti Italijos Lombardijos regiono miestą Milaną. Kryptį pasirinkti buvo nesunku - tai lėmė tinkama data ir labai tinkama kaina. Mes už dviejų žmonių bilietus pirmyn-atgal sumokėjom šiek tiek mažiau nei 100€, t.y. po 25€ už vieną skrydį. Visai nebloga kaina. ;) Bilietus pirkom likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui iki skrydžio.

Vienas dalykas, kurį nusprendėm nusipirkę bilietus, kad tai bus kelionė, kurioje stengsimės išleisti proto ribose kiek pavyktų mažiau. Tai nereiškia, kad valgysim vien tik užpilamus makaronus, bet tai reiškia, kad gaminsimės greičiausiai namuose, gal kokį kartą pabandysim išeiti pavalgyti į miestą. Aplankėm ir ne vieną mokamą objektą. Ir už trijų dienų kelionę išleidom po beveik 80€. Nemažai, bet ir ne per daugiausiai. Apie viską ką pamatėm ir ką patyrėm - toliau.

Vilnius - Bergamo oro uostas

Registraciją skrydžiui pasidarėm likus maždaug savaitei iki skrydžio. Registracija vyksta internetu, ir Wizzair leidžia registruotis likus 30 dienų iki skrydžio (Ryanair likus 7 dienoms). Registracijos procesas labai nesudėtingas - reikia pasirinkti papildomas paslaugas, galima pasikeisti sėdėjimo vietas (Wizzair, kaip ir Ryanair iš anksto paskirsto vietas, ir jei vietos netinka - už papildomą mokestį galima pasikeisti), įvesti asmeninių duomenų (kaip paso numeris, gimimo data) nereikėjo, nes skrydis vykdomas vidinėje Šengeno erdvėje ir tai sumažina dokumentų patikrinimo būtinybę (bet juos turėti būtina). Spust, spust ir va - gauni PDF failus, kuriuos atsispausdini ir jau lauki skrydžio. Paprasta.

Atėjus skrydžio datai, su jau sukrautomis kuprinėmis (pasirinkome keliauti su nedidelėmis kuprinėmis, nes Wizzair leidžia rinktis iš kelių variantų ir be papildomo mokesčio leidžia keliauti su nedidelėmis kuprinėmis) sėdome į Vilniaus autobusų transportą, persėdom į 3G maršrutą, kuris mus nuvežė tiesiai iki oro uosto.

Oro uoste iš karto nuėjom iki Išvykimo salės ir stojom į eilę bagažo ir pačių mūsų patikrinimui. Eilė, kaip Vilniaus oro uoste, buvo pakankamai didelė, nes tuo metu vyko 4 ar 5 skrydžiai ir visų lėktuvų keleiviai turėjo būti patikrinti - tai apie 1000 žmonių. Eilėje palaukėm apie 10 minučių ir tada priėjo mūsų eilė būti patikrintiem - nusiimi diržą, striukę, džemperį ar megztuką su užtrauktuku (jei turi), išimi nešiojamą kompiuterį arba planšetę ir padedi atskirai, iš kišenių išsiimi visus metalinius daiktus, skysčius (kurių galima max. po 100 ml) ir tada jau gali eiti per metalo detektorinius vartus, kurie rodo, ar turi ką nors metalinio, ar ne. Mes nieko neturėjom. :) :) Praėjęs patikrą susidedi visus daiktus į vietas ir jau eini prie vartų.

Įlaipinimo vartai nurodomi likus maždaug kelioms valandoms iki skrydžio ekranuose oro uoste, todėl praėjus patikrą labai patogu buvo pamatyti ekranus su įlaipinimo vartų informacija ir iš karto judėti į reikiamą pusę. Gerai, kad Vilniaus oro uostas yra kompaktiškas, tai toli eiti iki vartų nereikėjo, o kai juos pasiekėm, tai pamatėm, kad visos sėdimos vietos prie jų jau užimtos. Dėl to oro uoste susiradom kitur vietos kur atsisėsti ir laukėm įlaipinimo pradžios.

Įlaipinimo procedūra prasideda maždaug 40 min. prieš skrydį. Brautis į laukiančių patikrinti dokumentų ir bilietų eilę nereikėjo, nes sėdimo vietų numerius jau turėjom. Į eilę stojom tik pamatę, kad žmonių gerokai apmažėjo. Nuėjom į eilę, šiek tiek pastovėjom joje, patikrino mūsų bilietus (nuskenavo), tada pasižiūrėjo į dokumentus ir jau galėjom judėti prie lėktuvo. Ne į lėktuvą? Prie?! Taip taip, pigių oro linijų bendrovės nesodina iš karto į lėktuvą, o leidžia patiems žmonėms per lauką nusileidus laiptais nueiti prie lėktuvo ir į jį įlipti per laiptelius, kurie būna pristumiami prie lėktuvo. Matyt tokia procedūra kainuoja pigiau. Ant bilieto buvo nurodyta, per kurias duris patogiausia įlipti. Taip ir padarėm - šį kartą mums patogiausios buvo galinės durys. Užlipus laipteliais jau stiuardesės mus pasitiko, dar kartą patikrino bilietus ir jau ėjom link savo vietų. Pasidėjom daiktus į viršutinę saugyklą, atsisėdom, prisegėm diržus ir laukėm pakilimo. Kai visi keleiviai susėdo, atėjo laikas kilti.

Prie lėktuvo

Dar būdami ant žemės, kol lėktuvas judėjo iki pakilimo tako, turėjom išklausyti standartinį instruktažą - kur yra atsarginiai išėjimai, ką daryti su deguonies kaukėmis, gelbėjimosi liemenėmis, kaip užsisegti ir atsisegti saugos diržus, kad pakilimo ir nusileidimo metu privaloma išjungti visus prietaisus, o skrydžio metu, galima prietaisus naudotis tik įjungus skrydžio režimą ir pan.

Lėktuvo viduje

Lėktuvas pamažu priartėjo prie pakilimo tako, pilotai iki galo sureguliavo lėktuvo sparnus, varikliai pradėjo stipriai gausti ir staiga lėktuvas pradėjo greit judėti, bėgėtis ir ne už ilgo mes jau atitrūkome nuo žemės ir stebėjome pro langą kaip greit mažėja ant žemės esantys objektai. Netrukus lėktuvas pasiekė atitinkamą aukštį, išsijungė diržų ženklas ir lėktuvas pamažu vis artėjo link Bergamo oro uosto. Skrydžio metu palydovės vis siūlė įsigyti užkandžių, gėrimų. Taip pat ir kosmetikos prekių, visokių kitokių niekalų. Meniu ir prekių katalogas yra pateiktas Wizzair žurnalo gale. Be to, ten didžiąją dalį užima įvairiausi informaciniai ir reklaminiai straipsniai. Tai šiek tik ilgesnis nei dviejų valandų skrydis skaitant žurnalą, kalbant ir žiūrint pro langelį visai neprailgsta. O vaizdai pro langą irgi įdomūs. Iš pradžių buvo lygumos, o po to jau skridome virš Alpių kalnų ir buvo labai įdomu žiūrėti į snieguotas Alpių viršūnes.

Nepraėjus dviem valandom nuo pakilimo, lėktuvas pradėjo žemėti. Vėl buvom visi informuoti, kad prisisegtume saugos diržus. Alpių vaizdai pro langą pasikeitė į lygumų vaizdą ir pasijutau lyg leisdamasis Lietuvoje. Labai daug dirbamų žemės plotų ir įvairiausių spalvų žemės lopinėlių. Lėktuvas po truputį artėjo prie žemės ir ne už ilgo labai tolygiai ją pasiekė. Net keista pasidarė, kad ir pigių oro linijų lėktuvai gali gražiai nusileisti ant žemės. ;)

Nuo nusileidimo tako lėktuvas pavažiavo iki jam skirtos sustojimo vietos ir tada sustojo. Privažiavo prie lėktuvo laipteliai ir tada mes visi, beveik 200 lėktuvo keleivių, išlipome (esu pastebėjęs, kad Ryanair lėktuvai priekyje turi savo laiptelius, todėl jiems nereikia nuomotis laiptelių iš oro uosto, taip matyt sutaupo! išradingi). Tik šį kartą ne patys turėjome eiti iki atvykimo vartų, o mus nuvežė autobusu. Matyt tokios oro uosto procedūros. Autobusas mus nuvežė iki Šengeno atvykimo vartų, pro kuriuos įėję galėjome tiesiog eiti link durų ir išeiti iš oro uosto. Taip galėjome padaryti dar ir todėl, kad nereikėjo mums laukti kol pradės dėlioti registruotą bagažą, nes mes buvome tik su rankiniu.

Išėję iš oro uosto (net dokumentų netikrino, gerai gi tas Šengenas!) skubėjome iki autobuso. Iš Bergamo oro uosto iki Milano buvome nusimatę važiuoti Terravision autobusu (išsirinkome iš Bergamo oro uosto svetainėje esančio sąrašo) ir jau buvome nusipirkę bilietą (5 € vienam žmogui, pirkome tik į vieną pusę, nes grįžti planavome kitaip). Tik bilietą buvome nusipirkę į kitą autobusą, o ne tą, kuris tuo metu stovėjo ir laukė žmonių, nes negalvojome, kad taip greit po lėktuvo nusileidimo pasieksime autobusą. Priėjus prie autobuso, mus pasitiko tamsiaodis konduktorius ir mes jo paklausėme, ar galime važiuoti šiuo autobusu. Tamsiaodis konduktorius labai nenudžiugo, bet paprašė mūsų parodyti bilietą. Tada nuplėšė jo šaknelę ir leido mums į jį įsėsti. Manau tai standartinė praktika. ;)

Mes autobuse į Milaną

Bergamo - Milano

Dar šiek tiek autobusas pastovėjo aikštelėje, prisirinko pilnas ir ne už ilgo, šiek tiek pavėlavęs, pajudėjo link Milano. Kelionė iki Milano truko apie valandą. Autobusas pačioje pradžioje šiek tiek pasisukiojo po Bergamo apylinkes, parodė, kad ten yra labai daug bokštų, kuriuose įtaisyti varpai (kam jie reikalingi neišsiaiškinau, bet tikriausiai religiniais tikslais), po to įvažiavo į autostradą ir taip ir nurūko iki Milano. Autostrada daugelyje vietų yra aptverta iš šonų aukšta tvora, kad sulaikytų triukšmą ir apylinkių gyventojams tai labai netrukdytų. Kai kuriose autostrados vietose sienos yra padarytos labai įdomiai - sienos padarytos iš specialių augalų vazonų ir juose auga augalai. Idėja gal ir gera, tik daugelyje vietų augalai visiškai sudžiuvę ir nebeatlieka papuošimo ir oro gryninimo funkcijos. ;)

Bergamo oro uostas pro autobuso langą

Ir Italijoje pjauna žolę ir vynioja į rulonus ;)

Kelio ženklai pradėjo rodyti, kad mes atvykome į Milaną, tik pačio miesto centro vis dar nesimatė. Kažkur pusė kelio dar buvo pačiame mieste. Pagal maršrutą, autobusas dar sustoja vienoje stotelėje Milane, ir tik tada juda į galutinę stotelę. Kai autobusas sustojo ten, daugelis žmonių susižvalgė, bet nelipo. Išlipo tik tie, kurie žinojo, kad ten tikrai jų stotelė. Po to autobusas pajudėjo link centro ir ne už ilgo sustojo prie Centrinės geležinkelio stoties, kur visus mus ir išleido.

Autobusas, kuriuo atvažiavome iš Bergamo į Milaną

Milanas

Kadangi su buto šeimininku buvome sutarę, kad pas jį pasirodysime 20 val. (jis pats taip paprašė, o mums tiko) ir miestą pasiekėm tikrai anksčiau, nei planavome, tai turėjome daug laisvo laiko susipažinti su centru. Pirmas dalykas, kurį norėjome padaryti, tai nuvaryti iki Turizmo informacijos centro ir pasiimti miesto žemėlapį. Tai labai dažnas dalykas, kurį bet kuris keliautojas padaro atvykęs į nežinomą miestą.

Keliaut po Milaną mes sugalvojome dviračiais. Svarstėme kelis būdus, kaip būtų patogiausia, naudingiausiai ir įdomiausia keliauti po Milaną ir išsirinkome dalijimosi dviračiais paslaugą, už kurią sumokėjome 9€ už visą savaitę (nors mes ten buvome 4 dienas, bet mažesnio varianto nebuvo). Kitas variantas buvo viešojo transporto savaitinis abonementas už 11,50€. Jį turint buvo galima važiuoti metro, tramvajais, autobusais ir troleibusais (jie turi matyt visas įmanomas viešojo transporto priemones). Troleibusais?! Taip taip! Jie turi ir tokių. ;) Mums pasitarus, vis dėlto nugalėjo dviračiai. Tuo labiau, kad dviračių tinklas čia labai išvystytas ir tikrai gali nušluostyti nosį Vilniaus Cyclocity dviračių sistemai turinčiai šiek tiek daugiau nei 30 stotelių su 270 stotelių po centrinę Milano dalį ir 3650 įprastais dviračiais ir 1000 elektrinių.

Milano „oranžiniai“

Buvom apsižiūrėję, kad nuo tos vietos, kur mus išleis, iki dviračio stotelės yra labai netoli, tad nieko nelaukę nuėjom iki jos. Mūsų pirmasis tikslas buvo pasiekti turizmo informacijos centrą, kuris buvo pakankamai nedideliu atstumu nuo centrinės traukinių stoties, prie Milano katedros, Vittorio Emanuelle II pastate. Ten turėjome gauti ir miesto žemėlapį. O iki to, turėjome bandyti kaip nors susigaudyti su turimais žemėlapiais telefone ir esančiais mini (labai mini) žemėlapiais ant dviračio nuomos stotelių stendų.

Pasiimti dviračius buvo gana paprasta. El. paštu buvome gavę vartotojo numerį ir jau besiregistravę buvome nurodę slaptažodį, kuriuo turėtų mus atpažinti. Priėjome prie ekrano. Pasirinkome temporary service, įvedėme numerį, slaptažodį, tada turėjome pasirinkti, ar norime elektrinį dviratį, ar paprastą ir tada sistema automatiškai parenka parkavimo vietą, iš kurios reikia pasiimti dviratį (Vilniuje norimą dviratį galima pasirinkti pačiam). Nueini prie dviračio, jį iškeli ir jau gali važiuoti (Vilniuje reikia ištraukti ir įstumti, o Milane iškelti ir įkelti).

Pradėjome važiuoti didele gatve einančia stačiai nuo centrinės geležinkelio stoties. Ten atskirtos ne tik pėsčiųjų zonos, bet ir dviračių. Yra padarytos atskiros juostos važiuoti dviračiams. Telefonas GPS signalą pasigavo ne iš karto, nes atvykome į visiškai nepažįstamą vietą (ir greičiausiai turėjo atsinaujinti GPS palydovų sąrašą), tad pradžioje teko paklaidžioti. Važiavome važiavome, ir nusprendėme pasikeisti dviračius (ten, kaip ir Vilniuje, galioja sistema, kad turint narystę pirmasis pusvalandis yra nemokamas). Priparkavome dviračius, bet dviračių negalėjome pasiimti anksčiau nei po 5 minučių. Ką padarysi, mokėti nesinorėjo, todėl laukėme. Kol tos minutės praėjo, telefonas pradėjo gaudyti signalą ir buvo aiškiau, kur reikia važiuoti. Bet pirmą kartą važiuojant tikrai neįsivaizdavome kur randamės. Visiškai. Pirmą kartą mieste. :) Teko važiuoti ne tik specialiu dviračių taku, bet ir gatve. O ten tolerancija dviratininkams yra labai aukštame lygyje. Dviratininkai yra eiliniai eismo dalyviai, taip pat kaip ir motoroleriai, automobiliai ir visi kiti. Lietuvoje visiškai kitaip.

Privažiavome dviračių stotelę ir net neįsivaizduodami kur esame (nes pasirodo GPS signalo dar nebuvo pagavęs telefonas  iki galo ir jį pradėjus važiuoti pametė) nusprendėme nuo ten žygiuoti. Telefone buvo žemėlapis, tai pagal jį galėjome susirasti gatves ir tada bandyti orientuotis. Kur buvę kur nebuvę, po kelių minučių priėjome ir netikėtai radome Vittorio Emanuelle pastatą! Valio! O nuo ten, jau lengvai radome ir turizmo informacijos centrą, kuriame nemokamai pasiėmėm žemėlapį.

Vittorio Emanuelle II galerija iš vidaus

Pasižvalgę po Vittorio Emanuelle II galeriją nusprendėme, kad prie Milano katedros (svarbiausio Milano objekto) dar ne kartą nueisime (ir buvome visiškai teisūs) ir apžiūrėję sąrašą norimų aplankyti objektų pasižiūrėjome žemėlapyje, kad visai netoli yra Sforcų pilis. Radę kryptį išėjome iš Galerijos ir nuėjome prie pilies. Praėjome pro Teatro alla Scala šoną ir nužygiavome toliau.

Nepraėjo 15 minučių ir mes jau pasiekėm Sforcų pilį. Ir vaizdas tikrai nustebino. Nesitikėjau rasti tokio didelio ir galingo pastato. Įėjimas į pilies vidinį kiemą nieko nekainavo. Kadangi į muziejus eiti neplanavom, tai mums eiti į vidinį kiemą, kuris po to mus nuvedė iki didžiulio parko, užteko. Vidinis kiemas tikrai didelis, labai sutvarkytas. Sienose labai daug angų, bet nesupratom kam - ar apšvietimui kambariuose, ar gynybai. Gal jei būtume nuėję į pilyje esantį muziejų, būtume sužinoję. Pilies teritorijoje taip pat aplankėme ir nemokamą tualetą, kad prispyrus reikalui nereiktų ieškoti užpiltomis akimis. :)))

Beje, Sforsų giminė yra susijusi ir su Lietuva. Lietuvos valdove yra buvusi ir Bona Sforsa. Daugiau informacijos apie šitą faktą rasite Valdovų rūmuose. Kad Bona Sforsa buvo Lietuvos kunigaikštienė aš žinojau, bet kai buvau Milane nesurišau su tuo faktu, kad tai yra tos pačios giminės pilis. Ir tik dar kartą nuėjęs į Valdovų rūmus tai supratau. :) Pasirodo Lietuva ir Italija yra kažkiek susijusi. ;)

Sforcų pilis

Praėję pro vidinį Sforcų pilies kiemą radome didžiulį Simplono parką (Parco Sempione). Tai vienas didžiausių Milano parkų. Parke įrengti takai, yra dirbtinis tvenkinys, kuriame laisvai plaukioja spalvoti karpiai, yra įrengtos vandens stotelės, kuriose galima atsigerti arba įsipilti geriamo vandens. Yra daug suoliukų, ant kurių būriuojasi tamsiaodžiai (jų ten labai daug). Yra ir krepšinio aikštelė. Iš pastatų, galima paminėti jaukiai įsikūrusią biblioteką, didžiulį Torre Branca bokštą, parko gale - arką, o kitame šone - seną stadioną.

Pažintį su parku pradėjome nuo Torre Branca. Tai vienas iš objektų mūsų sąraše. Tai labai aukštas bokštas, kurio funkcija yra leisti pasikelti žmonėms į 100 metrų aukštį ir iš ten pasigrožėti Milano panorama. Nors bokštas matėsi puikiai, bet patekti iki jo nebuvo lengva. Ėjome iš parko pusės, bet nieko panašaus į įėjimą neradome. Per tvorą atrodė, kad ten nieko nevyksta, bet mes buvome atkaklūs ir apėję iš visai kitos bokšto pusės įėjimą radome. Ten buvo informacinė lenta, kurioje buvo parašytos kainos ir kada galima pasikelti. Buvom nuėję ir iki pat lifto, toks visai nedidukas ir lėtaeigis pasirodė (nes matėm, kai grupelė leidosi). Pasikėlimas į šitą bokštą kainuoja 5€, bet buvom pasiskaitę, kad ten kilti rekomenduojama naktį ir pasižvalgyti po naktinį Milaną, todėl pasitarę nusprendėm šią pramogą atidėti vėlesniam laikui.  Bet pasikėlimo laikus, kainą ir įėjimo vietą jau žinojom. ;)

Torre Branca

Įėjimas į Torre Branca

Seniai kažką bevalgėm. Iš Lietuvos buvom įsidėję užkandukų, todėl išėjus iš bokšto teritorijos ieškojomės vietos, kur būtų galima prisėsti ir užkąsti. Ieškoti ilgai nereikėjo - parke pilna vietų, kur galima prisėsti ant žolės ir daryti beveik ką nori. Išsirinkome visai neblogą vietą - su vaizdu į arką. Oras buvo labai geras ir labai skaniai užkandome. Po maisto supratome, kad dar laiko turim ir kad reikia jį kažkur praleisti. Bandėme vaikščioti po parką, bet paskui sugalvojome išnaudoti dviračių narystę ir pasivažinėti dviračiais po parką. Pasiėmėm dviračius ir važiavome aplink. Visai geri takai. Pasižiūrėjom į laiką, kad neviršytume pusvalandžio (pirmas pusvalandis nemokamas), ir ribai artėjant dviračius priparkavome.

Piknikas ant žolytės su vaizdu į Arką

Senasis stadionas

Sforsų pilis iš šono

Tolimesnis mūsų kelias - Milano katedra. Judėjome link ten, nes nuo ten buvome nusižiūrėję kryptį link namų. Ir, aišku, norėjome pamatyti tą didingą statinį. Ėjome šiek tiek kitu keliu, kad nesikartotume. Ir priėjome įdomią gatvę. 2015 metais Milano buvo Expo 2015 miestu, tad miestas vis dar buvo pasipuošęs, o šita gatvė buvo išdabinta pasaulio šalių vėliavomis. Toje gatvėje ieškojome vienos vėliavos - Lietuvos. Apžiūrėję beveik visas ją radome nedideliame skverelyje netoli tos gatvės. Nebuvo ji vieniša, buvo ir kitų šalių vėliavų. ;) Smagu pamatyti savo trispalvę. ;)

Expo 2015 vėliavų alėja (tolumoje - Sforsų pilis)

Lietuvos vėliava, kartu su Tuniso

Vėliavų gatvė vedė - nepatikėsit - iki Milano katedros! Taip taip, ten tikriausiai visos gatvės iki Katedros veda... Kaip visi keliai veda į Romą, taip visos gatvės Milane veda į Duomo... Pasigrožėjom svarbiausiu Milano objektu iš toli (prie pat nėjom) ir prisiminėm, kad Vittorio Emanuelle II galerijoje yra herbas ant grindinio, kuriame pavaizduotas bulius. Kaip sako legenda, jei sugalvosi norą ir apsuksi padą ant buliaus kiaušų, tai tavo noras išsipildys. Ir tikrai daug žmonių jau tai padarė, nes ten jau tokia nebloga skylė padaryta. Nuskubėjom ten ir patys pagilinom skylę.

Milano katedra

Herbas su buliumi ir didele skyle

Artėjant sutartam susitikimo laikui, reikėjo judėti link buto. Išėjome iš galerijos ir prie pat esančioje dviračių stotelėje neradome nei vieno dviračio (ten jie yra dviejų rūšių: įprasti ir elektriniai, važiuojant elektriniu dviračiu papildomai kainuoja kiekvienas pusvalandis ir nemokamo pusvalandžio nėra). Judėjimo kryptis buvo aiški, todėl paėję šiek tiek radome kitą dviračių stotelę, nuo kurios dviračius ir pasiėmėm. Reikėjo važiuoti gatve. Ir kas mane labai maloniai nustebino, kad dviratininkai ten yra traktuojami kaip normalūs eismo dalyviai. Taip kaip ir automobiliai, autobusai, tramvajai, motociklai ir motoroleriai ir net pėstieji. Tikrai buvo keista, kai automobilių vairuotojai noriai praleisdavo mus visur, kur tik mums reikėjo. O jei teko važiuoti šaligatviu, tai ir pėstieji ten praleisdavo ir nebūdavo dėl to pikti. ;) Net nereikėjo naudoti garsinio signalo ir prašytis per prievartą būti praleidžiamiems.

Milano gatvėmis

Važiavom senom senamiesčio gatvėm, kur kelias buvo grįstas akmenimis. Kirtom ne vieną sankryžą ir ten pastebėjom keistą šviesoforų veikimą. Ten taip kaip ir Lietuvoje yra trys šviesoforų spalvos (raudona, geltona, žalia). Ten šviesoforai taip kaip ir Lietuvoje išdėstyti vertikaliai. Tik keista buvo tai, kaip jie veikia. Po raudonos spalvos įsijungia žalia šviesa, kuri šviečia gana trumpai ir tada persijungia į geltoną, kuri dega gana ilgai ir tik paskui persijungia į raudoną vėl. Supratom, kad geltonas nėra draudžiamas signalas Milane. Geltonos degimą įvardinom kitaip nei Lietuvoje (kur tai yra draudžiamasis signalas) - paskubėk eiti / važiuoti / judėti per sankryžą / perėją. Ir tikrai, kai pradeda degti geltonas, kiti žmonės tiesiog greičiau žengia per sankryžą. :)

Milano gatvėmis

Sukinėtis daug nereikėjo, kelias vedė tiesiai iki mūsų gyvenamos vietos. Kai jau pamatėm po gatve einantį geležinkelį, tada supratom, kad iki buto liko visai visai netoli. Užsukom, kur reikia, pavažiavom. Pamatėm, kad prie pat buto esanti dviračių stotelė pilna, tai važiavome prie kitos. Gerai, kad turėjome nusižiūrėję dar Vilniuje kelias aikšteles, nes vietoje surasti aikšteles būtų sunku. Iš tikrųjų, tai vienas iš buto pasirinkimo kriterijų ir buvo tas, kad šalia būtų dviračių stotelė.

Pasistatėm dviračius ir žygiavom iki namo. Ten buvom susitarę susitikti su savininku. Priėjome prie laiptinės, ir ten radome belūkuriuojantį vyrą. Pasirodo, tai buvo savininko tėtis. Jis mus pasitiko ir viską papasakojo. Gavome tris raktus - nuo laukinių durų, nuo laiptinės, kurioje buvo mūsų butas, ir nuo pačio buto. Tėtis aprodė mums butą, supažindino su virtuve, miegamuoju, vonios kambariu. Pasakė, kad kaimynystė yra labai tyli, ir kad ramiai galėsim gyventi. Paaiškino, kaip raktą reiks grąžinti ir mes atsisveikinome! Į juos būtume kreipęsi, jei kažkas būtų blogai. :) Bet kadangi per tris naktis viskas buvo labai gerai, tai daugiau su šeimininku ir jo tėčiu nesusitikome.

Miegamasis

Vonios kambarys

Virtuvės viena pusė

Virtuvės kita pusė

Mūsų butas - su žaliomis užuolaidomis balkone

Tiesa, jei galvojat, kad taip nuomoti butą yra nesaugu, tai norėčiau pavardinti kelias saugumo priemones. Visų pirma, tai atsiskaitymas vykdomas kreditine kortele. Tai reiškia, kad svetainė, per kurią mes pirkom (AirBnB), gavusi skundą apie suniokotą turtą, turėtų teisę iš kortelės nuskaičiuoti kažkiek pinigų. Be to, reikėjo patvirtinti tapatybę - svetainėje reikėjo nuskenuoti ir įdėti asmens dokumentą (tai vykdė ne pati svetainė, bet trečiųjų šalių svetainė, kuri specializuojasi identifikuojant įvairių pasaulio šalių dokumentus). Bet mes gi važiavome ten ne niokoti turtą, o patogiai gyventi. ;)

Pasidėjom daiktus, šiek tiek viską apsižiūrėjom ir skubėjom į parduotuvę. Prieš važiuodami, vienas iš namų darbų darbų, kuriuos padarėm, tai buvo apsižiūrėti, kur netoliese yra prekybos centrai. Kadangi pavadinimų nežinojom (Lietuvoje aišku, Norfa, Iki, Rimi, Maxima), bet Italijoje prekybos centrų nei vieno tinklo nežinojom, tai užklausėm Romoje gyvenančios pažįstamos, ir ji pasakė kelis pavadinimus: Conad, Carrefour, Todis. Pasižiūrėjom, kad visai netoli nuo mūsų (apie 1 km atstumu) yra Conad ir Carrefour prekybos centrai. Aš dar žinojau Lidl ir Spar prekybos centrus, ir radome, kad Lidl taip pat yra netoli mūsų namų. Tada kai mes buvome Italijoje, Lietuvoje apie Lidl atėjimą buvo daug kalbų, bet dar nebuvo aiški tiksli atidarymo data. Nusprendėme pasižiūrėti, kaip Lidl atrodo Italijoje ir judėjome link jos.

Iki parduotuvės uždarymo buvo likę visai nedaug, tai mums reikėjo pasiskubinti. Kelias vedė tiesiai iki parduotuvės, todėl rasti ją nebuvo sunku. Tik pirmą kartą einant atrodė, kad pakankamai toli. Netoli, radom. Užėjom. Parduotuvė nemaža, prekės išdėstytos standartiniu Lidl  būdu (dėžėse) (esu buvęs Lidl prieš tai kitose šalyse). Parduotuvėje mačiau tris darbuotojus - du kasininkus / salės darbuotojus ir apsauginį. Aišku, kaip būna naujose šalyse, labai sunku pažinti ten esančius produktus. Išsirinkti ką pirkti buvo sunku, bet išsirinkome. Nusprendėme, ką gaminsimės vakarienei ir pusryčiams ir nusipirkome produktus: šaldytų jūros gėrybių, makaronų, salotų, sūrio, sviesto (margarino), pomidorų, jogurto ir vyno. Ir, aišku, su vynu buvo bajeris. Buvo pakankamai nemažas pasirinkimas ir nežinojome kokį imt. Rinkomės iš kelių variantų, galvojome imti pigiausią ir ieškojome, kur mažiausia kaina (kaip ir Lidl Lietuvoje, kainos kai kuriose vietose yra surašytos virš prekių), bet mums padėjo išsirinkti vietinė gyventoja. Ji atėjo į vyno skyrių ir pasiėmė du didelius butelius gėrimo. Vieno kaina - 1,99 €, talpa 1,5 l, tai mes nieko negalvoję irgi pasiėmėm vieną butelį. Viskas lygtai buvo tvarkoje, bet kai grįžome namo, ir jį atidarome, supratome, kad jis yra gazuotas. :D Bet buvo skanu. ;)

Grįžome neskubėdami namo. Buvome pakankamai alkani, todėl nieko nelaukę puolėme gaminti. Virti makaronus, šildyti jūros gėrybes, plauti salotas ir šaldyti vyną. Visi indai ir puodai bute buvo, tai problemų dėl to nebuvo jokių. Ilgai netrukom, ir jau sėdom valgyti virtuvėje prie stalo. Ir tik tada mes supratome, kad nusipirkome ne įprastą baltą vyną, o gazuotą (kaip šampaną) vyną! Bet kokiu atveju, vakarienė buvo dieviška. ;) Ir vynas patiko. ;) Pavalgę, dar pasižiūrėjome muzikinį kanalą ir jau ėjome miegoti.

Paskutinė dienos nuotrauka - vakarienės gamyba

Tokia vat pirma diena!
Viktoras